Įrankių nuoma geologams: грунто tyrimų svarba ir pamatų įrengimo ypatumai

Prieš klojant pamatus būtina atlikti tam tikrus parengiamuosius darbus. Tačiau labai dažnai statant ūkio būdu statybininkai dėl pamatų nesuka galvos - atseit, nesudėtinga tai konstrukcija. Tačiau netinkamai įrengtų pamatų pasitaiko ne tiek ir mažai, tokios klaidos kainuoja itin brangiai.

Rimti pamatų montuotojai neapsiima montuoti pamatų be projekto. Konstruktorių darbui palengvinti išleistas vadovėlis - „Pamatai ir pagrindai" (Vilnius, 2012, Technika). Jo autoriai - dr. doc. Danutė Sližytė, dr. doc. Jurgis Medzvieckas ir dr.doc. Kalbėdami apie pamatų tipus remiamės šio vadovėlio medžiaga, o apie dažniausiai individualiems namams naudojamus betono blokelius - daug patirties turinčių ir seniai betono gaminius gaminančių AB „Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr.

Lietuvos Geologijos tarnybos specialistai prisimena atvejį, kai žmogus nusipirko sklypą, pastatė namo dėžutę ir pamate, jog vienas kampas pastebimai nusėdo. Pasirodė, kad sklype kažkada buvo nelegalus sąvartynas, jis buvo užpiltas žemių sluoksniu ir sklypas parduotas. Savininkas, daug negalvodamas apie gruntą, surentė namą.

Daugelis savininkų pageidauja, kad pro namo langus atsivertų įspūdingas gamtovaizdis, dažnai būtent dėl jo ir perka sklypą vaizdingoje vietovėje. Tačiau labai dažnai vandens telkinių pakrantėse, miškingose vietovėse gruntas būna netvirtas. Neretai individualūs statytojai neįvertina šlaitų stabilumo, nežino, kokie procesai vyksta upių pakrantėse.

Prieš kelis metus Geologijos tarnybos specialistams teko analizuoti situaciją, kai naujas rąstų namas buvo pastatytas šlaito papėdėje, o šalia jo, tinkamai neištyrus grunto, imtas gręžti geriamojo vandens gręžinys. Dirbant buvo pažeista geologinė sandara: pradurtas spūdinis vandeningas sluoksnis, iš kurio ėmė veržtis vanduo. Jis paplovė pamatus ir namo kampas pakibo ore.

Geologiniais tyrimais įvertinamas ne tik gruntinio vandens lygis, bet ir jo svyravimo amplitudė. Tai būtina žinoti įrengiant rūsį. Statyti be geologinių tyrimų nepatariama. Nepaisant, kad kaimynai tvirtina, jog gruntas stiprus, aplinkui vyksta statybos.

UAB „Geotestus" vadovas, inžinierius geologas dr. Saulius Gadeikis primena, jog prieš atliekant inžinerinius geologinius tyrimus individualaus namo pamatams projektuoti, geologams reikalinga sklypo topografinė nuotrauka su joje pažymėtu būsimo pastato kontūru. Geriausia, jei tai dwg formato skaitmeninė topografinė nuotrauka su pastato kontūru.

Tyrimų kiekis sklype turi būti optimalus: nei per daug, nei per mažai. „Paprastai individualiam namui darome gręžinius dviejose vietose. Jei namas didelis ir sudėtingesnės formos (ne stačiakampis), darome ir 3, ir 4, ir daugiau tyrimo taškų. Jei būsimas namas yra sudėtingesniame reljefe, pavyzdžiui, šalia ežero, vandens telkinio, šlaito ir pan., tai reikalauja detalesnių tyrimų", - sako S. Gadeikis.

