Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai, pasižymintys istoriškai susiformavusiais kultūriniais ypatumais. Kiekvienas Lietuvos etnografinis regionas yra istoriškai susiformavusi teritorija, turinti savo gentines ištakas, istorinį palikimą ir savitas kultūrines ypatybes, kurios iki mūsų laikų išliko kaip materialus ir nematerialus paveldas (tarmės, sakytinis ir muzikinis folkloras, papročiai, valgiai, architektūra, drabužiai, audiniai, tradiciniai dirbiniai ir kt.). Šie regionai formavosi ne vienu metu ir jų vaidmuo istorijos eigoje buvo gana skirtingas.
Europos regionų asamblėjos deklaracijoje (1997 m.) pateiktame regiono sąvokos apibrėžime nurodoma, kad regionai paprastai pasižymi tautos istoriniais, lingvistiniais, kultūriniais, socialiniais, ekonominiais ir geografiniais požymiais. Daugelio Europos šalių regionams būdingas istorinis ir kultūrinis savitumas - tik tuomet susiformuoja žmonių regioninė savimonė. Lietuvoje regioninės savimonės regionams priskirtini etnografiniai regionai, kuriems dėl dvasinio ir emocinio žmonių prisirišimo prie gimtosios žemės suteikiama savita prasmė ir vertė.
Kultūrines kiekvieno regiono ypatybes atskleidžiantys duomenys daugiausia atspindi XIX a. pabaigos - XX a. pirmosios pusės laikotarpį, dėl to būtent šis laikotarpis laikomas pagrindiniu atspirties tašku pristatant Lietuvos etnografinių regionų ypatybes. Tačiau Lietuvos regioninių ypatybių formavimosi pradžia, be abejonės, siekia labai senus laikus - apie tai liudija archajiški tarmių požymiai, liaudies dainų, sutartinių ir kito muzikinio folkloro, papročių ir kitų tradicijų seną kilmę parodantys regioniniai skirtumai, kuriuos atskleidė mokslininkų tyrimai.
Baltų gentys ir žemės
Naujausi istorikų tyrimai rodo, kad I tūkstmentyje pr. Kr. didžiausią dabartinės Lietuvos dalį (nesiekiant Užnemunės šiaurės vakarų dalies, Nemuno žemupio ir vakarinės teritorijos už Jūros upės) sudarė brūkšniuotosios keramikos kultūrai priskiriami centriniai baltai, užėmę plačią teritoriją ir už Lietuvos ribų - iki Nemuno vidurupio ir aukštupio, Neries aukštupio, Berezinos ir visą Dauguvos baseiną. Vakaruose prie Baltijos jūros rytinio kranto siaurame šiaurės vakarų ruože ir Kuršių Nerijoje gyvavo vakarų baltų pilkapių kultūra, kurios didžiausia dalis buvo piečiau - tarp Priegliaus baseino, Vyslos ir Narevo upių.
Akademikas Eugenijus Jovaiša savo naujausiuose leidiniuose teigia, kad antroji vakarų baltų migracijos banga pasiekė Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupius - Centrinę Lietuvą, kur I-V a. įsitvirtino savita pilkapių su akmenų vainikais kultūra. Kita dalis galindų ir Vielbarko kultūros žmonių I-V a. pasuko dar toliau skirtingomis kryptimis: vieni aplenkdami iš pietų Lietuvos Užnemunę ir Rytų Lietuvą per Neries ir Dniepro aukštupius pasiekė Okos aukštupį ir suformavo rytinių galindų kultūrą, o kiti pasiekė Nemuno aukštupį.
Viena iš pirmųjų baltų genčių, paminėta istoriniuose šaltiniuose - sūduviai, kuriuos kartu su galindais įvardijo graikų geografas Klaudijus Ptolemėjus apie 150-160 metais parašytame veikale „Geografija“, paminėdamas sudini. Tačiau daug daugiau žinių apie baltų gentis yra iš vėlesnio laikotarpio. Anot E. Jovaišos, „V a. vidurys, antroji jo pusė ir VI a. pradžia - tai tas laikas, kai vakarų baltų žemėse formuojasi istoriniais laikais atpažįstamos gentys“.
