Temos aktualumas ir naujumas gauna vis daugiau svarbos. Lietuva dažnai vadinama koridoriumi tarp rytų ir vakarų, praleidžiančiu didelius krovininius transporto srautus. Krovinio vežimo plėtra ir svarba reikalauja, kad ši sritis ir jos įgyvendinimo mechanizmai būtų kuo išsamiau ir aiškiau sureguliuoti, tai nulėmė autoriaus apsisprendimą rašyti baigiamąjį darbą šia tema.
Magistro baigiamojo darbo dalykas - krovinio vežimo sutarties reglamentavimas, pagrindiniai sutarties teoriniai ir praktiniai aspektai, kurie atskleidžiami analizuojant skirtingų transporto rūšių teisės aktus, mokslinę literatūrą bei teismų praktiką. Pervežant krovinius dažnai kyla įvairių teisinių klausimų, susijusių su šios sutarties sudarymu, vykdymu ar netinkamo vykdymo pasekmėmis, o esama analizė šia tema yra nepakankama iškylantiems klausimams atsakyti, todėl darytina išvada apie šio darbo praktinės reikšmės aktualumą.
Krovinio Vežimo Sutarties Reglamentavimas
Norint išanalizuoti krovinio vežimo sutartį, svarbu apžvelgti, kaip ši sutartis yra reglamentuojama. Krovinio vežimo sutartis yra reglamentuojama nacionaliniais teisės aktais, kai pervežimas vykdomas vienos valstybės teritorijoje, kuomet nėra kertama valstybės siena.
Pagrindinis nacionalinis teisės aktas, reglamentuojantis krovinio vežimo sutartį, yra Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (CK). Šiame teisės akte visas XL skyrius skirtas Vežimui. Jame minimos transporto rūšys, todėl jis yra abstraktus ir numato tik pagrindines krovinio vežimo sutarties nuostatas.
Reglamentavimas Pagal Transporto Rūšis
Krovinio vežimo sutartį keliais transportu reglamentuoja Lietuvos Respublikos kelių transporto kodeksas (KTK). Šio kodekso aštuntasis skirsnis numato krovinio vežimo sąvoką, krovinio vežimo sutartį, užsakymą, važtaraštį, jo išdavimą, krovinio priėmimą, pakrovimą ir iškrovimą, šių veiksmų atlikimo terminus, krovinio peradresavimą, perdavimą gavėjui, ženklinimą ir pakuotę, pavojingų krovinių vežimą ir vežimą savo sąskaita.
Krovinio vežimo sutartį geležinkeliais transportu reglamentuoja Lietuvos Respublikos Geležinkelių transporto kodeksas (GTK). Jame nustatoma vagono krovos normų viršijimas, vagonų ir konteinerių naudojimas, krovinio pristatymo terminus, užmokestis už vežimą ir kitas paslaugas, krovinio siuntėjo ir gavėjo papildomi pavedimai, jų pateikimo forma, kliūtis vežimo metu, pranešimas apie krovinio pristatymą, krovinio išdavimas ir padariniai, jeigu laiku neatsiimamas krovinys.
"Krovinio vežimo jūra sutartis" - taip vadinasi ketvirtasis Lietuvos Respublikos Prekybinės laivybos įstatymo skirsnis. Čia reglamentuojamas krovinio vežimas jūra, konosamento išdavimas ir dokumentų pateikimas vežėjui, krovinio įpakavimas, perkrovimas į kitus laivus, sukrovimas laive, frachtas, krovinio įkeitimas, krovinio vežimo jūra sutarties atsisakymas, sutarties nutraukimas, krovinio vežimo ypatumai, krovinio pateikimas saugoti. Kadangi jūra kroviniai transportuojami tik į kitas valstybes, todėl Prekybinės laivybos įstatymas nurodo, kad kroviniai vežami jūra vadovaujantis tarptautiniais teisės aktais, kurie bus aptariami kitame skyriuje. Taip pat įstatymas leidžia šalims susitarimu nustatyti ir kitokias taisykles.
Krovinio vežimo sutartis oro transportu nacionaliniu lygiu nėra labai detaliai reglamentuota lyginant su kitomis transporto rūšimis. Lietuvos Respublikos aviacijos įstatymo 68 straipsnis numato, kad susisiekimo ministras nustato keleivių, krovinių, bagažo, pašto bei pavojingų krovinių vežimo sąlygas ir tvarką. Taigi krovinio vežimo sąlygos oro transportu nacionaliniu lygiu yra reglamentuotos tik Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2006 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3-147 patvirtintose Keleivių, bagažo, pašto ir krovinių vežimo orlaiviais taisyklėse, kurių IV skyriuje, 16-38 straipsniuose yra reglamentuotos krovinio vežimo sąlygos.
