Bažnyčia, nukreipusi žvilgsnį į Dievo Sūnaus įsikūnijimo slėpinį, rengiasi peržengti trečiojo tūkstantmečio slenkstį. Kaip niekada šiuo momentu mes jaučiame priedermę vienytis su apaštalo padėkos ir šlovinimo giesme: „Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.
Šie žodžiai aiškiai byloja, jog Jėzus Kristus yra išganymo istorijos viršūnė ir galutinė prasmė. Jame visi gavome „malonę po malonės“ (Jn 1, 16) ir buvome sutaikinti su Tėvu (plg. Rom 5, 10; 2 Kor 5, 18). Susitikdamas su Kristumi kiekvienas žmogus randa savo paties gyvenimo slėpinį.
Jėzus yra tikroji naujiena, pranokstanti visus žmonių lūkesčius; toks jis ir liks visam laikui per visą istoriją. Jėzaus gimimas Betliejuje nėra praeitin nugramzdintas įvykis. Jo akivaizdoje tęsiasi visa žmonijos istorija: mūsų dabartis ir pasaulio ateitis nušviečiamos jo esamybe. Jis yra „gyvasis“ (Apr 1, 18), „kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis“ (Apr 1, 4). Prieš jį privalo suklupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos privalo išpažinti, kad jis yra Viešpats (plg. Fil 2, 10-11).
Didysis Jubiliejus ir Vietinės Bažnyčios Pasirengimas
Didysis 2000 metų jubiliejus jau beldžiasi į mūsų duris. Nuo pat savo pirmosios enciklikos Redemptor hominis aš žvelgiau į šią progą, siekdamas vienintelio dalyko - parengti visų širdis priimti Dvasios veikimą. Šis įvykis vienu metu bus švenčiamas Romoje ir viso pasaulio vietinėse Bažnyčiose.
Taigi jis turės tarsi du centrus: viena vertus, Miestą, kurį Apvaizda pasirinko Petro įpėdinio sostui, kita vertus, Šventąją Žemę, kur Dievo Sūnus gimė kaip žmogus, priimdamas kūną iš Mergelės, vardu Marija (plg. Lk 1, 27). Lygiai taip pat pagarbiai ir reikšmingai Jubiliejus bus švenčiamas Žemėje, kuri teisėtai vadinama šventąja, nes ji regėjo Jėzaus gimimą ir mirtį. Ši žemė, kurioje atsirado pirmoji krikščionių bendruomenė, yra vieta, kur Dievas apsireiškė žmonijai. Tai Pažadėtoji žemė, paženklinusi žydų tautos istoriją ir taip pat gerbiama islamo sekėjų.
Įžengimas į naująjį tūkstantmetį drąsina krikščioniškąją bendruomenę, skelbiant Dievo karalystę, pakelti tikėjimo žvilgsnį į naujus horizontus. Šiuo ypatingu laiku reikia dar ištikimiau negu bet kada atsigręžti į Vatikano II Susirinkimo mokymą, naujai nušvietusį Bažnyčios misijos užduotį, atsižvelgiant į šiandienos evangelizacijos poreikius. Susirinkime Bažnyčia giliau suvokė tiek savo pačios slėpinį, tiek Viešpaties jai patikėtą apaštališkąją užduotį. Šis suvokimas įpareigoja tikinčiųjų bendruomenę gyventi pasaulyje suvokiant, jog jie privalo būti „raugu ir siela žmonių visuomenės, atsinaujinančios Kristuje ir tampančios Dievo šeima.
Norėdama veiksmingai įvykdyti šį įsipareigojimą, ji privalo išlikti vieninga ir ugdyti savo gyvenimo bendrystę. Keliaujančių į trečiąjį tūkstantmetį tikinčiųjų jokiu būdu neslegia nuovargis, kurį galėtų sukelti dviejų tūkstančių metų istorijos našta; krikščionys veikiau jaučiasi sustiprinti žinodami, jog jie pasauliui atneša tikrąją šviesą, Viešpatį Kristų. Bažnyčia, skelbdama Jėzų iš Nazareto, tikrą Dievą ir tobulą Žmogų, atveria kiekvienam žmogui perspektyvą būti „sudievintam“ ir kartu labiau žmogumi. Vietinės Bažnyčios, atsiliepdamos į mano apaštališkąjį laišką Tertio millennio adveniente, per maldą, katechezę ir įvairiopą pastoracinę veiklą rengiasi šiam susitikimui, kuris veda visą Bažnyčią į naują malonės ir misijos laiką.
