Intelektinės nuosavybės rinkos sutrikimai Lietuvoje

Kūriniai, kūrybiškumas, išskirtinumas - raktažodžiai, kurie įvairius - didelius ir mažus - verslus persekioja kasdien. Apsauga - štai raktažodis, kuris situaciją keičia iš esmės. Kūriniai, jeigu jie nėra apsaugoti, yra tarsi gatvėje, su raktais ir prierašu „pasisavink mane“ paliktas prabangus, tviskantis Maserati automobilis.

Intelektinės nuosavybės apsauga

Visi tavo sukuriami produktai yra intelektinė nuosavybė (gatvėje stovintis Maserati automobilis), kuria privalai pasirūpinti, jeigu nenori, kad ja naudotųsi, kas įsigeidžia.

Intelektinės nuosavybės rūšys Lietuvoje

Intelektinė nuosavybė Lietuvoje yra skirstoma į dvi dideles savarankiškas sritis:

1. autorių ir gretutines teises;
2. pramoninės nuosavybės teises.

Abi intelektinės nuosavybės rūšys yra susijusios su asmens intelektinės ir kūrybinės veiklos rezultatais - literatūros, mokslo ar meno kūriniais, ir jų apsauga. Tačiau skiriasi priemonės ir procedūros, kuriomis galime šias teises realizuoti. Aptarkime kiekvieną atskirai.

Autorių teisės ir gretutinės teisės

Šių teisių apsaugą Lietuvoje reguliuoja Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, kuriame nurodyta, kad autorių teisės saugo literatūros, mokslo ir meno kūrinius, kurie yra objektyviai išreikšti kūrybinės veiklos rezultatai. Objektyviai išreikšti reiškia, kad šie kūriniai turi būti materialūs ar turėti kokią nors apčiuopiamą formą, kuri leistų kitiems žmonėms juos suvokti - pamatyti, išgirsti ar kitaip suprasti. Tokiais kūriniais laikomos knygos ir kiti tekstai, įskaitant elektroninę jų formą, įvairūs žodiniai kūriniai (pavyzdžiui, kalbos ar paskaitos), mokslo, dramos, muzikos, audiovizualiniai, dailės ir kiti kūriniai.

Autorių teisės nesaugo idėjų, teisės aktų, jų projektų, oficialių valstybės simbolių ir ženklų, informacinių pranešimų ir kitų objektų, kurie nėra autentiškas ir originalus žmogaus kūrybinės veiklos rezultatas.

Egzistuoja turtinės ir asmeninės neturtinės autorių teisės. Pirmosios apibrėžia autoriaus teises gauti tinkamą ir proporcingą autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Taip pat jos suteikia autoriui išimtines teises, kurios reiškia, kad autorius gali leisti arba uždrausti atgaminti, išleisti, versti, adaptuoti ar kitaip perdirbti, platinti, viešai rodyti ir kitaip naudoti savo kūrinį. Šios teisės gali būti perleidžiamos kitiems asmenims (pavyzdžiui, leidykloms, prodiuseriams). Dažnai už tai gaunamas atlygis.

Asmeninės neturtinės teisės yra susijusios su asmeniniu autoriaus santykiu su kūriniu. Jos apima autorystės teises, teisę į autoriaus vardą ir teisę į kūrinio neliečiamybę. Pirmoji nurodo įpareigojimą pripažinti autorystę aiškiai nurodant autorius vardą ir pavardę ant visų išleidžiamų kūrinių; antroji įtvirtina autoriaus teisę naudojant jo kūrinius reikalauti nurodyti (arba nenurodyti) jo vardą ar pseudonimą; paskutinioji suteikia teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio iškraipymui ar pakeitimui. Šios teisės negali būti perleidžiamos kitiems asmenims.

