Islamas yra ne tik jauniausia monoteistinė religija, bet ir išskirtinis reiškinys lemtingoje Žemės gyventojų susitikimo su Dievu istorinėje panoramoje. Suprasti islamą nėra lengva. Trys didžiosios Vakarų žmogaus religinės kryžkelės - trys monoteistinės religijos: judaizmas, krikščionybė, islamas. Visų trijų religijų išpažinėjai garbina vieną Dievą, visagalį dangaus ir žemės kūrėją.
Abraomiškų religijų laiko juosta.
Islamo Pradžia ir Pranašo Muhamado Gyvenimas
Tai įvyko Hyros kalne prie Mekos miesto Arabijos pusiasalyje 610 m. Išgąsčio vedamas jis išėjo iš urvo ir, norėdamas nusižudyti, ėmė kopti į kalno viršūnę. Staiga išgirdo iš dangaus balsą. Pakėlęs akis pamatė “vyro pavidalą”. Jis kreipėsi į Muhamadą:”Tu esi Allaho pasiuntinys”.
Muhamadas gimė apie 570 m. vargingoje Ibn Abdula ir Amina šeimoje, Banu hašymo klane, kuris priklausė Kureišo genčiai. Kai būsimasis pranašas atėjo į pasaulį, jo tėvas buvo miręs. Motina, sekdama vietos papročiu, atidavė kūdikį auginti vienai beduinei dykumoje. Buvo tikima, kad miesto vaikai, augdami dykumoje, užsigrudina gyvenimui. Tačiau po dviejų ar trejų metų mažylis buvo sugražintas į Meką. Čia jis patyrė skaudžią netektį: kai jam sukako šešeri, mirė jo motina; Muhamadas tapo našlaičiu. Po dviejų metų mirė ir senelis Abd al Mutalibas. Tada ji įsūnijo tėvo brolis Abu Talibas.
Banu Hašymo klano šeimos buvo Mekos vargdieniai. Muhamadas turėjo dėti daug pastangų, kad užsidirbtų pragyvenimui. Ilgainiui turtinga Mekos prekybininkė Khadydža nusamdė jį kaip savo reikalų įgaliotinį. Muhamadas buvo santūrus, orus ir doras. Vidutinio ūgio, gražiai nuaugęs, plačiu pečiu, ilgarankis ir ilgakojis, aukšta kakta, tamsiomis blakstienomis ir giliomis, juodomis akimis. Jo eisena rodė jo tvirtumą, o polinkis į priekį ir platūs žingsniai einant- veržlumą.
Khadžydžai Muhamadas patiko ir kaip žmogus, ir kaip tarnautojas, tad ji jam pasipiršo. Muhamadas sutiko Khadžydžą vesti ir buvo jai ištikimas visus jos likusius 25 metus. Jam Khadžydža pagimdė tris sūnus ir keturias dukras. Sūnūs mirė dar vaikystėje. O dukros užaugo, bet tik viena - Fatima - gyveno ilgiau už Muhamadą. Ji davė du anūkus: Hasaną ir Huseiną.
Ilgą laiką po pirmojo regėjimo Hyros oloje Muhamadas naujų apreiškimų negavo. Savo misiją pradėjo tik po antrojo regėjimo 613 m., kai jam buvo liepta “keltis ir įspėti” Mekos gyventojus. Jis skelbė, kad Dievas yra vienas, vienintelis amžinas visatos Viešpats ir Kūrėjas, prisikėlimo Viešpats- tas, kuris Teismo dieną teis visus žmones; žmonės už viską privalo būti dėkingi Dievui ir tik jį nuoširdžiai garbinti. Be to, visi žmonės yra lygūs prieš Dievą ; turtingieji turi dalintis savo turtu su vargšu. Musulmonai - “atsidavusieji” tikėjimu Dievui, skelbė Muhamadas, sulauks atpildo šiame pasaulyje, o po mirties - garbingo gyvenimo anapus. Umma - musulmonų bendruomenė.
