Niekas nenori mirti jaunas, bet niekas nenori ir pasenti. Kaip suderinti šią prieštarą? Mintys, nuojautos, įsivaizdavimai, prietarai bando sugulti popieriuje. Vis dėlto ar dera postringauti apie senatvės vyną tam, kuris šio dar nėra ragavęs? Jaučiu, jog kai kam tai gali pasirodyti kaip šventvagystė.
Iš tiesų niekas nenori mirti jaunas, bet taip pat ir pasenti. Tai yra tiesa. Nebent pasenti taip, kad dar turėtum jėgų pats savimi pasirūpinti, kad nereikėtų būti prižiūrimam kitų. Kad tiesiog būtum sąmoningas. Tada pasenti nėra taip baisu.
Jaunystės kultas ir senatvės reliatyvumas
Tikrai jaučiu tą jaunystės kultą. Seni žmonės tapo tarsi atskira bendruomenė. Turi drovėtis, jog esi senas, ypač būdamas tarp jaunų. Jautiesi tarsi būtum nevisavertis, „ne savo vietoje“. Tačiau, kiek atsimenu, mano jaunystėje, atrodo, niekas per daug nekreipdavo dėmesio į žmogaus amžių. O šiandien dar pajėgūs pagyvenę žmonės nušalinami nuo darbo. Jau penkiasdešimtmetis laikomas senu. Tas jaunystės kultas labai veikia žmones.
Tačiau septynias dešimtis perkopusio valstybės prezidento taip pavadinti turbūt neapsiverstų liežuvis. Popiežius yra senas, taip pat ir Dalai Lama, tačiau jų atveju amžius kažkaip nebetenka prasmės, netampa pagrindiniu skiriamuoju bruožu. Mane taip pat labai stebina, kai per žinias praneša, jog automobilis partrenkė „senolį“, kuriam, pasirodo, 65-eri. Tai labai paveikia, skamba tarsi žmogaus nurašymas. Žmogus tampa per anksti pasendinamas. Taip pat esama žmonių, kurie jau yra garbaus amžiaus, tačiau niekaip negalėtum pavadinti jo „senoliu“. Vadinasi, senatvė ganėtinai reliatyvus dalykas. Galbūt tai galėtų bent kiek paguosti tuos, kurie nenori mirti jauni, bet bijo pasenti?
Vis dėlto liga, skausmas, jėgų praradimas ir mirtis yra objektyvūs. Tiesa, galbūt kai kuriems „pagyvenusiems“ mirtis taip pat atrodo tolima ar netgi neegzistuojanti, o gal paprasčiausiai apie ją stengiamasi negalvoti. Gal taip ir geriau.
Senatvės grožis ir dvasinis jaunatviškumas
Ar dera postringauti apie senatvės grožį, poetiškai ją lyginti su rudeniu, nusidažančiu dar gražesnėmis spalvomis nei pavasarį? Sunku pasakyti. Tiesiog reikia susitaikyti, jog toks yra gyvenimas, tokia jo eiga ir kad tu nesi toks vienas. Senatvė yra natūralus dalykas, ir gerai, jei tau pavyksta tas „rudenines spalvas“ išlaikyti. Tačiau senatvė iš tiesų gali būti graži ir netgi turtingesnė, prasmingesnė, nei ankstesni gyvenimo tarpsniai. Esama labai turtingos sielos senų žmonių.
Liga, skausmas iš tiesų labai veikia žmogų. Tačiau man atrodo, kad kai kurie seni žmonės net ir sirgdami išlaiko savo vidinį jaunatviškumą. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Vienas, atrodo, tik ir gyvena savo ligomis, vien apie jas kalba. O kitas - priešingai, nors ir kamuojamas ligų, atrodo labai gyvybiškas.
Ko labiausiai reikia senam žmogui?
Turbūt čia pirmiausia prabylama apie skurdą, mažas pensijas. Tačiau ar iš tiesų pinigai išspręstų viską? Ar tikrai senam žmogui jų reikia labiausiai? Ar galima už juos nupirkti gerą savijautą, džiaugsmą, laimę ir meilę? Nors geros savijautos ir laimės už pinigus nenupirksi, tačiau skurdas žlugo, neigiamai keičia žmogų ir neigiamai veikia jo dvasinį gyvenimą. Žmogaus orumui išlaikyti reikalingi ir pinigai. Bet iš tiesų patenkinus pagrindinius poreikius, nemanau, kad savaime atsirastų dvasios ramybė. Tai priklauso nuo žmogaus dvasios, kaip jis lig šiol gebėjo apvalyti savo sielą. Tada ir pinigai, ir visa kita teikia daugiau džiaugsmo. O jei neturi savyje Dievo, niekas tau to džiaugsmo ir dvasios ramybės nesuteiks.
Senatvėje nepaprastai svarbi ir draugystė, bičiulystė. Jei jos esama - tai didžiulė dovana. Tai patiriu savo pačios gyvenime. Kaip sakiau, labai reikia ir Dievo. Taigi, kai tavo gyvenime yra tikėjimas ir bičiulystė - visa kita, pagalba ateina tarsi savaime. Tai tiek praturtina žmogų, kad jis nebe taip susikoncentruoja į savo mažą pensiją.
