Aforizmų ir citatų rinkinys yra miniatiūrinė gyvenimo filosofijos ir poezijos antologija, kurioje sutelkti ne tik šimtmečių, bet ir tūkstantmečių giliųjų minčių spinduliai, papuošti dailiu ir vaizdingu žodžiu. Nors kitos tautos jau seniai turi tokio tipo knygų, lietuviuose iki šiol nieko panašaus nebuvo.
Šiame straipsnyje apžvelgsime įvairių autorių mintis apie kalbą, jos svarbą ir reikšmę tautai, pradedant nuo klasikinių sentencijų iki šiuolaikinių apmąstymų. Panagrinėsime, kaip kalba formuoja mūsų tapatybę, kultūrą ir pasaulėžiūrą, remdamiesi įvairių šimtmečių ir tautų filosofų, rašytojų bei mąstytojų įžvalgomis.
Filosofas Zelleris yra pasakęs, jog siela kaip ežeras: kai į jį bėga tyras šaltinių ir upelių vanduo, drumzlinas iš jo išbėga, ir ežeras darosi skaidresnis. Turime vilties, kad šis minčių rinkinys padės knygos mėgėjui, kalbėtojui, laikraštininkui, mokytojui, pamokslininkui ir bet kuriam tiesos ir grožio mylėtojui stiprinti skaidriąją tėkmę į mūsų tautos organizmą. Anot Hollando, mintis auga tuo, kuo ji minta; čia ir yra parinkta pluoštas tokio peno minčiai.
Rinkinio skaitymas bus bendravimas su įvairių Šimtmečių, įvairių tautų ir įvairių kontinentų lakiaisiais protais, gilios minties ir jautrios širdies žmonėmis, ir tai turėtų būti atgaiva. Atmintina teisinga britų poeto Philip Sidney pastaba: “Nėra vieniši tie, kuriuos lydi gera mintis."
Kalba kaip tautos turtas
Kalba laikoma svarbiausiu tautos turtu. Imta remtis Vakarų Europos lyginamąja kalbotyra, kuri lietuvių kalbą įvertino kaip svarbią filologijai; domėtasi ir lietuvių liaudies žodine kūryba. Daugelis tautinio judėjimo veikėjų lietuvių kalbos žodynų rašymą ir tautosakos rinkimą laikė savo tautine prievole.
J. Jablonskis, garsus lietuvių kalbininkas, pabrėžė kalbos svarbą tautos identitetui. Jo darbai ir citatos įkvepia puoselėti kalbą ir saugoti ją nuo svetimų įtakų. Kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kultūros, istorijos bei tradicijų saugotoja.
Tas laisvės nevertas, kas negina jos! Nei žmogui, nei tautai - niekas laisvės veltui nedalija. Laisvė galima tik tada, kada sugebama laisvę branginti labiau už gyvybę.
Žmogus, kaip ir augalas, jaučia atmosferą, kurioje gyvena. Tarchetti
Kalba - tai namai, kuriuose mes gyvename, ir tik nuo mūsų priklauso, ar tie namai bus tvarkingi, jaukūs ir pilni šviesos. Puoselėkime savo kalbą, didžiuokimės ja ir perduokime ją ateities kartoms.
S. Daukantas kėlė garbingą savo tautos ir valstybės praeitį ir žadino išsilaisvinimo iš politinės ir socialinės priespaudos viziją. Lietuvių tautinis judėjimas buvo nukreiptas prieš bajoriškos lenkiškos kultūros vyravimą, bet lietuvių inteligentai savo kultūrinėms elitinėms reikmėms vartojo ir lenkų kalbą, ir naudojo jų spaudą.
Kazimiero Būgos indėlis į lietuvių kalbą
Kazimieras Būga - bene žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas, pirmasis profesionalus lietuvių kalbininkas, itin daug nusipelnęs lietuvių leksikologijai ir leksikografijai, lietuvių etimologijai, onomastikai. Tam, kad galėtų užsitarnauti šiuos skambius titulus, K. Būga turėjo įdėti daug sunkaus ir ilgamečio įdirbio.
Ypatingos svarbos, sunkiausiu ir didžiausiu lietuvių kalbininko Kazimiero Būgos darbu laikomas „Lietuvių kalbos žodynas“. Kazimiero Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ pasirodymas buvo svarbus įvykis ne tik lietuvių leksikografijai, bet ir apskritai kalbotyrai. Visi, kuriems rūpėjo kalbos dalykai, Būgos žodyno pasirodymu labai džiaugėsi. Tai svarbiausias kalbininko leksikografinis darbas, pagal apimtį laikytinas tezauro tipo žodynu.
Studijuodamas universitete Būga dar intensyviau ima rinkti ir plačiai organizuoti lietuvių gyvosios kalbos - tarmių - duomenų rinkimą. Vasaros atostogų metu jis keliaudavo į Lietuvą aplankyti svarbiausias tarmes, ten pagyventi ir patyrinėti. 1909-aisiais Būga tarmes lankė kartu su Jonu Jablonskiu, Juozu Balčikoniu ir Jurgiu Šlapeliu.
