Poilsis kaimo vietovėse Lietuvoje tampa vis populiaresnis tarp norinčių pabėgti nuo miesto šurmulio ir atsipalaiduoti gamtos apsuptyje. Lietuvos kaimo turizmas siūlo unikalią galimybę pajausti Lietuvos natūralią aplinką, tradicijas ir ramaus gyvenimo ritmą. Todėl užsisakyti poilsį kaime galima tiek kaip trumpalaikę atostogų išvyką, tiek kaip ilgesnį poilsį, skirtą atgaivinti kūną ir protą.
Šiame straipsnyje pasakojama apie žmones, kurie atgaivino senas sodybas, paversdami jas jaukiais namais. Tai istorijos apie pastangas, kūrybiškumą ir meilę gamtai. Aptarsime, ką reikėtų žinoti prieš rezervuojant sodybą, kokią įrangą ir paslaugas galima rasti bei kokios yra populiariausios vietovės.
Lietuvos etnografiniai regionai
Kaimo sodybų atgimimas: Ingridos istorija
Ingrida, save vadinanti „asfalto vaiku“, niekada negalvojo, kad daržai ir šiltnamiai taps jos stichija. Tačiau likimas susiklostė taip, kad ji su vyru Virginijumi įsigijo sodybą Panevėžio rajone. Pirmasis namas, kurį jiedu pradėjo statyti 2008 metais, buvo lipdomas savo rankomis. Virginijus, nors ir statybininkas, šeimos namą statė kone septynerius metus. Uždirbamų pinigų statyboms nuolat trūko, todėl šeimai teko kurį laiką gyventi ir ant betono grindų, ir be patogumų.
Gyvenimas priešpirtyje ir svajonės apie pokyčius
Prieš įsigydami sodybą, Ingrida su Virginijumi gyveno priešpirtyje, vos 6 kv. m ploto kambarėlyje. Tualetas buvo lauke, indus plaudavo dubenyje, o skalbinius veždavosi į miestą. Tačiau jie nusprendė, kad daugiau taip gyventi nebenori. „Dabar, kai esame vyresni, viską priimame kitaip. Prieš dešimt metų tai atrodė vargas, dabar mes mėgaujamės kiekvienu etapu. Kiek padarome, tiek džiaugiamės, nenorime, nieko nedarome.
Sprendimas keisti būstą
Dar 2018 metais šeima pradėjo svarstyti, ką daryti su pačių pastatytu namu: ar jį parduoti, ar renovuoti. Namas buvo statytas iš pigių medžiagų, kiekvienas kambarys - vis kitoks. Ingridai norėjosi vientisumo, ji planavo pasikviesti dizainerę, kad patartų, kokių darbų imtis pirmiausia. Tačiau šeima pasiskaičiavo, kad namą atnaujinti kainuos nemažai, todėl racionalesnis sprendimas būtų jį parduoti ir vėl pirkti sklypą bei imtis statybų. Kita vertus, šeimą stabdė žinojimas, kad prireikus pasiskolinti pinigų nebūtų paprasta, nes jie abu su vyru - laisvai samdomi darbuotojai.
Sodybos paieškos ir lemtingas apsilankymas
Pirmojo karantino metu vyras pradėjo dairytis sklypų, tačiau galiausiai jį sudomino sodyba, nutolusi nuo Panevėžio daugiau kaip 30 kilometrų. Ingridai ji irgi patiko, todėl šeima per daug nedvejodama joje apsilankė, nors pakeliui vis dėliojosi jos minusus: toli nuo miesto, kelias iki jos ne koks, per mišką. Tuo keliu Ingridai tekdavo važinėti dirbant vadybininke, todėl jis jai itin nepatiko.
Sodybos įsigijimas ir nauji iššūkiai
Sodyba, kurią šeima apžiūrėjo, buvo nuolat gyvenama, nebuvo apleista, prižiūrėta. Ingridai ji išsyk patiko, ji pasižadėjo padarys viską, kad ją įsigytų, nors kainavo išties nemažai. Vyras šiuo sprendimu abejojo, artimieji atkalbinėjo. Visgi moteris patikina: ji nė minutės nepasigailėjo šio, iš pažiūros, ekspromtu priimto sprendimo, juolab tuo metu atliekamų pinigų naujam pirkiniui nė nebuvo. Su savininkais pavyko susiderėti, kad pinigų šie palauks, sykiu kurį laiką sodyboje dar pagyvens ir ją prižiūrės. Galiausiai, sodybą šeimai nupirkti pavyko, kadangi pardavė savo statytą namą, pinigų liko ir remontui.
