Rąstiniai namai Lietuvoje vis dažniau pripažįstami kaip patikimas ir šiuolaikius standartus atitinkantis būstas. Šiandien rąstiniai namai ypatingai vertinami dėl ekologijos, autentiškumo, galimybės sukurti šiltus ir jaukius namus, todėl vis dažniau šie namai yra statomi ne tik kaip vasarnamiai prie ežero, bet ir nuolatiniai būstai. Tačiau, norint džiaugtis tokio namo privalumais, svarbu žinoti apie galimus iššūkius ir tinkamus sprendimus.
Senas ar Naujas: Ką Rinktis?
Visada naują pastatyti pigiau nei „lepezinti“ seną. Bet jei žmogui svarbu seno ir kirvarpų suėsto sienmedžio kvapas, senovinė ir beveik etnografinė namo dvasia, senovinės pirkios jausmas, tada reikalas vertas galvos skausmo. Žinant, kiek vargo ir žinių reikia norint tokius namus restauruoti, vienareikšmiškai daug pigiau statyti naują, o senus sienmedžius panaudoti, na, kad ir pirtelės statybai. Tad bent tenai galima būtų pasimėgauti senovinio sienmedžio kvapu.
Restauravimas reikalauja daug žinių. Senovės statytojai žinojo begales paslapčių. Jie turėjo begalę nerašytų taisyklių, savotiškų senovinių ISO standartų. Ir jei restauratorius entuziastas jų nežino, tai pakeitęs vieną smulkmeną sugriauna visą namo ekosistemą.
Stogo Problemos ir Sprendimai
Jei stogas be atatampų (stogo „stygų“), tai nėra gerai, net labai blogai, nes visas stogo svoris plėšia sienas į išorę. Jei būtų „stygos“, tai visas stogo svoris pasiskirstytų tolygiai. Jei stogas įlinko, tai kažkur, ko gero, verčia sienas arba gegnių galai išsinėrę iš „spynų“ (medinis įkirtimas ir dviejų medžio dalių sujungimas). Jei stogas įlinko per vidurį, vadinasi, viskas laikosi tik ant kraštinių gegnių tašų pagalba.
Sprendimas būtų labai paprastas ir kainuotų tokiu atveju tik labai menkus pinigus, aišku, jei žmogus viską pasidarys pats. Reikia virvių pagalba atstatyti gegnes į pradinę padėtį. Virvės rišamos prie gegnių apačioje, prie pat spalių pakloto. Paprasčiau aiškinant, virvė rišama tokiu būdu kaip mokyklos mergaičių žaidime „guma“: taigi gegnė atstoja žaidžiančiųjų kojas. Tada per patalpos centrą gaunasi dvi virvės. Per jas perkišame pagalį ir sukame, kol stogas grįš į vietą.
Tada imame dešimties mm vielos, atsikasame spalius ir gegnių apačioje gręžiame balkius, ir tokiu pačiu būdu, kaip prieš tai žaidėme „gumą“, tai ir vėl sužaidžiame, tik žaidžiame „nematų“ po spaliais (spalius reikia atkasti), gegnių apačioje, per išgręžtas gegnėse skyles, veriame vielą. Ir vielomis sutempiame iki galo. Aišku, virves paskui nuimame, ir po spaliais lieka tik vielos atatampa. Po šios „operacijos“ vielą užkasame spaliais. Taip atliekame su visomis iškrypusiomis gegnėmis. Ir stogas tampa sustyguotas. Po to reikia gegnes pritvirtinti prie murlotų, aišku, jei jos nuo jų „nulipę“.
Sandarumas ir Ventiliacija
Jei sename name pakeisime langus plastikiniais ir naujas šarvo duris įdėsime, tai garantuoju, kad po pusmečio, o sėkmės atveju po metų namo palubėse galima bus galima pjauti pelėsinio grybo derlių. Jau nekalbant apie tai, kad dėl kažkokių priežasčių pradės dūmyti židinys, rasoti langai. Kas ne taip? Senovinis namas turi kvėpuoti.
