Vilniaus urbanistiniame audinyje, palei Nerį išsitiesusioje Žygimantų gatvėje, 1895 m. pasirodė architekto Apolinaro Mikulskio projektas - Igno Parčevskio namas. Šiandien ši gatvė triukšminga, tačiau anuomet šis namas gyrėsi langais į bulvarą su liepų alėjomis, besitęsusį nuo Žaliojo tilto iki Sluškų rūmų.
Namas, pastatytas kaip nuomojamas butų kompleksas turtingiesiems, laikytas vienu prabangiausių to meto būstų, turinčiu kanalizaciją ir sanitarinius įrenginius, kurių dar nebuvo eiliniuose Vilniaus namuose.
Namo istorija ir savininkai
Anksčiau I. Parčevskio namo sklypas priklausė bajorams Kiškoms, vėliau - Radviloms. Iš šiųjų I. Parčevskis sklypą ir nusipirko. Pinigų ir sklypui, ir namui I. Parčevskis užsidirbo aludariaudamas. Pats I. Parčevskis šiame name niekada negyveno. Gyveno tie, kurie norėjo praleisti žiemą ir rudenį sostinėje, o vasarą keldavosi į dvarelius užmiestyje. Žinoma, kad jau 1915 m. keitėsi pastato savininkas, bet namo paskirtis nepakito.
1879 m. šioje vietoje stovėjo medinis namas, priklausęs dvarininkei Amelijai Jelenskajai, iš kurios jį su sklypu 1885 m. įsigijo Ignas Parčevskis. Gavęs leidimą statyti mūrinį namą, I. Parčevskis pastatą užbaigė 1895 m.
Architektūra ir fasadas
Dabar jau atnaujintas I. Parčevskio namo fasadas puošnus, tai nestebina, nes ši vieta laikyta išskirtine ir prestižine. Įvažiavimas karietoms saugomas originaliais kaldinto metalo vartais. Fasadas turi neogotikos, neobarako, neoklasicizmo elementų. Pats namas sudarytas iš dviejų simetriškų pusių.
Namo fasadas Neries krantinėje išsiskiria labai puošniu neobarokiniu fasadu su brandžiajam istorizmui būdingomis gausiomis meninėmis formomis. Pirmame aukšte mažiau detalių. Fasade dominuoja 2 ir 3 aukštai. Jie sujungti į beletãžą (iš italų k. bella - graži) - išryškintą su iškiliomis reljefiškomis detalėmis, vertikaliai kompoziciškai vientisą namo aukštą. Virš beletažo ir vizualiai „suspausto“ ketvirto aukšto stogo krašte iškyla keturios vazos.
Namas į dvi simetriškas dalis skiria per jo vidurį einanti holo ir dviejų laiptinių erdvė. Arčiau gatvės, su vaizdu į Neries upę, įkurti reprezentaciniai kambariai: svetainės, kabinetai, salės. Į kiemo pusę suprojektuoti miegamieji kambariai.
Interjeras ir įranga
Kelionė po namo vidų prasideda vestibiulyje, kuriame - autentiškos mozaikinės grindys iš betono, tuo metu laikytos ilgaamžėmis, atspariomis ir drėgmei, ir dideliam žmonių srautui. Vestibiulyje ir gyventojams skirti laiptai (tarnams buvo skirti atskiri laiptai), o ant jųjų vis dar matosi kilimų kabliukai.
Name įrengta kanalizacija ir suprojektuoti sanitariniai mazgai - komforto naujovės, kurių eiliniuose Vilniaus namuose dar nebuvo. Sanitariniai įrengimai - klozetai, praustuvės - ne laiptinėje, kaip kituose nuomojamuose namuose, bet greta virtuvių, pačiame bute. Viena iš didžiausių šio buto naujovių 19 a. - tualetai, įrengti ne kur nors laiptinėje, o pačiuose butuose, butai išplanuoti su pereinamaisiais kambariais, atsiranda ne tik paradinė, bet ir tarnų laiptinė.
Tarnų laiptine anuomet buvo nešiojamos ir anglys tam, kad neužgestų butuose esančios koklinių krosnių ugnys ir šeimininkams būtų šilta. Patys brangiausi butai anuomet - antrame aukšte, o kylant jie šiek tiek pinga.
Šio namo interjero lubų dekore dažnai matomas akanto lapų motyvas. Antikos laikotarpiu jis tapęs ornamento pagrindu, o pavadinimas kilęs nuo augalo. Akanto simbolika glaudžiai susijusi su menu, augalas laikytas meno ir nenuilstančio menininko simboliu.
