Kiekviena nauja idėja, kūrinys ar produktas, kurio pasaulis lig šiol dar nematė, yra unikalus mūsų kūrybinės, protinės ar techninės veiklos rezultatas. Natūralu, kad paleidžiant kūrinį į pasaulį kyla pagrįstas nerimas - o jeigu jis bus nukopijuotas, pavogtas? Nerimo kyla mažiau, kai žinai apie saugiklius, kurie garantuoja kūrėjo teisių apsaugą į jo intelektinės veiklos rezultatą.
Nuosavybė nuo pat visuomenės ir valstybės atsiradimo yra vienas iiš kertinių visuomenės egzistavimo pamatų. Todėl visos valstybės visais laikais vienaip ar kitaip įtvirtindavo nuosavybės teisės institutą kaip priemonę nuosavybei apsaugoti. Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali valdyti, naudoti ir juo disponuoti savo nuožiūra. Tokia nuosavybės samprata pirmiausia siejama su materialiu turtu (daiktais) - įvairiais materialaus pasaulio dalykais, kurie yra žmogaus sukurti gamybos procese arba kitaip ppasisavinti iš gamtos - kaip nuosavybės objektu. Tačiau vystantis visuomenei, plėtojosi ir nuosavybės formos bei santykiai. Šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas (išradimai, literatūros, meno, mokslo kūriniai, prekių ženklai ir kt.) kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. TTaip išsiplėtus nuosavybės objektų ratui, kilo būtinybė teisiškai sureguliuoti ir jų apsaugą.
Intelektinės nuosavybės apsaugos svarba tarptautiniu mastu buvo pripažinta jau XIX a. pabaigoje. 1883 m. daugelis valstybių pasirašė Paryžiaus konvenciją dėl pramoninės nuosavybės saugojimo, o 1886 m.
Tarp dažniausiai nelegaliai vagiamos intelektinės nuosavybės – vaidybiniai filmai ir muzika
Sovietinės okupacijos metais buvo sukurta nuodugni intelektinės veiklos rezultatų teisinės apsaugos sistema, tačiau jos efektyvumas nebuvo adekvatus pastangoms. Po Lietuvos nepriklausomybės atstatymo, pasikeitus politinėms iir ekonominėms sąlygoms, buvo pradėta intensyviai kurti intelektinės nuosavybės teisės apsaugos sistemą, kuri užtikrintų ir skatintų efektyvią šalies ekonomikos, mokslo ir kultūros raidą. Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje yra priimta ir galioja nemažai įstatymų bei kitų teisės aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, ratifikuotos pagrindinės tarptautinės konvencijos, užtikrinančios intelektinės nuosavybės teisės apsaugą. Taigi, iš esmės yra sukurti modernios tarptautinius standartus atitinkančios intelektinės nuosavybės apsaugos teisinės bazės pamatai.
Kuriant intelektinės nuosavybės apsaugos sistemą, susiduriama su nemažai sunkumų. Visų pirma pažymėtina, kad intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš sparčiausiai kintančių civilinės teisės pošakių, nes sukuriami vis nauji žmogaus intelektinės veiklos produktai, kuriems suteikiama teisinė apsauga. Be to, iki šiol mūsų valstybė neturėjo didesnės patirties šioje srityje, kitaip tariant, nėra gerai išvystyti instituciniai gebėjimai intelektinės nuosavybės apsaugos srityje.
Intelektinės nuosavybės termino kilmė siejama su XVIII a. Prancūzijos įstatymų leidyba. Tuo laiku susiformavo požiūris į intelektinės veiklos rezultatus - literatūros, mokslo, meno kūrinius, išradimus - kaip nuosavybės objektus, kuris rėmėsi prigimtinės teisės teorija. Bet kokio kūrybinio rezultato autoriaus teisės buvo laikomos neatimamomis, prigimtinėmis, kylančiomis iš pačios kūrybinės veiklos prigimties ir egzistuojančiomis nepriklausomai nuo jų pripažinimo. Kūrėjo teisė į sukurtą kūrinį, intelektinės veiklos rezultatą, buvo prilyginama asmens nuosavybės teisei į jo darbu sukurtą materialų daiktą.
