Kiekvienas naujas žingsnis Bažnyčios gyvenime yra grįžimas prie ištakų: tai Velykų vakarą Aukštutiniame kambaryje vykusio mokinių susitikimo su Prisikėlusiuoju atnaujinta patirtis. Dalyvaudami šioje Sinodo asamblėjoje mes, kaip ir jie, jautėmės apgaubti Jo gailestingumo ir paliesti Jo grožio.
Nuo tada, kai 2021 m. Šventasis Tėvas inicijavo šį Sinodą, pradėjome kelionę ir vis labiau suprantame, kokia ji turtinanti ir vaisinga. Klausėmės, atidžiai stengdamiesi daugybėje balsų suvokti, ką „Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7). Kelionė prasidėjo nuo plataus masto konsultacijų su Dievo tauta mūsų vyskupijose ir eparchijose. Ji tęsėsi nacionaliniais ir žemyniniais etapais, palaikant ciklišką dialogą, kurį Sinodo generalinis sekretoriatas nuolat skatino per apibendrinančias ataskaitas ir darbo dokumentus. Per dvi sesijas šventę Vyskupų sinodo XVI eilinę generalinę asamblėją, dabar galime Šventajam Tėvui ir visoms Bažnyčioms perteikti savo patirties liudijimą ir mūsų įžvalgos vaisius, kad visa tai iš naujo sužadintų misionierišką impulsą. Ši kelionė kiekviename etape buvo paženklinta Dievo tautos „tikėjimo jausmo“ išmintimi. Žingsnis po žingsnio supratome, kad 2021-2024 m.
Sinodo kelionės pagrindai
Šis pašaukimas grindžiamas bendra Krikšto tapatybe, jis remiasi Bažnyčios kontekstų, kuriuose ji yra, įvairove ir vienijamas viename Tėve, viename Viešpatyje ir vienoje Dvasioje. Tai kvietimas, skirtas visiems pakrikštytiesiems be išimties: „Visa Dievo tauta yra Evangelijos skelbimo subjektas. Kiekvienas pakrikštytasis kviečiamas būti misijos veikėju, nes visi esame mokiniai misionieriai“ (TTK, 53). Taigi sinodinis kelias mus kreipia į visišką ir regimą krikščionių vienybę, kurią savo dalyvavimu paliudijo kitų krikščioniškųjų tradicijų delegatai.
Visa sinodinė kelionė, šaknimis kylanti iš Bažnyčios Tradicijos, buvo nušviesta Vatikano II Susirinkimo magisteriumo. Susirinkimas buvo tarsi grūdas, pasėtas pasaulio ir Bažnyčios lauke. Kasdienis tikinčiųjų gyvenimas, visose tautose ir kultūrose esančių Bažnyčių patirtis, daugybė šventumo liudijimų ir teologų apmąstymai buvo ta dirva, kurioje šis grūdas sudygo ir augo. 2021-2024m. Sinodas toliau semiasi to grūdo energijos ir vysto jo potencialą. Sinodo kelyje įgyvendinama tai, ko Susirinkimas mokė apie Bažnyčią kaip Dievo slėpinį ir Dievo tautą, kuri pašaukta į šventumą per nuolatinį atsivertimą, kylantį iš Evangelijos klausymosi.
Neslepiame, kad patyrėme nuovargį, pasipriešinimą pokyčiams ir pagundą savo idėjas laikyti svarbesnėmis už Dievo žodžio klausymąsi ir įžvalgos praktikavimą. Tačiau Dievo, švelniausiojo Tėvo, gailestingumas kaskart leidžia mums nutyrinti širdis ir tęsti savo kelią. Tai suvokėme antrąją sesiją pradėdami Atgailos vigilija, kurioje prašėme atleidimo už savo nuodėmes, jautėme gėdą ir malda užtarėme pasaulio blogio aukas. Savo nuodėmes įvardijome vardais: nusidėjome taikai, kūrinijai, autochtonų tautoms, migrantams, vaikams, moterims, vargšams, klausymuisi, bendrystei. Tai leido mums suvokti, kad sinodiškumas reikalauja atgailos ir atsivertimo. Švęsdami Dievo gailestingumo sakramentą patiriame, kad esame besąlygiškai mylimi: širdies kietumas įveikiamas, ir atsiveriame bendrystei.
Sinodo kelionės vaisiai
Jau matome 2021 m. prasidėjusios sinodinės kelionės pirmuosius vaisius. Patys paprasčiausi, bet vertingiausi vaisiai bręsta šeimose, parapijose, draugijose ir judėjimuose, mažose krikščioniškose bendruomenėse, mokyklų ir vienuolijų bendruomenėse: jų gyvenime auga pokalbio Dvasioje, bendruomeninės įžvalgos, dalijimosi pašaukimo dovanomis ir bendros atsakomybės už misiją praktika. 2024 m. balandžio 28 d.-gegužės 2d. Sakrofane (Romoje) vykęs susitikimas Klebonai dėl Sinodo leido įvertinti šią turtingą patirtį ir naujai tęsti kelionę.