Po šio laikotarpio susiformavusių baltų genčių žemėlapį sudarė Petras Gaučas ir Aleksiejus Luchtanas. Kita vertus, vieningos mokslininkų nuomonės apie kai kurių baltų genčių teritoriją ankstyviausiu laikotarpiu nėra. Dalis istorikų mano, kad Dubysos, Nevėžio ir Neries žemupiuose gyveno žemaičiai, o ne aukštaičiai, kaip tvirtina A. Tautavičius ir E. Jovaiša. Anot E. Jovaišos, Centrinės ir Vidurio Lietuvos teritorijoje nuo VI a. iki pat Lietuvos valstybės susidarymo gyveno aukštaičiai, kurių nereikėtų tapatinti su lietuvių gentimi, kurią jis kildina iš rytų baltų (rytų galindų), gyvenusių Okos ir Ugros upių baseinuose.
E. Jovaišos nuomone, lietuvių genties atsikraustymas į dabartinę Lietuvos teritoriją labai paveikė baltų genčių teritorijų kaitą: lietuvių gentis visų pirma VI a. įsitvirtino Rytų Lietuvoje, paskui atsikraustė į Nemuno-Neries tarpupį, galiausiai pasiekė Nemuną. Palaipsniui lietuviai aprėpė didžiulę teritoriją - Utenos, Dūkšto, Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Varėnos, Alytaus, Jiezno, Kaišiadorių, Širvintų ir Ukmergės apylinkes.
V-IX a. laikotarpio baltų genčių sąsajos su dabartine Lietuvos teritorija pavaizduotos populiariame žemėlapyje: skalvių teritorija apima dabartines Tauragės, Smalininkų ir Pagėgių apylinkes, lamatiečiai - Šilutės ir Priekulės, kuršiai - Klaipėdos, Kretingos, Palangos, Skuodo, Sedos ir Plungės, žiemgaliai - Mažeikių, Papilės, Pakruojo, Pasvalio, Joniškio ir Žagarės, sėliai - Biržų, Pandėlio, Rokiškio, Zarasų, Dusetų ir Kupiškio, žemaičiai - Telšių, Kurtuvėnų, Šiaulių, Radviliškio, Šeduvos, Raseinių, Šilalės ir Rietavo, aukštaičiai - Panevėžio, Kėdainių, Jonavos, Kauno, Šakių, Jurbarko ir Ariogalos.
Nors baltų žemių, kaip tam tikrų funkcinių regioninių darinių, tyrimai taip pat kelia nemažai istorikų ginčų, tačiau kai kurias senąsias baltų žemes, gyvavusias XIII a., galima identifikuoti. Mažosios Lietuvos regiono ištakos sietinos su Lietuvos pajūrio ir piečiau buvusios teritorijos kultūra, kuri V-VI a. antroje pusėje, kaip spėjama, skilo į pietinę Lamatos dalį (atitinkančią dabartines Šilutės-Priekulės ir Švėšnos apylinkes) ir šiaurinę kuršišką dalį.
Lamatos žemės klestėjimo laikas siejamas su VII-VIII a., kai ryškiausiai išsiskiria jos kultūriniai bruožai, susiformavę didele dalimi dėl aktyvios lamatiečių prekybos su Europos regionais, Skandinavija ir Gotlandu. Kita vertus, galbūt dėl tokių aktyvių tarpkultūrinių ryšių jau nuo IX a. ėmė nykti saviti Lamatos kultūros požymiai ir išryškėjo suartėjimas su skalviais, atvedęs į visišką susiliejimą su jais iki XIII a. Prie Mažosios Lietuvos ištakų priskiriamos ne tik Lamata bei Skalva, bet ir kitos XIII a. gyvavusios baltų žemės: kuršiams priklausiusios Pilsoto žemės dalis (dab. Kuršių nerija), prūsų žemės Nadruva, Semba, Notanga, Varmė, Barta, Pagudė, Pamedė, Galinda, Sasna, Liubavas ir Kulmas.
Dauguma šių žemių sunyko po karų su kryžiuočiais. Pirmiausia jie nukariavo Kulmo žemę (1231-1232 m.), paskui Pamedę (1233-1236 m.), Pagudę (1237 m.), Varmę, Bartą ir Notangą (1238-1241 m.), galiausiai Sembą (1254-1256 m.), Nadruvą ir didžiąją dalį Skalvos (1274-1277 m.). Visgi Ordino nukariautose žemėse išliko nemažai prūsų - ypač Semboje, kur prūsų kalba išnyko tik maždaug XVIII a. po didžiojo maro. Didelė dalis prūsų palikuonių įsiliejo į nuo XVI a.
Suvalkijos (Sūduvos) regiono ištakos siejamos su Sūduva, kurią kryžiuočių ir kiti seni šaltiniai, beje, taip pat buvo priskyrę prūsams. Priminsime, kad Klaudijus Ptolemėjas II a. viduryje sūduvius paminėjo kartu su galindais, kurie neabejojant priskiriami prūsams. Petras Dusburgietis 1326 m. „Prūsų žemės kronikoje“ Sūduvą įvardijo kaip paskutinį Ordino nukariautą kraštą, išsiskyrusį iš kitų Prūsų sričių didžiule karine jėga.