Remdamiesi tyrimo rezultatais, konstruktoriai ir architektai sprendžia, kokie reikalingi pamatai, kad statinys būtų tvirtai susietas su žeme. Grunto savybėms įvertinti naudojami du būdai: laboratorinis ir lauko. Laboratorinis - kuomet paimamas mėginys ir tiriamas geotechninėje laboratorijoje. Pagal tam tikrą metodiką ten nustatomos grunto savybės - drėgnumas, tankumas, plastingumas, rupumas, poringumas bei mechaninės charakteristikos.

Tarp jų ir tai, kiek, priklausomai nuo apkrovų, mažėja grunto tūris. Statyboje tai reiškia pamatų nuosėdį, priklausomai nuo apkrovų. Iš vienalyčio sluoksnio privalu paimti 6 ar 7 mėginius. Jeigu sluoksnis nevienalytis, mėginių reikia daugiau. Mėginiai imami maždaug būsimo statinio kampuose, viduryje.

Antrasis - lauko metodas. Dažniausiai tai - geotechninis zondavimas. Specialia įranga į žemę spraudžiami arba įkalami metaliniai strypai (štangos), kurių gale yra kūgis, fiksuojantis grunto pasipriešinimą. Tai praktiškai yra apkrovų modeliavimas, iš kurio aišku, kokią didžiausią apkrovą gali atlaikyti gruntas.

Kai žinomos grunto charakteristikos, nustatomas sluoksnių pobūdis. Viršuje visada yra dirvožemio sluoksnis, po juo prasideda gruntai. Visais atvejais inžinerinių geologinių tyrimų tikslas - tvirtai sujungti statinį su žeme.

Ypatingi statiniai reikalauja ypatingų tyrimų ir gilių žinių. Suprantama, kad vienokių tyrimų reikia statant atominę elektrinę, kitokių - individualų namą.

Kaip sakė VGTU Geotechnikos katedros doc. dr. „Tarkime, nedideliam rąstiniam namui pamato nuosėdžiai nėra aktualūs, tačiau mūriniam namui ar namui su dideliais ir sunkiais langais, pamatų nuosėdžių dydis labai svarbus. Todėl pamatai yra daugiau konstruktoriaus reikalas. Geologas ištiria pagrindą, tai yra, parodo pagrindo sluoksniuotumą ir pateikia gruntų savybes, kurios apibūdinamos tam tikrais rodikliais. Visada galutinį sprendimą ir visa atsakomybę prisiima pamatų konstruktorius. Geologinė informacija apie gruntus yra reikalinga tik jam. Geologinio tyrimo ataskaitoje pateikiamas inžinerinis geologinis pjūvis su gruntų appibūdinimais ir sluoksnių storiu bei kitais parametrais.

Pamatai klasifikuojami pagal įvairius požymius - dažniausiai pagal įrengimo būdą ir metodus, taikomus jų laikomajai galiai skaičiuoti. Prie sekliųjų pamatų priskiriami pamatai, kurių d/b = < 2. Jie apkrovą pagrindui perduoda padu. Kai žemės paviršiuje slūgso silpni gruntai, dažniausiai įrengiami poliniai ar gilieji pamatai.

Poliniai pamatai yra tokie, kurių svarbiausio elemento - polio skersmens b santykis su polio pado įgilinimu d nuo rostverko pado yra d/b > 5. Šių pamatų laikomoji galia susideda iš dviejų dedamųjų: laikomosios galios padu ir laikomosios galios šoniniu paviršiumi. Seklieji pamatai būna monolitiniai arba surenkamieji. Dažniausiai naudojami surenkamų blokelių pamatai. Jie susideda iš apatinių pado blokų, kurie dedami ant išlyginto grunto sluoksnio, ir viršutinių sieninių blokų (c).

Pado blokelius arba pamatų pagalves gamina senas gelžbetoninių konstrukcijų gamybos tradicijas turinti AB "Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr. Sieniniai pamatų blokai "GKG-3" gaminami tiek vientisi, pilnaviduriai (PBB), tiek tuščiaviduriai (TBB ir RBB). Surenkamų juostinių pamatų pagalvės ar pado blokai gali būti dedami vienas šalia kito suglaudžiant arba paliekant tarpus (d). Tarpai tarp blokų užpildomi gruntu.

