Metų pabaigoje, o ypač laukiant Kalėdų švenčių, dažnai kalbama apie nenumaldomą laiko tėkmę, atsisveikinimą su praeitimi, naujų vėjų laukimą, džiaugsmą mažose akimirkose, santarvės būtinybę bei drąsą žengti į priekį, įgyvendinant savo tikslus.
Šiandien partizanų dainos skamba kitomis aplinkybėmis ir kitoje erdvėje, tačiau jų paskirtis išlieka aiški. Jos jungia ne praeitį su dabartimi, bet žmones, kurie nori suprasti, o ne tik prisiminti.
Neužtenka žinoti datas ar vardus - daina leidžia pajusti, kaip iš tiesų buvo gyventa, laukti, klysti, bijoti ir vis tiek rinktis atsakomybę už savo šalį.
„Laisvės kelias“ festivalyje suskambėjusios melodijos pasakojo tai, ką istorija jau įvardijo, bet kas kiekvienoje kartoje įgauna naują balsą.
Būtent todėl šios dainos tebėra atliekamos ir dėl tradicijos išlaikymo, ir dėl supratimo, kad kultūra, išgyvenusi represiją, nėra vien atminties ženklas - ji yra gebėjimo išlikti įrodymas.
Daina, kuri kadaise padėjo ištverti nežinomybę ir praradimus, šiandien tampa ramiu priminimu: laisvė nėra abstrakti sąvoka, bet kasdienio sąmoningumo ir atsakomybės forma. Jos nereikia romantizuoti ar idealizuoti - pakanka išgirsti ir priimti.
Kaip renginyje pabrėžė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė: „Daina buvo nepaprastai svarbi mūsų tremtiniams ir politiniams kaliniams. Daina buvo nepaprastai svarbi mūsų laisvės kovotojams. Malda ir daina - tai buvo tie du dalykai, kurie nuramindavo širdis ištremtųjų toli nuo Lietuvos, nuramindavo širdis tų, kurie niūniuodavo melodijas giliuose partizanų bunkeriuose.“
Laisvės kelias
Partizanų dainų svarba
Partizanų dainos išsiskiria tuo, kad buvo kuriamos ne pramogai, o išgyvenimui. Nuolat susidurdami su nežinia, partizanai dainoje rasdavo atramą - ji padėdavo sutramdyti baimę, neprarasti tikėjimo, išlikti žmonėmis, kai aplinkui siautėjo žiaurumas.
Dainavimas kartu kūrė ir ypatingą kovotojų bendrystę. Melodija, prislopintai skambanti bunkeriuose, jungė pavargusius, sužeistus, išsekusius žmones į vieną širdies ritmą. Ji neturėjo sienų - tikėjimas ir tekstai keliavo iš būrio į būrį, iš girios į girią.
Sovietmečiu nebuvo galima statyti kryžių ar paminklų žuvusiems partizanams. Atmintį buvo bandoma sunaikinti draudimu ją įvardyti. Tačiau dainos peržengė šią tylos sieną.
Vardai, slaptažodžiai, istorijos, žūties vietos atsirado eilėse ir melodijose. Ten, kur nebuvo galima įrašyti, buvo galima padainuoti.
Todėl dainos tapo pirmaisiais paminklais - giliausiais, nes sukurtais ne akmenyje, o žodžiuose.
Ką jaučia jaunasis partizanas, slėpdamasis drėgnose žeminėse, kai bunkerio tyla skamba garsiau už žingsnius lauke? Atsakymas, atėjęs iš XX a.
Partizanų dainos nėra vien istoriniai tekstai ar folkloro palikimas. Jos gimė iš netekčių, išsiskyrimų, iš nuolatinės grėsmės, tačiau jose pulsuoja ne tik skausmas, bet ir nepalaužiama viltis.
Daina buvo ginklas, kai kulkos nutilo; paminklas, kai paminklai buvo draudžiami; ir vis dar yra tiltą tiesiantis ryšys tarp laisvės kovotojų ir šiandienos Lietuvos.
Festivalis "Laisvės kelias"
Lapkričio 27 d. Druskininkų „Ryto“ gimnazijoje įvyko 15-asis Partizanų dainų festivalis „Laisvės kelias“, sukvietęs daugiau kaip 200 jaunųjų atlikėjų iš įvairių Lietuvos regionų.
Į Druskininkus atvyko dainininkai iš Alytaus, Varėnos, Prienų, Marijampolės, Vilniaus ir Vilniaus rajono, Šalčininkų, Trakų, Jurbarko, Anykščių rajono bei Druskininkų savivaldybės mokyklų.
Festivalio pradžioje „Ryto“ gimnazijos direktorė Žaneta Krivonienė priminė dienos prasmę ir dainos svarbą istorinei atminčiai: „Tai diena, kai daina tampa tiltu tarp mūsų ir tų, kurie drąsiai, tikėdami Lietuva, kūrė istoriją. Šiandieną skambėsiančios dainos - tai ne muzika. Tai atminties įprasminimas, perdavimas istorijos iš kartos į kartą.“
Renginys prasidėjo jautria ir simboline kompozicija „Laiškai mylimajai“, sukurta mokytojo Sauliaus Lukošiūno. Scenoje išskleista pokario laiškų dramaturgija grąžino auditoriją į partizanų kasdienybės tikrovę - prie žeminių, prie laukimo, prie atsisveikinimų ir neišsipildžiusių vilčių.
Scenoje buvo matomi kryžių fragmentai, žeminės detalės, skambėjo originalūs partizanų laiškų tekstai, kuriuos skaitė moksleiviai. Tai leido ne tik dainą išgirsti, bet ir išgyventi istoriją.
Visi susirinkusieji tylos minute pagerbė žuvusius kovotojus, o Druskininkų jaunieji šauliai padėjo gėlių prie Mergelių akių memorialo ir partizano Juozo Karnausko-Nemunėlio žūties vietos.
Festivalyje dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinio direktoriaus pavaduotojas Alvydas Keršulis, Memorialinio departamento Atminimo programų skyriaus vyriausioji istorikė Otilija Daniušienė, Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorė Ramunė Driaučiūnaitė, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinių okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovo pavaduotoja, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, Krašto apsaugos 1-osios rinktinės Druskininkų kuopos vadas Kęstutis Valenta, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Druskininkų filialo pirmininkas Antanas Vailionis ir kiti svečiai.
Renginio metu dalyviai galėjo apžiūrėti Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtą kilnojamąją parodą „Mūsų jėga - mūsų sielose“, skirtą Liongino Baliukevičiaus-Dzūko 100-osioms gimimo ir 75-osioms žūties metinėms.