Krovinio vežimą vidaus vandenų transportu reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus vandenų transporto kodeksas. Šio kodekso aštuntasis skirsnis reglamentuoja krovinio vežimo sutartį, užsakymą, važtaraštį, laivo parengimą, krovinio priėmimą, pakrovimą, iškrovimą, jų terminus, krovinio peradresavimą, pranešimą apie krovinio pristatymą ir jo išdavimą, saugojimą, krovinio vežimo ribojimus ir pavojingų krovinių vežimą.
Paminėtinas yra taip pat ir Pavojingų krovinių vežimo automobiliais, geležinkeliais ir vidaus vandenų transportu įstatymas, kuris nustato teisinius ir organizacinius pagrindus, siekiant užtikrinti saugų krovinio vežimą, taip pat tarptautinės sutartys, į kurias nukreipia nacionaliniai teisės aktai, pavyzdžiui, Tarptautinio krovinio vežimo keliais sutarties konvencija (CMR), į kurią nuorodą pateikia Kelių transporto kodeksas.
Autorius atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublika neturi vieningo Transporto kodekso. Tačiau, egzistuoja pavieniai atvejai, kai visos transporto rūšys nacionaliniu lygiu reglamentuojamos viename teisės akte. Toks reglamentavimas yra Vokietijoje. Vokietijos prekybos kodekso ketvirtos knygos ketvirtas skyrius skirtas krovinių vežimo santykiams reglamentuoti. Šio kodekso 407 str. 3 d. nurodo, kad skyriaus nuostatos galioja tais atvejais, kai krovinys vežamas žeme, vidaus vandenimis arba oru, o tai rodo, kad jis taikomas visoms transporto rūšims.
Diskutuotinos yra bendro transporto kodekso kūrimo galimybės Lietuvoje. Autoriaus nuomone, tokia bendro transporto kodekso kūrimo idėja būtų sunkiai įgyvendinama, kadangi šie teisės aktai reglamentuoja ne tik krovinio vežimo sutartis, bet ir kiekvienai transporto rūšiai būdingas sąvokas, transporto priemones ir jų naudojimo ypatumus, pervežimo organizavimą ir panašiai.
Pažymėtina, kad šių teisės aktų pavadinimai skiriasi - vieni teisės aktai vadinami kodeksais (kaip geležinkelių transporto, kelių transporto ar vidaus vandenų), kiti įstatymais (kaip aviacijos ar prekybinės laivybos). Taip pat vienuose teisės aktuose krovinio vežimas sujungiamas su pašto vežimu, kituose su keleivių ir bagažo vežimu.
Tarptautinis Reglamentavimas
Kadangi Lietuva yra pakankamai maža valstybė, dažniausiai kroviniai yra transportuojami tarptautiniais maršrutais, kada yra kertama valstybės siena. CMR konvencija taikoma, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijoje ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Galimi dar du atvejai, kada taikoma CMR konvencija:
- Kai transporto priemonė su kroviniu dalį kelio vežama jūra, geležinkeliu, vidaus vandens keliu ar oro transportu, bet krovinys iš transporto priemonės neperkraunamas (nebent trumpam tvarkymui ar patikrinimui ir po to toliau transportuojama keliais transportu);
- Kai sutarties šalys savo susitarime numato, kad jų santykiams taikoma CMR konvencija.
Jei taip atsitiktų, konvencija nebūtų taikoma. Taip pat, nors šalys to ir pageidautų, jos negalima būtų taikyti CMR konvencijos 1 straipsnio (toliau - str.) 4 punkte (toliau - p.) išvardintais atvejais - kai vežimai vykdomi pagal pašto konvencijas, kai vežami palaikai ar vežama buities apstatymui ir baldų vežimams persikraustant. Šiai konvencijai negaliojant.
Krovinio vežimą keliais transportu taip pat reglamentuoja tarpvalstybiniai susitarimai, tokie kaip:
- 1957 m. Europos sutartis dėl pavojingų krovinių tarptautinio vežimo keliais (ADR), Lietuvai įsigaliojusi 2003 metų sausio pirmąją;
- 1970 m. Susitarimas dėl greitai gendančių maisto produktų tarptautinio gabenimo ar tokiam gabenimui naudojamų specialių transporto priemonių (ATP), kurį Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 2000 m. vasario 17 d.;
- 1975 m. Muitinės konvencija dėl tarptautinio pervežimo su TIR knygelėmis, kurios dalyvė Lietuva yra nuo 1993 m. vasario 11 d.;
- 1990 m. Laikinojo įvežimo konvencija (Stambulo konvencija), kurią Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1997m.;
- Europos šalių susitarimas dėl kelių transporto priemonių įgulų darbo (AETR), kurį Lietuvos Respublikos Seimas ratifikavo 1996 m.