Rekonstrukcijos darbai ir nauja vizija
Nors vis dar trūksta baldų, įrangos, kas kainuoja išties nemažai, naujieji šeimininkai nesiskundžia: jie turi laiko apgalvoti, ko jiems iš tiesų norisi. Naujosios 160 kv. m ploto sodybos rekonstrukcijos darbų aktyviausiai ėmėsi vyras ir 78 metų uošvis, kuris, beje, šiam pirkiniui labiausiai nepritarė. Abu vyrai statybininkai, tad puikiai susitvarkė: ir su rekonstrukcija, ir elektros instaliacija, vandentiekiu, šildymo sistema bei kitais darbais. Ingrida skaičiuoja, kad darbai, be baldų, galėjo kainuoti apie 70 tūkst. eurų, tačiau kai kurias medžiagas jiems pavyko įsigyti pigiau, vėliau kai kas pabrango kone dvigubai. O ir darbas, samdant statybininkus, būtų labai brangus. Labiausiai dėmesį sodyboje atkreipia didžiulis langas ir skalūno fasadas.
Pokyčiai ir iššūkiai
„Vasarį gavę raktus mėnesį svarstėme: ar paliekame sodybą poilsiui, imamės minimalaus remonto, ar gyvensime nuolat, todėl ruošiamės kapitaliniam remontui. Nusprendėme, kad remontuosime. Pradėję ardyti sieną pamatėme, kad rąstus teks keisti, mat viskas sudūlėję. Kas keisčiausia, prasčiausia buvo naujesnio priestato, o ne šimtametės sodybos, būklė. Teko keisti praktiškai viską. Planavome vienaip, išėjo kitaip, bet esmė ta, kad namo struktūra išliko tokia pati, tik vietoje vienos sienos - didžiulis langas. Žinojau, kad būtent tokio norėsiu. Esu mačiusi vaizdo įrašą, kuomet Norvegijoje, į langą ragais beldžia briedis. Mūsų langai - į mišką, belieka sulaukti danielių.
Namą pasistatyti, turint pinigų, gali bet kas, daug svarbiau sprendimai, kuriuos teko priimti: užuot ir toliau patogiai gyvenus mieste, persikelti į kaimą, kasdien vežioti vaikus, turint ribotus finansus įsirengti namus, kuriuose būtų gera gyventi. Pardavėme namus, kad įsirengtume sodybą. Anksčiau mūsų sklypas buvo šešių arų, dabar - šešių hektarų, kuriuos būtina prižiūrėti, aptverti, įrengti apsaugos sistemas“, - kalbėjo Ingrida. Panevėžiečių planuose - garažo renovacija, namelis medyje - svečiams, buvusios medžiotojų pavėsinės pritaikymas nameliui vaikams, senąjį didžiulį šiltnamį paversti šviesiu, jaukiu žiemos sodu.
Sodyba kaime su baseinu
Vilmos ir Aleno sodyba: artumas gamtos ir kūrybinės veiklos
„Esame keturių asmenų šeima: mes su vyru dar vis gyvenam Vilniuje ir dirbam darbus - Alenas banke aš pati grožio srityje. Vyresnėlis sūnus Matas jau suaugęs, dvidešimt trejų, todėl jis mažai prisilietęs prie sodybos, daugiau nuotoliu mato mūsų džiaugsmus ir išgyvenimus.
Nuo savaitgalio išvykų iki nuosavos sodybos
„Mūsų sodybos istorija prasidėjo nuo to, kad savaitgaliais mėgdavom sėst į automobilį ir lėkt iš miesto - nuomojomės namelius, stovyklavome prie ežero su palapinėm. Bet paskutinė išvyka buvo lemtinga: kol radom vietą, kur apsistoti, atsidūrėme net kitame gale Lietuvos. Tada ir nusprendėm - viskas, kiek galima tiek blaškytis: tas visas susiruošimas nuo prekybos centrų, daiktų susirinkimo ir oro geros valios varė iš proto. Koks čia poilsis. Todėl sėdom prie skelbimų, tiesa, tikrai ne pirmą kartą. Anksčiau taip pat vis pasidairydavom, bet išgąsdindavo mintis, ar tai nėra vien užgaida, ir kaži ar susitvarkysim su tokiu projektu. Tačiau ši mintis kirbėjo tik kol nepamatėm šios sodybos skelbimo. Papirko tas įdomus statinys, nevienodas reljefas, kūdra kieme, seni medžiai ir tai, kad iki Vilniaus - tik 40 km“, - pasakojo pašnekovė.