Pirmoji asamblėjos sesija davė ir kitų vaisių. Apibendrinamojoje ataskaitoje atkreiptas dėmesys į keletą Bažnyčios gyvenimui labai svarbių temų, kurias Šventasis Tėvas po tarptautinių konsultacijų patikėjo studijų grupėms - jos buvo sudarytos iš ganytojų ir ekspertų iš visų žemynų ir paragintos dirbti sinodiniu metodu.
Be šių grupių, dar yra Kanonų teisės komisija, veikianti kartu su Teisinių tekstų dikasterija, kuri rūpinasi reikalingomis bažnytinės teisės normų naujovėmis; taip pat Afrikos ir Madagaskaro vyskupų konferencijų simpoziumui pavesta siekti įžvalgos, kaip pastoraciniu požiūriu lydėti poligaminėse santuokose gyvenančius asmenis.
2024 m. sinodo sinodas: ką katalikai turėtų žinoti
Pasibaigus dabartinei Vyskupų sinodo asamblėjai, sinodinis procesas nesibaigia, bet apima įgyvendinimo etapą. Kaip asamblėjos nariai, jaučiame įsipareigojimą būti sinodiškumo misionieriais ir animatoriais bendruomenėse, iš kurių esame kilę. Prašome visų vietinių Bažnyčių tęsti kasdienę kelionę pagal sinodinę konsultavimosi ir įžvalgos metodologiją, nustatant konkrečius būdus ir ugdymo procesus, kad įvairiuose bažnytiniuose dariniuose (parapijose, pašvęstojo gyvenimo institutuose ir apaštališkojo gyvenimo draugijose, tikinčiųjų draugijose, vyskupijose, vyskupų konferencijose, Bažnyčių grupiniuose dariniuose ir t. t.) įvyktų apčiuopiamas sinodinis atsivertimas. Taip pat reikėtų numatyti, kaip įvertinti pažangą, padarytą skatinant sinodiškumą ir visų pakrikštytųjų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime. Siūlome vyskupų konferencijoms ir sui iuris Bažnyčių sinodams skirti žmonių ir išteklių, kurie padėtų sinodinės ir misionieriškos Bažnyčios augimo kelionėje ir palaikytų ryšius su Sinodo generaliniu sekretoriatu (plg. EC, 19 §§ 1 ir 2).
Šiame Baigiamajame dokumente, kuris Šventajam Tėvui ir Bažnyčioms pateikiamas kaip Vyskupų sinodo XVI generalinės asamblėjos rezultatas, apžvelgiami visi iki šiol atlikti žingsniai.
Baigiamojo dokumento struktūra
Baigiamajame dokumente išreiškiamas suvokimas, kad pašaukimas į misiją yra kiekvienos dalinės Bažnyčios, kartu ir visos Bažnyčios pašaukimas atsiversti žvelgiant į apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium nurodytą perspektyvą (plg. EG, 30). Tekstą sudaro penkios dalys.
- Pirmojoje dalyje, pavadintoje Sinodiškumo šerdis, išdėstomi teologiniai bei dvasiniai pagrindai, kurie nušviečia ir palaiko tai, kas dėstoma toliau.
- Antroji dalis, pavadinta Kartu valtyje, skirta atsivertimui santykių srityje: per juos ugdoma krikščionių bendruomenė ir formuojama misija pašaukimų, charizmų ir tarnysčių sampynoje.
- Trečiojoje dalyje Užmeskite tinklą nurodomos trys glaudžiai tarpusavyje susijusios praktikos: bažnytinė įžvalga, sprendimų priėmimo procesai ir skaidrumo, atskaitomybės bei vertinimo kultūra.
- Ketvirtojoje dalyje, pavadintoje Gausi žūklė, aprašoma, kaip galima naujomis formomis puoselėti keitimąsi dovanomis ir mus Bažnyčioje vienijančių ryšių sąveiką tuo metu, kai įsišaknijimo tam tikroje vietoje patirtis iš esmės keičiasi.
Rengiant Baigiamąjį dokumentą vadovautasi Evangelijos pasakojimais apie Prisikėlimą. Skubėjimas prie kapo Velykų aušroje, Prisikėlusiojo pasirodymas Aukštutiniame kambaryje ir ant ežero kranto įkvėpė mūsų įžvalgas ir maitino dialogą. Šaukėmės Šventosios Dvasios velykinės dovanos prašydami Jos pamokyti, ką turime daryti, ir parodyti mums kelią pirmyn, kad galėtume keliauti drauge. Šiuo dokumentu asamblėja pripažįsta ir liudija, jog sinodiškumas, konstitutyvus Bažnyčios matmuo, jau yra daugelio mūsų bendruomenių patirties dalis. Kartu šiame dokumente siūlomi įveiktini keliai, įgyvendintinos praktikos, tyrinėtini horizontai.