Pavadinimas Sūduva pirmą kartą paminėtas 1231 m. kaip Zudua Danijos karaliaus Voldemaro II laikų knygoje „Liber censuum Daniae“. Kai kurie istorikai linkę manyti, kad Sūduvos teritorija buvo sudaryta iš keturių mažesnių dalių - žemių: šiauriniame pakraštyje buvo Dainava, šiaurės vakariniame pakraštyje - Sūduva, pietvakariniame - poleksėnų žemės, o centrinę ir rytinę dalį buvo apgyvendinę jotvingiai. Tačiau kalbininkai išskiria sūduvius, dainavius, jotvingius ir poleksėnus kaip savarankiškas gentis.
Baltų gentys XIII a.
1243 m. kryžiuočiai nukariavo didelę Sūduvos dalį, o tuomet nemaža dalis sūduvių pabėgo į LDK priklausiusią Dainavą. Kryžiuočiai 1278-1283 m. vėl nusiaubė Sūduvą, keršydami už sūduvių pagalbą prūsų sukilimui: tuomet jie sunaikino svarbiausius Sūduvos centrus, išžudė daugumą jos gyventojų, dalį sūduvių (1600 žmonių) ištrėmė į Sembą, kiti pabėgo į LDK. Sūduvą nuniokojo ir XIV a. jos teritorijoje vykę karai, tad ilgainiui didelė krašto dalis virto dykra, kuri vėliau apaugo neįžengiamomis giriomis.
Ištuštėjusias sūduvių žemes ilgainiui užėmė daug atvykėlių: XIII-XIV a. sandūroje į Sūduvą buvo atkelti žiemgaliai, vėliau atsikraustė Prūsų Lietuvos lietuviai ir vokiečiai, Lenkijos mozūrai, totoriai, o XV-XVII a. įsikūrė atvykėliai iš Kauno apylinkių ir žemaičiai. Kita vertus, šioje teritorijoje dalį gyventojų neabejotinai sudarė ir išlikę autochtonai sūduviai (tai rodo išlikę sūduvių hidronimai ir kiti vietovardžiai).
Pralaimėjęs Žalgirio mūšį, kryžiuočių Ordinas buvo priverstas su LDK 1422 m. pasirašyti Melno sutartį, kuria galutinai atsisakė teisių į Sūduvą, nurodydamas jos sienas: šiaurėje ir rytuose Sūduva siekė Nemuną, tačiau pietinių ir vakarinių sienų aprašymas įvardytas ne taip aiškiai, todėl istorikai yra pateikę įvairias jo interpretacijas.
Dzūkijos ir Aukštaitijos regionų formavimasis
Dzūkijos regiono ištakos siejamos su Dainavos žeme ir dainavių gentimi. Pirmą kartą Dainavos žemė paminėta 1253 m. donaciniame akte, kuriuo Mindaugas pusę to krašto padovanojo Livonijos ordinui. Antrą kartą Dainava minima 1259 m. Mindaugo dokumente. Dainavos žemei priskiriamos pilys, buvusios Rudaminoje, Kirsnoje, Gudeliuose, Liškiavoje, Punioje. Spėjama, kad dainaviams dar priskirtina teritorija tarp Neries, Merkio ir Nemuno upių (dabartinių Varėnos, Trakų, Prienų ir Kaišiadorių rajonų dalyse), kurioje buvusi Deremelos žemė, paminėta rusų epinėje poemoje „Sakmė apie Igorio žygį“.
Dainava XII-XIII a. buvo įjungta į LDK sudėtį, todėl manytina, kad būtent tai nulėmė dainavių genties sulietuvėjimą. Šalia dainavių ir aukštaičių įsikūrusi lietuvių gentis taip pat sukūrė XII a. funkcine struktūra pasižyminčias žemes, lokalizuojamas prie trijų upių - Šventosios, Neries ir Žeimenos. Lietuvių genčiai priklausė Lietuvos žemė (svarbiausia), Nalšios žemė (didžiausia) ir Deltuvos žemė, kai kurie istorikai šiai genčiai dar priskiria mažesnes žemes - Neries ir Deremelos (tačiau pastarąją, kaip minėta, labiau linkstama priskirti dainavių genčiai).