Be to, mūsų klimato sąlygomis yra svarbu pamatą įgilinti tiek, kad jis pereitų įšalo gylį, kuris Lietuvoje yra 1,20 m - 1,40 m. Pamato įgilinimas turi įtakos pagrindo ir pastato bendrosioms deformacijoms, pagrindo laikomajai galiai ir pamato kainai. Kai yra aukštas gruntinio vandens lygis, renkantis pamatų įgilinimą reikia atkreipti dėmesį į vandens pažeminimo galimybes (jei to reikia) ir galimas pasekmes grunto savybėms.

Poliniai pamatai rekomenduojami, kai norima pamatams perduoti didesnes apkrovas arba sumažinti pamatų nuosėdžius. Poliai klasifikuojami ir pagal įrengimo būdą. Jis lemia polių konstrukciją ir laikomąją galią. Galima išskirti du pagrindinius būdus: pirmas ir seniausias, egzistuojantis ne mažiau kaip tūkstantį metų, kai į gruntą įspraudžiamas iš anksto paruoštas polis. Polių laikančioji galia ir skaičius pamate skaičiuojami atsižvelgiant į grunto savybes bei pastato apkrovas, į tai atsižvelgiant apskaičiuojamas ir polių skersmuo. Polius veikia horizontalios ir vertikalios jėgos, į visa tai pamatų konstruktoriai privalo atsižvelgti ir skaičiavimuose taikyti tam tikrus koeficientus.

Poliniai pamatai paprastai yra ekonomiški tada, kai juose yra mažai polių, o jie patys kuo ilgesni ir apatiniu galu remiasi į stiprų gruntą. Nustatant polio ilgį, svarbu, kad po polio padu liktų pakankamo storio stipraus grunto sluoksnis.

Gilieji pamatai naudojami tada, kai stiprus gruntas, tinkantis natūraliam pagrindui, slūgso po silpnojo grunto sluoksniu, o pastatų ar statinių pamatus veikia didelės vertikaliosios ir horizontaliosios jėgos. Gilieji pamatai skirstomi į kevalinius, gręžiniuose betonuojamus pamatus, šulininius, kesoninius.

Individualūs namai daugiausia statomi ant sekliųjų juostinių pamatų arba polinių nespraustinių įgręžiamų į gruntą. Gamintojai, tai žinodami, pritaiko savo produkciją vyraujantiems pamatų tipams. AB „GKG-3", gamina betono blokelius pamatams, kurie naudojami tiek juostiniams pamatams, tiek polinių pamatų rostverkams. Betonu užliejami tuščiaviduriai AB „GKG-3" pamatų blokeliai gaminami 20, 25 ir 30 cm pločio ir 50 cm ilgio. Betono klasę turi parinkti konstruktorius. Vieno-dviejų aukščio namo pamatams dažniausiai naudojamas C16/20 klasės betonas, bet geriau pasikliauti konstruktoriaus nurodymu.

Individualaus namo pamatams reikalingą betoną galima nebrangiai pasiruošti statybos aikštelėje. Iškasama reikiamo gylio ir pločio tranšėja. Įrengiant pamatą, jo padas turėtų būti remiamas į nejudintą ir nesušalusį sutankintą gruntą. Pado aukštį ir plotį, atsižvelgdamas į grunto pobūdį ir namo apkrovas, turi nurodyti pamatus projektavęs konstruktorius. Pagal pamatų projektą iškastoje tranšėjoje iš "GKG-3" pamatinių blokelių formuojamas pamatas. Standartinio aukščio pamatui reikia 2-3 eilių blokelių. Blokeliai eilėse montuojami perstumiant juos per pusę ilgio.