Mokinių vaidmenys Velykų rytą
Velykų rytą matome tris mokinius: Mariją Magdalietę, Simoną Petrą ir Jėzaus mylimąjį mokinį. Kiekvienas iš jų savaip ieško Viešpaties, kiekvienas atlieka savo vaidmenį vilties aušroje. Marija Magdalietė, vedama meilės, pirmoji ateina prie kapo. Jos žodžių paraginti, prie kapo skuba Petras ir mylimasis mokinys. Pastarasis bėga jaunatviškai energingai ir ieško žvilgsniu to, ką pirmiau intuityviai suvokia; tačiau jis moka užleisti vietą vyresniajam, kuriam patikėta vadovavimo užduotis. Petras, prislėgtas dėl to, kad išsižadėjo Viešpaties, susitinka su gailestingumu ir tampa gailestingumo tarnu Bažnyčioje. Marija lieka sode, ji girdi, kaip ją pašaukia vardu ir atpažįsta Viešpatį, kuris siunčia ją paskelbti mokinių bendruomenei apie Prisikėlimą. Štai kodėl Bažnyčia pripažįsta ją apaštalų apaštale.
Bažnyčia egzistuoja tam, kad liudytų pasauliui lemiamą istorijos įvykį - Jėzaus prisikėlimą. Prisikėlusysis atneša pasauliui ramybę ir dovanoja mums savo Dvasią. Gyvasis Kristus yra tikrosios laisvės šaltinis, neapgaunančios vilties pamatas, tikrojo Dievo veido ir galutinio žmogaus likimo apreiškimas. Evangelijos mums sako, kad norint įžengti į velykinį tikėjimą ir tapti jo liudytojais, būtina pripažinti savo vidinę tuštumą, baimės, abejonių ir nuodėmės tamsą.
Dievo tautos tapatybė kyla iš Krikšto vardan Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Ši tapatybė įgyvendinama kaip kvietimas į šventumą ir siuntimas į misiją kviesti visas tautas priimti išganymo dovaną (plg. Mt 28, 18-19). Todėl iš Krikšto, per kurį Kristus mus apvelka savimi (plg. Gal 3, 27) ir atgimdo iš Dvasios (plg. Jn 3, 5-6) kaip Dievo vaikus, gimsta sinodinė misionieriška Bažnyčia.
„Tačiau Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri jį teisingai pažintų ir šventai jam tarnautų“ (LG, 9). Dievo tautą kelyje į Karalystę nuolat maitina Eucharistija - bendrystės ir vienybės šaltinis: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Bažnyčia, maitinama Viešpaties Kūno sakramentu, yra įsteigta kaip Jo Kūnas (plg. LG, 7): „Jūs esate Kristaus kūnas ir atskiri jo nariai“ (1 Kor 12, 27). Malonės gaivinama Bažnyčia yra Šventosios Dvasios šventovė (plg. LG, 4): būtent Dvasia ją gaivina ir statydina, padarydama mus visus gyvaisiais dvasinio statinio akmenimis (plg. 17. Sinodo procesas leido mums patirti „dvasinį pomėgį“ (EG, 268) dėl to, kad esame Dievo tauta, surinkta iš visų genčių, kalbų, tautų ir valstybių, gyvenanti skirtingose aplinkose ir kultūrose. Ji niekada nėra tik pakrikštytųjų suma, o bendruomeninis ir istorinis sinodiškumo ir misijos subjektas; ji vis dar kaip piligrimė keliauja laike ir jau yra bendrystėje su dangaus Bažnyčia. Įvairiuose kontekstuose, kuriuose įsišaknijusios atskiros Bažnyčios, Dievo tauta skelbia ir liudija Gerąją išganymo naujieną; gyvendama pasaulyje ir dėl pasaulio, ji keliauja kartu su visomis žemės tautomis, veda dialogą su jų religijomis ir kultūromis atpažindama jose Žodžio sėklas ir žengdama Karalystės link.
Šventojoje Dievo tautoje, kuri yra Bažnyčia, tikinčiųjų bendrystė (communio fidelium) kartu yra ir Bažnyčių bendrystė (communio Ecclesiarum), kuri reiškiasi per vyskupų bendrystę (communio episcoporum) dėl senovinio principo, pagal kurį „Bažnyčia yra vyskupe, o vyskupas - Bažnyčioje“ (šv. Kiprijonas. Epistolė 66, 8). Tarnauti šiai daugialypei bendrystei Viešpats paskyrė apaštalą Petrą (plg. Mt 16, 18) ir jo įpėdinius. Dėl Petro tarnystės Romos vyskupas yra „nuolatinis ir regimas Bažnyčios vienybės pradas bei pamatas“ (plg.