Žmogiškumas - tai prigimtinės, būdingos žmogui savybės, pagal kurias galime atskirti žmogų nuo kitų gyvų būtybių. Nesuvokiant - kas yra žmogus, galima visą gyvenimą pragyventi žmogaus pavidalu, bet taip ir neišvystyti žmogiškų savybių, o vystyti tik kūniškus instinktus arba egoizmą.
Klausimas „Kas yra žmogus?” yra pats svarbiausias orientyras gyvenime, o atsakymas į jį yra „įdėtas” kiekviename žmoguje - kaip sąžinės balsas, gebėjimas mylėti, altruizmas, padorumas, kūrybingumas, vienybės su visa žmonija ir gyvybe Žemėje jausmas. Žmogiškumo sinonimai: dvasingumas, orumas, meilė, taika, tiesa, pasitikėjimas, geranoriškumas, žmoniškumas, humanizmas, atvirumas, nuoširdumas.
Kai žmonės neturi žmogiškumo orientyrų, tikrosios vertybės pakeičiamos netikromis - prasideda degradacija, kuri plinta lyg užkratas (į nuokalnę visada greičiau..). Žmogiškumas yra neatsiejama, prigimtinė savybė, kurią reikia padėti vaikui vystyti nuo pirmųjų dienų.
Šias savybes būtina turėti tėvams, auklėtojams ir mokytojams, visų rangų vadovams, gydytojams, žurnalistams - visiems tiems, kas lemia žmonių likimus arba daro jiems įtaką. Žmogiškumas leidžia pamatyti žmonėse geriausias savybes ir jas vystyti.
Jei norime, kad visuomenė pasveiktų, turime vystyti žmogiškumą ir vadovautis aukščiausiomis dorybėmis ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje: pagelbėti, kuo tik galime kiekvienam, pakliuvusiam į sudėtingą situaciją; taikiai spręsti visus klausimus; skleisti dvasingą, įkvepiančią informaciją ir pan.
Turime pradėti mylėti, bendrauti, draugauti, bendradarbiauti, kurti: būti naudingais, pasijusti ne tik žmonėmis - pagaliau pasijusti vieninga Žmonija! Būtent žmogiškumas suteikia gyvenimui prasmę ir ryžtą keisti šį pasaulį į gera. Jis mums visiems suteikia Gerąją Viltį - tikėjimą, kad žmonija atsibus, atgims ir suklestės.
Reikia tiek nedaug: būti tuo, kuo gimėme - būti ŽMONĖMIS 🙂 .. Kuo skiriasi žmogus nuo visų gyvų būtybių? Atrodo, kad šiandien mes kenčiame dėl savo identifikacijos, nes tapatinamės su tuo, kuo nesame.
Kaip teisingai išlyginti marškinius: patarimai ir gudrybės
Mes taip mėgstame lygintis su gyvūnais, daiktais ar nuolat primetamoms modernizuotomis koncepcijomis apie žmogų! Matome daugybę pavyzdžių, kai žmonės teisina savo silpnybes gyvūnų instinktais - atseit, valdo juos, reiškia, ir mes prieš instinktus bejėgiai; jie kovoja tarpusavyje - ir mes turime kovoti. Ar tame yra žmoniškumo?
Ir kuo gi žmogus išskirtinis, arba, kitaip tariant - kas nulemia žmoniškumą? Juk žmogus - ne tik forma, bet ir tam tikrų prigimtinių savybių visuma, kurios ir padaro jį žmogumi. Pirmiausia - žmogus gali kurti, ir kurti gali ne vienetai ar genijai, o visi ir kiekvienas - reikalingos tik palankios sąlygos kūrėjui išsiskleisti. Dar viena išskirtinė žmogaus savybė - gebėjimas mylėti. Šis gebėjimas itin svarbus, nes turi vienijančią žmones jėgą. Vėl gi: šiam gebėjimui išsiskleisti reikalingos sąlygos..