Per senovinių medinių langų plyšiukus, nes jie neturėdavo sandarinamųjų gumelių, patekdavo oras. Ir pro durų plyšiukus oras deguonimi maitindavo namą. Pakeitus langus ir duris, namas „uždusinamas“. Ir visi galvoja klaidingai, kad užsandarinę namą šilumos išlošiame, o čia atvirkščiai - namas atšąla.
Kas įvyksta? Pirma, užsandarinus namą, židinys negauna pakankamai deguonies. Malkos degdamos išskiria tik pusę šilumos, kurios išskirdavo anksčiau. Natūralu, ugniai reikia oro... Taigi dusdamas židinys „kosti“ ir dūmina. Ne kaitina, o tik „ėste ėda“ malkas. Taigi sezonui reikia dvigubai, jei ne trigubai malkų.
Antra, kadangi namas tampa beprotiškai sandarus, tai viduje susidaro mini vakuumas. Kamino trauka, temperatūrų skirtumai viduje ir išorėje, plius aukščio skirtumai sudaro natūralią trauką, bet jei apačioj sandaru, kaminas dėl slėgių skirtumų vis vien traukia, ir taip susiformuoja vidinis vakuumas. O blogiausia, kad tas vakuumas iš išorės įtraukia drėgmę į namo sienas. Namo sienos varža dėl pakitusio „rasos taško“ pasidaro dvigubai mažesnė. O dar nevėdinama patalpa viduje, taigi žmogus kvėpuoja 100 proc. drėgme.
Sprendimai:
- Senus langus galima sandarinti specialiomis gumelėm: ar klijuojamomis, ar išfrezavus lango varčią įspraudžiamomis (panašiai sandarinamos ir durys). Lango stiklus, jei tai paprasti stiklai, reikėtų sudėti į rėmą klijuojant silikonu.
- Keičiant langus sandariais (kad ir plastikiniais), būtinai reikia įvesti ventiliaciją. Ventiliacija turi būti paskaičiuota, kad oro pasikeitimas atitiktų bent jau prieš tai buvusį.
- Ugniakurams, židiniams, krosnims turi būti atvestas atskiras oro „maitinimas“ (prie židinio po grindimis privedamas vamzdis ar kanalas, kurio skersmuo panašus į kamino skersmenį). Tada krosnis maitinsis oru atskirai, nesudarydama vakuumo namo viduje ir malkų kaloringumas tada sieks 100 proc.
- Languose turi būti mikro ventiliacijos. O namo ventiliacinė sistema padaryta taip, kad konvekcinės oro srautų turbulencijos suktųsi būtent tose vietose, kur yra langai. Tokie oro srautai nugarina nuo langų drėgmę ir padaro šalčio nišas, kurios dar labiau padidina langų šiluminę varžą.
Senovėje, kai dar nebūdavo atrastas stiklas, kaip žmonės ten gyveno? O jie ten gyveno gan šiltai. Kur paslaptis? O paslaptis ir buvo vakuumų ir oro srautų valdymas. Senovės meistrai buvo galingi „oro valdytojai“, sugebėdavo taip subalansuoti oro srautus, kad langų nišose susidarydavo taip vadinami oro kamščiai, ir oras nejudėdavo nei pirmyn, nei atgal. Taigi pilių „įstiklinimas“ būdavo „iš oro“.
Pagalvokit, kokie tokių langų privalumai: niekad nereikia jų valyti, niekad nerasoja, niekad neapšąla ir t.t. Šiais laikais tos senovės technologijos yra pamirštos, išlikusių meistrų beveik nelikę.
Pamatų Renovacijos Ypatumai
Renovuojant namą, ką reikia žinoti apie pamatus? Lietuvoje įšalo gylis 1,2 m. Taigi ir pamatų gylis turi būti ne mažesnis. Jei pamatas vos 0,5 m gylio, reikia žiūrėti gruntą. Jei gruntas smėlėtas ar žvyruotas, ir tiek pakanka. Jei molis, tai čia problemėlė. Molis laiko drėgmę. Drėgmė sušąla, ir ledas plečiasi. O kai ledas plečiasi, kelia į viršų pamatus. Pavasarį - vėl paleidžia žemyn. Tokia svyravimo amplitudė būna apie 10 cm. Jei pamatas padarytas blogai, jis jau turi buti sutrūkinėjęs. Jei smėlėta, tai drėgmės nėra ir nėra kam kilnoti pamatus.
