Investicijos į gamybinį pastatą: energetinis efektyvumas ir mokesčių aspektai

Investicijos į gamybinį pastatą gali būti įvairios, apimančios tiek energetinį efektyvumą, tiek naujas technologijas. Svarbu atsižvelgti į tai, kad Pelno mokesčio įstatymas yra nuolat keičiamas ir tobulinamas, todėl apskaitininkai turi sekti atnaujinimus ir atitinkamai jais vadovautis. Tai gali turėti įtakos investicijų apskaitai ir mokesčių planavimui.

Žinome, kad apmokestinamasis pelnas yra išvestinis dydis, kuriam apskaičiuoti pasitelkiamos LR pelno mokesčio įstatyme įtvirtintos nuostatos. Iki spalio 1 d. kasmet apskaitininkai pluša kaip per karštymetį, jie skrupulingai, bet intensyviai pildo pelno mokesčio deklaracijas, apskaičiuoja leidžiamus ir neleidžiamus atskaitymus, pelno mokesčiu neapmokestinamąsias pajamas ir kt. Daug brangaus laiko sugaištama ieškant atsakymo Pelno mokesčio įstatymo komentare, tiesiogiai klausiama mokesčių inspekcijos darbuotojų, ar konkrečios sąnaudos gali būti pripažintos leidžiamais atskaitymais, ar negali.

Kaip numatyta įstatyme, leidžiamais atskaitymais (kurie sumažina apmokestinamąjį pelną, taigi ir mokėtiną pelno mokestį) gali būti pripažintos tos sąnaudos, kurios „būtinos vieneto pajamoms uždirbti ar vieneto ekonominei naudai gauti“. Galimybė pripažinti konkrečias sąnaudas leidžiamais atskaitymais priklauso nuo to, kaip įmonei pavyks įrodyti, kad išlaidos yra būtinos įmonei „ekonominei naudai gauti“.

Pavyzdžiui, praėjusiais metais išmokėta pašalpa įmonės darbuotojai dėl sutuoktinio mirties buvo neleidžiami atskaitymai, o nuo 2010 m. tai jau leidžiami atskaitymai. Kita vertus, jeigu pašalpa mokama mirusio įmonės darbuotojo sutuoktinei, tai laikoma neleidžiamais atskaitymais ir pernai, ir šįmet. Kiekvienu atveju tenka nagrinėti įstatymą, kurio nuostatų pasikeitimai reiškia, kad įmonių apmokestinamojo pelno palyginamumas laike yra neįmanomas.

Pelno mokesčio bazės nepastovumas, sudėtingas jos apskaičiavimas eikvoja mokesčių mokėtojų išteklius, kuriuos jie galėtų skirti ekonomiškai naudingesnei veiklai. Pelno mokesčio apskaičiavimo sudėtingumą parodo jau vien tai, kad Pelno mokesčio įstatymas kasmet nepaliauja augęs. 1995 m. Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymą sudarė vos 1605 žodžiai, o šiandieniniame Pelno mokesčio įstatyme yra virš 27 tūkstančių žodžių. Įstatymų kūrėjai stengiasi aprašyti realaus pasaulio įvairovę, tačiau pasitaiko vis naujų atvejų, kuriuos tenka reglamentuoti, dar labiau apsunkinant mokesčių mokėtojų dalią.

Šių žinių turi įgyti ir mažos dviračių taisyklos ar kaimo krautuvės, ir didžiausios pramonės grupės apskaitininkas, nors akivaizdu, kad mažų ir didelių įmonių pajėgumai labai skiriasi. Taigi, pelno mokesčio administravimas daug sunkiau užgula mažųjų įmonių pečius, tad administracinių kaštų prasme jis yra regresinis. Dar prieš 14 metų lyginusi mažų ir didelių JAV įmonių pelno mokesčio administravimo sąnaudas, organizacija „The Tax Foundation“ apskaičiavo, kad mažoms įmonėms šio mokesčio administravimas kainuoja net 27 kartus daugiau negu didžiausioms korporacijoms (lyginant administravimo sąnaudas su įmonių turtu). O juk būtent didžiosios korporacijos sumoka daugiausiai mokesčių, tad mažųjų įmonių apskaitininkų pastangos apskaičiuojant šį mokestį biudžetui daug naudos neduoda.

Atviroje ekonomikoje, kur kapitalas yra mobilus ir iš vienos šalies gali santykinai lengvai persikelti į kitą, didelė dalis pelno mokesčio naštos perkeliama nemobiliausiam gamybos veiksniui - darbo jėgai. Paradoksalu, kad dėl aukšto pelno mokesčio daug labiau nukenčia ne akcininkai (kuriuos kaip tik ir norima apmokestinti), bet įmonių darbuotojai, gaunantys mažesnes algas. Kaip rodo tyrimai, kuriuose nagrinėta tarptautinė praktika, 1 proc. sumažintas pelno mokestis realius atlyginimus padidina 0,8 proc. „The Tax Foundation“ 2009 m. atlikta studija apie pelno mokestį JAV rodo, kad į biudžetą patekusios 1 dolerio papildomos pajamos iš pelno mokesčio reiškia 2,50 dolerio mažesnius atlyginimus. Lietuvos politikams turėtų būti aktualu tai, kad mažose šalyse atlyginimai yra jautresni pelno mokesčio dydžiui.