Pastato interjero akcentas - neobarokinės koklių krosnys. Name iš viso yra 20 krosnių. 5 iš jų paminklinės - 1972 m. įtrauktos į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą. 19 a. paskutiniais dešimtmečiais Vilniuje buvo paplitusi Rygos gamintojų produkcija. Rygos fabrikai krosnių modelius pirkdavo iš Berlyno fabrikų, o apdailą užsakovai pasirinkdavo patys iš katalogų. Namo krosnių modeliai ir jų apdaila atitinka išlikusio 1906 m. Rygos fabriko katalogo pavyzdžius, taigi namo krosnis galime priskirti Rygos gamintojų produkcijai.
Svetainėje tinkuotas sienos ar lubų paviršius ištapytas taip, kad atrodytų, jog jis apkaltas medžio plokštėmis. Kituose Vilniaus nuomojamuose namuose sutinkama ir marmuro imitacija.
Laiptinėje skirtingų aukštų tarpinėse aikštelėse, vitražuose įrašytos lotyniškos frazės: Docendo discimus - „Mes mokomės mokydami“; Actum ne agas - „Nedaryk to, kas jau padaryta“; Sublata causa fallitur morbus - „Pašalinus priežastį praeina liga“.
Pokyčiai ir restauravimas
Per beveik 130 metų šie butai išgyveno daugybę pokyčių - 1946 metais, iškart po Antrojo pasaulinio karo, pirmajame aukšte įsikūrė Valstybinio planavimo komitetas. Tiesa, pastate yra butų, kurie išlaikė autentiškumą. Antrajame aukšte galima pamatyti reprezentacinę salę su koklinėmis krosnimis, gipso lipdiniais (tiesa, trafaretiniais, o ne rankų darbo), puošniu parketu ir dideliais langais tiesiai į Nerį.
Po Antrojo pasaulinio karo keletą šio namo butų buvo užėmęs Valstybinis plano komitetas. 1945 m. užsienio lietuvių pastangomis ir lėšomis pastate įsikūrė SSRS mokslų akademijos Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas. 1957 m., atsiskyrus Onkologijos institutui, visa Eksperimentinės medicinos instituto veikla nukreipta spręsti reumatinių susirgimų gydymo ir profilaktikos problemoms. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, institutas tęsė veiklą. Pradėtos plėtoti ir naujos kryptys - regeneracinė medicina, kamieninių ląstelių biologijos tyrimai, fotomedicinos taikymas reumatologijoje.
Pakitusi pastato paskirtis 20 a. viduryje neišvengiamai turėjo įtakos interjero elementų susidėvėjimui. Net 10 metų (1979-1989 m.) vykdyti šio pastato interjero tyrimai ir restauravimas. Atidengta ir išsaugota lipdinių spalvų derinių įvairovė, atkurti istoriniai interjerai. Tyrimai atlikti 25 pagrindiniuose pastato kambariuose, 18 iš jų - restauruoti. Dalis namo kambarių ir buvusios pagalbinės butų patalpos nebuvo restauruotos, jų būklė bloga.
Kadangi istorizmo laikotarpiu interjeruose vyravo sodrių spalvų deriniai, nerestauruotas patalpas atpažįstame pagal tai, jog visi jų paviršiai (sienos, lubos, durys) nudažyti baltai, dažniausiai kalkių skiediniu.
Pirmame aukšte vestibiulyje ir centrinės laiptinės aikštelėse matome spalvotų ornamentuotų betoninių grindų plytelių dangą. Mozaikinio betono grindys klotos išimtinai mūriniuose daugiaaukščiuose pastatuose, kuriuose planuotas didelis žmonių judėjimas. Laiptinės, prieangiai ir vestibiuliai tokiuose namuose būdavo erdvūs, o grindys išskirtinai dekoratyvios. Keraminės plytelės taip pat naudotos 19 a. pab. - 20 a. pr.
Šis namas laikytas „pelningu“. Nuomojamų butų vertę didindavo: vieta, kanalizacija, aukštas, kuriame yra butas (antras brangiausias, kylant aukštyn - pinga), atsiveriantis vaizdas pro langą. Kambarinės gėlės taip pat didino nuomojamo būsto vertę: kainuodavo tiek pat, kiek baldai.
"Open House Vilnius"
Aštuntą kartą vykstantis atviros architektūros festivalis „Open House Vilnius“ kviečia užsukti ir į Igno Parčevskio namą (Žygimantų g. 9). Lankymo laikas sekmadienį: 10:00-18:00 (paskutinė - 17:00). Ekskursijos trukmė - 45 min.
Dešimtąjį kartą vykstantis atviros architektūros savaitgalis „Open House Vilnius“ šįkart renkasi temą - žmonės, kuriantys miestus.
19 a. „Open House Vilnius“ gidas ekskursijos metu cituoja ir Undinę Nasvytytę, žymiųjų architektų Algimanto ir Vytauto Nasvyčių, seserį. 1940 m. „Prisiminti kitados buvusį prabangų gyvenimą visada malonu. Namai su salėmis, baltomis kolonomis, daugybe kambarių ir paveikslų, baldai iš Karelijos beržo, mėlyno aksomo, nuostabiai kalinėti baldakimų ramščiai.