Nuosavybės teisė į kūrybinės veiklos rezultatą suteikia jos turėtojui išimtinę galimybę panaudoti šį rezultatą savo nuožiūra, tuo pačiu uždraudžiant kitiems asmenims trukdyti įgyvendinti savininkui savo teises. Toks intelektinės nuosavybės supratimas plačiai paplito XIX a. Tačiau tokia intelektinės nuosavybės samprata nuo pat jos atsiradimo susilaukė kai kurių teisės mokslininkų kritikos. Minėtos intelektinės nuosavybės sampratos kritikai paprastai nurodo, kad negalima sutapatinti materialių daiktų ir nematerialių objektų teisinio režimo. Skirtingai nuo materialaus pasaulio dalykų nuosavybės teisės, kuri iš esmės yra neterminuota laike ir nėra apribota kokios nors teritorijos, kūrinių autorių, išradėjų ir jų teisių perėmėjų teisės nuo pat jų atsiradimo yra apribotos laike ir tam tikroje teritorijoje. Autorinės ir patentinės teisės yra ginamos kitokiomis teisinėmis priemonėmis nei daiktų nuosavybės teisės.
Taip pat nurodoma, kad teisės į intelektinės veiklos rezultatą neatsiejamai susijusios tik su šios veiklos subjekto asmenybe ir t.t. Pastarosios teorijos šalininkai sąvoką „intelektinė nuosavybė“ laiko netiksliu ir nepriimtinu teisės moksle . Atsižvelgiant į minėtus argumentus, buvo prieita išvados, kad intelektinė nuosavybė yra ypatinga nuosavybės rūšis, kuriai reikalingas specialus teisinis reguliavimas dėl jos nematerialaus pobūdžio, nes kūrinių autorių, patentų savininkų, kitų intelektinės veiklos subjektų teisių objektai yra nematerialūs.
Tokiu būdu susiformavo intelektinių teisių teorija, kuri autorių, išradėjų, patentų savininkų ir kitų asmenų teises pripažįsta sui generis, t.y. ypatingo pobūdžio teisėmis, kurios nepriklauso klasikiniam civilinių teisių skirstymui į daiktines, prievolines ir asmenines. Vienas iš šios teorijos kūrėjų, belgų teisininkas Pikard’as rašė, kad teisės į išradimą, pramoninį dizainą, prekės ženklą ir kt. sudaro ypatingąją intelektinę nuosavybę, ir teisės į ją iš esmės skiriasi nuo nuosavybės teisės į daiktą. Šiuo metu yra neginčijama dvejopa autorinių ir patentinių teisių prigimtis.
Iš vienos pusės, kūrybinio rezultato autoriui priklauso išimtinė teisė į jo intelektinės veiklos objekto panaudojimą, kuri gali būti laisvai perduodama kitam asmeniui, kitos turtinės teisės, analogiškos daikto savininko nuosavybės teisėms. teisė į kūrinio neliečiamybę, kurios dėl jų prigimties negali būti atskirtos nuo autoriaus asmenybės. Minėtos turtinės ir asmeninės neturtinės teisės yra glaudžiai susijusios ir sudaro vieningą visumą. Tokia intelektinės nuosavybės samprata įtvirtinta ir 1967 m. Stokholmo konvencijoje dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įkūrimo.
Lietuvos Respublikos įstatymuose intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama. Pirmą kartą intelektinės nuosavybės terminas buvo pavartotas dar Lietuvos TSR įstatymuose - 1990 m. vasario 12 d. Lietuvos TSR nuosavybės pagrindų įstatymo 6 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad intelektinės nuosavybės oobjektai yra mokslo, meno ir literatūros kūriniai, atradimai, išradimai, pramoniniai pavyzdžiai, prekių ženklai ir kiti intelektinės veiklos produktai. Šio straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad intelektinės nuosavybės santykius reguliuoja specialūs įstatymai.
