Vienas žymiausių šiuolaikinių lietuvių rašytojų, Daina Opolskaitė, yra pelniusi Europos Sąjungos literatūros premiją ir daugybę kitų apdovanojimų už savo novelių rinkinius bei romanus jaunimui. Jos kūryba nagrinėja amžinas temas, tokias kaip žmogaus būtis, meilė ir asmenybės laisvė. Rašytoja atvirai dalijasi savo įkvėpimo šaltiniais, kūrybos procesu ir požiūriu į literatūrą bei pasaulį.
Lietuvos reljefo žemėlapis
Ankstyvasis susidomėjimas literatūra
D. Opolskaitės kelias į literatūros pasaulį prasidėjo dar vaikystėje. Ji prisimena, kaip būdama antroje klasėje perskaitė Charlotte Brontë romaną „Džeinė Eir“. Tai buvo močiutės knyga, kurią ji skaitydavo paslapčiomis, nesuprasdama visko, kas ten parašyta. Tačiau būtent ši knyga suformavo jos žodyną, klausą ir kalbinį pojūtį.
„Matote, septynerių-aštuonerių metų vaikai yra labai jautrūs kalbai, jų klausa jautri kalbai - žodžiai įdomūs, svetimi, nauji, darantys įspūdį. Man norėjosi rinkti tokius žodžius, žymėtis, kažkaip įsisavinti, pasivogti.“
Ši patirtis ne tik praturtino jos kalbos suvokimą, bet ir sukūrė moralinį pagrindą bei vertybes, kurios vėliau atsispindėjo jos kūryboje.
Nuo Vilniaus iki Vilkaviškio: mokytojos kelias ir literatūrinė pozicija
Po lituanistikos studijų ir laimėto „Pirmosios knygos“ konkurso su knyga „Drožlės“, D. Opolskaitės gyvenimas pasuko netikėta linkme - ji išvyko iš Vilniaus į Vilkaviškį ir tapo mokytoja. Šis atsitraukimas nuo didmiesčio kultūrinio gyvenimo tapo ir savotiška literatūrine pozicija.
„Šiuolaikiniame tempe, suirutėje, kurią galima jausti dideliame mieste, labai dažnai pasigendu tikrųjų vertybių, apčiuopiamo, tikro natūralaus žmogiškumo - visa tai man padėjo išsaugoti gyvenimas mažame miestelyje.“
Gyvenimas mažame miestelyje leido jai išsaugoti tikrąsias vertybes ir natūralų žmogiškumą, kurie tapo svarbiais jos kūrybos elementais. Mokytojos darbas ir šeimos gyvenimas nesutrukdė jai toliau rašyti. Knygą „Dienų piramidės“, kuri buvo įvertinta Europos Sąjungos premija, ji rašė net 15 metų.
„Turbūt todėl ji man ir brangiausia, nes ta knyga tokia išlaikyta, sutelkta, subrandinta, lyg... vynas. Skaitydama ją matau savo augimą, brandą, keitimąsi - ta knyga augo manyje.“
Įkvėpimo šaltiniai ir kūrybos procesas
D. Opolskaitė teigia, kad temas ir veikėjus ji atranda gyvenime, vaikščiodama tarp žmonių ir laukdama akimirkos, kai kažkas surezonuoja. Tai gali būti išgirstas žodis, pokalbio nuotrupa ar netikėta mintis, pavyzdžiui, apie duobkasį.
„Tai yra gyvenimo patirties nuotrupos, kurias atrandi vaikščiodamas tarp žmonių ir tau kažkas surezonuoja - atsiranda tema, veikėjas, balsas, veidas, siužetas.“
Sėsdama rašyti ji niekada nežino viso kūrinio, turi tik nuotrupą. Be to, labai dažnai gana anksti parašo pabaigą - jai reikia žinoti, kaip kūrinys baigsis. Kasdienybė išjudina vaizduotę ir fantaziją, tačiau šalia to yra ir asmeninis kelias, biografija bei mistiški miesteliai.
