Šilutės rajonas, įsikūręs etninio Mažosios Lietuvos regiono širdyje, yra turtingas istorinio ir kultūrinio paveldo. Čia gausu lankytinų vietų, atspindinčių krašto istoriją, architektūrą ir tradicijas. Šiame straipsnyje apžvelgsime įdomiausius etnografinius objektus, muziejus ir piliakalnius, kuriuos verta aplankyti norint geriau pažinti šį unikalų Lietuvos regioną.
Šilutės rajono žemėlapis.
Ventės Ragas Ir Švyturys
Ventės ragas - pusiasalis prie Kuršių marių, netoli Nemuno upės žiočių, į pietus nuo Ventės gyvenvietės.
Ventės ragas.
Labiausiai žinomas dėl jame įkurtos praskrendančių paukščių žiedavimo stoties. 1929 m. profesorius Tadas Ivanauskas įkūrė paukščių žiedavimo stotį, kuri veikia iki šiol. Čia yra pagrindinis Lietuvoje paukščių migracijos kelias, vedantis į Europos pietus, atogrąžas ir net pietinę Afriką.
Pirmasis medinis švyturys Ventės rage buvo pastatytas dar 1837 m. Jis buvo apšviečiamas alyva kūrenama lempa. Dabartinis raudonų plytų mūrinis švyturys pastatytas 1852 m. Jo aukštis yra 11 m. Ventės rago švyturys vienas iš nedaugelio Lietuvos švyturių, į kurį leidžiama laisvai įlipti ir pasižvalgyti. Į švyturio apžvalgos aikštelę veda seni geležiniai, papuošti originaliais ornamentais laiptai. Nuo šios aikštelės galima matyti Kuršių nerijoje už 12-13 km į pietvakarius esančią Nidą ir auksines kopas bei 8,5 km į vakarus nutolusią Preilą. Už 3,6 km į rytus į Kuršių marias įteka pagrindinė Nemuno atšaka Atmata. Nuo švyturio apžvalgos aikštelės atsiveria Kuršių marios, matosi Kuršių nerija, Rusnės sala.
Šilutė: Mažosios Lietuvos Sostinė
Šilutė yra etninio Mažosios Lietuvos regiono sostinė, tad čia verta apsilankyti visiems, besidomintiems istorija ir architektūra. Šilutės centre esanti evangelikų liuteronų bažnyčia gali pasigirti didžiausiu šalyje bokšto laikrodžiu.
Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia.
2015 m. miestiečiams ir svečiams duris atvėrė 1721 m. įsteigto H. Šojaus dvaro kompleksas.
Hugo Šojaus Dvaras Ir Muziejus
Hugo Šojaus dvaras - 1721 m. įkurta sodyba, kaip valstybinis domenų dvaras dabartinėje Šilutėje. Jis yra nesudėtingų formų vėlyvo klasicizmo bei istorizmo laikų pastatas su neryškiais stiliaus bruožais bei santūriu, būdingu Klaipėdos kraštui dekoru. Rūmai yra 2 aukštų, su gyvenama pastoge. Antrą aukštą puošia langų viršų ir palangių plokštumo lipdiniai, pastogę juosia kuklus karnizas. Rūmų planas - simetriškas, stačiakampis, su į gatvės pusę kiek iškišta vidurine dalimi, kurioje buvo vestibiulis su laiptais. Vienoje vestibiulio pusėje patalpos išdėstytos abipus koridoriaus, kitoje - dviem eilėmis, pereinamos.
Šilutės Hugo Šojaus muziejus saugo vertingas kolekcijas, įskaitant Hugo ir Ericho Šojų archeologinę kolekciją, Dr. Hugo Šojaus gamtos ekspoziciją bei etnografinių daiktų kolekciją, pradėtą kaupti dar XIX a. pabaigoje.
Macikų Lagerio Karceris-Muziejus
Muziejus yra 3 km į š.v. nuo Šilutės, kairiajame Šyšos krante įsikūrusiame Macikų kaime. Dvarą (70 ha žemės) XX a. pr. išsinuomojo Lietuvos krašto apsaugos ministerija, o 1924 m. dalį dvaro pastatų, kuriose įrengė kareivines, nupirko. Iki 1939 m. čia buvo apsistojusi Lietuvos kariuomenės septintojo žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulko įgula.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje vokiečiai ten įkūrė karo belaisvių (lakūnų) stovyklą STALAG LUFT VI, kurioje kalino antihitlerinės koalicijos šalių piliečius: rusus, anglus, prancūzus, belgus, lenkus ir amerikiečius. 1944 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Macikų lageryje buvo kalinami vokiečių karo belaisviai. 1948-1955 m. čia veikė GULAG’o Šilutės (Macikų) skyrius Nr. 3. Trečdalis kalinių buvo lietuviai. Tai buvo vienas didžiausių lagerių Lietuvoje, kuriame galėjo kalėti apie 3 tūkst. kalinių. 1995 m. Šilutės tremtinių ir politinių kalinių sąjungos ir Šilutės muziejaus iniciatyva, čia buvo įrengta muziejinė ekspozicija, kuri supažindina su skirtingais lagerio istorijos laikotarpiais. Greta muziejaus yra lagerio kalinių kapinaitės.