Pradžioje dauguma musulmonų buvo iš vargdienių ir užguitųjų tarpo. Visi Kureišo genties kilmingieji ne tik atsisakė priimti Muhamadą kaip Dievo pranašą, bet ir sutiko jį su pasipriešinimu. Nes naujasis tikėjimas - islamas - prieštaravo jų savimonei ir gyvenimo būdui - ne žmogaus užimama vieta ar turtas yra gyvenimo matas, bet nuoširdus atsidavimas Dievui.
Praėjus penkeriems metams po pirmojo apreiškimo (maždaug 615 m.), persekiojimas privertė Muhamado pasekėjus bėgti iš Mekos. Jie pasitraukė į krikščioniškąją Etiopiją. Čia jie buvo priimti svetingai, bet Kurešo pasiuntiniai pareikalavo, kad negusas musulmonus išvytų iš savo krašto, nes jie šmeižia krikščionių religiją. Norėdami parodyti, kad islamas nešmeižia krikščionių tikėjimo, musulmonai perskaitė ištrauką iš Korano apie Mariją. Ir tikrai Koranas rodo didelę pagarbą Jėzui ir Marijai, tačiau laiko Jėzų tik pranašu, o ne Dievo Sūnumi. Vėliau bėgliai grįžo į savo kraštą.
Pradžioje islamas nebuvo laikomas nauja religija, nes Muhamadas nemanė ir neskelbė esąs naujos religijos steigėjas. Jis sakė, kad yra Dievo pranašas - apaštalas, siunčiamas skelbti arabų kalba tą patį apreiškimą, kuris praeityje buvo duotas Abraomui, Mozei ir Jėzui. Šių Dievo pasiuntinių mokymas ilgainiui, teigė Muhamadas, buvo iškraipytas ir pasidarė neaiškus. Muhamadas laikė save pašauktu grąžinti žydų ir krikščionių tikėjimui pirmykštį tyrumą.
Po 619 m. Muhamado ir jo persekiotojų padėtis Mekoje darėsi vis sunkesnė. Ir asmeniniame gyvenime Muhamadui teko patirti skaudžius išbandymus - mirė žmona Khadžydža ir dėdė Abu Talibas. Muhamadas pasiryžo trauktis iš Mekos į Taifą. Pasiringdamas šį miestą Muhamadas apsiriko. Čia buvo branginama pagoniškos deivės Allat šventovė ir Muhamado skelbiama vieno Dievo idėja susilaukė tokio pat atgarsio kaip ir Mekoje. Teko grįžti ten, iš kur atėjo.
Kai Muhamadas grįžo į Meką, situaciją staiga pasikeitė. Maldininkai iš Jasribo - oazės apie 400 km į šiaurę - klausidamiesi Muhamado pamokslo susidomėjo islamu ir pakvietė jį persikelti į jų oazę. Muhamadas išsiuntė savo pasekėjus, o pats, pabuvęs kurį laiką Mekoje 622 m. rugsėjo 22 d. atvyko į Jasribą. Šis įvykis yra vadinamas Hidžra - Persikėlimu, o Hidžros data žymi islamo kalendoriaus pradžią ir padalina istoriją į laikotarpius: prieš Hidžrą ir po Hidžros. Jasribo pavadinimas buvo pakeistas į al- Madinah, t.y. Pranašo miestas - Medyna. O Medynos gyventojus, priėmusius naująjį tikėjimą, imta vadinti ansarais - “rėmėjais”. Abi grupės “persikėlusieji” ir “rėmėjai” gavo “Pranašo draugų” - Sahabų titulą. Jie tapo islamo elitu ir islamo valstybės diduomene.
