Intelektinės Nuosavybės Subjektai Lietuvoje ir Pasaulyje

Intelektinė nuosavybė - tai nematerialioji nuosavybė, žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas, proto (intelekto, mąstymo, minties) produktas, kuris yra saugomas įstatymo, kaip ir bet kuri kita nuosavybės forma. Svarbu tai, kad kiekviena valstybė intelektinę nuosavybę apibrėžia pagal savo įstatymus, todėl, jei verslas vykdomas tarptautiniu mastu, būtina atsižvelgti į atitinkamos valstybės įstatymus ir praktiką.

Žmogaus gyvenimą visą jo gyvavimo laikotarpį lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmogus išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX - XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Šių intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai. Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.

Kadangi nuosavybės teisę žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais. Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtines teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas.

Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinis valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Intelektinės Nuosavybės Objektai

Intelektinės nuosavybės saugomus objektus išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis.

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės.

Įstatymas saugo:

• Literatūros kūrinius (knygas, brošiūras, straipsnius, dienoraščius)
• Žodinius kūrinius (kalbas, paskaitas, pamokslus)
• Scenoje atliekamus kūrinius (dramas, choreografijas, spektaklius)
• Muzikos kūrinius
• Audiovizualinius kūrinius (kino filmus, televizijos filmus, laidas)
• Radijo laidas
• Skulptūros, tapybos, grafikos, fotografijos, architektūros kūrinius
• Taikomosios dailės kūrinius
• Iliustracijas, žemėlapius, planus ir kt.

Atlikėjas, nepaisant jo išimtinių turtinių teisių, turi asmenines neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą. Atlikėjų turtinių teisių apsaugos terminas yra 50 metų po atlikimo datos. Fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų po įrašo padarymo datos. Transliuojančiųjų organizacijų teisės galioja 50 metų po pirmojo transliacijos viešo perdavimo, nepaisant to, ar ši transliacija perduota laidais, ar bevielio ryšio priemonėmis, įskaitant perdavimą kabeliniais tinklais ir palydoviniu ryšiu.

Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis. Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzemplioriaus gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzemplioriaus kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinis teisių gynimo laikas ir vieta. To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinis teisių apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Jeigu kūrinį paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tos valstybės, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai. Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais.

Reikia paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Pramoninis dizainas - tai masiniu būdu gaminamų daiktų meninis konstravimas ir projektų įgyvendinimas. Pramoninis dizainas gali būti plokščias (tekstilės gaminiai, sienų apmušalai arba kilimai) ir erdvinės formos (automobiliai, elektriniai prietaisai, mobilieji telefonai, baldai arba virtuvės reikmenų formos ir ornamentai). Pramoninis dizainas turi būti naujas ir turėti individualių savybių. Dizainas yra naujas, jeigu joks kitas tapatus dizainas iki paraiškos padavimo (prioriteto) datos nebuvo prieinamas visuomenei.

Teisinė apsauga suteikiama Lietuvos Respublikos dizaino registre įregistruotam dizainui, jeigu kitko nenumato tarptautinės sutartys. Pradinis dizaino registracijos galiojimo terminas yra 5 metai nuo paraiškos padavimo dienos.

Patentai

Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.

Patentas - tai išradimų apsaugos forma. Patentų sistema - tai savotiški mainai tarp visuomenės ir išradėjo. Visuomenė saugo išradėjo teises, suteikia išskirtines teises komercinės naudos gavimui, o išradėjas atskleidžia išradimo smulkmenas. Patentų teisė pasižymi tuo, kad patento savininkui suteikiama ribota patento teisinė apsauga. Ribotu patento saugojimu siekiama skatinti išradėją kuo greičiau realizuoti išradimus.

Išradimas yra naujas, jeigu jis nežinomas technikos lygiu. Pramoninį pritaikomumą turi išradimas, kurį galima pagaminti ar panaudoti pramonėje, žemės ūkyje, sveikatos apsaugos ar kitose srityse, t.y., sukurtas sprendimas turi būti naudingesnis už analogiškus. Tam tikrais atvejais patentinė apsauga nesuteikiama.