Ir svarbiausias žmoniškumo bruožas - dorovė. Tai perduodami iš kartos į kartą doros, arba harmoningos sąveikos su žmonėmis, su Gamta ir Kūrėju principai. Žmogui labai svarbūs ir prigimtiniai vyriško arba moteriško prado bruožai.
Šiuolaikiniai žmonės taip nutolo nuo jų, taip susipainiojo kovoje už lygias teises, kad vietoje lygybės pradėjo siekti priešingos lyties savybių. Kai to nėra, moterys vyriškėja, vyrai - moteriškėja, o naujieji „socialiniai inžinieriai” taip įsidrąsino savo „išradimuose”, kad paskelbė žmogaus lytį kaip pasenusį, sociumo įskiepytą elgesio šabloną ir siūlo lytį..
Kai žmogus nežino - kas jis yra, jam galima įskiepyti bet kokias, net absurdiškas idėjas.. Mes negalime keisti savo žmogiškos prigimties. Esame gimę žmonėmis. Jei nutolstame nuo žmoniškumo - tampame nužmogėjusiomis būtybėmis, degradavusiais žmonėmis.
Galime pasidžiaugti, kad nepaisant sąmonės drumstėjų, žmonėse atgimsta pirmapradės, prigimtinės žmogiškos savybės, o teisingumo pojūtis ir poreikis augti palengva žadina kilti iš iliuzijų ir sąstingio. Juk jei tikimės užauginti gerą derlių - sodiname sėklas tik į derlingą juodžemį. Jei pasodinsime sėklas į smėlį - vargiai ar ko sulauksime..
Taip ir su žmoniškumu: tik palanki aplinka gali išugdyti geriausias prigimtines žmonių savybes. Todėl ir turime kiekvienas atsakyti sau į svarbiausią klausimą gyvenime: kas yra žmogus? Atsakę į jį nelaukime, kol aplinka pasikeis, nes aplinka žmoniškumui augti ir esame mes, žmonės! Ir tik mes visi, kiekvienas iš mūsų, galime ją pakeisti.
Būkime Žmonėmis - būkime žmoniški, sugrįžkime į savo pirmapradiškumą-esmę.. Tai lengva, nes tai mūsų prigimtis, tai sugrįžimas į save-tikrąjį :)!
Dieviškoji Meilė ir jos savybės
Esi visiškai teisus savo pastebėjime, kad daugelis šiandieninių dvasios ieškotojų nesuvokia Dieviškosios Meilės prigimties ir savybių. Todėl jie buvo suklaidinti manyti, kad meilė yra viskas, ko jiems reikia, nematydami, kad Dieviškoji Meilė, visuose savo septyniuose pagrindiniuose pasireiškimuose, yra tai, ko jiems reikia.
Šiuo atžvilgiu, turiu pasakyti, kad XX-ojo amžiaus šeštąjį dešimtmetį daugelis dvasingų žmonių laiko labai svarbiu dešimtmečiu, žymėjusiu lūžio tašką dvasinėje žmonijos evoliucijoje. Šiame požiūryje yra šiek tiek tiesos, tačiau ne tiek daug, kaip mano daugelis žmonių. Realybė tokia, kad šeštajame dešimtmetyje į keturis žemesniuosius Žemės energetinio lauko kūnus ir į kolektyvinę žmonijos sąmonę buvo perduotos tam tikros dvasinės energijos ir mokymai.
Deja, kaip dažnai nutinka Žemėje, aukščiausias potencialas nebuvo pasiektas. Priežastis buvo ta, kad visi netikri mokytojai šioje planetoje siekė neutralizuoti mūsų perdavimą, ir dėl žmogiškojo ego polinkių, jiems tai neblogai pavyko. Pavyzdžiui, vienas iš blokų nevaržomai Dieviškosios Meilės tėkmei buvo žmonių nenoras išreikšti jausmus vienas kitam.