Jei pamatai maži ir sutrūkę, tai reikia atkasinėti sektoriais ir užliejinėti mažomis atkarpomis pamatą. Arba naudojant specialią įrangą dalį namo pakabinti ant įtvarų ir tada perdaryti pamatus. Kuo mažiau jungimų pamatuose, tuo jie geresni, mat per pamatų sujungimus jie silpniausi.
Jei pamatai silpni ir nenorima jų kasinėti ir lieti naujų, tai tada yra dar vienas būdas (skandinaviškas) šiai problemai spręsti. Reikia apie visą namą nukasti apie pusę metro grunto į gylį ir pusantro metro į plotį. To griovio perimetre padaryti gerą drenažą su vandens nuvedimu. Tada kloti ant to griovio dugno specialų putų polistirolą apie dešimt cm storio. Tada išklijuoti pamatus tuo pačiu putų polistirolu ir pamatus nutinkuoti naudojant arnuojantį tinkliuką. Pamato apačioje ant sukloto ant žemės polistirolo tiesti polietileno plėvelę. Viską užkasti. Plėvelė nuves vandenį iki drenažo, neleisdama jam pabėgti po pamatu. Putų polistirolas apsaugos nuo šalčio žemės gruntą apie pamatus, šaltis nepalįs po pamatais ir tokiu būdu neiškilnos pamatų. Verta investuoti į tokį apšiltinimą su vandens nuvedimu. Jei vanduo nepateks po namu, tai grindų šiluminės charakteristikos pagerės.
Medinis Vainikas ir Balkiai
Jei medinis vainikas paklotas tiesiai ant pamatų, tai blogas ženklas. Tada tas medinis vainikas turi buti seniai supuvęs, nes pamatas iš žemės prisigeria drėgmės, o mes puikiai žinome, kaip drėgmė veikia medieną. Jei balkiai paveikti puvėsio, tai juos būtina šalinti ir pakeisti naujais bei impregnuotais nuo visų galimų grybų, graužikų ir t.t.
Reikia turėti specialius sienmedžių keitimui skirtus keltuvus, kur siena pakeliama ir laikoma, kol įdedamas naujas balkis. Po nauju balkiu būtina padėti hidroizoliacinės medžiagos, kuri neleistų medžiui liestis su betonu. Balkių sandarinimui anksčiau buvo naudojamos samanos. Dabar pakeitus balkį dažniausiai užpučiami plyšiai putų polistirolu. Bet jei ieškant autentiškumo, tai kol namo siena pakelta keltuvais, specialiu įrankiu prigrūdama samanų ir gana sandariai. Nuleidus sieną ant pakeisto balkio, samanas rąstai suspaudžia ir tokiu būdu siena užsandarinama. Anksčiau samanas dar vilgydavo mėšlo ir kalkių mišiniu. Kalkės tarnavo kaip antiseptikas.
Sienų Šiltinimas: Kaip Užtikrinti Efektyvumą?
Jei siena šiltinama ir nereikia, kad balkis matytųsi, tai problemų mažiau. Paprasčiausiai tada ant sienos po apšiltinimo užkalama speciali vėjo izoliacinė plėvelė, kuri turi savybę, kad į vidų nepraleidžia nei drėgmės, nei vėjo ir taip pat iš vidaus laukan kuo puikiausiai išgaruoja per ją vanduo.
Pagrindinis reikalavimas šiltinant namą yra toks: iš vidaus reikia užsandarinti labai sandariai polietileno plėvele ir ant tos plėvelės sumontuoti vidaus apdailą. O iš išorės „kvėpuojančiomis“ medžiagomis paruošti sandarinimą nuo vėjo. Didžiausias klaidas sandarindami sienas žmonės daro tada, kai užsandarina polietilenine plėvele ir iš vidaus, ir iš išorės. Tada sienos viduje esanti drėgmė garuoja, kondensuojasi pakraščiuose ir bėga ta plėvele, kaip šiltnamio langas. Vasarą dar gauna karščio ir sušunta visa siena. Mediena nuo tokio sušutimo pavirsta į virtą bulvę. Tai idealiausia terpė auginti pievagrybius...