Pajutus, kad tai - ŠITA!
Pasak jos, vos nuvykus į skelbimuose nusižiūrėtą sodybą, jie iškart suprato, kad ŠITA! „Susirasti sodybą - tai tas pats kaip antrą pusę: arba yra jausmas arba ne. O mes iš karto pajutom. Sodybą pirkome iš dailininko Žmuidzinavičiaus anūko Romo Žmuidzinavičiaus šeimos - nuostabi pora, gal ir tą gerą jų paliktą pajutom, - džiaugėsi Vilma. - Taip iš arti gamtos anksčiau niekad nejutom. Metai be darbo ir naujas projektasNepaisant įspūdingos sodybos ir jos apylinkių auros bei užburiančio gamtos artumo, naujiesiems šeimininkams teko pradėti galvoti apie seno sodybos pastato atnaujinimo galimybes.
„Neturėjome nei žalio supratimo apie remontus. Ypač aš, - juokėsi Vilma. - Man atrodė, kad per kokius du mėnesius susitvarkysim - kas čia yra truputį prikalt, pagręžt, žolę nusipjaut… Vyras irgi neturėjo patirties su remonto darbais, bet paprotino, kad čia nebus viskas taip paprasta ir juolab greitai. Jeigu atvažinėsim tik savaitgaliais, tai labai išsitęs“. Vilma prisimena, kad teko imtis ryžtingo sprendimo, tiesa, pasak jos, dėl to pora dar nė akimirkos nesigailėjo: Alenas paliko darbą beveik metams ir ėmėsi sodybos atnaujinimo projekto.
Pirmieji kartai ir naujos patirtys
„Viską darė pirmą kartą, pirko aparatus, statybines medžiagas ir interneto platumose ieškojo, kaip jie veikia, - pasakojo sodybos šeimininkė. - Aš prikibdavau kaip pagalbinė darbininkė ir žavėjausi, kaip jam pavyksta. Naujos patirtys mus labai įkvėpdavo. Pačių kaltos lubos, kištos iki pykinimo apšiltinimo vatos, gipso plokštės, tempiamos į antrą aukštą padedant draugams ir dar šimtai dalykų lyg šiol sukelia šiltus prisiminimus“. Pasak jos, sunkiausia buvo iškart, kai tik įsigijo sodybą: „Vyras sakė, ką mes čia padarėm, ar tikrai įveiksim, senas trobesys, daug apleistos žemės ir dar nieko nemokam. O kai pradėjom darbus, darydavos vis smagiau. Ėjom su lengvu požiūriu - žvelgėm daugiau kaip į kūrybinį, laisvalaikio projektą. Mum sodyboje buvo gera būti ir tarp statybinių medžiagų, ir nesutvarkytoje aplinkoje. Kai pavargdavom, įsipildavom vyno ir nutardavom - nebedirbam, gana“, - prisiminimais dalijosi Vilma.
Ateities planai ir svajonės
Pasakodama, kaip leidžia laiką sodyboje, ji neslepia - čia darbai niekada nesibaigia, tačiau kol kas jiems tai vis dar labai patinka. „Mieste mėgaujamės kitų kūryba, o čia - savo. Lekiam ten kas savaitgalį, jau penkti metai sodyba tapo kaip antri namai. Ten jau nugulę kosmetikos priemonės, rūbai ir kruopos, kad tiesiai po darbų galėtume sėst į mašiną ir lėkt“, - sako Vilma ir pabrėžia, kad kartu su vyri pastaruoju metu vis pasvarsto, ar norėtų čia įsikurti „pilnesne koja“: „Norėtume pasistatyti naują nediduką namuką su indaplove, skalbimo mašina ir kitais patogumais. Pasitikrinom apylinkes, saugumą, savo savijautą čia ir, pasirodo, norim tos gamtos kasdien vis labiau. Net dingo noras keliauti į kitas šalis - mes visus jausmus gaunam čia. Nėra labai svarbu net oras - jeigu šalta ar lyja, susikuičiam prie židinio su stalo žaidimais ir knygutėm, jeigu šilta - į vidų grįžtam tik vakare“.
Vilma tikina, kad ir patys stebisi, kad čia jiems patinka dirbti: „Labai geras jausmas, kai abu, visą dieną retkarčiais prie kavos ar arbatos susitikę, vakare susėdam nusikalę ir einam apžiūrinėt ką nuveikėm… O jeigu nėra ūpo - tai ir nedirbam, kad nepavirstume burbekliais“.