Pamažu Muhamadas suteikė islamui savitus bruožus ir nurodė savitas praktikas. Žydiškasis Susitaikymo dienos pasninkas buvo pakeistas ištiso Ramadano mėnesio pasninku. Ramadanas yra 9-asis mėnuo islamo kalendoriuje. O melstis buvo įsakyta atsigręžus į Allaho šventovę - Kaabą Mekoje. Bendruomenė maldos diena iš šabo buvo perkelta į penktadienį. Muhamadas leido reikšti religinę pagarbą pabučiavimu ir Juodajam akmeniui Kaabos šventovės sienoje. Ir šiandien maldai kviečiama ne medinėmis terkšlėmis, ne varpais ar avino ragu, bet kai nurodė Muhamadas, liepęs Bilalui savo balsu tai daryti. Bilalas buvo pirmasis muazynas - šauklys, nustatytu laiku kviečiantis maldai.
Islamo istorikai rašo, kad Muhamadas iš Dievo gavo dar ir kitų apreiškimų bei mokė, kad islamas neatsiejamas nuo tautos ir bendruomenės. Tikėjimo ryšiai, paremti atsidavimu Dievui, įpareigoja ginti vargdienius, išlaisvinti užguituosius.
Korane Evangelija - indžyl, t.y. euangelion (gr.), minima vienuolika kartų penkiose skirtingose sūrose; apie apaštalą Paulių bei jo laiškus net neužsimena. Korane minimi keturi Naujojo Testamento asmenys: Jonas, Zacharijus, Krikštytojas - Jahyja, Marija ir Jėzus. Jėzus - Isa - yra žymiausias, o savo antgamtiniu gimimu skiriasi nuo kitu pranašų ( Koranas,3,42-48). Jėzus, pagal Koraną, nebuvo nukankintas, t.y. nukryžiuotas, bet paimtas - “užžengė” pas Dievą. (Koranas 4, 158, 3, 55).
Tai, kad Muhamado pažintis su krikščionybės doktrina buvo paviršutiniška, patvirtina Švč. Trejybės ir mokymo apie Įsikunijimą interpretacija. Jam atrodė, kad krikščionys tiki tris dievus: dievą Tievą, dievą Sūnų, dievą Šventają Dvasią.
Po pergalingo grįžimo į Meką Muhamadas leido hadžą atlikti vusiems - ir musulmonams, ir pagoniams. Tačiau 632 m. - 10 metų po Hidžros - nusprendė, kad šioje šventoje apeiginėje kelionėje neturėtų dalyvauti pagonys ir neturėtų būti pagoniškų papročių. Atliko visas hadžo apeigas ir grįžo į Medyną. Mekos daugiau nebelankė. Todėl šis jo hadžas laikomas “ atsisveikinimo kelione”. Nuo tada tik musulmonams leidžiama įeiti į Meką.
Muhamadas kaip Dievo pranašas ir apaštalas veikė 22 metus, 2 mėnesius ir 20 dienų. Vergijos jis nepanaikino, bet vergai turėjo būti laikomi žmonėmis, jie galėjo kurti šeimas ir išsipirkti iš vergijos. Be to uždraudė, - kas prieštarauja Allaho nurodymams,- azartinį lošimą, palūkanų ėmimą ir alkoholinius gėrimus. Koranas leido musulmonams turėti daugiausia keturias žmonas, bet Muhamadui buvo padaryta išimtis - po pirmosios žmonos jis vedė dar 9 moterų. Muhamado žmonos gyveno skirtinguose kambariuose, įrengtuose aplink bendrą kiemą. Anot Muhamado biografo, savo žmonas lankė paeiliui ir jas visas lygiai mylėjo. ( Koranas,3,4).
632 m. - Muhamadas sunkiai susirgo: staigus karščiavimas ir neįprasti galvos skausmai paguldė jį į lovą. Mirdamas Muhamadas murmėjo:” Taip! Aš renkuosi dangų”. Po jo mirties musulmonus apėmė panika. Bet Abu Bakras nepasimetęs, kreipėsi į panikos apimtus musulmonus:”Kiekvienas iš jūsų, kuris garbina Muhamadą, turi žinoti, kad Muhamadas mirė.
Pagrindiniai Islamo Mokymai
Judaizmas, krykščionybė ir islamas save sieja su Abraomu ir Dievo žodžiu per pranašus. Visos trys religijos turi Knygą - Apreiškimą iš Dievo. Žydai savo knygą vadina Tora, t.y. Mokymu, krikščionys - Evangelija, Geraja naujiena, o musulmonai Koranu, Skaitymu.