Kad išvengtume grybų fermos, reikia iš vidaus sandarinti, o iš išorės leisti sienai kvėpuoti ir džiūti. Efektyviausia šiltinti iš lauko - neįsileisti šalčio. Kiti saugosi nuo šalčio šiltindami tik vidų. Tai mažiau efektyvus būdas, nes nukenčia vidaus plotas. Lauke gi daugiau vietos nei viduj... Tai ir naudokime lauko plotą šiltinimui. Ir, be to, šiltinant lauką viduje galima gyventi, o jei užsiimsime vidaus šiltinimu, tai reikės statyt palapinę šalia namo.
Norint apsaugoti nuo graužikų išorės sienos šiltinimo medžiagas, tam yra tik vienas būdas - užsandarinti, kad neįlįstų tie graužikai. Šiais laikais yra begalės priemonių apsaugoti sieną nuo mažųjų piktadarių. Medinei apdailai yra visokios metalinės skardukės, tinkleliai, grotelės.
Kokia fasado apdaila mediniam namui tinkamiausia? Ar tik medis, ar gali būti ir kokios nors plokštės? Plastikas. Senam rąstinukui visiškai netinks plastikinės lentelių imitacijos (organiškai pjaunasi su medžiu plastikas). Toks namas parodo jo šeimininko visuomeninę padėtį. Pamačius plastiku apkaltą namą, iš karto susidaro pigumo įspūdis. Jau geriau tada palikti nuogus rąstus. Nupūsti smėliasrove ir tik nutepti juos keliomis rūšimis antiseptiko bei palikti taip, kaip yra. Jei jau daryti apdailą, tai lai ta apdaila ir sudėti pinigai, kad ir kokie jie bebūtų, tegul pagerina vaizdą, o ne pablogina.
Pusrąsčių lentelės. Čia apdailos medžiaga yra daug geresnė už plastiką. Ji bent iš grynos medienos. Bet tie nutekinti mažiukai pusrąsčiai dideliame plote žiūrisi apgailėtinai. Tokia medžiaga geriausia tinka labai mažiems statiniams, į kuriuos ir karalius nesibodi pėsčias nutrepsėti, statyti.
Paprastos medinės dailylentės: Šios, kad ir atrodo labai senoviškai, iš visų aukščiau išvardytų tinka labiausiai. Tiesiog niekuo neišsiskiriantis sienų apmušimas.
Norvegai savo fasadų apdailai naudoja paprastas neobliuotas ir tik lentpjūvėje pjautas lentas. Jas jie sukala vertikaliai. Mūsų lietuvio akimi atrodo gal ir bjauriai, bet praktiškumo prasme tai genialu. Vienas pliusas, kad tokios lentos super pigios. Antra, jos dedamos vertikaliai, tad vandens lašiukai neužsistovi ir nuteka žemyn.
Pats blogiausias dalykas, koks tik įmanoma padaryti dizaino prasme, tai apmūryti silikatinėmis plytomis. Na, tada ne namas, o ferma gaunasi, jei ne ferma, tai panašu į sovietmečio pieninę. Jeigu jau labai „prirėmė reikalas“ turėti mūrinę sieną, tai tada jau geriau apmūryti akytbetonio blokeliais, paliekant 5 cm oro tarpą tarp rąsto ir akytbetonio. Tada tą akytbetonio blokelį galima nuglaistyti drėgmei atspariu glaistu ir nugruntavus nudažyti.
Labai dera su rąstu raudonos keramikinės plytos, dar vadinamos klinkeriu. Bet šiaip galima naudoti paprastas raudonas pilnavidures plytas.
Grindų Renovacijos Sprendimai
Jei restauruojamo namo grindys - asla? Jei medinės? Ką daryti? Kai namas medinis ir perdangos medinės, su betonu per daug nepasišvaistysi. Norvegai paprastai sprendžia tokias problemas. Ant grindų tiesia specialias plokštes, kažkuo primenančias mūsiškį „šiferį“, tik be bangučių. Tas plokštes prisuka prie grindų, po to pila armuotą išlyginamąjį sluoksnį, po to suraizgo šiltinimo kabelius, po to - vėl plonas sluoksniukas s...