Vienas iš to pasireiškimų buvo ganėtinai varžantis požiūris, kurį daugelis žmonių turėjo į fizinę meilės išraišką, nuo apkabinimų iki seksualinės meilės. Netikri mokytojai sugebėjo įstumti daugelį nubudusių žmonių į beprasmišką maištą prieš visuomenėje egzistuojančias sekso normas, todėl žmonės pradėjo manyti, kad aukštesnė meilės išraiška reiškia nevaržomą seksą.
Vienas šito pavyzdys yra įžymioji Bitlų daina su priedainiu: „Viskas, ko jums reikia yra meilė, meilė yra viskas, ko jums reikia.“ Ši daina iš tiesų buvo sukurta - ne sąmoningai paties dainos autoriaus, bet netikrų mokytojų, perdavusių tai iš žemesniosios karalijos - su tikslu įtvirtinti psichinį kablį į žmonių sąmonę.
Todėl šeštojo dešimtmečio potencialas nebuvo išpildytas ir dalis šio potencialo liko neišpildyta iki pat šių dienų. Deja, daugelis dvasingų žmonių šiandien vis dar tiki, kad viskas, ko reikia dvasiniam augimui, yra išreikšti meilę, tačiau jie šią meilę apibrėžia žmogišku būdu. Ši meilė dažnai vaizduojama kaip nuolaidi, švelni ir maloni meilė, kuri niekada niekam nemeta iššūkio ir todėl negali nė vieno išlaisvinti iš ego pančių.
Su žmogiška meile niekur nenueisite, nepaisant fakto, kad daugelis žmonių sugebėjo patikėti iliuzijomis, jog žmogiška meilė nuves juos į dangų ar į aukštesnę sąmonės būseną. Vėlgi, tai yra sąmoningos pastangos sulėtinti persilaužimą, kuris turi potencialą įvykti šiame amžiuje.
Jei norite išvengti žmogiškos meilės klystkelių, turite suprasti, kaip jūsų ego siekia jus suklaidinti. Pirmiausia jums reikia suprasti pilką ego mąstymą, o tuomet turėtumėte išstudijuoti visus mano mokymus apie ego.
Kaip mėginu paaiškinti šioje svetainėje, Kristaus sąmonė nėra pasyvi jėga, kuri paliktų žmones ribotoje būsenoje. Tai yra aktyvi jėga, kuri eina į pasaulį, pasitikdama žmones ten, kur jie yra ir - jeigu būtina - mesdama iššūkį jų iliuzijoms, kad suteiktų jiems laisvą pasirinkimą sekti Gyvuoju Kristumi ar toliau sekti antikristu. Tai yra pasirinkimas, kurio jie neturi, kol nėra sutikę Gyvojo Kristaus arba Kristaus Tiesos.
Todėl Dieviškoji Meilė nepriima jokių sąlygų, stabdančių jos tekėjimą, ir ji siekia padėti žmonėms įveikti savo sąlygas. Geriausias būdas įveikti blokus Dieviškajai Meilei yra naudotis Motinos Marijos rožiniais. Visi šie rožiniai pašalina blokus meilei tekėti, tačiau ypač rekomenduočiau Širdies Išvalymo Rožinį ir Meilės Sau Rožinį.
Norėdami įvaldyti meilę septyniuose spinduliuose, turite kontempliuoti kiekvieno spindulio savybes ir dirbti su kiekvieno spindulio mokytoju.
Keturi pagrindiniai Dieviškosios Meilės aspektai
Norėčiau išvardinti keturias pagrindines Dieviškosios Meilės savybes. Kaip paaiškina Motina Marija, viskas yra sukurta iš plėtimosi ir traukimosi jėgų sąveikos. Tačiau, norint, kad kūrinija būtų tvari, tarp jų privalo egzistuoti pusiausvyra, ir būtent Kristaus protas yra raktas į šią pusiausvyrą.
Esant pusiausvyrai, meilė tekės iš Tėvo per Šventąją Dvasią ir perkels tyrą viziją ant Motinos Šviesos. Ir čia mes turime tradicinę krikščionišką trejybę - Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, ir šalia to Dangiškąją Motiną. Šios keturios savybės atitinka mūsų mokymą apie trilypę liepsną.