Žodis “islamas” reiškia visišką atsidavimą Dievo valiai ir jo vadovavimui, Dievo, kuris vienas yra tikras Dievas. Dievas nėra tėvas, neturi sūnaus, neturi brolio, žmonos, sesers ar dukterų. Jis yra tobulas, žėri drožiu, yra neaprėpiamas, visagalis, gailestingas.(Koranas,50, 16) Islamas moko, kada Allahas yra visatos Kūrėjas; jis duoda ir atima gyvybę, valdo visą kūriniją. Adomas, pirmasis Allaho įgaliotinis ir pirmasis žmogus, buvo taip pat ir pirmasis pranašas, siųstas mokyti apie Dievą. Per Adomą buvo duotas žmonijai aiškus įstatymas - islamas. Būdamas Dievo įgaliotiniu žemėje, jis ir savo vaikams davė nurodymus kaip gyventi. Tačiau Šėtonas (Šaitam), nesiliovė žmonių gundyti ir vesti į piktą.
Islamas moko, kad Dievas apreiškė žmonijai penkias šventas knygas:
- Subuf - Ritiniai, t.y. dešimt šventų Raštų, apreikštų Ibrahim (Abraomui). Jie yra dingę.
- Taurat - hebraiškai Tora, t.y. Mokymas, kuris buvo apreikštas per pranašą Musa - Mozę.
- Zabur - Psalmės. Apreikšta per Daud - Dovydui.
- Indžyl - Evangelija. Per pranašą Isa - Jėzų.
- Kuran - Koranas. Pagal musulmonus, yra galutinis Dievo mokymas žmonijai.
Islamas laiko žydus ir krikščionis Knygos Tauta ir kviečia musulmonus gyventi su ja taikoje, taip pat ragina vesti žydų ir krikščionių moteris.
Korane yra 114 sūrų - skyrių: 86 buvo apreikštos Mekoje, o 28 - Medynoje. Sūros yra dalijamos į ajatos - posmelius. Savo dydžiu tolygus Naujajam Testamentui. Neįsigilinus į Koraną sunku rasti jo pradžią ir pabaigą. Jo puslapiuose yra teologijos, istorijos, mokslo ir pan.
Koranas buvo apreikštas “angelų kalba” - arabiškai. Muhamadas, priimdamas apreiškimus iš Gabrieliaus, viską dėjosi į atmintį. Musulmonų misijinė savimonė buvo stipri. Tačiau Koranas draudžia naudoti prievartą skelbiant islamą:”Religijoje negali būti prievartos.” Muhamado įpėdiniai save vadino kalifais. Pirmieji du - Abu Bakras ir Umaras, trečiasis - Usmanas. Mirus Usmanui prasidėjo islamo valstybės skilimas, nes ketvirtasis kalifas - Alis panūdo sumažinti omejadų įtaką. Tragiškai žuvus Aliui, jo pasekėjai davė pradžią naujam poslinkiui islame.
Pagrindiniai islamo principai:
- Dievas yra vienas.
- Angelai yra Dievo pasiuntiniai ir pagalbininkai.
- Dievas apreiškė savo valią per Raštus ir pranašus.
- Visa žmonija bus Dievo teisiama Teismo dieną.
- Allahas yra Dievas, kuris viską nusprendžia ir nulemia.
Penki Islamo Stulpai
Tarnavimas Dievui neatsiejama nuo penkių būtinų apeiginių veiksmų, kuriuos musulmonai vadina “Penkiais šulais”.
- Liudijimas - šahada.
- Malda - salat.
- Aukos labdarai - zakat.
- Pasninkas - saum.
- Šventoji kelionė į Meką - haddž.
Musulmonas, prieš atlikdamas šias pareigas, turi atlikti apsiplovimo - apsivalymo apeigą. Dvasinis apsivalimas pasiekiamas gyvenimu, kai žmogus yra rūpestingas ir geras kitiems, dosnus dėkingas Dievui, o fizinis apsivalymas atliekamas tiksliu apeiginiu veiksmu; po reikia vengti to, kas gali sutepti.