Šiltinimo Sistemos: Ką Rinktis?
Klausimas: Planuojame apšiltinti rąstinį namą tokia konstrukcija: apkalti jį 1,5x5 cm medžio tašeliais. Bus paliktas tarpas, kad rąstai kvėpuotų ir išsilygintų siena. Ant jų prikaltume karkasą 6x5 cm, o prie jo tvirtintume mineralinę kietą vatą 100 mm. Vatą glaustume prie tašelių, o prie karkaso - išpjautume vatą ir pritvirtintume prie jo. Toliau klijuotume tinklelį prie vatos ir jį tinkuotume. Jokių plėvelių nedėtume. Ar galimas toks šiltinimo ir apdailos būdas rąstiniam namui?
Komentarai: Jūsų aprašytas rąstinio namo metodas - tai dviejų technologijų kratinys, t. y. ventiliuojamos arba tinkuojamos. Jums reikia apsispręsti, kurią iš jų naudosite:
- Ventiliuojama sistema ant rąstinio namo: daromas medinis karkasas, tarp jo dedama mineralinė vata, ant šio paviršiaus tvirtinama vėjo izoliacija - difuzinė plėvelė. Ant karkaso tvirtinami tašeliai, užtikrinantys ventiliacinį tarpelį (2-3 cm) tarp vatos ir apdailos (medžio, plastiko dailylenčių, cementinių plokščių).
- Tinkuojama sistema: dvisluoksnės fasadinės akmens vatos plokštės (pvz. Rockwool Facade Max) mechaniškai (nenaudojant klijų) tvirtinamos prie rastų, o po to armuojama ir tinkuojama apdailos tinku.
Pasirinktas blogas rąstinio namo šiltinimo būdas. Tinkuojamose sistemose specialios mineralinės vatos plokštės (bendras stiklo ir akmens vatų pavadinimas) turi būti patikimai pritvirtintos prie pagrindo (mūras, betonas) klijuojant ir papildomai tvirtinant smeigėmis. Prie medinio karkaso patikimai pritvirtinti nepavyks. Dėl apkrovų (pakankamai didelės) ir galimo medžio „vaikščiojimo" visa sistema bus statiškai nestabili, nepatvari, trūkinės apdailinis tinkas.
Rąstiniai namai kaip taisyklė šiltinami naudojant karkasines konstrukcijas. Bet kuriuo atveju, šiltinant pastato atitvaras, šiltinamoji medžiaga turi glaustis visu plotu prie šiltinamojo paviršiaus be jokių tarpų ar plyšių, kitaip ji neatliks savo funkcijos: izoliuoti pastato atitvaras nuo temperatūrinių išorės skirtumų.
Jūsų pasirinktas rąstinio namo šiltinimo būdas yra galimas, bet sandarumo neturėsite. Norint pagerinti rąstinio namo sandarumą ir racionaliau naudoti brangstančius energinius išteklius, siūyčiau pasirinkti poliuretano šiltinimo medžiagą.
Rąstinį namą siūlyčiau šiltinti taip. Rekomenduočiau tvirtinti 10 cm karkasą (tuo pat išlyginant sieną), ant jo 25 mm medžio plaušo plokštes. Į ertmę pripūsti Thermofloc ekovatos. Medžio plaušo plokštę tinkuoti. Taip sukursite vienalytį, kvėpuojantį bei ekologišką apšiltinimo sluoksnį, ilgalaikę kokybę.