Kaip paaiškina Motina Marija, energija iš jūsų AŠ ESU Esaties pirmiausia nusileidžia į Slaptąjį jūsų širdies Kambarėlį, kuris yra už širdies čakros. Ši energija nusileidžia kaip tyra šviesa, kurią reprezentuoja balta spalva ir kuri atitinka Motinos ir Dievo Tyrumą. Ji tuomet pasidalija į tris dvasinės ugnies liežuvius, į taip vadinamą trilypę liepsną.
Pirmasis, mėlynas liežuvis reprezentuoja Tėvą ir Dievo galią. Antrasis, geltonas liežuvis reprezentuoja Sūnų ir Dievo Išmintį. Svarbu tai, kad jūsų trilypės liepsnos dydis lemia jūsų kūrybines galias - jis lemia, kiek šviesos gali atitekėti iš jūsų AŠ ESU Esaties į jūsų keturis žemesniuosius kūnus.
Jeigu vienas iš keturių šios širdies liepsnos aspektų praranda pusiausvyrą, būsite linkę netinkamai naudotis savo kūrybinėmis galiomis, o tai sumažins jūsų trilypės liepsnos dydį, ir sumažins kanalo skersmenį, per kurį turi tekėti šviesa. Vienintelis būdas pakeisti šią tendenciją ir pasiekti tikrą dvasinį augimą yra subalansuoti savo trilypę liepsną, kad visi keturi jos aspektai būtų tobuloje harmonijoje, tai reiškia, jog jie išreikštų Dievišką Meilę, užuot išreiškę nesubalansuotą žmogišką galią, žmogišką išmintį, žmogišką meilę ar žmogišką tyrumo supratimą.
Tai galima padaryti, tiktai pasiektus Kristaus įžvalgumą, kuris yra raktas žinoti, kokios yra subalansuotos ir nesubalansuotos šių keturių savybių išraiškos. Kai subalansuojate savo trilypę liepsną, galite pradėti siekti pusiausvyros kiekviename iš septynių dvasinių spindulių, iš kurių yra sukurta materiali visata.
Kintsugi: menas priimti netobulumą
Sudaužytus puodelius išmetame. Tačiau japonų menas „kintsugi“ skatina šukes suklijuoti auksu ir sukurti unikalų meno kūrinį. Vertingesnį nei buvo iš pradžių. Tai gali tapti jūsų gyvenimo filosofija.
Kintsugi lietuvių kalba reiškia „jungimą auksu“. Šio japoniško meno esmė - prikelti sudužusius arbatos dubenėlius ir kitus keramikos dirbinius naujam gyvenimui. Keramikos gabaliukai suklijuojami specialiu, su aukso dulkėmis sumaišytu laku. Defektai, išryškinti aukso gijomis, tampa privalumu. Šukėmis pažiręs, o vėliau auksu suklijuotas dubenėlis tampa visiškai unikaliu meno kūriniu.
Jei būsime atidūs, kintsugi atspindžius pastebėsime ir savo kasdienybėje. Gyvenimas yra pilnas iššūkių. Net kai sakome „gyvenu nuobodžiai“, dažnai jaučiame kasdienybės spaudimą. Galbūt reikia susitvarkyti su išorinės aplinkos problemomis: praradome darbą ar nepataisomai sugedo automobilis. Galbūt drasko vidiniai sunkumai: bandome kovoti su savo pykčiu, baimėmis ir dvejonėmis.
Kai iššūkiai išsipučia iki tokio dydžio, kad nebesugebame atsilaikyti, imame skilti lyg tas japoniškas dubenėlis. Palūžtame. Silpnumo akimirką gali atrodyti, kad viskas - geriau nebus niekada. Tačiau kintsugi pasaulėvoka sufleruoja, kad „subyrėjimo“ akimirka turi didžiulį potencialą. Jei pažvelgsime atidžiau, pamatysime, kad kiekvienoje nesėkmėje slypi transformacijos galimybė.
