Atgimęs vėlyvojo klasicizmo stiliaus Jašiūnų dvaras atvertas visuomenei. Gausybė svečių - iš aplinkinių kaimų, Šalčininkų.
Jašiūnų dvaras. Šaltinis: wikipedia.org
Pasak mero, tai - šventė ne tik Šalčininkų rajonui, bet ir visam Pietryčių Lietuvos kraštui, kur restauruotų ir puikiai sutvarkytų dvarų negausu.
Beveik prieš du šimtus metų iškilę Jašiūnų dvaro rūmai, - žymaus architekto Karolio Podčašinskio kūrinys. Dvaras buvo to meto kultūros židinys, čia lankydavosi tuometis Vilniaus universiteto rektorius Jonas Sniadeckis, Adomas Mickevičius, Mykolas Balinskis, Julijus Slovackis ir nemažai kitų 19-o amžiaus mokslo bei meno žmonių.
Dvaro istorija ir kultūrinė reikšmė
Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio - Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą. Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Tiesa, Radvilos čia buvo ne vieni.
Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai, Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai. Tačiau Radvilos stiebėsi užvaldyti žaliava turtingą vietovę. Iš medienos buvo išgaunama rūda. Taip ir kilo iki dabar mus pasiekęs Rūdninkų girios pavadinimas. Mažne per šimtmetį Radvilos susipirko beveik visas apylinkių žemes.
Pavyzdžiui, 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 - 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė“ ir Šemetos bei Jurašai - valdą nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 - 1603). Susiformavo milžiniškas ir turtingas Jašiūnų dvaras.
Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 - 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 - 1669). Po rusų kariuomenės plėšikiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius: „Rūmai - baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangis ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė.“ Minima ir dvarvietės karčema.
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 - 1695). Ji garsėjo pomėgiu lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 - 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos.
Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 - 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 - 1790). Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus.
1788 metų inventoriaus apraše atsiveria štai toks vaizdas: atvažiuojančius nuo miestelio pasitikdavo senas, daug kartų remontuotas tiltas per Merkį, o už ant dviejų stulpų pritvirtinti ir bėgūnais stumdomi vartai, uždengti stogu. Dešinėje pusėje - virš šaltinio įrengtas šulinys, dengtas žuvies formos dėže. Oficina, skirta svečiams priimti, buvo dviejų dalių: naujos ir senos statybos. Dalis stogo pataisyta, o dalis naujai uždengta. Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti.
Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla. Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio, toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius“.
Kitas reikšmingas dvarvietės statinys - didelė medinė karčema, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų. Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tad Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 - 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą.
XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 - 1823). 1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 - 1819), ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų.
Balinskių giminės valdomas Jašiūnų dvaras žibėjo pirmiausia kaip intelektualinės traukos centras, glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto profesūra. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų romantikų. Jis parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. 1818 m. baigė Vilniaus universitetą. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“.
Taip pat jis priklausė Šubravcų draugijai, kuri satyrinio laikraščio „Gatvės žinios“ pagalba išjuokė tamsuolius ir skelbė pažangos idėjas. Reikšmingu įvykiu dvaro istorijoje tapo M. Balinskio vedybos (1820 m.) su Sofija Sniadeckyte. Nuo tada Jašiūnuose apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima.
Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o įžymusis brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius. Būtent rektoriavimo kadenciją baigęs Jonas Sniadeckis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos.
Dvaro pastatą projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 - 1860). Šis architektas taip pat restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą. Darbai truko ketverius metus (1824 - 1828 m.), kadangi J. Sniadeckis buvo nevedęs ir palikuonių neturėjo, tad statinys po jo mirties turėjo atitekti dvarvietės savininkams brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui.
Dviaukščiai vėlyvojo klasicizmo rūmai su dorėninių kolonų portiku puošia Merkio slėnį ir Jašiūnų apylinkes. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą, daugumoje patalpų - veidrodiniai skliautai, erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai.
Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje. Rūmai buvo laikomi vienu iš gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte.
XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S. B. Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis ir daug kitų įžymių žmonių. Jašiūnuose kurį laiką gyveno ir garsusis poetas Julius Slovackis (1809 - 1849). Jašiūnų metų išgyvenimai atsispindi jo poemose: „Kordianas“, „Beniovskis“, „Kelionė į šventąją žemę“.
Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J. Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą. Visi šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Jie tarsi iš naujo atrado ir savo veikaluose naujai perpasakojo daugelį legendų apie Lietuvą. Ši lenkų - Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje.
Natūralu, kad Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje ir nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas (1831 m.), tačiau nuteistas nebuvo. Deja, kartu su M. Balinskio mirtimi (1864m.) apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas.
Tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m., Balinskiai iš čia pasitraukė tą pačią 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją dieną, kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija. Pats dvaras sovietinių karių, taip pat ir apylinkėse gyvenusių prasčiokų buvo smarkiai nuniokotas: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis (kuri dar buvo neišvežta į Lenkiją).
Vilniaus universiteto Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę. Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, - valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje.
Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus (575 žmonės). 1941-ųjų rugsėjo pradžioje trims savaitėms dvaras virto getu. Netrukus visi Jašiūnuose saugomi žydai buvo sušaudyti už kelių kilometrų nuo dvaro.
Vėliau dvare kūrėsi kas netingėjo - butai, kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko ūkio direkcijai. Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.
Ir tik 2015 metais po kruopščios restauracijos Jašiūnų dvaras ir vėl suspindo visa savo grožybe. Atrodo, kad čia pat kapinaitėse palaidotų garsiųjų Jašiūnų puoselėtojų Mykolo ir Sofijos Balinskių, taip pat ir Jono Sniadeckio dvasia tvirtai saugo šios vietos paveldą. Šiandien šis Šalčininkų kraštas perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.
Rūmų restauracija ir pritaikymas turizmui
Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis restauruojamame Jašiūnų dvare lankytojams bus suteikta galimybė pažinti ano meto kultūrinę aplinką, patraukliai ir inovatyviai bus pristatytos ekspozicijos, čia vyks edukacinės programos, teikiamos kompleksinės turizmo paslaugos.
Muziejaus ekspozicijos pagrindas - Jašiūnų dvaro laikotarpis nuo 1811 metų, kai juos pradėjo valdyti Balinskiai. Pirmame Jasiūnų dvaro sodybos pastato aukšte įrengiamos dvi muziejaus patalpos, viena iš jų bus skirta dvaro buičiai ir kultūrai, kita atspindės epochos dvasią. Pirmojoje muziejaus patalpoje bus sudaryta galimybė rengti edukacines programas, patalpoje atsiras stalas ir monitoriai edukaciniams žaidimams.
Antrame aukšte lankytojai galės apsilankyti patalpose, skirtose Jašiūnų dvaro asmenybėms - Janui Sniadeckiui, Julijui Slovackiui, Mykolui Balinskiui. Šių patalpų erdvės formuojamos taip, kad tenkintų miniseminarų kambario poreikius, bet neužgožtų memorialinių akcentų. Didžiojoje konferencijų salėje bus sudaryta galimybė rengti kilnojamasis ekspozicijas, čia taip pat atsiras pianinas ir originalių paveikslų reprodukcijos.
Įrengiant Jašiūnų dvaro muziejų palaikomi glaudūs ryšiai su Vilniaus universitetu ir mokslininkais, Jašiūnų dvaro istorijos žinovais.
Šalčininkų rajono savivaldybė siekė atstatyti rūmus nuo 1996 metų, vos perėmusi juos savo nuosavybėn. Š. m. vasario 9 d. Šalčininkų rajono savivaldybės administracijos direktorius Josif Rybak, akylai stebintis darbus nuo pat pradžios, lankėsi renovuojamame Jašiūnų dvaro pastate.
Balti skliautai ir lipdiniai, didžiosios konferencijų salės dalies paauksuotos lubos, židinio, langų ir durų medžio imitacijos lipdiniai pamažu grąžina rūmams buvusį puošnumą. Pastate geriausiai išliko dvaro savininkų bibliotekos patalpos, sovietmečiu bandytos restauruoti, todėl šiuo metu skliautuose matomos buvusių freskų fragmentai.
Visose dvaro rūmų patalpose vyrauja ano meto dvasią atitinkančios spalvos, nustatytos pagal polichromijos tyrimus, siekiant autentiško vaizdo. Rūmų sales papuoš sendinto aukso spalvos šviestuvai.