Jeigu pelno mokestis turi tiek neigiamų padarinių šalies darbuotojų gerovei, jo bazė yra subjektyvi, o apskaičiavimas brangus, kodėl nenorima šio mokesčio panaikinti ar bent jau panaikinti dvigubą pelno apmokestinimą? Juk apmokestinamas ir uždirbtas, ir paskirstytas pelnas (gyventojų pajamų mokestis mokamas nuo dividendų). Pavyzdžiui, Estijoje dvigubas apmokestinimas panaikintas ir pelnas apmokestinamas tik jį paskirstant. Pasiūlymas pelną apmokestinti jį paskirstant buvo įtrauktas į dviejų valdančiosios koalicijos partnerių (Liberalų sąjūdžio ir Liberalų ir centro sąjungos) rinkimų programas.

Vis dėlto jeigu trūksta politinio sutarimo panaikinti dvigubą pelno apmokestinimą, reikėtų svarstyti alternatyvą, kuri pagerintų dabartinę padėtį. Iki 2002 m. Lietuvoje galiojusi tvarka, kai pelnas, panaudojamas investicijoms į savo įmonę, nebuvo apmokestinamas, leido įmonėms pakloti pagrindus vėliau buvusiam darbo našumo (taigi, ir pajamų) augimui. Nuo 2009 m. buvo priimta nauja tvarka, leidžianti investicinius projektus vykdančioms įmonėms sumažinti apmokestinamąjį pelną, tačiau dabartinė tvarka yra pernelyg diskriminacinė, kad būtų veiksminga dedant pamatus ūkio plėtrai.

Pirmiausia įmonių investicijos yra diskriminuojamos atsižvelgiant į turto grupę; taisyklių veiksmingumą dar labiau riboja tai, kad įsigytas turtas turi būti nenaudotas ir ne senesnis nei 2 metai. Tarkime, įmonė įsigijo įrenginį prieš prasidedant ekonomikos nuosmukiui ir neturėjo lėšų arba poreikio jam sumontuoti, todėl jis pragulėjo sandėlyje daugiau kaip 2 metus. Kol įrenginys gulėjo sandėlyje, apmokestinamojo pelno dar nebuvo galima sumažinti, nes jis nebuvo sumontuotas, o pragulėjęs sandėlyje jis „paseno“ ir įstatymo nuostatų dėl ne senesnio nei 2 m. turto jis neatitinka.

Įrenginiai gali būti sumontuojami gamybiniame pastate, tačiau aplink įrenginį esantis betonas nebepatenka į įstatyme numatyto turto, į kurį turi būti investuojama, grupę. Investicinio projekto taisyklių neatitinka ir atvejis, kai jau turimas turtas pakeičiamas naujesniu (pavyzdžiui, vietoj seno kompiuterio nuperkamas naujas). Absurdiška yra tai, kad jeigu įmonė atlieka investicinį projektą, apie kurį iš anksto nepranešė VMI, susimažinti apmokestinamąjį pelną ji negalės, nors projektas atitiks visas sąlygas.

Įstatymo kūrėjai siekia, kad būtų investuojama į naujas technologijas, tačiau tai diskriminuoja visas įmones, kurios investuoja siekdamos sėkmingai konkuruoti rinkoje. Galų gale visos investicijos, nesvarbu, kokie yra įstatymo kūrėjų susikurti stereotipai apie pažangią ekonomiką ir inovacijas, didina darbuotojų našumą ir sudaro prielaidas jų algoms augti.

Turint omenyje, kad 2010 m. pajamos iš pelno mokesčio turėtų sudaryti apie 6 proc. visų mokestinių biudžeto pajamų bei tai, kad sumažintas apmokestinamas pelnas investicijų suma sudarytų prielaidas ūkui atsigauti, valdančioji dauguma turėtų nepraleisti šanso kartu su 2011 m. valstybės biudžetu priimti pelno, panaudoto investicijoms į savo įmonę, neapmokestinimą. Nors šis siūlymas visų pelno mokesčio ydų nepanaikintų, tai būtų konservatyvi alternatyva visiškam pelno mokesčio atsisakymui.

Saulės energijos panaudojimas gamybiniuose pastatuose

Svarstant apie stogo „įdarbinimą“ ar energijos taupymą kyla klausimas, ką pasirinkti: saulės kolektorių sistemą ar saulės elektrinę. Iš pradžių reikėtų atskirti dvi skirtingas technologijas. Saulės kolektoriai naudojami šiluminės energijos gamybai, saulės elementai (saulės baterijos) - elektros energijos gamybai.