Lietuvos Respublikos Konstitucija, intelektinės nuosavybės neapibrėžia ir apskritai sąvokos „„intelektinė nuosavybė“ nevartoja. Tačiau Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta svarbi nuostata, jog dvasinius ir materialinius autoriaus interesus, susijusius su mokslo, technikos, kultūros ir meno kūryba, saugo ir gina įstatymas. Nors Lietuvos įstatymų leidyboje intelektinės nuosavybės sąvoka nėra apibrėžiama, tačiau Lietuvos Respublika yra prisijungusi prie minėtos 1967 m. Stokholmo konvencijos , kurioje pateikiama intelektinės nuosavybės kaip išimtinių teisių visumos sąvoka. Kartu galima pastebėti, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime , spręsdamas LLietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 214-10 straipsnio 1 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai klausimą, yra konstatavęs, kad intelektinė nuosavybė apima autorių teises į literatūros, mokslo ir meno kūrinius (knygas, brošiūras, straipsnius, dienoraščius, kitus literatūros kūrinius, kompiuterių programas, kalbas, paskaitas, pamokslus ir kitus žodinius kūrinius, muzikos kūrinius su tekstu ir be teksto, audiovizualinius kūrinius (kino filmus, televizijos filmus, videofilmus, diafilmus, kitus kinematografinėmis priemonėmis išreikštus kūrinius)) ir kt. Intelektinė nuosavybė taip pat apima atlikėjų, fonogramų gamintojų, transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio ((filmo) pirmojo įrašo gamintojų teises (gretutines teises). Akivaizdu, jog minėtame nutarime Konstitucinis Teismas sutapatino intelektinę nuosavybę su autorine teise - vienu iš dviejų intelektinės nuosavybės pošakio institutų ir taip žymiai susiaurino intelektinės nuosavybės sampratą. Tačiau šis konkrečioje byloje pateiktas intelektinės nuosavybės apibrėžimas neturėtų būti traktuojamas kaip baigtinis ir negalimas plečiamai aiškinti.
Galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1 straipsnis nustato, kad Civilinis kodeksas reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius. Įstatymų numatytais atvejais šis kodeksas reguliuoja taip pat ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Taigi, teisiniai santykiai, susiję su intelektinės nuosavybės objektų sukūrimu, apsauga ir panaudojimu, yra Lietuvos Respublikos civilinės teisės reguliavimo dalykas.
Intelektinės nuosavybės teisės institutai
Paprastai teisės teorijoje išskiriami du intelektinės nuosavybės teisės pošakį sudarantys institutai: autorinė teisė ir pramoninės nuosavybės teisė. Pagrindinis skirtumas tarp šių teisės institutų yra tas, kad autorinė teisė saugo formą, konkretų tam tikros idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui, o pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama pačios idėjos saugojimu .
Autorinės teisės institutas apima teisės normas, reguliuojančias teisinius santykius, atsirandančius dėl literatūros, meno, mokslo kūrinių, įskaitant kompiuterines programas ir duomenų bazes sukūrimo, jų apsaugos bei naudojimo. Šiam institutui taip pat priskirtinos teisės normos, reguliuojančios teisinius santykius, susijusius su atlikėjų veikla bei garso ir vaizdo įrašų gamintojų teisių (gretutinių autorinėms) apsauga.
Pramoninės nuosavybės teisės instituto normos reguliuoja asmeninius neturtinius bei turtinius santykius, susijusius su išradimų, pramoninio dizaino, prekių ir paslaugų ženklų, firmų vardų, puslaidininkinių gaminių topografijų, augalų veislių, kilmės nuorodų arba kilmės vietos pavadinimų sukūrimu, registravimu, naudojimu ir teisine apsauga, taip pat santykius susijusius su apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos. Kaip matyti, šis institutas apima gana platų intelektinės nuosavybės objektų ratą, todėl paprastai jis yra skaidomas į sudedamąsias dalis.
Intelektinė nuosavybė yra teisės, kurios atsiranda kūrėjui ar išradėjui į protinės, mokslinės, kūrybinės ir kitokios intelektinės veiklos rezultatus. Tai turtinės ir neturtinės autoriaus teisės į meninį ar techninį kūrinį.
Autorių teisės
Turtinės teisės reguliuoja kūrinio naudojimą ir iš to gaunamą finansinę grąžą. Kad kūriniui būtų taikoma autorių teisių apsauga, jis turi būti:
- originalus;
- kūrybinės ar mokslinės veiklos rezultatas;
- išreikštas objektyvia forma.