Realizuojant projektą visiškai renovuotas rūmų pastato fasadas, nudažytas anų metų dvasią atitinkančia spalva.
Pasak pavaduojančios Investicijų ir strateginio planavimo skyriaus vedėją vyr. specialistės Nataljos Denisenko, šiuo metu vyksta muziejaus koncepcijos įgyvendinimo darbai, š. m. pavasarį planuojama pasirašyti objekto muziejaus ekspozicijos projektavimo ir įrengimo bei audiogido pirkimo sutartį. Jos teigimu, sudarytas preliminarus eksponatų sąrašas, kurį būsimas tiekėjas turės papildyti.
Muziejaus ekspozicija bus orientuota į tris aspektus: Jašiūnų dvaro asmenybės - Jonas Sniadeckis, Mykolas Balinskis, Adomas Mickevičius, Julijus Slovackis; Jašiūnų dvaras ir Vilniaus universitetas.
Ekspozicijų patalpos bus išsidėsčiusios per du pastato aukštus ir išplanuotos taip, kad maršrutas būtų optimaliai tinkamas organizuotoms grupėms, pavieniams lankytojams, neįgaliesiems bei ekspozicijų lankymui su audiogidu.
Praėjusių metų rudenį iš dalies įgyvendintas projektas „Jašiūnų dvaro sodybos parko sutvarkymas“, kurio metu kompleksiškai sutvarkyta parko teritorija: parkas aptvertas, restauruoti pagrindiniai vartai, įrengtas didysis parteris, vaikų žaidimų aikštelė, mažosios architektūros elementai, numatyta vieta lauko estradai, įrengtas lauko apšvietimas, automobilių stovėjimo aikštelė bei vaizdo stebėjimo sistema.
Spalio 20 d. Centro lankytojams buvo organizuota pažintinė ekskursija į Šalčininkų rajono Jašiūnų Balinskių dvarą.
Mūsų lankytojams duris atvėrė restauruoti netoli Vilniaus esančio Jašiūnų dvaro rūmai. Dvaro puošmena tai jo parkas, jame yra sukurtos raiškios želdinių kompozicijos, plastiško kontūro medžių masyvai, vinguriuojantys takai, taip pat parke auga apie 30 rūšių spygliuočių ir lapuočių medžių.
Netoli dvaro išlikusi oficina, buvusios arklidės su sodininko, girininko ir vežėjo patalpomis antrajame aukšte. Lankytojai apžiūrėjo Jašiūnų dvarus ir likę labai patenkinti.
Jašiūnų dvaro parkas
Jašiūnų parką dešiniajame Merkio krante XIX a. pradžioje įkūrė Andrius Sniadeckis dar prieš statydamas rūmus. Vietovei būdingas švelniai banguotas reljefas ir puikus Merkio pakrančių kraštovaizdis. Tai peizažinis parkas su geometrinio išplanavimo elementais šalia dviaukščių vėlyvojo klasicizmo stiliausrūmų rytiniame parko pakraštyje.
Jašiūnų dvaro parkas. Šaltinis: salcininkai.lt
Dvaro laikais rūmų link vedė trumpa alėja, pasibaigianti nedideliu, apvalios formos parteriu. Pats parkas yra gana ištęstos formos ir driekiasi į vakarusMerkio upės pakrante. Einant pagrindiniu taku, atsiveria gražios parko erdviųperspektyvos, daugiau ar mažiau paslaptingai užpildytos vaizdingų medžių grupių ar įspūdingai atrodančių pavienių medžių - soliterų. Tokie parkai atsirado Anglijoje - todėl jie ir vadinami angliškaisiais.
Jašiūnų dvaro kapinaitės
Profesorius Jonas Sniadeckis, išgarsėjęs kaip astronomas, matematikas, filosofas, Mykolas Balinskis - istorikas, publicistas, veikalų apie Vilniaus miesto ir Vilniaus universiteto istoriją, karalienę Barborą Radvilaitę, Lenkijos ir Lietuvos senovę autorius šiandien ilsisi Jašiūnų dvaro kapinėse. Greta ilsisi ir Mykolo Balinskio sūnus profesorius Jonas Balinskis - mokslinės psichiatrijos Rusijos imperijoje pradininkas.