1. Liudijimas (Šahada)
Yra pareigų pagrindas. “Nėra kito dievo, kaip tik Allahas” ir “Muhamadas yra Dievo pasiuntinys”. Šeimos tėvai, kūdikiui gimus, šnabžda “Liudijimą” jam į ausis. Islame krikšto nėra. Apipjaustymas, nors ir neminimas Korane, yra labai puoselėjamas.
2. Malda (Salat)
Jų apeigynas įsako melstis penkis kartus per dieną: auštant, vidurdienį, popietėje, saulei leidžiantis, prieš užmiegant. Pradedant maldą gręžiamasi veidu Mekos kryptimi. Meldžiamasi stovint, o baigus maldą nusilenkiama visu kūnu, paliečiant rankomis kelius. Po to klaupiamasi, puolama kniūbsčia, ir kakta paliečiama žemė. Atsitiesus ramiai ilsimasi, sėdint ant kojų. Kiekvieną veiksmą lydi žodžiai, kuriais garbinamas ir šlovinamas Dievas, prašoma gailestingumo, atleidimo ir vedimo į gerą. Penktadieniais, vidurdienio maldos metu, musulmonai renkasi į mečetę. Mečetėje nėra jokio altoriaus, paveikslų, statulų; nėra joje kėdžių, suolų; grindys išklotos kilimais. Kulto tarnas vadinamas mulla.
3. Aukos Labdarai (Zakat)
Visi musulmonai privalo kasmet 2,5 % nuo turimo turto skirti neturtingųjų ir nelaimės paliestų žmonių šelpimui. Islamo šalyse labdarą surenka valdžia, o kitur aukojimas paliekamas tikinčiųjų sąžinei.
4. Pasninkas (Saum)
Musulmonai kasmet visą Ramadano mėnesį nuo aušros iki sutemos privalo susilaikyti nuo valgymo ir gėrimo, rūkymo ir lytinių santykių. Vaikai pradeda pasninkauti būdami trylikos metų. Seni žmonės, ligoniai, moterys, auginančios kūdikius, kareiviai mūšyje ir pakeleiviai yra atleidžiami nuo pareigos pasninkauti.
Ramadano kalendorius.
5. Šventoji Kelionė į Meką (Hadžas)
Visi musulmonai yra įpareigoti atlikti hadžą bent kartą gyvenime. Msinės šventosios kelionės apeigos prasideda Mekos mieste, Didžiojoje mečetėje. Maldininkai apeina tris kartus ir apibėga keturis kartus šventyklą. Po to įvyksta umra - mažesnioji šventoji kelionė: greitu žingsniu septynis kartus einama slėnio keliuku tarp Safos ir Marvos kalvų. Aštuntąją Du al Hidžo dieną prasideda didžioji šventoji kelionė. Piligrimai keliauja Arafato kalno, kuris yra 14,5 km į rytus nuo Mekos, link. Saulei nusileidus visi keliauja į Muzdalifą; naktis praleidžiama po atvirum dangumi. Pakylama su saule, ir maldininkai patraukia į Miną, kur vyksta akmenėlių, surinktų Muzdalife, mėtymo ritualas - kiekvienas piligrimas sviedžia septynis akmenukus į tris akmeninius stulpus slėnio atšlaitėje, tardamas:”Vardan Dievo.
Šariah - šarija - nekodifikuotų normų, reguliuojančių religinį ir pasauletinį musulmonų gyvenimą, visuma. Tai Dievo apreikštas planas, prie kurio stengiasi artėti kiekvienas musulmonas. Interpretuojant dieviškąjį Įstatymą, užfiksuota Korane, reikėjo remtis Suna - paties Muhamado pavyzdžiu. Dažnai ir to nepakako. Tada pradėta remtis Medynos musulmonų bendruomenės sutartine nuomone - idžma. Ilgainiui buvo prieita prie išvados, kad būtinos dedukcijos, išvestos iš pirmųjų trijų šaltinių (Korano, Sunos ir idžmos). Tada atsirado ketvirtasis šaltinis - kijas.