Pasirengimo Didžiajam jubiliejui metai yra pažymėti Švenčiausiosios Trejybės ženklu: per Kristų „Šventojoje Dvasioje“ į Dievą Tėvą. Trejybės slėpinys yra tikėjimo kelio pradžia ir galutinis tikslas, kai galiausiai mūsų akys amžinai žvelgs į Dievo meilę. Švęsdami įsikūnijimą mes sutelkiame žvilgsnį į Trejybės slėpinį. Jėzus iš Nazareto, apreiškęs Tėvą, įvykdė kiekviename žmoguje slypintį troškimą pažinti Dievą.
Jėzus atskleidžia Dievo Tėvo veidą, kuris yra „kupinas užuojautos ir gailestingumo“ (Jok 5, 11), o atsiųsdamas Šventąją Dvasią, jis apreiškia Trejybės meilės slėpinį. Kristaus dvasia veikia Bažnyčioje ir istorijoje: jos reikia nepaliaujant klausyti norint atpažinti Naujųjų laikų ženklus ir tikinčiųjų širdyse sustiprinti ir atgaivinti šlovingojo Viešpaties grįžimo laukimą. Todėl Šventieji Metai turi tapti vieninteliu nesibaigiančiu šlovės himnu Trejybei, aukščiausiajam Dievui. Teologo šv. ir Sūnui visatos Karaliui. Šlovė Dvasiai, švenčiausiajai ir vertai gyriaus.
Ekumeninis Jubiliejus ir Piligrimystės Prasmė
Šis himnas Trejybei, padėka dėl Sūnaus įsikūnijimo, vienbalsiai tekyla iš visų, kurie, gavę tą patį krikštą, dalijasi tuo pačiu tikėjimu Viešpačiu Jėzumi! Jubiliejinių metų ekumeninis pobūdis tebūna konkretus ženklas įvairių Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių tikinčiųjų kelionės, ypač pastarąjį dešimtmetį. Klausydami Dvasios gebėsime galiausiai visiškoje bendrystėje regimai skelbti krikštu atvertąją Dievo įsūnystę: mes visi esame vienintelio Tėvo vaikai.
Apaštalas taip pat ir mums šiandien nesiliauja kartojęs įpareigojantį raginimą: „vienas kūnas ir viena dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 4-6). Kiekvieni Jubiliejaus metai yra tarsi kvietimas į vestuves. Mes visi skubame į rengiamą šventę iš Bažnyčių ir bažnytinių bendruomenių, pasklidusių po visą pasaulį. Mes atsinešame tai, kas mus jau vienija, ir mūsų žvilgsnis, nukreiptas tik į Kristų, leidžia mums patikėti vienybe, kuri yra Dvasios vaisius.
Jubiliejinių metų institucija per istoriją praturtėjo ženklais, liudijančiais krikščioniškosios liaudies tikėjimą ir padedančiais jos pamaldumui. Tarp šių ženklų pirmiausia minėtina piligrimystė. Ji siejasi su situacija žmogaus, linkusio nusakyti savo gyvenimą kaip kelionę. Nuo gimimo iki mirties kiekvienam žmogui būdinga homo viator būsena.
Savo ruožtu Šventasis Raštas daugelį kartų pabrėžia papročio, pagal kurį žmogus išsirengia kelionėn į Šventąsias vietas, prasmę; tradiciškai izraelitas leisdavosi piligriminėn kelionėn į miestą, kuriame buvo saugoma Sandoros skrynia, lankydavo Betelio šventovę (Ts 20, 18) arba Šilą, kur buvo išklausyta Samuelio motinos Hanos malda (Sam 1, 3). Savo valia paklusdamas įstatymui Jėzus, drauge su Marija ir Juozapu, keliauja kaip piligrimas į šventąjį Jeruzalės miestą (plg. Lk 2, 41). Bažnyčios istorija - tai gyvas nesibaigiančios piligrimystės dienoraštis.