Ne veltui šios kapinės vadinamos mokslininkų kapinėmis. Kapinės įkurtos 1830 m., mirus Jonui Sniadeckiui. Profesorių nuspręsta palaidoti tiesiai prieš dvarą, ant kalnelio, kur jis mėgo ilsėtis. Šeimos nariai toje vietoje norėjo pastatyti koplytėlę, netgi buvo parengtas architekto Karolio Podčašinskio projektas, kuris, deja, nebuvo įgyvendintas. Vėliau čia laidoti Balinskiai, kiti dvaro žmonės. Šiandien kapinėse yra apie 20 kapų. Jono Sniadeckio kapą žymi akmens obeliskas su metaliniu kryžiumi.
XX a. kapinės buvo gerokai apleistos. 1960 m. remontuota tvora, vartai, tvarkingiau į vietas sustatyti antkapiai. 2005-2007m. Pastaruoju metu jaučiamas vis didesnis susidomėjimas Jašiūnų dvaru, nekantriai laukiama, kada jis atvers duris ir priims lankytojus.
Naudingos nuorodos lankytojams:
- Vilkyškių dvaro sodyba. Šalčininkų rajone, kairiajame Merkio upės krante yra Vilkyškių dvaro sodybos fragmentai. Tarp didingų liepų alėjų dominuoja jaukūs mediniai istorizmo stiliaus rūmai. Nėra žinoma tiksli rūmų pastatymo data, bet spėjama, jog jie galėjo iškilti 1847 m. bajorų Dmochovskių iniciatyva.
- Merkinės dvaro sodybos, vad. Paulavos respublika, liekanos. 1767 metais Aukštupio Merkinės dvarą su aplink buvusiais kaimais, kuriuose nepriteklių kentė nuskurdę valstiečiai, nusipirko jaunas, Romoje mokslus pabaigęs kunigas, Abiejų Tautų Respublikos raštininkas Povilas Ksaveras Bžostovskis.
- Tabariškių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ir varpinė-vartai yra seniausia ir pati vertingiausia bažnyčia Šalčininkų rajone. 1770 m. LDK raštininkas ir Kernavės seniūnas Mykolas Skarbek-Važinskis fundavo bažnyčios pastatymą savo šventojo globėjo garbei.
- Dieveniškių istorinis regioninis parkas. Tai yra archajiškos vietos, kuriose net reljefas skiriasi nuo likusios Lietuvos - lėkštos kalvos, nėra natūralių ežerų, kadangi šios teritorijos nepasiekė paskutinis apledėjimas. Čia dar gyvena žmonių, šnekančių nepaprastai gražia dzūkų šnekta.
- Didžiulių akmenys, vadinami Jankeliu ir Jankeliuku. Netoli Žižmų kaimo yra dar vienas mitologinis akmuo, vadinamas „Užkeikta svodba“. Viename iš padavimų kalbama, kad akmeniu pavirtęs vestuvninkų pulkas. Esą motina prakeikė dukrą, kuri išvažiavo tuoktis nenusilenkusi tėvui.
Per pastaruosius dvejus metus Jašiūnų dvaro rūmai patyrė tai, ko buvo laukiama ilgus metus: pastatas yra renovuojamas, jam grąžinamas buvęs puošnumas, čia bus įkurtas muziejus, kuriam dalį eksponatų žada perleisti Vilniaus universitetas.
Finansavimas
Rūmams restauruoti ir prie jų esančiam parkui sutvarkyti prireikė 3 mln. Eurų. Daugiausia panaudota Europos Sąjungos fondų lėšų. Taip pat prisidėjo Šalčininkų rajono savivaldybė.
Planuojami darbai
„Dar laukia nemažai darbų. Reikia pabaigti darbus šiose patalpose ir restauruoti dvaro oficiną, svirną. Pagrindinis mūsų tikslas - kad čia važiuotų žmonės ir pažintų dvarą, mūsų kraštą“, - tvirtina Z. Palevičius.
Pasak Kultūros paveldo departamento vadovės, Jašiūnų dvaras jau šeštasis šiemet Lietuvoje atvėręs duris po restaruravimo.
Šiandien šis Šalčininkų kraštas perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.