Gretutinės teisės yra susijusios su kūrinio atlikimu, įrašymu ar platinimu, tačiau nėra tiesiogiai autorių teisės - jos saugo ne pačius kūrinius, o asmenis ir organizacijas, kurios prisideda prie kūrinio viešo paskelbimo, atlikimo ar sklaidos, tai yra atlikėjus, fonogramos gamintojus, transliuojančiąsias organizacijas, audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojus, elektroninės spaudos leidėjus ir kitus asmenis. Šios teisės skirtos užtikrinti, kad atlikėjai, garso ir vaizdo įrašų gamintojai bei transliuotojai turėtų teises į savo kūrybinį darbą ar investicijas. Šios teisės taip pat būna turtinės ir neturtinės. Jos saugomos nepriklausomai nuo to, ar kūrinys atliekamas gyvai, ar skelbiamas jo įrašas.

Tiek gretutinės, tiek autorių teisės į kūrinius įgyjamos nuo teisėto viešo paskelbimo ar kūrinio atlikimo momento. Papildomi veiksmai šioms teisėms realizuoti nėra reikalingi.

Pramoninės nuosavybės teisės

Antroji intelektinės nuosavybės sritis - pramoninės nuosavybės teisės - saugo kūrėjo interesus, susijusius su išradimais, naudingaisiais modeliais, pramoninu dizainu, prekių ir paslaugų ženklais, įmonių vardais, kilmės (vietos) nuoroda, puslaidininkinių gaminių topografijomis ir taip toliau. Pagrindinė jų paskirtis - apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos, išskirtinumo užtikrinimas. Aptarkime trijų populiariausių pramoninės nuosavybės objektų - išradimo, prekių ženklo ir dizaino - apsaugą.

Išradimo patentavimas

Išradimo teisinė apsauga yra vadinama patentu. Teisė į patentą atsiranda nuo išradimo sukūrimo momento, tačiau ją būtina aktyvuoti (realizuoti), tai yra kreiptis į Valstybinį patentų biurą, pateikti patento paraišką, atlikti kitas privalomas procedūras. Išradimai įprastai kuriami tikslingai, techninių sprendimų ar jų atnaujinimų ieškoma ilgai, investuojama lėšų, todėl, savaime suprantama, išradimo kūrėjas turi interesą savo kūrinį apsaugoti nuo nesąžiningo naudojimo, gauti iš to pajamų. Šią apsaugą ir finansinę grąžą suteikia išradimo patentas, kuris uždraudžia kitiems naudoti išradimą be sutikimo net 20 metų, o už sąžiningą naudojimą išradimo autoriui garantuojama finansinė grąža.

Prekių ženklo registravimas

Minimalų saugos garantą prekių ženklui suteikia autorių teisės, draudžiančios konkretų žymenį nukopijuoti. Tačiau to negana, siekiant apsisaugoti nu nesąžiningos konkurencijos, kai „pasiskolinamos“ pagrindinės idėjos ir sukuriamas panašus prekių ženklas, kuris gali klaidinti vartotoją dėl jo autentiškumo. Šiuo atveju apsaugoti gali tik prekių ženklo registravimas, kuris saugo konkrečius žymenis ne tik nuo identiško, bet ir panašaus prekių ženklo naudojimo. Prekių ženklais laikomi įvairūs žymenys, kurių pagrindinė paskirtis atskirti vienas prekes ar paslaugas nuo kitų panašių prekių ir paslaugų ir šitaip pritraukti bei išlaikyti vartotoją. Šiandienos konkurencingoje verslo rinkoj, tai yra pagrindinė sėkmingo verslo dedamoji, kuri garantuojama tik prekių ženklą įregistruojant ir paskelbiant Prekių ženklų registre. Šią procedūrų atlieka Valstybinis patentų biuras, gavęs prekių ženklo paraišką.

Pramoninio dizaino apsauga

Pramoninis dizainas taip pat visiškai apsaugotas gali būti tik atlikus nustatytas jo registracijos ir paskelbimo procedūras Valstybiniame patentų biure. Tai garantuoja, kad konkurentai negalės kopijuoti ar kurti panašų dizainą, užtikrina išimtines kūrėjo teises. Šios teisės leidžia naudoti dizainą savo nuožiūra - licencijuoti, perduoti naudoti kitiems asmenims ar, priešingai, drausti naudoti, reikalauti atlyginti žalą, susidariusią dizainą naudojant neteisėtai.