Šiluminė energija, pagaminta saulės kolektoriuose, gali būti panaudota šildymui, karštam vandeniui ruošti, baseinams šildyti, technologiniams procesams ar kitiems šiluminės energijos poreikiams. Saulės elektrinėje pagaminta elektros energija gali būti panaudota praktiškai visiems energijos poreikiams pastatuose. Tačiau svarbus veiksnys tas, kad vidutinis saulės elementų efektyvumas dar sąlyginai mažas (16-20 proc.), palyginti su saulės kolektoriais (~80 proc.).

Saulėtų dienų Lietuvoje turime tiek pat arba net daugiau nei kaimyninės valstybės - apie 1000 kWh/m². Tačiau Lietuvoje jaučiamas gana didelis saulėtų dienų sezoniškumas. Pavyzdžiui, tiek standartinė saulės elektrinė, tiek saulės kolektorių sistema liepos mėnesį pagamina beveik 10 kartų daugiau energijos nei sausį. Praktiškai 80 proc.

KTU Statybos ir architektūros fakulteto tyrėjų 2018 m. atliko analizę, kurioje buvo nagrinėjamos dvi sistemos:

• saulės kolektorių sistema su 5 m² plokščiųjų saulės kolektorių ir 300 l akumuliaciniu vandens šildytuvu.
• saulės elektrinė 5 kW su polikristaliniais saulės moduliais (reikalingas stogo plotas apie 33 m²) ir trijų fazių inverteriu, prijungtu prie elektros tiekimo tinklo.

Analizuota saulės kolektorių sistema, naudojama karštam vandeniu ruošti, pagamintų apie 1750 kWh šiluminės energijos per metus. Atlikti skaičiavimai ir sistemų modeliavimai parodė, kad dauguma atvejų saulės kolektorių sistemos atsipirkimo laikas yra apie 22-25 metus, palyginti su gamtinių dujų, centralizuotai tiekiamos šilumos ar kietojo kuro kaina. Tačiau, palyginti su elektros kaina, atsipirkimo laikas yra apie 15 metų. Pridėjus galimą 30 proc.

5 kW saulės elektrinė pagamintų apie 4700 kWh elektros energijos per metus. Modeliuojant buvo priimta, kad 40 proc. pagamintos energijos bus suvartojama tiesiogiai pastato reikmėms tenkinti, o 60 proc. būtų atiduodama į elektros tinklą pasaugoti. Tokios 5 kW saulės elektrinės atsipirkimo laikas yra apie 13-14 metų. Pridėjus galimą 30 proc.

Rezultatai tokie, nes saulės kolektorių technologija yra brandi ir investicijos į šias sistemas praktiškai nesikeitė per pastaruosius 10 metų, tuo metu investicijos į saulės elektrines per pastarąjį penkmetį sumažėjo daugiau kaip 50 proc. Skaičiuojant buvo priimtos vidutinės 2018 m. kainos, tačiau, kaip parodė analizė, jos gali skirtis net iki 25 proc., atsižvelgiant į pastatą, įrangos gamintoją, suteikiamas garantijas, montavimo darbus atliekančias įmones ir kitus aspektus. Visi skaičiavimai buvo atlikti su 2018 m. galiojančiomis vidutinėmis energijos kainomis, įtraukiant kasmetį vidutinį 2 proc. energijos brangimą.

Su visuomeninės paskirties, daugiabučiais, gamybiniais pastatai yra truputį kitaip. Ten investicijos yra kitokios ir galimas efektas bei atsipirkimo laikas labai priklauso nuo to, kam ir kaip pasirinkta sistema bus naudojama. Kaip parodė KTU atlikti tyrimai, saulės kolektorių sistema baseinui šildyti gali atsipirkti per 6-8 metus. Daugiabučiuose namuose saulės kolektorių sistemos, įvertinus galimą paramą daugiabučių atnaujinimui, taip pat gali atsipirkti per 6-7 metus.

Saulės kolektorių sistemos yra brandi technologija ir, nors siekiama investicijas į šias sistemas mažinti, daug metų kainos praktiškai nesikeičia. Jeigu saulės kolektorių sistemų atsipirkimo laikas atrodo gana ilgas individualiajame name, tai didesnės sistemos vis dar labai perspektyvios. Saulės elektrinės - vis dar sparčiai tobulėjanti technologija.

Žiūrint į ateitį saulės elementų kainos smarkiai nebemažės, tačiau didesnis efektyvumas ir toliau išliks labai svarbus. Inverteriai, saulės elektrinių „smegenys“, taip pat jau yra gana efektyvūs, daugiau dėmesio skiriama didesniam jų patikimumui, išmaniajam valdymui. Sritis, kurioje mokslui ir pramonei dar reikia labai daug dirbti, yra akumuliatoriai.

Kitas įdomus, į rinką ateinantis techninis sprendimas - vadinamieji hibridiniai saulės elementai. Tai gaminys, kuriame saulės kolektorius ir saulės baterija sujungiama į vieną elementą. Tuo pat metu gali būti gaminama ir šiluminė, ir elektros energija.

Hibridiniai saulės elementai

Saulės kolektorių ir saulės elektrinių palyginimas

tags: #i #gamybini #pastata #investuojama