Bent vieno iš šių kriterijų nesant, autorių teisių apsauga negalima. Autorių teisės į kūrinį atsiranda automatiškai, nuo jo sukūrimo momento. Papildomai nieko daryti nereikia. Už autorių teisių pažeidimus numatoma civilinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė.
Autorius arba kitas autorių teisių subjektas gali pranešti visuomenei apie savo teises panaudodamas autorių teisių apsaugos ženklą. Jį sudaro trys eelementai: apskritime arba lenktiniuose skliaustuose įrašyta raidė C, autoriaus arba kito autorių teisių subjekto vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo išleidimo metai.
Autorių turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, neatsižvelgiant į kūrinio teisėto padarymo viešai prieinamu datą.
Žmogus sukūręs literatūros, mokslo ar meno kūrinį yra to kūrinio autorius. Be jo sutikimo kiti asmenys negali to kūrinio platinti, kopijuoti ar kitaip viešai demonstruoti.
Autorių teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus.
Autorių teisių objektai -originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Tai knygos, brošiūros, straipsniai ir kiti literatūros kūriniai, taip pat žodiniai kūriniai, sceniniai kūriniai, muzikiniai kūriniai, fotografijos bei meno kūriniai, architektūros kūriniai.
Gretutinės teisės
Tai turtinės ir neturtinės atlikėjų, fonogramos kūrėjų, transliuotojų, filmų gamintojų teisės į kūrinius, transliacijas, laidas. Neturtinės teisės garantuojamos tik atlikėjams. Gretutinės teisės į kūrinius įgyjamos nuo teisėto viešo paskelbimo ar kūrinio atlikimo momento.
Autorių asmeninių neturtinių teisių apsaugos politiką Lietuvoje įgyvendina Kultūros ministerija.
Pramoninė nuosavybė
Pramoninės nuosavybės teisių objektas yra pramoninis dizainas, prekių ženklai, įmonės pavadinimas, išradimų patentai, naudingieji modeliai, kilmės (vietos) nuorodos.
Pagrindinis pramoninės nuosavybės objektų apsaugos tikslas yra užtikrinti jų išskirtinumą, originalumą, pasirūpinti, kad konkurentai negalėtų jais naudotis be sutikimo. Populiariausias ir dažniausiai Lietuvoje registruojamas pramoninės nuosavybės objektas yra prekių ženklas. Oficialių (registruotų) prekių ženklų augimo tendencijos stebimos daugelyje šalių. Prekių ženklas yra viena iš intelektinės nuosavybės formų. Išskirtinumą užtikrinančius prekių ženklo žymenis būtina įregistruoti.
Įvairiose valstybėse prekių ženklų registravimo procedūros gali skirtis. Lietuvoje prekių ženklų registravimo procedūrą vykdo Valstybinis patentų biuras. Gavęs reikalingus dokumentus, jis atlieka paraiškos, o vėliau ir paties prekių ženklo, ekspertizę. Nustatęs, kad prekių ženklas registruotinas, skelbia jį viešai. Paskutiniame etape savininkui išduodamas registracijos pažymėjimas. Procedūra gali trukti nuo pusės metų iki metų ir daugiau. Prekių ženklas saugomas 10 metų.
Patentų biuras registruoja prekių ženklus ir visus kitus pramoninės intelektinės nuosavybės objektus (išradimus, dizainą, puslaidininkių gaminių topografijas) ir užtikrina jų apsaugą.
Apsaugota intelektinė nuosavybė bene vienintelis patikimas būdas žmogui, o ir visai žmonijai judėti į priekį: generuoti naujas idėjas, drąsiai viešinti naujus kūrinius, produktus, kurie visų gyvenimą daro gražesnį, patogesnį. Be baimės, kad šie kūriniai bus pavogti ar nukopijuoti.