Intelektinės nuosavybės apsaugos iššūkiai

Intelektinės nuosavybės apsaugos aktualumas, verslo pasauliui plečiantis ir augant, darosi vis aktualesnis, jos suteikiamos naudos vis didesnės, tačiau įvairių iššūkių, susijusių su šių teisių pažeidimais, vis dar kyla. Pagrindiniai iššūkiai yra susiję žinių apie intelektinės nuosavybės apsaugą trūkumu, dėl ko daugiausia nukenčia mažieji ir vidutiniai verslai, paskiri kūrėjai, kurie kasdien rizikuoja, kad jų idėjos bus nesąžiningai pasisavintos.

Internetas sparčiai keičia pasaulį: vis daugiau paslaugų perkeliama į virtualią erdvę, o procesai, apie kuriuos iki šiol nė nesapnavome, tampa neatskiriama mūsų dienotvarkės dalimi - mokslininkai skaičiuoja, kad net 60 proc. šiandieninių vaikų dirbs darbo vietose, kurios šiuo metu net neegzistuoja. Į šį klausimą atsakymų rasti dar nepavyko, tačiau pirmus didžiuosius nuostolius patyrė intelektinės nuosavybės teisių turėtojai ir kūrėjai - ilgus metus kurti jų darbai kone per sekundę gali būti gaunami nemokamai.

„Nors techniškai viskas reglamentuota, teisiškai vis dar palikta daugybė spragų. Štai gatvėje, net ir labai norėdamas, praeivis neturės teisės įsilaužti į svetimą automobilį, už tai jam grės teisinė atsakomybė, tačiau intelektinės nuosavybės sferoje visi svertai vartotojo pusėje - vis dar ginamas jo interesas naudotis viena ar kita paslauga nemokamai, pažeidžiant nuosavybės teisę. Tai mažų mažiausiai lygybės principo pažeidimas“.

„Microsoft Lietuva“ atstovas konferencijoje piratavimą išskyrė kaip vieną veiksnių, stabdančių progresą, mat Lietuva yra maža rinka, o piratavimo mastai - gana dideli. Šios priežastys lemia tai, kad didelės kompanijos, teikiančios novatoriškas paslaugas, dažnai Lietuvą aplenkia, nes atėjimas į šią rinką reikštų didelę riziką ir mažai perspektyvų.

Apžvelgdama Leuveno universiteto Regioninės ekonominės politikos centro tyrimą, V. Misiukonienė atkreipia dėmesį ir į kitas problemas šalies elektroninėje erdvėje. „Interneto, daug kur net šviesolaidinio, prieigą Lietuva suteikė didelei daliai gyventojų, tačiau skverbtis - tai yra, realiai internetu besinaudojančiųjų skaičius - yra gana mažas. Ekonomikos srityje lyderiaujančios šalys įrodė, kad žinios ir informacija yra XXI a. yra kuras, skatinantis valstybių vystymąsi. Nustatyta, kad 1 darbo vieta aukštųjų technologijų srityje automatiškai sukuria 4,3 vietas kitose srityse.

Šiandien aktualiausiomis grėsmėmis bent jau mūsų regione dažniausiai laikomi galimi energetinių išteklių tiekimo sutrikimai, finansinis nestabilumas, išorės veikėjų įtaka šalies politiniam savarankiškumui. Visai kas kita - šiuolaikinių informacinių technologijų naudojimas, suteikiantis ne tik naujų galimybių, bet ir sudarantis palankią terpę geografinių ribų neturintiems kibernetiniams karams kilti.