1920-aisiais Būgos kartoteką sudarė apie 150 tūkstančių kartotekos kortelių, o 1923-iaisiais kartoteka išaugo iki 600 tūkstančių kortelių. 2002-aisiais išėjus paskutiniam dvidešimtajam „Lietuvių kalbos žodyno“ tomui, sukaupta pagrindinė kartoteka siekė apie 5 milijonus kortelių, prie pastarųjų dar sukaupta ir papildymų kartoteka, apimanti apie 0,7 milijono kortelių.
Lietuvos tarmės
Dirbdamas prie žodyno Būga suprato, kad gero ir tobulo žodyno parašyti vienas žmogus negali. Darbui prie žodyno reikia talkininkų. Kai buvo sudaryta žodyno redakcija, Būga pakvietė į talką savo ankstesnius pagalbininkus. Redaguodamas Antano Juškos žodyną, Būga pririnko daug žodžių ir būsimam „Lietuvių kalbos žodynui“.
Savo žodyno įvade rašė, kad turėjo būrį talkininkų: Joną Jablonskį, Feliksą Sragį, Juozą Tumą-Vaižgantą, Joną Murką, Stasį Naginską, Antaną Vireliūną ir kt. Tikrindamas Juškos žodyno medžiagą, Būga lankydavosi Vilniuje, Kaune, Naumiestyje, Virbalyje, Marcinkonyse, Mosėdyje, Laižuvoje, Plungėje.
Žodyne gausiai panaudoti Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus raštų žodžiai, vietų vardai ir žmonių pavardės. Pasak Būgos, vietų vardai - tai istorijos dokumentai.
Pirmasis Būgos „Lietuvių kalbos žodyno“ sąsiuvinis buvo išleistas lygiai prieš šimtą metų - 1924-aisiais, o antrasis pasirodė jau po kalbininko mirties - 1925-aisiais. Tą svarbą pabrėžė ir pats žodyno sudarytojas įvade pridėtoje autobiografijoje, kuri buvo kartu ir žodyno istorija, nes jam Būga medžiagą kaupė visą gyvenimą.
Kazimieras Būga
Citatos apie kalbą
- Kontroliuoki savo aistras arba jos pradės tave kontroliuoti. Horacijus
- Žmonės mano, kad savęs atsižadėjimas kenkia laisvei. Tokie žmonės nežino, kad savęs atsižadėjimas mums kaip tik atneša tikrąją laisvę, nes išlaisvina mus iš mūsų pačių, iš mūsų sugedimo vergijos. Mūsų aistros yra žiauriausi tironai. Tik pasiduoki jiems, ir turėsi pergyventi nuolatinę kovą, neturėdamas jėgų nei laisvai atsikvėpti. Atleiskite, bet aš laisve nevadinsiu tos vergijos, kurios žmonės nesigėdi. Fr. Fenelon
- Gyvenimas palaikomas ne ardymo aistra, bet užuojautos jausmu, kuris mūsų širdies kalba vadinasi meile. L. Tolstoj
- Žmogus, kaip ir augalas, jaučia atmosferą, kurioje gyvena. Tarchetti
- Lai jūsų senatvė būna lyg vaikystė, vaikystė - lyg senatvė; tai yra - tenebūnie nei jūsų išmintis surišta su puikybe, nei jūsų nuolankumas tenebūnie be išminties. Šv. Augustinas
- Geriau yra mažiausią švieselę užžiebti, negu tamsuma skųstis. Konfucijus
- Nėra žmogui didesnės garbės, kaip ta, kai Dievas mus pavartoja savo įrankiais. Bet, kad tos garbės būtumėt verti, rūpinkitės turėti visuomet tyrą sąžinę, nes Dievas purvinu įrankiu nesinaudoja, o jei ir naudojasi, tai nebent tam, kad paskum mestų nuo savęs. A. Jakštas
- Tiktai atsistoję ant amžinybės pagrindo tegalime valdyti laikinus dalykus; tiktai antžmogiškoji tiesa tesaugo mus nuo žmonių klaidingumo ir mūsų pačių vergijos nesuskaitomiems viliojimams. Fr. W. Foerster
- Žmogus, kuris savo gyvenime nesivadovauja Dievo Apreiškimu, yra panašus į Pilotą, besisukinėjantį į visas šalis ir klausiantį: “Kas yra tiesa?” tada, kai ... S. Skvernelis
- Visų apgaulių yra ta blogoji pusė, kad jos gali būti atidengtos; tikrumoje - visada atidengiamos, ir tada apgaudinėtojo padėtis pablogėja vieton pagerėjusi. M. D’Azeglio
- Nėra nenaudingas pasaulyje, kas kitiems palengvina naštą. [Č.
- Jeigu norima, kad mes suprastume, kas mums sakoma, turi būti kreipiamasi į mus paprasta kalba.
- Būti žmogumi - tai kaip tik ir reiškia būti atsakingam.
- Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri.
- Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.
- Žmogaus charakterį geriausiai parodo jo elgesys lemiamą minutę. [S.
- Didžiausias gyvenimo džiaugsmas - jausti, kad esi reikalingas ir artimas žmonėms. [A.
- Nėra žmogaus, kuris, gilindamasis į save, sulauktų linksmų rezultatų. [M. K.
- Aukščiausioji žmogiškoji išmintis - sugebėjimas prisitaikyti prie aplinkybių ir išlaikyti ramybę per visas audras. [D.