Musulmonai, kurie remiasi Mhamado praktika ir žodžiais, esančiais Sunoje, pritaikydami Koraną pagal analogijos dėsnį naujiems gyvenimo poreikiams, vadinami sunitais.
Filosofams, teologams ir juristams nagrinėjant religinines, filosofines, politines problemas tarp musulmonų paplito sūfizmas - mistinė islamo srovė. Sufizmui būdinga idealistinės metafizikos derinimas su asketizmo praktika. Norėdami surasti Allahą širdimi ir savęs atsižadėjimu, tikslo siekimui sūfijai pasirinko tarika - “kelio” metodą, apimantį tam tikras d...
Mečetės: Musulmonų Maldos Namai
Mečetė (arab. mesdžid - maldos vieta) - musulmonų maldos namai. Kaip maldos namai susiklostė 7 amžiuje.
Mečetės Architektūra ir Struktūra
Mečetės planas gali būti kvadrato, stačiakampio arba apskritimo formos, dažnai su kupolu (kuba) - dangaus ir dieviškumo simboliu.
Pagrindinė mečetės dalis - dembliais ir kilimais išklota didelė maldų salė (haramas) su pusapvale arba daugiakampe niša (mihrabu) sienoje, atgręžta į Mekos pusę. Didesnėje mečetėje įrengiama sakykla (minbaras), pakyla (daka), nuo kurios skaitomas Koranas, valdovų kalifų ložė (maksura). Prie maldų salės yra kolonada (rivaku) apjuostas didelis kiemas (sahnas). Jo viduryje - šulinys, fontanas (mida) arba kvadratinis (kartais daugiakampis) baseinas (hauzas), skirtas ritualiniam apsiplovimui (guslis).
Būdinga mukarnas, pleištinės, pasaginės, daugialapės arkos, stiuko, akmens ir medžio reljefai, mozaikos, inkrustacijos, glazūruotų plytelių apdaila, arabeskos, maureskos, kufiškojo rašto ornamentai. Prototipas - pranašo Mahometo gyvenamasis namas Medinoje.
Nuo 15 a. statytos ir Lietuvoje: Kaune, Vilniuje, Keturiasdešimt Totorių, Nemėžio, Raižių (Alytaus rj.).
Islamas Lietuvoje
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 43 str. Valstybė pripažįsta tradicines Lietuvoje bažnyčias bei religines organizacijas. O pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymo 8 str. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) apgyvendintų islamo religijos išpažinėjų istorija siekia beveik 700 metų.
Yra visiems žinoma, kad totoriai, kaip atskira etnokonfesinė grupė, turėjo visišką autonomiją ir religinę-teisinę savivaldą (santuokų, gimimų ir mirčių registravimas, paveldėjimas buvo tvarkomi bendruomenėje, nesikišant centrinei ar vietinei valdžiai).
Lietuvos valstybė pasirodė išties esanti tolerantiška kitatikių atžvilgiu. Musulmonų gyvenimas nebuvo sunkinamas nei valdžios, nei krikščionių daugumos. Kadangi per šimtmečius totoriai išliko ištikimi musulmonų tikėjimui - Islamui. Nenuostabu, kad XIX amžiaus pradžioje palei Nemuno upės krantą (vad. Totorių skvere) turėjo medinę mečetę ir savo etnokonfesines kapines, kuri per Napoleono kariuomenės žygius 1812 m.
1847 m. Kauno mūrinė mečetė, A. Vietinis totorių kilmės kaunietis Aleksandras Iljasevičius, žinomos “Turkiškos kepyklos” Kaune savininkas, tarpininkaudamas su vietine valdžia, gavo leidimą pastatyti naujus Dievo namus - mečete - paskirtoje teritorijoje.