Palei Nerį išsitiesusi Žygimantų gatvė dabar triukšminga mašinomis ir „turtinga“ dulkių ir išmetamųjų dujų šuorais. 1895 m. metais Vilniaus urbanistiniame audinyje pasirodęs architekto Apolinaro Mikulskio projektas anuomet gyrėsi langais į bulvarą su liepų alėjomis palei Nerį - jis tęsėsi nuo pat Žaliojo tilto iki Sluškų rūmų.
Dalyje I. Parčevskio namo butų sovietmečiu įsikūrė Eksperimentinės medicinos ir onkologijos institutas.
Beje, meandra matoma tiek Igno Parčevskio namo butų dekore, o vėliau, ekskursijos metu, pasirodys ir Vileišių rūmų puošybos elementuose.
Pastatas yra vietinės reikšmės architektūros paminklas.
Šiandien šis pastatas priklauso Turto bankui ir yra parduodamas už 2,8 mln.
Vileišių rūmai
Šiame maršrute - 19 ir 20 a. Abu namai Vilniuje išdygo vos 11-os metų skirtumu 19 ir 20 a. Vileišių rūmai du kartus atnaujinti, rekonstruoti ir nuolat renovuojami, šiuo metu čia įsikūręs Lietuvos literatūros ir tautosakos institutas, o štai I. Parčevskio namas vis dar laukia vidaus rekonstrukcijos.
Architekto Augusto Kleino neobarokiniai rūmai baigti statyti 1906 m. Rūmų architektas A. Pagrindiniuose rūmuose - pusrūsis, du pagrindiniai aukštai ir mansarda. Pusrūsyje - virtuvė ir tarnų valgomasis, o mansardoje - tarnų miegamieji. Pagrindiniai du aukštai, žinoma, skirti ponams Vileišiams.
Dar viena technologinės pažangos detalė - gelžbetoninės, o ne medinės perdangos. Viduje - Petro Vileišio kabinetas ir priimamasis, čia galėjo patekti daugelis vilniečių, turinčių kokį reikalą su rūmų šeimininku. Tiek priimamajame, tiek šeimininko kabinete įrengtos koklinės krosnys, o gausesnė nei įprasta spalvų paletė simbolizuoja prabangą.
Įėjus į privatesnę rūmų dalį atsiveria puošnūs laiptai, kurie anuomet turėjo būti dengti kilimu. Pakilus jais - jau šeimininkams priklausančios erdvės. Šeimininkų valgomasis dekoruotas medžio imitacija - medžio spalva dažytu gipsu. Iš tolo atskirti, ar tai tikrai medis, sunkoka. Į valgomąjį maistas anuomet patekdavo iš gretima esančio kambario. Tačiau į jį jis atkeliaudavo iš pusrūsio maisto keltuvu.
Uždarbis jam padėjo pasistatyti ne tik namus Antakalnyje, bet ir nuolat remti lietuvybės idėją. Vileišių rūmuose lankėsi ir Jonas Basanavičius, ir daugelis kitų lietuvybės puoselėtojų, o visuomeninės paskirties name buvo eksponuojami lietuvių dailininkai pirmojoje lietuvių dailės parodoje Vilniuje. Tarp šių dailininkų - Petras Kalpokas, Antanas Žmuidzinavičius ir, žinoma, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kuris 1906 metais, kaip dailininkas, dar nebuvo suprastas.
Kad lietuvių kalbos ir lietuviškumo puoselėjimas P. Vileišiui buvo labai svarbus liudija ir tai, kad atvykęs į Vilnių jis įkūrė geležies dirbinių fabriką. Fabrike P. Vileišis stengėsi įdarbinti beveik tik lietuvius. Darbininkams jis pirkdavo bilietus į teatrą, kad šieji, nuėję į koncertus ar spektaklius, kalbėtųsi lietuviškai, ir taip parodytų, kad Vilnius - gerokai lietuviškesnis nei tuomet galvota. Pats P. Vileišis, grįžęs į Vilnių, po miestą važinėjo arba fajetonu (atvira karieta, kurią traukė balti žirgai), arba automobiliu. Pastarąją transporto priemonę turėjo tik labai nedaug tuometinių vilniečių. Ir žirgus, ir automobilį šeimininkas laikė rūmų ansamblyje esančiame ūkiniame pastate.
Tiesa, patys vyresnieji Vileišiai - Petras ir jo žmona Alina - rūmuose pagyveno viso labo dvejus metus. Uždirbtųjų pinigų jis taip ir neatgavo, rūmuose iki 1931-ųjų gyveno Petro ir Alinos dukra Elena Vileišytė su šeima. Daugelyje minėtų rūmų erdvių dabar įsikūrę instituto darbuotojai, stalai nukloti stirtomis knygų.
tags: #ignas #parcevskis #butai