Piligrimystė visuomet buvo svarbus tikinčiųjų gyvenimo momentas, įvairiose epochose įgaudavęs skirtingas kultūrines išraiškos formas. Piligrimystė primena asmeninį tikinčiojo ėjimą Išganytojo pėdomis: tai išganingos askezės praktika, atgaila dėl žmogiškųjų silpnybių, nuolatinis budrumas, atsižvelgiant į žmogiškąjį trapumą, ir vidinis pasirengimas atnaujinti širdį.
Piligrimystė į Santiago de Compostela katedrą Ispanijoje.
Šventosios Durys ir Atlaidai
Be piligrimystės, dar vienas ženklas yra Šventosios durys, pirmą kartą atvertos Laterano Švč. Išganytojo bazilikoje 1423 jubiliejaus metais. Šis atidarymas primena perėjimą iš nuodėmės į malonę, kuriam pašauktas kiekvienas krikščionis. Jėzus yra pasakęs: „Aš - vartai“ (Jn 10, 7), nurodydamas, jog niekas negali nueiti pas Tėvą kitaip, kaip tik per jį.
Šis Jėzaus paties savęs apibūdinimas liudija, jog jis vienintelis yra Tėvo siųstasis Gelbėtojas. Tėra tik viena prieiga, plačiai atverianti įėjimą į gyvenimą bendrystėje su Dievu, - tai Jėzus, vienintelis ir absoliutus išganymo kelias. Dėmesio sutelkimas į duris primena kiekvieno tikinčiojo atsakomybę peržengti jų slenkstį. Įeiti pro tas duris reiškia išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats; sustiprinti jame savo tikėjimą, kad galėtume gyventi naują jo mums duotą gyvenimą. Šis sprendimas leidžia laisvai rinktis, tuo pačiu metu drąsina kažko netekti žinant, jog tai laimima amžinajame gyvenime (plg. Mt 13, 44-46). Šia dvasia popiežius pirmasis įžengs pro Šventąsias duris naktį iš 1999 metų gruodžio dvidešimt ketvirtosios į dvidešimt penktąją. Peržengdamas šių durų slenkstį jis parodys Bažnyčiai ir pasauliui šventąją Evangeliją, gyvybės ir vilties dėl ateinančio trečiojo tūkstantmečio šaltinį.
Kitas ypatingas ir tikintiesiems pažįstamas ženklas yra atlaidai, sudarantys vieną iš esminių Jubiliejinio įvykio elementų. Atlaidai atskleidžia Tėvo gailestingumo pilnatvę; jis pasitinka visus savo meile, pirmiausia pasireiškiančia nuodėmių atleidimu. Paprastai Dievas Tėvas suteikia atleidimą per Atgailos, arba Susitaikinimo, sakramentą. Tikintysis, sąmoningai ir laisvai pasiduodamas sunkiai nuodėmei, kartu atsiskiria nuo gyvenimo su Dievu malonės ir pats save atskiria nuo šventumo, į kurį yra pašauktas.
Gavusi iš Kristaus galią atleisti jo vardu (plg. Mt 16, 19; Jn 20, 23), Bažnyčia pasaulyje yra gyva Dievo meilės esamybė, Dievo, pasilenkiančio ties kiekviena žmogiškąja silpnybe, kad ją apglėbtų savo gailestingumu. Susitaikinimo sakramentas teikia nusidėjėliui „naują galimybę atsiversti ir atgauti nuteisinimo malonę“, įgytą per Kristaus auką. Taip nusidėjėlis naujai įžengia į Dievo gyvenimą ir visapusiškai dalyvauja Bažnyčios gyvenime.