Teisė į patentą priklauso išradėjui arba teisių perėmėjui, arba darbdaviui, jeigu išradimas yra tarnybinis. Jeigu išradimas sukurtas įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, atliekančioje mokslinio tyrimo, projektavimo, konstravimo ir kitus kūrybinio pobūdžio darbus pagal sutartį su užsakovu, kuris finansuoja atitinkamą darbą, teisė į išradimo patentą nustatoma šia sutartimi. Jeigu darbdavys atsisako teisės į patentą arba per keturis mėnesius nepraneša išradėjui apie ketinimą pasinaudoti šia teise, teisė į patentą pereina išradėjui. Patento savininkas turi išimtinę teisę naudoti išradimą (parduoti, importuoti, eksportuoti ir pan.) ir drausti kitiems asmenims naudoti išradimą be jo leidimo. Patentas galioja 20 metų nuo paraiškos padavimo datos.

Patentavimo procesas:

1. Patentų paraiškos Valstybiniam patentų biurui padavimas (paraišką sudaro: prašymas išduoti patentą; išradimo aprašymas; vieno ar daugiau punktų išradimo apibrėžtis; brėžiniai, jeigu jų reikia išradimo esmei paaiškinti; referatas; dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis; dokumentas apie teisę paduoti patentinę paraišką (jei ją paduoda ne išradėjas) ir pareiškimas dėl išradimo autorystės; dokumentas, patvirtinantis biologinės medžiagos deponavimą (jei reikia));
2. Patentų biuras pateikia ankstesnių išradimų registre paieškos ataskaitą;
3. Publikavimas praėjus 18 mėnesių nuo anksčiausios prašymo užpildymo datos;
4. Atliekama ekspertizė. Patentų biuras tikrina, ar paraiška atitinka formalius reikalavimus, ar išradimo objektas atitinka išradimo sąvoką ir jam gali būti išduotas patentas.

Išradimai gali būti registruojami ne tik kaip patentai, bet ir kaip naudingieji modeliai. Naudingasis modelis yra panašus į patentą, jis pasižymi naujumu ir pramoniniu pritaikomumu, tačiau nereikalaujama griežtų išradimo lygio ar neakivaizdumo kriterijų. Naudingieji modeliai paprastai yra taikomi mažiau sudėtingiems arba trumpesnės komercinės gyvavimo trukmės išradimams. Jų gavimo procedūra yra paprastesnė nei gauti patentą, taip pat pigesnė. Naudingieji modeliai ir nacionaliniai patentai, suteikti valstybių narių, kurios neatlieka nuodugnaus išradimo vertinimo - greitesnis apsaugos kelias.

Prekių Ženklai

Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiams paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos.

Prekių ženklų apsauga labai svarbi, siekiant išvengti kopijavimo, falsifikavimo, galinčio sukelti kompanijai daug nuostolių. Prekės ženklo klastojimas yra pavojingas, nes prekės su tokiu ženklu dažnai neatitinka numatytos kokybės, o pirkėjai, nusipirkę tokią prekę, praranda pasitikėjimą ženklu. Pirmumo teisė į vieną ar kitą prekių ženklą siejama su pirmumu registruojant šį ženklą. Tam, kad ženklas būtų saugomas tam tikroje valstybėje, jis turi būti toje valstybėje įregistruotas. Pagal LR prekės ženklų įstatymą, prekės ženklo apsauga galioja 10 metų nuo jo suteikimo datos.

Įregistruoto ženklo savininkas turi teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo naudoti bet kokį žymenį, tapatų ar panašų į prekių ir (ar) paslaugų, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas. Ženklo savininkas gali uždrausti tokiu žymeniu žymėti, importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes ar jų pakuotę; naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje.

Prekių ženklai gali būti individualūs arba kolektyviniai. Kolektyviniai prekių ženklai paprastai nuosavybės teise priklauso prekybos asociacijoms arba susivienijimams, yra valdomi jų narių vardu, žymi tam tikrus skiriamųjų savybių turinčius gaminius.

Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklo pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Dar vienas intelektinės nuosavybės objektas - geografinės nuorodos. Šios rūšies gaminys visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Šampaną“, kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu.

Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairių daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna. Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomaraše vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinių teisių kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorių teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo.

Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę. Iki šiol autoriaus teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a., kadangi visose valstybėse augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų. 1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autoris teisių į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai.

Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis.

Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokių garantijų, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autorius.

tags: #intelektine #nuosavybe #subjektyviu #poziuriu