Intelektinės nuosavybės teisės šaltiniai
Šiuo metu Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra nemažai galiojančių teisės norminių aktų intelektinės nuosavybės apsaugos srityje, kurie sudaro sudėtingą intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistemą. Kaip ir bet kurios kitos teisės sistemos dalies, taip ir intelektinės nuosavybės teisės šaltinių sistema yra paremta teisės norminių aktų klasifikacija remiantis keliais kriterijais. Visų pirma, pagal norminių aktų juridinę galia skiriami įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai. Savo ruožtu įstatymus galima suskirstyti į bendruosius, kurių reguliavimo sfera apima visą intelektinės nuosavybės teisės pošakį, ir specialiuosius, reguliuojančius atskirus intelektinės nuosavybės teisės institutus.
Prie bendrųjų teisės šaltinių pirmiausia priskirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip pagrindinis, aukščiausią galią turintis teisės aktas. Konstitucijai negali prieštarauti joks kitas teisės aktas. Įstatymai ar kiti aktai, priešingi Konstitucijai, negalioja (Konstitucijos 7 str. 1 d.). Konstitucijoje įtvirtinamos civilinės teisės subjektų teisės ir pareigos, nustatomi svarbiausi teisių, įskaitant ir civilines, teisinės gynybos principai. Reikšmingiausios nuostatos, susijusios su intelektinės nuosavybės teise, įtvirtintos 23 ir 42 straipsniuose.
Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta: „Nuosavybė neliečiama. Nuosavybės teises saugo įstatymai. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“ Konstitucijos 23 straipsnio normomis laiduojama nuosavybės teisių apsauga. valstybę - saugoti ir ginti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2000 m. liepos 5 d. nutarime konstatavo, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnį saugoma ir intelektinė nuosavybė. Konstitucijos 42 straipsnio 3 dalis taip pat numato autorių teisių ir interesų apsaugą bei gynybą. Konstituciniai principai ir pagrindinės nuostatos yra konkretizuojamos ir detalizuojamos kituose norminiuose aktuose.
Pagrindiniu kodifikuotu civilinės teisės šaltiniu Lietuvoje šiuo metu laikytinas 1964 m. priimtas Civilinis kodeksas, kuris po Lietuvos Respublikos nepriklausomybes atkūrimo ne kartą buvo pakeistas ir papildytas. Pažymėtina, jog Civilinio kodekso normos tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės. Tačiau intelektinės nuosavybės teisė yra vienas iš civilinės teisės pošakių, todėl tos kodekso normos, kkurios yra bendro pobūdžio ir reguliuoja visus civilinius teisinius santykius, yra taikomos ir intelektinės nuosavybės teisiniams santykiams. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iki 1999 m. birželio 9 d. į Civilinį kodeksą buvo inkorporuoti ketvirtasis skyrius „Autorinė teisė“ ir penktasis skyrius, kkurie reglamentavo autorinę teisę, tačiau įsigaliojus Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymui, jie neteko galios.
2000 m. liepos 18 d. patvirtintas naujas Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, įsigaliosiantis 2001 m. liepos 1 d., taip pat neapibrėžia intelektinės nuosavybės sąvokos, tiesiogiai nereglamentuoja intelektinės nuosavybės teisės klausimų, nesusistemina ir nekodifikuoja intelektinės nuosavybės teisės. Tikslinga būtų aptarti atskirų intelektinės nuosavybės teisės institutų šaltinius.
Autorių teisių instituto šaltiniai
Šiuo metu autorinės teisės instituto pagrindinis šaltinis, kaip jau minėta, yra 1999 m. gegužės 18 d. priimtas Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas . Autorinės teisės normų galima rasti ir kituose įstatymuose (pvz., Visuomenės informavimo įstatymo 22 str., Meno kūrėjų ir jų organizacijų įstatymo 6 str. 1 d. ir kt.). Taip pat autorinei teisei reikšmingi ir kitų teisės šakų įstatymų straipsniai, kurie iš esmės skirti reguliuoti kitokiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 142 straipsnis, nustatanti...
Lietuvos autorių tteisias gina šalies įstatymai. Be to mūsų valstybė kurdama savo autorių teisių apsaugos sistemą, suderino ją su tarptautinėmis sutartimis, kurias pasirašė. 1992 metais Lietuva tapo Pasaulinės intelektualinės nuosavybės apsaugos organizacijos (WIPO) nare.
tags: #intelektine #nuosavybe #zodynas