Kai tikintysis išpažįsta savo nuodėmes, jis iš tikrųjų gauna atleidimą ir vėl gali dalyvauti Eucharistijoje, ženklinančioje atnaujintą bendrystę su Tėvu ir Bažnyčia. Tačiau Bažnyčia nuo seno buvo giliai įsitikinusi, jog Dievo dovanai suteiktas atleidimas kaip būtiną padarinį apima esminį gyvenimo pakeitimą, laipsnišką vidinio blogio atitaisymą ir gyvensenos atnaujinimą. Sakramentinis veiksmas turi būti suvienytas su egzistenciniu aktu, tikru kaltės nuvalymu, kuris teisėtai vadinamas atgaila. Susitaikinimas su Dievu nereiškia, jog nėra jokių liekamųjų nuodėmės pasekmių, nuo kurių turime būti nuvalyti. Būtent šia prasme reikšmingi atlaidai, per kuriuos pasireiškia „pilnutinė Dievo gailestingumo dovana“.
Nuodėmė palieka dvejopą pasekmę, kadangi ji pažeidžia Dievo šventumą ir teisingumą, taip pat paniekina Dievo puoselėjamą žmogaus atžvilgiu asmeninę draugystę. Pirmiausia, jei nuodėmė yra sunki, nutraukiama bendrystė su Dievu ir nuosekliai nutraukiamas dalyvavimas amžinajame gyvenime. Vis dėlto atgailaujančiam nusidėjėliui Dievas iš savo gailestingumo suteikia sunkios nuodėmės atleidimą ir atleidimą nuo nuodėme užsitrauktos amžinosios bausmės. Antra, kiekviena nuodėmė, netgi mažiausia, lemia nesveiką prisirišimą prie kūrinių. Šis prisirišimas turi būti nuskaistintas arba čia, žemėje, arba po mirties vadinamojoje skaistykloje.
Kita vertus, Apreiškimas moko, jog krikščionis nėra vienas savo atsivertimo kelyje. Kristuje ir per Kristų jo gyvenimas slėpiningu ryšiu susijęs su kitų krikščionių gyvenimu antgamtinėje Mistinio Kūno vienybėje. Šitaip tarp tikinčiųjų atsiranda nuostabus pasikeitimas dvasinėmis dovanomis. Dėl šio pasikeitimo vieno šventumas tenka kitų labui gerokai didesniu mastu negu vieno žmogaus nuodėmė pakenkė kitiems. Yra žmonių, paskui save paliekančių meilės, iškentėtos kančios, tyrumo ir tiesos perteklių, kuris kitus įtraukia ir palaiko. Tai yra „vietininkystės“ tikrovė, ja pagrįstas visas Kristaus slėpinys. Mus visus gelbėja jo gausinga meilė. Dėl Kristaus meilės didybės mes nepaliekami tik kaip pasyvūs priėmėjai, bet įtraukiami į jo išganomąjį veikimą, ypač į jo kančią.
Ši gili tiesa nuostabiai atsiskleidžia toje Apreiškimo knygos ištraukoje, kur Bažnyčia aprašyta kaip nuotaka, apsivilkusi paprastu baltos drobės drabužiu, tyru ir spindinčiu audeklu. Šventasis Jonas sako: „ta drobė - tai šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 8). Viskas kyla iš Kristaus, o kadangi mes priklausome jam, tai, kas mūsų, tampa taip pat ir jo ir įgyja jo gydančią galią. Būtent tai turima omenyje, kai kalbama apie „Bažnyčios lobį“, kurį sudaro šventųjų geri darbai. Melstis, norint gauti atlaidus, reiškia įeiti į šią dvasinę bendrystę ir visiškai atsiverti kitiem...
| Ženklas | Reikšmė |
|---|---|
| Piligrimystė | Asmeninis ėjimas Išganytojo pėdomis, atgaila, vidinis pasirengimas atnaujinti širdį. |
| Šventosios durys | Perėjimas iš nuodėmės į malonę, Jėzus Kristus kaip vienintelis kelias pas Tėvą. |
| Atlaidai | Dievo gailestingumo pilnatvė, nuodėmių atleidimas, gyvenimo pakeitimas. |
Rūta Lietuvių Kultūroje ir Tikėjime
Panašu, jog keli šimtmečiai lietuvių nacionaline gėle ir skaistybės simboliu laikoma rūta gali likti tik liaudies dainose. Dabar prie Kelmės dvaro svirno žaliuoja vienas iš didžiausių Lietuvoje, kelių arų rūtų darželis. Rūtų kereliais apsodinta ir pakelė tarp dvaro pastato ir svirno. Vien darželyje auga apie 300 kerelių rūtų. Kelmės dvare įsikūręs Kelmės krašto muziejus.