Kintsugi skatina gyvenimiškų iššūkių akivaizdoje nulipdyti save iš naujo. Dar daugiau - būtent sunkumai laikomi terpe, kurioje sužydi mūsų potencialas. Nėra lengvų būdų augti. Arbatos dubenėliai su aukso gijomis vertinami labiau nei nepriekaištingieji niekad neskilę jų pusbroliai. Taip pat ir žmogus, brendantis per negandas, gauna galimybę kitame krante išlipti patobulėjęs. Kaip sakė rašytojas Louisas L’Amouras: „Ateis metas, kai atrodys, kad viskas baigta.
Kintsugi smarkiai susijusi su shoganai principais. Shoganai, išvertus iš japonų kalbos, reiškia „ką padarysi“. Šie žodžiai taikliai nusako filosofijos esmę. Nespėjome nupjauti žolės ir prasidėjo audra? Shoganai. Kažkas iš po nosies nukniaukė paskutinį šokoladinį sausainį? Shoganai. Automobilių statymo aikštelėje mums ir vėl neliko vietos?
Shoganai nereiškia, kad neigiame savo nusivylimą. Ne. Pripažįstame, kad mums apmaudu. Tačiau taip pat suvokiame negalintys visko gyvenime kontroliuoti iki smulkmenų - kai kurie dalykai tiesiog nutinka ir tiek.
Kita koncepcija, idėjiškai artima kintsugi (ir dažnai laikoma jos pagrindu), yra wabi-sabi. Wabi-sabi moko, kad tobulumas, kurio žmonės siekia, neegzistuoja. Jis per daug statiškas, todėl nerealus. Net kai atrodo, kad viską pavyko sustyguoti idealiai, netrukus situacija pasikeičia.
Wabi-sabi siūlo atsipalaiduoti ir nebesivaikyti suveržtos tobulybės. Kur kas geriau atsiverti laikinumo ir nuolatinio virsmo žavesiui. Nors wabi-sabi nelengva nusakyti žodžiais, šios filosofijos esmę galime pajusti intuityviai. Wabi-sabi - tai jaukiai šiugždančio lino patalai. Senelio dovanotas laikrodis, jau seniai sustojęs, odiniu dirželiu. Vyšnių uogienė be kauliukų (bet iš tikro su). Girgždantys mediniai laiptai. Ranka rašyti atvirukai. Lietaus kvapas. Maži pirštukai, piešiantys ant dulkėto paviršiaus.
Gyventi pagal wabi-sabi reiškia stipriai, visu kūnu jausti dabarties akimirką - akimirką, kuri jau dabar virsta praeitimi, užleisdama vietą naujam „dabar“. Nieko nėra amžino.
Kai kalbame apie kintsugi, visų pirma kalbame apie gebėjimą priimti savo trūkumus. Vienu labiausiai nusipelniusių JAV psichologų vadinamas Elliotas Aronsonas dar 1966 m. savo tyrimuose pastebėjo „žioplumo efektą“ (angl. pratfall effect). Beje, jis iki šiol yra vienintelis psichologas, gavęs Amerikos psichologų asociacijos (angl. Originaliame E. Aronsono eksperimente tiriamųjų grupei buvo rodomas įrašas, kuriame žmogus atsakinėja į sudėtingus klausimus (atsakymų tikslumas siekė 92 proc.). Tiriamieji nežinojo, kad tai - specialiai pasamdytas aktorius, kuris žino atsakymus.
Vienai tiriamųjų grupei buvo demonstruojamas šio puikaus pasirodymo įrašas ir nieko daugiau. Įrašą stebėję tiriamieji turėjo atsakyti, ką mano apie jame matytą žmogų. Antrosios grupės dalyviai įvertino aktorių kaip gerokai patrauklesnę asmenybę. Išliejęs kavą, jis pasirodė žmogiškesnis ir vertintojų akyse tapo labiau mėgstamas.