1906 metais, jis pastatė jo mirusių tėvų atminimui, kurie buvo palaidoti šiose kapinėse (miziare), medinę mečetę (10×8 m² dydžio). Taip pat netoli mečetės buvo pastatytas medinis pastatas, kuris buvo paskirstytas į Imamo (musulmonų dvasininko) namus ir mokyklėlę (medrasą). Visa teritorija buvo prižiūrima bei aprūpinta gražiu sodu. O kapinėse buvo toliau laidojami vietinės musulmonų bendruomenės nariai. Šios bendruomenės narių buvo apie 120.
Yra žinoma, jog netoli totorių musulmonų kapinių buvo palaidoti apie šimtas turkų kareivių, kurie mirė nelaisvėje Kaune per Rusijos - Osmanų karą 1877 - 1878 metais. (aut.p. Po Antrojo pasaulinio karo Kauno mūrinė mečetė buvo nacionalizuota (1941 m.) ir uždaryta (1947 m.), bendruomenės medinis pastatas buvo nugriautas (1954 m.), o visa konfesinių kapinių teritorija buvo sunaikinta 1959 metais ir paversta „Ramybės“ parku.
Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, didmiesčiuose pradėjo atgimti dvasinė kultūra. Tas palietė ir musulmonus gyvenančius Kaune. 1990 metais Kauno miesto taryba priėmė sprendimą suremontuoti Kauno mečetės patalpas ir ją grąžinti tikintiesiems.
Todėl atsižvelgiant į bendruomenės narių aktyvumą šiais metais Kauno miesto musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto tvarkymo skyrių su prašymu dėl žemės sklypo ar teritorijos viešosiose Kauno miesto kapinėse skyrimo, o skirtame sklype aiškiai sukalti riboženklius, kurie aiškiai žymėtų musulmonų konfesijai priklausantį sklypą. Buvo gautas teigiamas atsakymas į pateiktą Bendruomenės prašymą, kuriame skyriaus vedėjas A.
Lietuvos totoriai išpažįsta sunitų apeigų Abu Hanifos pakraipos islamo tikėjimą. Lietuvos totoriai, prieš 600 metų atvykę į Lietuvą, atsinešė savo tikėjimą, tradicijas ir mąstymą. Nuo to laiko jie gyveno apsupti kito tikėjimo tautų ir toli nuo musulmoniško pasaulio, todėl patyrė krikščionybės įtaką, o kartu jų religiniame mąstyme ir papročiuose išliko senojo ikimusulmoniško tikėjimo - šamanizmo bruožų. Tokiomis sąlygomis Lietuvos totoriams pavyko išlaikyti ir perduoti naujoms kartoms islamo tikėjimą ir tradicijas.
Pagrindinis šio tikėjimo teiginys -"Lia iliahu Ilellahu Muchamed resiuliullahu (Nėra dievo be Viešpaties Dievo, o Mahometas - Dievo pranašas) - Islamo teorijos, jos svarbiausių etinių ir moralinių principų kūrėjas. Jis suvaidino milžinišką vaidmenį pasaulio istorijoje, atverčiant tautas į naują tikėjimą. Jo perduota islamo šventoji knyga Koranas - kiekvieno musulmono gyvenimo vadovas. Musulmonai tiki pomirtiniu gyvenimu, rojumi ir pragaru, angelais ir šėtonais.
Tikras musulmonas būtinai turi mokėti skaityti Koraną, nes tik tada galės tinkamai melstis. Svarbi musulmono pareiga yra labdarybė: išmaldos (sadogos) dalijimas, aukojimas religiniams reikalams, parama vargšams, našlaičiams ir seneliams, tačiau girtis gerais darbais yra nuodėmė. Vienąkart per savo gyvenimą musulmonas turi atlikti hadžą - aplankyti šventąsias vietas - Meką ar Mediną.
Pamaldus musulmonas turi melstis penkis kartus per dieną, o svarbiausios bendros pamaldos vyksta mečetėje penktadieniais. Melstis galima tiktai atlikus ritualinį apsiplovimą. Lietuvos totoriai religiniame gyvenime naudojasi musulmonų kalendoriumi.