Praėjusių metų pabaigoje rusų kompanija „Kaspersky laboratorija“ paskelbė didžiausią grėsmę kibernetinėje erdvėje keliančių veiksmų sąrašą. Pirmą vietą jame užėmė interneto puslapių (visų pirma - socialinių tinklalapių) atakos iš milijonais virusų užkrėstų kompiuterių. Šių nusikaltimų elektroninėje erdvėje nuolatos daugėja, nes net labiausiai šioje srityje pažengusios valstybės kol kas negali išspręsti uždaro kodo programinės įrangos naudojimo tiek privačiame, tiek valstybiniame sektoriuose problemos. Kaip tik ši įranga ir sudaro sąlygas veikti absoliučiai anonimiškai, t. y. vykdyti atakas be rizikos būti susektiems. Tai - bene didžiausia spraga kibernetinio saugumo srityje. Specifinį pavojų gali kelti ir gerai žinomos virusų ieškančios programos, kuriomis pasinaudodamos kai kurių šalių specialiosios tarnybos gali bandyti prieiti prie konfidencialios informacijos.

JAV prezidentas Barackas Obama yra ne kartą pabrėžęs, kad nuo valstybės gebėjimo užkirsti kelią kibernetiniams išpuoliams priklauso šalies ekonomika, taip pat procesai socialinėje, politinėje ir kitose srityse. Didelį dėmesį kibernetiniam saugumui skiria ir tokios šalys kaip Kinija bei Iranas, jau sukūrę ne tik kibernetinės gynybos „ugniasienes“, bet ir pakankamai efektyvias kibernetinio puolimo priemones.

Viena vertus, mūsų kaimynai estai ne tik patvirtino nacionalinę kibernetinio saugumo strategiją, bet ir inicijavo NATO kibernetinės apsaugos centro įkūrimą Taline. Prancūzija bando ryžtingai kovoti su internetiniu piratavimu: nuo šių metų pradžios įsigaliojęs kovos su internetiniu piratavimu įstatymas numato, kad neteisėtai failus atsisiunčiantys interneto vartotojai bus baudžiami (iš pradžių bus atsiųstas įspėjimas į elektroninio pašto dėžutę vartotojui, nesustabdžiusiam piratinės veiklos, vėliau laiškas bus atsiųstas į namus, nusižengus dar kartą, interneto vartotojui bus nutrauktas interneto paslaugų teikimas arba skirta piniginė bauda). Panašus įstatymas svarstomas ir Didžiojoje Britanijoje.

Kita vertus, bendros ES politikos kibernetinio saugumo užtikrinimo klausimais kol kas nėra. Interneto vartotojų, kurie, norėdami parsisiųsti nelegalios garso ar vaizdo medžiagos, naudojasi lygiaverčių mazgų tinklo (peer-to-peer) tiesioginio duomenų keitimosi programine įranga, valstybinėms įstaigoms susekti praktiškai neįmanoma. Suprasdami tai, interneto vartotojai ignoruoja teisines normas, kuriomis turėtų būti užtikrinta intelektinės nuosavybės apsauga internete.

Todėl, pavyzdžiui, Danijoje po keturių pralaimėtų bylų Aukščiausiajame teisme 2009 m. Antipiratiniam įstatymui įsigaliojus Švedijoje, šalyje smarkiai suaktyvėjo šio teisės akto oponentų veikla - išpopuliarėjo visišką vartotojų anonimiškumą užtikrinančios technologijos (tokios kaip „Virtual Private Network“, „FreeNet“ ir pan.), internete atsirado nemažai medžiagos, kaip apeiti panašaus pobūdžio teisinius reguliavimus. Aktyviausi piratai savo teises nusprendė ginti per politinę partiją, 2009 m. netgi laimėjusią vietą Europos Parlamente.

Taigi Baltijos šalys, nesugebėjusios nustatyti kibernetinių išpuolių organizatorių ir dažnai kaltinamos autorių teisių pažeidinėjimu elektroninėje erdvėje, nėra kuo nors išskirtinės. Kita vertus, „Google“ ir JAV atvejis atskleidė dar vieną tiesą - kad atsakymas būtų daugiau ar mažiau efektyvus, skelbti „kibernetinį karą“ ar kitas oficialias sankcijas numanomo agresoriaus atžvilgiu nebūtinai ir reikia. „Google“ kompanija, atsakydama į išpuolį, tiesiog informavo, kad, nepaisydama Kinijos valdžios reikalavimų, nustos cenzūruoti paieškos sistemos rezultatus arba iš viso pasitrauks iš Kinijos rinkos. Jei tai įvyktų, Kinijos gyventojai bent internete galėtų pasinaudoti laisvo informacijos judėjimo teikiamais pranašumais. „Google“ jau sulaukė ES palaikymo: ES konkurencijos komisarė Neelie Kroes pareiškė, kad „saugus ir laisvas informacijos perdavimas yra būtinas siekiant užtikrinti visuomenės ir ekonomikos plėtrą“.