„Stipriausiai pas mane veikia vaizduotė. Esu ne kartą mokiniams sakiusi, kad vaizduotė yra kaip raumenys, kaip treniruojamas dalykas. Kuo daugiau su ja dirbi, tuo ji darosi paveikesnė, stipresnė - tu ją išlavini.“
Vaizduotė - raktas į kūrybiškumą
Rašytoja pabrėžia vaizduotės svarbą, teigdama, kad tai yra jos didžiausias turtas ir prakeiksmas. Kartais knygos pasaulis jai tampa realesnis nei kasdienybė.
D. Opolskaitės požiūris į meną ir gyvenimą
D. Opolskaitė tiki gėriu, kurį neša kuriantis žmogus. Ji mano, kad menininkas turi atkreipti mūsų dėmesį į dalykus, kuriuos šiaip pražiūrėtume, į dalykus, kurie yra paslėpti visiems gerai matomoje vietoje, ir į dalykus, kuriuos yra patogiau palikti nepastebėtus. Tai yra menininko šventa pareiga.
„Visas grožis ir esmė, susiduriant su menu, yra tai, kad turtas, kurį išsineši su savimi, yra tik tava, visiškai unikali patirtis ir interpretacija.“
Ji teigia, kad kiekvienas žmogus, susidūręs su menu, išsineša tik jam būdingą patirtį ir interpretaciją.
Opera "Jūratė": naujas žvilgsnis į M. K. Čiurlionio kūrybą
Šiuo metu vyksta darbas prie operos „Jūratė“, kuri atkuria M. K. Čiurlionio idėjas, išlikusias jo laiškuose ir scenografijos eskizuose. Operos kūrėjai siekia įprasminti autoriaus genijaus nerealizuotą svajonę, kurią sužlugdė per ankstyva mirtis.
Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė, kurianti Jūratės vaidmenį, teigia: „Tikiu gėriu, kurį neša kuriantis žmogus, tikiu M. K. Čiurlionio genu mūsų tautoje ir ta grožio sėkla kiekviename iš mūsų, tegul „Jūra“ nuplauna purvą, tegul banguoja plačiai, galingai.“
Romanas Kudriašovas, įkūnijantis Kastytį, mano, kad ši istorija kalba apie begalinį troškimą peržengti ribas: savos prigimties, socialinio sluoksnio, netgi fizinės tikrovės.
Dirbtinis intelektas muzikoje: padėjo sukurti M. K. Čiurliono įsivaizduojamą operą „Jūratė“
„Ir kai jis išdrįsta pamilti būtybę, kuri iš esmės nepriklauso jo pasauliui - jis tą akimirką tampa laisvas, atranda, ko net nežinojo ieškąs.“
Pagrindiniai operos "Jūratė" veikėjai
| Veikėjas | Atlikėjas |
|---|---|
| Jūratė | Lauryna Bendžiūnaitė |
| Kastytis | Romanas Kudriašovas |
| Perkūnas | Raimundas Juzuitis |
Kunigystė ir vienybė
Salezietis Vytautas Markūnas SDB, neseniai tapęs kunigu, savo šventimams pasirinko citatą iš Šv. Rašto: „tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21). Jam šie žodžiai reiškia vienybę Bažnyčioje, šeimose, tarp valstybių ir kiekvieno širdyje.
„Vienybė yra viena pagrindinių Dievo savybių. Kiek daug vienybės mums reikia! Ji reikalinga Bažnyčioje, šeimose, vienybės reikia tarp valstybių ir vienybės reikia kiekvieno širdyje.“
Jis mano, kad Bažnyčia liudija gerai, būdama vieninga, o ne todėl, kad ji gerai argumentuoja. Vieninga Bažnyčia moka mylėti likdama įvairi.
tags: #isbarsciau #as #tave #isbarsciau #nezinojau #kad