Rusnės Sala
1949 m. prie radialinio Rusnės miestelio buvo prijungta periferinė gatvė, besitęsianti rytų-vakarų kryptimi. Tada ji vadinta Skirvytėlės, o nuo 1953 m. - Žvejų g. Tai vienintelis Nemuno deltos regioninio parko kaimas - respublikinės reikšmės architektūros paminklas, kurį sudaro 20 sodybų. Šiame kaime gyventojai įsikūrė XVI a. pab. Jis galutinai susiformavo po baudžiavos panaikinimo parceliuojamose dvarų žemėse. Žvejai apsigyvendavo Pakalnės ir Vorusnės miškingose pakrantėse atskirais vienkiemiais, kurie ilgainiui sudarė grupes, o supylus apsauginį pylimą juos sujungė bendra gatvė. Atstumas tarp atskirų sodybų nevienodas. Pastatų dydis ir jų gausumas priklausė nuo žvejų turtingumo. Naujų pastatų atsiradimas susijęs su 1888 m. potvyniu, Rusnėje sunaikinusių apie 70 pastatų. Buvęs Skirvytėlės kaimas, nusitęsęs Pakalnės ir Vorusnės slėniu, nežymiai praturtina banguotą vietovaizdį.
Be žvejybos ir žemdirbystės, vietos gyventojai vertėsi nendrių pjovimu ir pardavimu. Visos kaimo trobos medinės, dauguma statytos XIX a. antroje pusėje. Daugelyje sklypų yra gyvenamasis namas, tvartas ir daržinė. Pastatai išdėstyti aplink stačiakampės ir trapecijos formos kiemą.
502. Rusnės mama Vaida projektu „Saugi Rusnė“ siekia aplinkinius supažindinti su genetine liga
Etnografinė Sodyba-Muziejus Rusnėje
Etnografinė sodyba-muziejus Rusnėje įkurtas 1997 m. kaip tipiška žvejojančio ūkininko sodyba. Ji buvo rekonstruojama 1989-1997 m. Čia tebėra, kaip prieš 100, o gal ir 200 metų, visi trys pastatai: gyvenamasis namas, tvartas su daržine ir malkine. Pirminė pastatų išvaizda juos restauruojant nepakeista. Įdomus svetainės, prieškambario ir miegamojo interjeras, liudijantis apie sodybos kūrėjų dėmesį grožiui ir liaudies architektūros tradicijoms.
Muziejaus paskirtis - dabartinius ir būsimų kartų atstovus, besidominčius Rusnės salos praeitimi, bent trumpam nukelti į XIX a. ir XX a. pr. vietos gyventojų, daugiausia lietuvininkų, buitį, parodyti jų jautrumą gamtai, sugebėjimą puošti statomus pastatus ir kasdienybę. Antroji sodybos paskirtis - platinti gamtosaugines idėjas. Muziejaus kūrimą inicijavo V.
Rusnės Evangelikų Liuteronų Bažnyčia
Pirmoji rašytinė žinia apie šią bažnyčią žinoma iš 1544 m. Prūsijos kunigaikščio Albrechto rašto apie pamaldas lietuvių ir vokiečių kalbomis. Po Melno taikos vokiečių ordinui priklausė Rusnės apylinkės. Vėjarodė ant bažnyčios bokšto liudija pirmuosius jos statybos metus - 1419 m. Iki 1541 m. bažnyčia priklausė katalikų parapijai, ir tik vėliau, įsigalėjus reformacijai, visi gyventojai turėjo pripažinti Liuterio mokymą. 1583 m. prie bažnyčios veikė parapijos mokykla, viena iš pirmųjų Klaipėdos krašte.
Bažnyčią, pastatytą XVIII a., niokojo 3 gaisrai (1739, 1774, 1789). Nauja bažnyčia, sumūryta iš plytų, pašventinta 1809 m. Dabartinis mūrinis pastatas iškilo XIX a. Sovietmečiu ilgą laiką bažnyčia buvo uždaryta, gausus jos turtas sunaikintas, pats pastatas atiduotas Rusnės pagalbinei internatinei mokyklai. Čia buvo mokyklos sporto salė, katilinė. 1991 m. pradėta tvarkyti senoji Rusnės bažnyčia, pamaldas atnaujino diakonas G.
Minijos Kaimas (Mingė)
Minijos kaimas pirmą kartą paminėtas 1540 m. Tai unikalus gatvinis upinis kaimas, vadinamas lietuviškąja Venecija. Jo sodybos išsidėstę abiejuose upės krantuose, o Minija tapo kaimo gatve, kuria susisiekta valtimis. Nuo 1601 m. čia veikė karčema, 1736 m. atidaryta mokykla, 1802 m. įsteigta burių, vėliau ir valčių dirbtuvė. Nuo 1850 m. veikė pašto agentūra, Fietzo vaistinė, kurioje pardavinėtos ir lietuviškos knygos.