Laimės poreikių piramidė senatvėje
O kuri vieta laimės poreikių piramidėje atitenka bendravimui, bičiulystei? Galbūt už to didesnių pensijų reikalavimo iš tiesų glūdi kiti, subtilesni troškimai?
Ką senas žmogus gali duoti jaunam?
Senas žmogus jaunam gali duoti daug, suteikti ramybės. Tą esu patyrusi pati, kai lankydavau savo mamą ir jos seserį. Joms abiem jau buvo per aštuoniasdešimt, vienai - netoli devyniasdešimties. Kartais, kai man kas nors nutikdavo, atrodydavo, jog atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau pabuvusi pas jas vos pusvalandį, išeidavau visiškai rami. Senas žmogus gali būti kaip mokytojas, pasakodamas apie savo gyvenimą, patirtį. Iš jų galima išmokti daug gerumo, pakantos kitam žmogui. Atrodo, senas žmogus pasakoja paprasčiausią savo gyvenimo istoriją, tačiau kiek iš jos gali išmokti… Seni žmonės kartais skleidžia tokią meilę, jie būna tokie dėkingi už kiekvieną smulkmeną. Tada ir tu pats pasijunti geresnis, kai kiekvienas tavo žingsnis yra įvertinamas. Būdamas su tokiu žmogumi, atrodo, kad tada gerėji ir pats.
Senatvės rūšys: „Žieminiai obuoliai“ ir „suvytusios bulvės“
Vieni pagyvenę, seni žmonės, senjorai yra tarsi žieminiai obuoliai, kiti - lyg suvytusios bulvės. „Žieminiai obuoliai“ - tie, kurie nepaisant amžiaus, negalių ir netekčių, išsaugojo, o gal įgijo vidinį spindesį. Nors sunku pasakyti, kiek tai jų pačių nuopelnas, o kiek - Dievo malonė. Dauguma tokių žmonių giliai tikintys, tačiau ne visi. Tapti „žieminiu obuoliu“ vien savo pastangomis, manau, kad nėra įmanoma. Tai, sakyčiau, ir nulemta genetiškai, ir yra iš Dievo malonės. Tačiau genetika - juk taip pat duota Dievo, ar ne?
Kaip atpažinti savo žmogų?
Kaip atpažinti savo žmogų? Labai paprasta. Tiesiog Jūs eisite jo link ir abu susitiksite pusiaukelėje. Jis nežinojo. Jūs nekvietėte.Jūs suradote vienas kitą. Kad ir kur prieš tai būtumėt ėję, Jums abiems dabar pakeliui.Ištirpti mylimo žmogaus glėby - reta laimė. Bet tai gali būti ir retas prakeiksmas.Nei pareiga, nei moralė, nei garbė, nei grožis, nei talentas neprikausto žmogaus vieno prie kito.Jeigu žmogus nori būti kartu - jokie Jūsų trūkumai jam nesutrukdys.Jei žmogus norės išeiti, - jokios Jūsų dorybės jo neišlaikys.Jo pasilikimo Jūs neišprašysite, neišverksite, neišmaldausite, neiškaulysite.
Artumo ir meilės neįmanoma nupirkti už pinigus, atimti iš kito ar pavogti. Tai - duodama Dangaus.Jeigu Jums lemta būti kartu - nebijokite prarasti. Jis neišeis, nepaliks.
Artimos sielos - tai nuolatinis ryšys
Šios sąvokos pagrindas randamas dar Platono „Simpoziume“, kur Aristofanas teigia, kad žmogus - tai būtybė, turinti aštuonias galūnes ir dvi galvas. Tarytum dievai padalino žmogų į dvi dalis, norėdami jį susilpninti (priežastis, dėl kurios jis jaučiasi nepilnavertis). Štai čia ir reikėtų pasakyti apie nematomą, nenutrūkstamu laikomą siūlą, jungiantį dvi artimas sielas. Teigiamas sielų artumo ir jungiančiųjų ryšių simbolizmas yra akivaizdus; šie ryšiai, mazgai ir pančiai niekada nenutrūksta, tad, artimoms sieloms susijungus, kaip joms ir yra lemta, nelieka nieko neįmanomo.
Laimei, ne visi „artimos sielos“ sąvoką laiko nuvalkiota ir daugelis žymių žmonių noriai palaiko šios sąvokos reikšmę.
- „Mūsų visata suteikia kiekvienai sielai antrininką - mūsų pačių atspindį - artimą sielą. Ir kur jos bebūtų, kaip toli viena nuo kitos beklaidžiotų - net ir skirtingose visatose - jos visada ras viena kitą.
- „Sielos artumas - tai nuolatinis ryšys su kitu žmogumi, kurį gyvenimo eigoje skirtingais laikotarpiais ir skirtingose vietose jaučia siela.
- „Mes atpažįstame artimą sielą iš aukščiausio lygio komforto ir saugumo, kurį jaučiame šalia šio žmogaus. Tai nereiškia, kad nekyla jokių klausimų, nereikalaujančių atsakymų.
- „Žmonės mano, kad artima siela - tai žmogus, kuris idealiai tau tinka, ir visi to trokšta.