Dažniausiai pasitaikančios klaidos įrengiant pamatus:

• Neatlikti aikštelės paruošimo darbai. Pradedant pamatų montavimą būtina įrengti privažiavimo kelią ir namo statybos vietos aikštelę.
• Neparengtas pamatų projektas. Neretai statytojas iš architekto gauna gražias namo vizualizacijas, bet projekte nebūna konstruktoriaus pasirašyto pamatų projekto. Daugeliui atrodo, kad pamatams įrengti projektas nebūtinas, tačiau tai klaidingas įsitikinimas.
• Pasirenkamas tipinis pamatų projektas. Net ir nedideliame plote grunto sudėtis gali būti skirtinga, todėl kaimyno pamatų ar tipinis pamatų projektas netiks.
• Neįrengiamas drenažas pamatų perimetru ir pamatų hidroizoliacija.
• Netinkama pamatų pagrindo kokybė. Didžiausios pastato apkrovos tenka ne pamatų viršui, bet pagrindui.
• Vidinis pamatų plotas (užstatytas namo plotas) užpilamas vandeniui nelaidžiu gruntu. Po grindimis turi būti vandeniui laidus gruntas, kuris nekaupia drėgmės. Geriausiai tinka smėlis, žvyras.

Pamatų kaina sudaro nuo 5 iki 10 proc. visos namo kainos, įskaičiuojant hidroizoliaciją, apšiltinimą bei kitus pamatų paruošimo darbus. Pamatų tipą bei įrengimo būdą apsprendžia namo masė, t.y., jo svoris, apkrovos ir grunto pagrindas, į kurį remiasi pastatas.

Už informaciją dėkojame vadovėlio „Pamatai ir pagrindai" VGTU autorių kolektyvui bei AB „Vilniaus Gelžbetoninių Konstrukcijų Gamykla Nr.

Lietuvos nacionaliniai akmenys

Lietuvos geologų sąjungai pernai nacionaliniu Lietuvos akmeniu išrinkus titnagą, Vilniaus universiteto (VU) geologai sumanė pasižvalgyti plačiau ir pasidomėti, kaip Lietuva atrodo kitų šalių kontekste, kokie jų nacionaliniai akmenys. O įvairovė čia didelė. VU geologų surengtoje parodoje „Nacionaliniai įvairių šalių akmenys“ galima aptikti tiek brangakmenių, tiek ir klinčių. Nacionalinių akmenų svarba gali būti pripažįstama vyriausybių ar netgi karalių lygiu.

Kai kurie akmenys gali būti išrinkti draugijų simboliais (pavyzdžiui Lietuvos titnagas arba Estijos klintis). Kai kurie - nors ir neskelbiant oficialiai, nuo seno labai gerbiami visuomenėje (kaip, pvz., nefritas Kinijoje). Kartais nacionalinių akmenų pavadinimai atitinka tautos, šalies pavadinimus, kaip samių kraujas, islanditas ar bolivianitas. Taigi nacionaliniai akmenys yra tie, kurie atskiros valstybės ar tautos laikomi išskirtiniais ar jai būdingais, susietais su tradicija, istorija, ar ekonomika, ar tiesiog mėgstami, gerbiami ir plačiai naudojami.

Vienas iš parodos sumanytojų, profesorius Gediminas Motuza titnagą laiko laimėtoju rinkimuose prieš gintarą todėl, kad jis yra vietinis akmuo, svarbus kaip įrankių žaliava. Jo paplitimas siejamas su Nemuno ir Narvos kultūra Lietuvoje: jų riba sutampa su titnagingų uolienų išeigomis.

Žvelgiant į mūsų kaimynus galime pastebėti skirtingų atvejų. Lenkai turi ne vieną, o du nacionalinius akmenis: vienas paprastesnis - juostuotas titnagas, kitas - labai graži, ryškiai žalia chalcedono atmaina. O štai estai savo nacionaliniu akmeniu paskelbė klintį: Estijoje iš jo populiaru statyti namus - kone visas Talino senamiestis pastatytas iš klinties.