Į rūtas įsibridę dabar mėgsta fotografuotis jaunavedžiai. Pasiskinti rūtų šakelių vainikėliui čia atvažiuoja nuotakos. Muziejaus darbuotojos nepagailėtų, pačios atsargiai paskintų ir padovanotų rūtų šakelių. Tačiau, kai į darželį braunasi neprašyti svečiai, pyksta. Juolab kad pasodinti rūtų darželį buvo labai sudėtinga. „Juk rūta lietuvį lydėdavo nuo gimimo iki mirties. Jos šakelėmis puošdavo kūdikių krikšto sukneles. Iš rūtų vainikėlius pindavosi nuotakos. Karstus taip pat puošdavo rūtų šakelėmis. Ir ant kapo pasodindavo rūtų krūmą.
Idėja visiems patiko. Tik niekas nenumatė, kaip sunku ją bus įgyvendinti. Tikėtasi nusipirkti sėklų ir išsiauginti rūtų daigelius. Deja, sėklų nei Kelmės, nei Šiaulių parduotuvėse nepavyko gauti. „Keletą daigų turėjau pati. Bet tiek neužtektų. Reikėjo užsodinti didelį plotą. Tuomet pradėjau ieškoti rūtų kaimuose. Čia irgi jų jau mažai kas beturėjo. Iš senų močiučių pavyko iškaulyti tai keletą daigelių, tai sėklų. Iš sėklų savo darželyje išauginau daigus. Ji iš namų atnešė ir diemedžio krūmelių, nes anksčiau Lietuvoje nebuvo sodybos, kurioje neaugtų rūtų ir Dievo medelis. Kiti muziejaus darbuotojai sunešė pinavijų. Savivaldybės darbuotoja Zita Mačijauskienė padovanojo lelijų. Gėlynais daugiausia ir rūpinasi pati Aldona Levickienė. Kartais prižiūrėti darželius padeda viešiesiems darbams patelkti bedarbiai. Muziejaus buhalterė stebisi - anksčiau nebuvo tiek daug alergiškų žmonių. Gal tik vienas kitas negalėjo prisiliesti prie rūtų. Ji pati gali ir sodinti, ir apkarpyti krūmelius.
Rūta laikoma nacionaline lietuvių gėle. Nė vienam augalui neskiriama tiek dėmesio lietuvių tautosakoje kaip rūtai. Į Lietuvą šis augalas atkeliavo kartu su krikščionybe. Rūtas pirmieji Lietuvoje pradėjo auginti vyrų vienuolynai. Būdavo kalbama, kad rūtų arbata slopina vyrišką potraukį moteriai. Vėliau rūta susieta su Dievo motina ir tapo nekaltybės, skaistybės simboliu. „Augau kaime. Darželį aptverdavome žabarų tvora. Pavasarį gėlių lysveles apipindavome vytelėmis. O dabar teritorijos aplink namus - didžiausios, o nelieka vietos rūtų kereliui, - stebisi A. Levickienė. - Rūtos anksčiau atstodavo ir vaistą. Jeigu kur nusibrozdindavome ar užsigaudavome, baba sutrindavo rūtų lapelių su užkulu, ištepdavo sutrenktą vietą - kaipmat pasveikdavome.
Dabar auginame mūsų klimatui nepritaikytas olandiškas gėles. Rūta laikoma vaistu nuo 99 ligų. Pasirodo, šio augalo išskiriami eteriniai aliejai turi daug naudingų medžiagų. Jos skatina tulžies ir šlapimo išsiskyrimą, reguliuoja kraujo kapiliarų sienelių pralaidumą, gydo vidurių sutrikimus, ramina nervų ligas, mažina kraujospūdį, stiprina kaulus, dantis, gydo akių ligas. Senovėje buvo tikima, jog rūtos apsaugo ir nuo blogos akies arba nužiūrėjimo.
Rūta (Ruta graveolens).