Tyrimai rodo, kad originalių prekių klastočių žala Europos Sąjungoje (ES) skaičiuojama milijardais eurų.

Pasak L. Mickienės, padirbinėjimas yra viena iš didžiausių problemų intelektinės nuosavybės srityje. Padirbinėjama viskas - nuo maisto produktų, vaistų, žaislų iki automobilių ir net lėktuvų detalių. Kadangi dėl suklastotų prekių žala daroma ne tik produkto kūrėjui, sąžiningam verslui, bet ir valstybei bei pačiam vartotojui, jis turi gebėti atskirti originalias prekes nuo padirbinių ir pastarųjų nepirkti. Pagrindiniai kriterijai, padedantys atskirti klastotę nuo originalios prekės, yra kaina, kokybė ir platinimo šaltinis.

ES saugoma daugiau nei 1,5 mln. Šiuo metu Lietuvoje galioja beveik 1 500 000 ES prekių ženklų ir apie 970 000 registruotų Bendrijos dizaino pavyzdžių. Reikėtų pastebėti, kad prekių ženklo ar dizaino apsauga visoje ES rinkoje naudinga ypač tada, kai siekiama verslą vystyti ne tik Lietuvoje, o keliose ES valstybių rinkose.

Valstybinio patentų biuro direktoriaus pavaduotoja akcentuoja, kad, kuomet yra sukuriamas intelektinės nuosavybės produktas, kūrėjas turėtų nedelsti ir nuspręsti, ką daryti su sukurtu rezultatu. Priešingu atveju, konkurentai, užbėgdami tikrajam kūrėjui už akių, gali pasinaudoti ar net pasisavinti jo autorystę.

„Žmogaus kūrybą skatina ne vienas veiksnys - poreikis išspręsti tam tikrą problemą, noras kurti grožį, siekis būti pripažintam, finansinės naudos siekimas, konkurencinė kova ir kita. Intelektinės veiklos rezultatas, atskleistas objektyvia forma, nepaisant jo vertės, panaudojimo srities gali būti įteisinamas kaip nuosavybė. Valstybė šią nuosavybę įsipareigoja saugoti, nes kūrybos rezultatai sukuria vertę net tik pačiam kūrėjui, bet ir visuomenei. Siekdama skatinti kūrybinę veiklą, kompensuoti šios veiklos sąnaudas ir sudaryti sąlygas kurti toliau, valstybė ne tik pripažįsta kūrėjo teises, bet jam suteikia ir išimtines teises, tai yra, leidžia nuspręsti, kaip ir kur jo sukurtas rezultatas bus naudojamas, kokio dydžio gaus finansinę grąžą už šią veiklą, kam leis naudotis nemokamai“.

Šiandieninė verslo aplinka nuolat keičiasi, o kartu su ja - ir teisinė sistema. Kiekviena įmonė, nuo mažo startuolio iki tarptautinio koncerno, susiduria su teisiniais klausimais, kurie gali nulemti jų veiklos sėkmę ar nesėkmę. Skaitmeninėje eroje kibernetinio saugumo klausimai tapo kritiškai svarbūs. Teisinis reguliavimas šioje srityje tampa vis griežtesnis. Intelektinė nuosavybė dažnai yra vertingiausia įmonės turto dalis, ypač technologijų, kūrybos ir inovacijų sektoriuose.

COVID-19 pandemija visam laikui pakeitė darbo santykių pobūdį. Šiuolaikinė verslo aplinka kelia daugybę teisinių iššūkių, kuriems suvaldyti reikia ne tik reaktyvių, bet ir proaktyvių teisinių sprendimų.

tags: #intelektine #nuosavybe #rinkos #sutrikimai