Apie pažeidžiamumo galią daug kalba ir tyrėja Brené Brown. Jos teigimu, būtent pažeidžiamumo lygis parodo, kiek žmogus turi drąsos. Susidraugavimas su savo trūkumais būtinas žingsnis, norint perlipti savo baimes. Sakoma, kad pažeidžiamumo atskleidimas ypač naudingas tiems, kurie turi aukštą statusą, autoritetą ir išskirtinių kompetencijų.
Dideli laimėjimai gali mus nutolinti nuo žmonių, o smulkūs netobulumai - priešingai - suartinti. Netobulumai mus keistai traukia. Net tie žmonės, kurie įprastai siekia idealo, pripažįsta gyvenime pasiilgstantys mažų defektų, kurie suteikia tikrumo pojūtį.
Kaip kintsugi filosofiją pritaikyti realybėje?
Pavyzdžiui, pirmasis įbrėžimas naujo telefono ekrane ar išsitempęs siūlas šilko palaidinėje gali sugadinti nuotaiką visai dienai. Tačiau galima bandyti pakeisti perspektyvą. Telefono įbrėžimai? Aišku, kad jie atsiranda, nes nebijau nuotykių - gyvenu atvira siela ir pilnu tempu. Siūlas mylimojo dovanotoje šilko palaidinėje?
Imkime dar vieną pavyzdį. Tarkime, nuo vaikystės turite randelį ant kelio, kurį užsidirbote klasikiniu būdu: su vaikystės draugais lipote per kaimyno tvorą skinti kriaušių. Ir medinė tvora jūsų keliui nebuvo gailestinga. Daugybę metų jį slepiate, kaip tik išeina. Skiriate begalę valandų eksperimentams su maskuokliais. Lūžis gali įvykti tada, kai naujai įrėminsite savo patirtį. Šis randelis tyliai mena jūsų istoriją. Istoriją, kuri jus formavo ir padėjo atsidurti ten, kur esate šiandien.
Kaip elgtis, jei gyvenimo netobulumai sukelia stiprų emocinį užsitęsiantį skausmą?
- Įvardykite savo skausmą. Nurodykite, dėl ko kenčiate, pavyzdžiui, dėl išsiskyrimo, konfliktų šeimoje, prarasto darbo.
- Pabandykite atsakyti į klausimą: „Ar už šio skausmo slypi kažkokia pamoka, kurią turėčiau išmokti?“ Skausmo tyrimai rodo, kad geriausią fizinę ir emocinę sveikatą turi tie, kurie geba savo skausmą įprasminti ir žiūri į jį kaip į mokytoją.
- Pamąstykite apie tai, kas jums gyvenime iš tikrųjų svarbu. Kada jaučiate gyvą, tyrą džiaugsmą? Kada jaučiatės semiantys gyvenimą pilnomis saujomis?
- Pamėginkite rasti sąsajų tarp antro ir trečio punkto, t. y. tarp skausmingų pamokų ir savo vertybių.
- Anot G. Saltz, geriausia, jei savo išgyvenimais ir įžvalgomis (kuria nors forma) pasidalintume su kitais žmonėmis.
- Pasistenkite paleisti dalykus, kurių negalite kontroliuoti. Skausmą keliančios situacijos dažnai būna daugiasluoksnės - tam tikrus gyvenimiškus aspektus koreguoti galite, kitų, deja, ne. Išskirkite dalykus, kurie nėra jūsų valioje, ir pabandykite emociškai juos paleisti.
Kintsugi mąstymas gali padėti naujai įrėminti tiek smulkias nepatogias patirtis, tiek didelį skausmą. Mūsų svarbiausias darbas yra skirti sąmoningą dėmesį - ir švelnų rūpestį - savo įskilimams. Galbūt apglėbsime netobulai, galbūt ne auksu. Transformacija ir savęs sukūrimas iš naujo nėra lengvas kelias. Švelnesni klystantiems ir besiblaškantiems. Sudužusiems ir dar nesulipdytiems.