Iš Stankiškių ir kitų kaimų dešiniuoju krantu buvo atvestas gerai įrengtas vieškelis. Ties užeigos namais keltu persikėlus per upę, toliau kairiuoju krantu keliauta į Uostadvarį ir Rusnę. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą randama žinių apie Minijos dvarą. Daugiau žinoma apie jį tarpukariu. Jis vadinosi Minijos pievų dvaru. Toks pat pievų dvaras anuomet buvo ir Uostadvaris. Ilgą laiką Minijos kaimo nuo potvynių nesaugojo pylimai. Tik prieš Pirmąjį pasaulinį karą buvo parengtas Tenenio ir Minijos pievų polderių projektai.
Švėkšna Ir Jos Apylinkės
Švėkšnos dvaras, priklausęs Žemaičių seniūnui Mikalojui Kęsgailai, minimas nuo XV a. vidurio. Dvaro žemės ribojosi su Rietavo, Pajūrio tijūnijomis, karališkąja Gardamo žeme, o vakaruose - su Prūsija. Kęsgailos Švėkšną valdė iki 1569 metų, nes tais metais vienturtė Trakų vaivados Kęsgailos duktė ištekėjo už Vitebsko vaivados Jono Zavišos, kuriam, kaip žmonos kraitis, atiteko Švėkšnos dvaras. Zavišos Švėkšną valdė iki 1624 metų. Tuo metu, XVII a. pradžioje Švėkšna sustiprinta - užtvenkti Švėkšnos ir Šalnos upeliai, padaryta pasienio tvirtove. 1624-1644 m. Švėkšną valdė Jeronimas Krišpinas Kiršenšteinas, kurio valdymo laikotarpiu dvare įkurtos popieriaus, parako ir stiklo dirbtuvės, plytinė, lentpjūvė, vilnų karšykla. 1644-1694 m. Švėkšną valdė Denhofai, 1694-1721 m. - Grotusai, 1721-1766 m. - Oginskiai. 1766 m. Švėkšnos dvarą įsigijo Livonijos grafas Vilhelmas Jonas Pliateris ir Pliaterių šeimos rankose dvaras išbuvo iki 1944 m.
Švėkšnos Šv. Apaštalo Jokūbo Bažnyčia
Bažnyčia neogotikinė, raudonų plytų, lotyniško kryžiaus plano, bazilikinė, su penkiasiene apside, dvibokštė. Pastato ilgis 57 m, plotis per kryžmas - 37 m, kitose vietose - 21 m. Bokštų aukštis 65 m.
Vilkėno Dvaras
1912 m. Vilkėno dvaras, pavaldus Švėkšnos dvarui, minimas nuo 1695 m. Savarankiškas dvaras atsirado po to, kai Švėkšnos dvaro valda padalinta keturiems Pliaterių sūnums - Vilkėno dvaro pirmuoju savininku tapo grafas Pranciškus Broel-Pliateris (1798-1867). 1863 m. Vilkėno dvarą iš tėvo paveldėjo Aleksandras Broel-Pliateris (1845-1922). 1880 m. pradėtas kurti parkas. 1880-1887 m. pastatyti dviejų aukštų neorenesansinio stiliaus rūmai su bokštu. 1993 m. rūmai ir parkas grąžinti Platerių paveldėtojai Platerienei Laimei Felicijai (1921-). 1995 m. rekonstruotas Vilkėno malūnas. 2002 m. parke per audrą išversta parko puošmena - kanadinė cūga. 2003 m. iš parko dingo apie 300 kg sveriantis akmuo su iškaltais grafo Aleksandro Platerio inicialais ir parko įkūrimo metais.
Kiti Įdomūs Objektai
- Uostadvario švyturys
- Vydūno muziejus Kintuose
- Žemaičių krašto etnokultūros muziejus
- Kintų buvusi evangelikų liuteronų bažnyčia
- Kintų didžioji tuja
- Alantos Dvaras: palaimintojo T. Matulionio muziejus
- Žemaičių naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčia
- Buvies apskrities teismas ir kalėjimas
- Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčia
- Šilutės geležinkelio stotis
- Memorialas Tėvynės kančioms atminti
- Žemaičių naumiesčio Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia
Piliakalniai
- Piliakalnis įrengtas Vanagio upelio kairiajame krante esančioje kalvoje
- Žakainių piliakalnis
- Akmeniškių piliakalnis
Šilutės rajonas - tai kraštas, kuriame kiekvienas gali atrasti kažką įdomaus. Nuo unikalių etnografinių sodybų iki įspūdingų piliakalnių, nuo gamtos paminklų iki kultūros centrų - šis regionas kviečia keliauti, pažinti ir patirti.
tags: #islandija #etnografine #sodyba