1995 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublika prisijungė prie 1980 m. gegužės 9 d. tarptautinio vežimo geležinkeliais sutarties (COTIF), kurios susitarimo priedas B yra 1999 metų Vienodosios tarptautinio krovinio vežimo geležinkeliais sutarties taisyklės (CIM taisyklės), taip pat 1992 metais Lietuva įstojo į Geležinkelio bendradarbiavimo organizaciją (OSŽD), kurios geležinkelio transporto krovinių pervežimą reguliuojantis teisinis instrumentas yra 1951 metų Tarptautinio krovinio vežimo geležinkeliais susitarimas (SMGS susitarimas).
CIM taisyklės taikomos visoms atlygintino krovinio vežimo geležinkeliais sutartims, kai krovinio priėmimo vežti vieta ir jo pristatymo vieta yra dviejose skirtingose valstybėse narėse. Jose reglamentuota geležinkelio atsakomybė, pretenzijos ieškiniai ir senatis.
Tarptautinis dokumentas, reglamentuojantis krovinio pervežimą oro transportu, yra Monrealio konvencija dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, suvienodinimo, kuri Lietuvoje įsigaliojo 2005 metų sausio 29 dieną. Ši konvencija apima 1929 m. Varšuvos Konvenciją dėl tam tikrų taisyklių, susijusių su tarptautiniais vežimais oru, unifikavimo, kuri Lietuvoje buvo įsigaliojusi 1997 metų vasario 19 dieną, taip pat ir papildomus protokolus, papildžiusius 1929 metų Varšuvos konvenciją.
Monrealio konvencijos pirmame straipsnyje apibrėžtos taikymo ribos - taikoma visiems tarptautiniams keleivių, bagažo arba krovinių vežimams, kuriuos už atlygį vykdo orlaivis. Ji vienodai taikoma neatlygintinam vežimui, kurį orlaiviu vykdo oro transporto įmonė.
Pagrindinis krovinio pervežimą jūrų transporto reglamentuojantis aktas - Hagos taisyklės, įsigaliojusios 1931 metais. 1968 metais šios taisyklės buvo papildytos Visbio protokolu, todėl ši konvencija vadinama Hagos-Visbio taisyklėmis. Dešimtas šios taisyklės straipsnis numato taikymo ribas. Jose reglamentuojamos asmens pareigas, taip pat reglamentuoja konosamento išdavimą, atsakomybės klausimus, pretenzijų reiškimo tvarką, senatį.
Nagrinėjant tarptautinius teisės aktus dar būtų pagrindo kalbėti apie UNCTAD ir UNCITRAL parengtą Jungtinių Tautų konvenciją dėl pervežimo jūra, kuri buvo priimta 1978 m. Hamburgo diplomatinėje konferencijoje. Ši konvencija vadinama Hamburgo taisyklėmis. Šios taisyklės nesusilaukė didelio jūrinio verslo palaikymo, jas ratifikavo mažiau nei 30 valstybių, tarp kurių Lietuvos nėra.
Taip pat verta paminėti NSAB 2000 - Šiaurės šalių vežėjų asociacijos bendrąsias sąlygas, įsigaliojusias 1998 m. birželio 1d. Šis teisės aktas taikomas Šiaurės šalių vežėjų asociacijos nariams ir tiems, kurie sutartimi pasirinko taikyti šį teisės aktą. Autorius atkreipia dėmesį, kad šis teisės aktas yra pakankamai naujas, lygintas su Lietuvoje taikomais šiuo metu, taip pat jis tam tikrus pervežimo aspektus reglamentuoja kitaip, numato tam tikras naujoves. Manytina, kad verta pamąstyti apie šio teisės akto sutartinį taikymą Lietuvos krovinio vežimo sutartims.
Krovinio Vežimas Skirtingomis Transporto Rūšimis
Didesnius skirtumus galime pamatyti tik įvertinę kiekvienos transporto rūšies specifiškumą, pvz., atkreipdami dėmesį į geležinkelio bėgius, reglamentavimą dviem tarptautiniais teisės aktais, nors šiandien...