Intelektinės nuosavybės objektai ir jų rūšys Lietuvoje

Kiekviena nauja idėja, kūrinys ar produktas, kurio pasaulis lig šiol dar nematė, yra unikalus mūsų kūrybinės, protinės ar techninės veiklos rezultatas. Natūralu, kad paleidžiant kūrinį į pasaulį kyla pagrįstas nerimas - o jeigu jis bus nukopijuotas, pavogtas? Nerimo kyla mažiau, kai žinai apie saugiklius, kurie garantuoja kūrėjo teisių apsaugą į jo intelektinės veiklos rezultatą. Taigi, panagrinėkime, kas sudaro intelektinę nuosavybę ir kaip ji saugoma Lietuvoje.

Intelektinė nuosavybė yra teisės, kurios atsiranda kūrėjui ar išradėjui į protinės, mokslinės, kūrybinės ir kitokios intelektinės veiklos rezultatus. Intelektinės nuosavybės teisės skirstomos į asmenines neturtines ir turtines. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.

Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinių kūrinių valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti. Intelektinė nuosavybė, kaip teisės institutas, atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo. Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės.

Intelektinės nuosavybės rūšys

Paprastai teisės teorijoje išskiriami du intelektinės nuosavybės teisės pošakį sudarantys institutai: autorinė teisė ir pramoninės nuosavybės teisė. Intelektinės nuosavybės teisės normos uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.

Autorinės teisės

Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu.

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.

Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbtų, tiek nepaskelbtų kūrinių autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorius gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorius kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį.

Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinės teisės gynimo laikas ir vieta. Pagrindiniai tokis teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai.

To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinį paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės , kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai. Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpiu bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Valstybės narės, kurios prisijungusios prie tarptautinių susitarimų dėl autorinių teisių gynimo, gali nustatyti griežtesnius reikalavimus šios autorinės kūrinio apsauga.

Svarbu paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Pramoninė nuosavybė

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys.

Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekes ar paslaugas ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminis arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklo pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m.Šios rūšies gaminis visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti "Šampanas", kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu.

Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugoms objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis.

Intelektinės Nuosavybės Apsaugos Svarba Verslui

Intelektinės nuosavybės (IN) apsauga besirūpinantis verslas turi potencialo tapti sparčiai augančia įmone. Bent viena turima IN teisė net 26 proc. didina tikimybę augti. Būtent verslai, kurie turi intelektinės nuosavybės apsaugą, yra daug stipresni ir patrauklesni rinkoje investuotojams ir auginant savo kapitalo vertę. Tai turtas, kurį galima licencijuoti, parduoti.

Registruotos intelektinės nuosavybės teisės padeda efektyviai kovoti su nesąžininga konkurencija. Jeigu konkurentai naudoja, pavyzdžiui, tapatų ar panašų ženklą, kopijuoja ar imituoja dizainą, vartotojai gali būti suklaidinti. Tai gali ne tik atnešti finansinių nuostolių, bet ir pakenkti įmonės geram vardui ir įvaizdžiui, ypač jei konkurentų produktas yra blogesnės kokybės. Registracija leidžia įmonei ne tik nutraukti konkurentų vykdomus pažeidimus, bet ir reikalauti nuostolių atlyginimo.

Vis daugiau Lietuvos verslų suvokia IN apsaugos prasmę, tačiau ne visada žino visus svarbius niuansus. Dėl pandemijos suklestėjo elektroninė prekyba, tačiau toli gražu ne visos įmonės, prekiaujančios internetu, pasirūpino savo prekių ženklo apsauga. Reikia suprasti, kad domeno registracija negarantuoja teisių į prekių ženklą, todėl patartina domeną kuo skubiau registruoti kaip prekių ženklą.

Keičiasi ne tik požiūris į IN apsaugą, bet atsiranda ir naujų sričių, kurias svarbu apsaugoti. Laikotarpio aktualijos ir besivystančios technologijos pakeičia patentavimo kryptis. Pavyzdžiui, atsirado tokie „žalieji patentai“, susiję su aplinką tausojančiomis technologijomis. Inovacijų kūrimas biotechnologijų ir dirbtinio intelekto srityse išpopuliarino tokias sritis kaip medicinos technologijos, skaitmeninės komunikacijos bei kompiuterinės technologijos.

Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsaugos principai užtikrina privačiųjų ir viešųjų interesų, išimtinių teisių ir laisvos konkurencijos pusiausvyrą. Intelektinės nuosavybės neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, turtinių teisių apsauga - laikina (galiojimas priklauso nuo intelektinės nuosavybės objekto, pvz., autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, išradimo patento - 20 metų, dizaino - 25 metus, prekės ženklo - 10 metų su galimybe kas 10 metų pratęsti neribotą skaičių kartų.

Šiame straipsnyje aptariama intelektinės nuosavybės samprata, jos rūšys, istorinės atsiradimo priežastys bei globalizacijos pasekmės. Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairius daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna.

Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaraše vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinės teisės kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorių teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę.

Iki autoris teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autoris teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokis garantijs, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autoris...

Štai lentelė, apibendrinanti intelektinės nuosavybės objektų apsaugos trukmę Lietuvoje:

tags: #intelektines #nuosavybes #objektai