Šiandien rąstinių namų statyba kardinaliai skiriasi nuo pokario laikų, kuomet apie apšiltinimo medžiagas buvo nesvarstoma, o statybos ir rąstų apdirbimo technologijos buvo primityvios. Pagal individualių žmonių poreikius rąstiniuose namuose galima įrengti išmanius šildymo sprendimus: šildomas grindis, elektrinius termostatus, skirtingų zonų temperatūros reguliavimą, centrines šildymo valdymo konsoles, drėgmės lygio stebėjimą ar net geoterminį namo šildymą.
| Šiltinimo medžiaga | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|
| Mineralinė vata | Geros šilumos izoliacinės savybės, atspari ugniai | Gali sugerti drėgmę, sudėtinga montuoti |
| Poliuretanas | Puikus sandarumas, mažas šilumos laidumas | Brangesnė, mažiau ekologiška |
| Ekovata (Thermofloc) | Ekologiška, kvėpuojanti, gera šilumos izoliacija | Gali susėsti, reikalauja specialaus montavimo |
Universalus meistras padės jums pastatyti jūsų svajonių rąstinį namą! Nuo projektavimo iki namo pridavimo - viską, ko reikalauja namo statyba, suteiks jums kokybiškos ir patikimos Universalaus meistro paslaugos. Užmirškite sudėtingų sprendimų priėmimą ir kitus nesklandumus.
Kartais tiesiog atsimuši į sieną ir turi du pasirinkimo variantus: nedarau nieko arba mokausi ir darau pats. Dažnai pasitaiko ir trečias - darau, kaip sugalvoju, o jau paskui žiūrėsiu, kas išeis. Šio būdo nerekomenduoju ir dažniausiai jį pasirinkusių žmonių neužjaučiu.
Atmestinai pradėję darbus, anksčiau ar vėliau jie susiduria su savo darbo broku ir, užuot pripažinę, kad patys pridarė klaidų, visam pasauliui (šiuo atveju socialiniuose tinkluose) rėkia, koks rąstinis namas yra blogas, ir kokie teisūs buvo antanai ir juozai sakydami, kad iš seno namo niekada nieko gero nebepadarysi. Ne, netiesa. Tokios nesėkmės tik parodo, kad kažkas kažko neapgalvojo ir padarė, kaip paprasčiau arba brangiau.
Apie remonto pradžią net nekalbama. Žemintis aš nemoku ir mokytis neketinu. Visuomet sakiau ir sakysiu - žinios yra šviesa, ne tik pelno šaltinis.
Vis dėlto nori nenori ateina diena, kai supranti, kad rąstus keisti reikia, ir kad teks tai daryti dviese. Nuo ko pradėti? Pirmiausia kruopščiai apžiūrime namą ir nusprendžiame, kuriuos rąstus tikrai reikia keisti. Mažos vabaliukų skylutės paprastai nereiškia nuosprendžio rąstui. Tai, kad yra medgraužių kenkėjų, neturėtų nustebinti: toks rąstas gyvuos dar daugelį metų. Kur kas pavojingesnis dalykas - vanduo ir grybai.
Paprastai dėl vandens pažeidžiamos šoninės sienos, t. y. paviršiai, ant kurių, jei nėra latakų, nuo stogo bėga vanduo (dar blogiau - jei vanduo lataku nukreiptas tiesiog ant namo pamatų). Dėl vyraujančių vakarų vėjų ir saulės kenčia pietvakarinis namo kampas, o jei šiauriniame gale auga kokie aukšti krūmai ir plyti šlaitas, tuomet visos namo sienos daugiau ar mažiau pažeidžiamos drėgmės. Taip pat nereikia pamiršti langų ir durų.
Prieš pradedant darbus, reikia apsirūpinti tinkamomis priemonėmis ir medžiagomis. Be visų standartinių - plaktukų, kaltų, pjūklų - dar prireiks ir galingesnių domkratų. Kuo daugiau jų turėsite, tuo geriau. Taip pat reikalingi tvirti naujo medžio tašai (mes naudojome 5*10 cm tašelius) ir kamšalas rąstams. Labai gerai, jei pavyks gauti panašaus amžiaus, susidėvėjimo ir dydžio, tik dar sveikus rąstus. Mums labai pravertė nugriautos priemenės rąstai.
Čia buvo dar viena pamoka: jei prieš tai rąstus išmetėme į vieną krūvą su mintimi „šitie tai tik į laužą…“, tai prasidėjus rąstų keitimo darbams teko tos krūvos atsiprašyti ir rankioti atgal tinkamus rąstus.