Iš lietuvių genties kilęs Mindaugas sukūrė Lietuvos valstybę, kuri apėmė ne tik lietuvių genties, bet ir aukštaičių, dainavių ir kitų genčių teritorijas. Aukštaitijos pavadinimas siejamas su istoriniu požiūriu šiek tiek vėlesniu - XIII-XV a. - laikotarpiu, kada aukštaičiais buvo vadinama LDK dalis, supriešinant ją su žemaičiais. Aukštaičių žemės vardas buvo pagarsintas 1323 m. Lietuvos valdovo Gedimino sudarytoje taikos ir prekybos sutartyje su Livonijos ordinu.
Pirmasis aukštaičių paminėjimas dar siejamas su Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“ aprašytais 1294-ųjų metų įvykiais įvardijant Lietuvos karaliaus žemę Aukštaičiai, tačiau ši kronika baigta tik 1326 m., o paskelbta 1679 m. Daugelis istorikų teigia, kad aukštaičių teritorija apėmė Nevėžio baseiną su Nemuno vidurupiu. Šioje Vidurio Lietuvos teritorijoje istorikas M. Bertašius išskiria kelias smulkias aukštaičių žemes: Veliuoną, Krekenavą, Kauną ir diskutuotiną Ariogalos-Betygalos žemę. Kai kurie istorikai Aukštaitijai dar priskiria Upytės ir Neries žemes.
Gali būti, kad Aukštaitijos sąsajos su atskiromis žemėmis lieka neaiškios dėl to, kad Aukštaičiai nuo XIII a. Aukštaitijai priskiriama ir Sėlos žemė, kurios pradžia sietina dar su VI a. pab.- VII a. Vėliau (Х-ХIII a.) sėliai suformavo kelis teritorinius darinius su centru Sėlpilyje - tuomet sėlių žemės apėmė dabartinius Zarasų, Rokiškio, Utenos, Anykščių, Kupiškio, Biržų, Panevėžio ir Pasvalio rajonus ar jų dalis Lietuvoje, taip pat Aizkrauklės, Jekabpilio, Daugpilio rajonų dalis Latvijoje.
Tačiau Х-ХII a. pietinę Sėlos dalį palaipsniui pradėjo užimti lietuviai, vakarinę jos pusę prijungdami prie Upytės žemės, pietinę - prie Deltuvos, rytinę - prie Nalšios žemės. Labiausiai Sėlos nykimas prasidėjo po 1208 m., kai Sėlpilį apsupo Livonijos ordinas ir privertė sėlius apsikrikštyti, o vėliau kalavijuočių teises į sėlių teritoriją patvirtino ne tik popiežius, bet ir karalius Mindaugas savo aktais (1254 m., 1255 m. ir 1261 m.), dovanodamas sėlių žemes Livonijos ordinui, kuris jas XIV a. galutinai pasisavino. Paskutinį kartą šaltiniuose sėliai minimi XIV a. pabaigoje - XV a.
Iš kitų baltų žemių išsiskiria Žiemgala, kuri kaip savarankiškas etnoteritorinis vienetas pradėjo formuotis apie IX a. Žiemgalių teritorijoje XI-XII a. buvo intensyvus piliakalnių tvirtinimo laikotarpis, todėl spėjama, kad tuomet Žiemgalos socialinė organizacija buvo artima genčių sąjungai. Nuo XIII a. jau aiškiai skiriamos atskiros Žiemgalos dalys: vakarinė (vadinta Žiemgalos vardu) ir rytinė (vadinta Upmalės vardu, kuri patenka į dab. Latvijos teritoriją). Didžioji Žiemgalos dalis 1279-1290 m. atiteko LDK, o šiaurinę jos dalį nukariavo kalavijuočiai (dabar tai Latvijos teritorija). Tuomet 10 tūkst. žiemgalių iš šiaurinės Žiemgalos pabėgo į Lietuvą, kiti - į Kuršą ir Vidžemę.
Žemaitijos regiono ištakos siejamos su žemaičių gentimi. Pirmą kartą Žemaitijos vardas paminėtas 1219 m. Voluinės sutartyje, kur ją mini Haličo-Voluinės kunigaikščiai. Tuo metu Žemaitija buvo traktuojama kaip atskira, nuo Lietuvos nepriklausoma žemė, su kuria Haličo-Voluinės kunigaikščiai sudarė taiką. Vėliau Žemaitijos vardas minimas Henriko Latvio kronikoje aprašant 1205-1290 m. įvykius. XIII a. Žemaitija buvo suskilusi į dvi dalis - šiaurinę ir pietinę. Šiaurinė Žemaitija priklausė kuršiams, o pietinė - žemgaliams. Tik XIV a. pradžioje Žemaitija tapo vieninga ir įėjo į LDK sudėtį.