Nacionalinis norvegų akmuo larvikitas randamas vienintelėje vietoje, Larvikos apylinkėse prie Oslo. Ten jis kasamas, eksportuojamas ir kasmet Norvegijai atneša keliasdešimt milijonų eurų pajamų.

Rusijos, Norvegijos, Suomijos ir Švedijos pasienyje gyvenančių vietinių gyventojų samių akmuo - eudialitas, kitaip dar vadinamas samių krauju. Legenda byloja, kad samiai aršiai kovojo su užpuolikais, tryško daug kraujo, o kur jis nutiško, atsirado šis mineralas.

O štai gintarą savo nacionaliniu akmeniu pasirinko vokiečiai. Pasak profesoriaus Gedimino Motuzos, dabar vokiečiai gintaro turi nedaug, nors anksčiau kontroliavo visas gintaro kasyklas. Jie pirmieji pradėjo gintarą tyrinėti, rašyti mokslinius darbus, vieni iš pirmųjų įrengė gintaro kambarius.

Rumunai, taip pat kaip vokiečiai, savo nacionaliniu akmeniu paskelbę gintarą. Romenitas - šiek tiek kita gintaro atmaina, kuriai vardas duotas pagal Rumunijos pavadinimą.

Profesorius primena, kad tą patį akmenį nacionaliniu, gali skelbti keletas skirtingų šalių. Taip atsitiko su deimantu: jis oficialiai laikomas PAR, Namibijos ir Olandijos akmeniu. Tiesa, priežastys skirtingos: PAR deimantai yra brangiausi, aukščiausios vertės ir kokybės, Namibijoje jų surandama daugiausia, o Olandija iš deimantų daro briliantus.

Taurus, žėrintis opalas - Australijos akmuo. Bet Vengrija taip pat turi opalą.

Lazuritas geologams paprastai žinomas kaip Afganistano akmuo - šimtmečius kasamas Pamyro kalnuose. Tik ne taip seniai jį rado ir čiliečiai, o tada... paskelbė savo nacionaliniu akmeniu.

Nefritas pagal tradiciją buvo kinų akmuo. Nefritą kinai naudojo prieš tūkstančius metų, bet nacionaliniu pasiskelbė jį ir Aliaska, ir Naujoji Zelandija. Praeityje nefritas buvo labai svarbus gaminant ginklus, nes yra nelabai kietas, tačiau tvirtas.

Turkis - iš pradžių rastas Irane. Vėliau pradėtas kasti Turkijoje, o nuo XVIII a. eksportuoti į Europą. Pagal padavimą - turkis tai kaulai žmonių, mirusių iš meilės. Šis akmuo saugo žmones ir gyvūnus ypač arklius nuo nelaimių.

Didžiosioms šalims, kur daug įdomių ir vertingų uolienų bei mineralų, sunku apsispręsti, kuris iš jų vertas nacionalinio akmens vardo. JAV ir Kanadoje šis klausimas sprendžiamas renkant atskirų valstijų ir provincijų akmenis. Net ne po vieną, o po trejetą: uolieną, mineralą ir brangakmenį. JAV ir Kanadoje kiekviena valstija turi savo nacionalinių akmenų rinkinį.

Apie visus akmenis sužinoti daugiau ir pamatyti savo akimis, VU geologai kviečia parodoje „Nacionaliniai įvairių šalių akmenys“, kuri iki birželio bus eksponuojama Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto Geologijos ir mineralogijos katedroje, M. K. Čiurlionio g. 21/27, 2 a, Vilnius.

Parodą parengė: G. Motuza ir E. Rudnickaitė. Apipavidalino: D. Auškelytė ir M. Paškevičiūtė panaudodamos VU geologijos muziejaus ir asmeninius rinkinius.

tags: #irankiu #nuoma #geologu #g