Renginiai ir draugai sodyboje
Tačiau didysis darbų ir remontų etapas - jau praeityje. Sodyba tapo ne tik Vilmos ir Aleno, bet ir jų draugų mėgstama poilsio ir laisvalaikio vietą. „Ruošiamės po truputį veikloms į ateitį - jeigu sugalvosim nuoat čia gyventi, nuobodu bus vien hamake gulėt“, - sakė Vilma ir užsiminė turinti idėjų kada nors čia suorganizuoti, pavyzdžiui, talentų mugę ar festivalį. Juolab kad gera pradžia jau yra - sodyboje draugams jie kasmet rengia festivalius, o keturiasdešimtmečio proga vyras padarė dovaną: „Pakvietė koncertuoti Šarūną Meškį - jis grojo dar prie gipso sienų. Labai patiko“, - džiaugėsi pašnekovė.
Spontaniškos vizijos ir kūryba
Vilma pasakoja, kad sodyboje prasidėjęs naujas gyvenimas juodu su vyru pastūmėjo ir į naujas kūrybines veikas: „Vyrui labai tinka medis, jis net pasistatė sandėliuką ir dabar vis pagamina vieną kitą baldą. O man gimė idėja gaminti paveikslus iš džiovintų augalų. Vaikščiodama po pievas, pastebėjau tiek grožio ir sumąsčiau sustabdyt akimirkas. Tai vasarą renku, rudeniop nuguldau į paveikslus“.
Vilma pasakojo, kad idėja kurti paveikslus prasidėjo nuo to, kad draugai atvežė pilną priekabą nelabai vertingų knygų. „Grįžo vaikystės prisiminimai, kad mokyklai pamiršau sudžiovint klevų lapų, praleidau gražiausią jų laiką ir tarp susiraičiusių ieškodavau padorių. Hm, galvoju, reikia pabandyti sudžiovinti įvairesnių augalų, - pasakojo ji. - Labiausiai mane papirko idėja, kad sodyboj atradau laiko stebėjimui! Pagaliau. Dabar galiu sėdėti pievoj ir įsižiūrėti į kiekvieną žolelę. Taip ir pradėjau rinkti, kišti tarp knygų lapų ir prispausti su akmenimis. Paveikslų vizijos tiesiog aplanko mane spontaniškai, ir atrodo, kad negaliu to nedaryt, - tikina kūrybiška moteris.
Kaimo turizmo sodyba
Architektės Ginos Vieversytės įžvalgos: kaip atnaujinti seną būstą?
Architektė Gina Vieversytė dalinasi patarimais, kaip atnaujinti seną būstą, išsaugant jo unikalumą ir pritaikant šiuolaikiniams poreikiams.
Pagrindiniai klausimai renkantis sklypą ar butą:
- Vieta, apylinkė, kaimynai (svarbu draugiška bendruomenė).
- Patalpų aukštis (ar bus galima įrengti tinkamą apšvietimą).
- Ar įmanoma padidinti san. mazgą (senuose daugiabučiuose dažniausiai tualeto ir vonios patalpos yra atskiros).
- Langų orientacija (pagal galiojančius reglamentus visi vieno buto langai negali būti į šiaurę).
Ką daryti, jei nusižiūrėjote trijų kambarių butą 1970 m. statybos name?
Įvertinti, ką bus galima ir ar bus galima griauti (kokios buto sienos?). Jei namas monolitinis ir 9 aukštų, iš karto „įsijungia stabdis“, nes žinoma, kiek yra procedūrų, norint gauti statybą leidžiantį dokumentą (SLD). Reikia ir kaimynų sutikimo, ir, priklausomai nuo namo aukštingumo ir kitų specifinių ribojimų, būtina atlikti ekspertizę. Kad gautų SLD, architektas turi parengti projektą.
Klaidos, kurias daro žmonės remontuodami būstus:
- Per didelis skirtingų medžiagų, faktūrų ar spalvų kiekis.
- Skirtingų rūšių grindys kambariuose.
- Mažose erdvėse naudojant tamsias medžiagas ar spalvas.
Klaipėdos senamiesčio renesansas: konversijos pavyzdys
Puikus renovacijos pavyzdys yra Klaipėdoje, šalia Senosios perkėlos, įgyvendintas projektas. 1961 m. statytas namas, elektroninio aukciono būdu įsigytas NT plėtros bendrovės „ReHub“, buvo konvertuotas į 29 modernias patalpas. Ši konversija, pasak vystytojų, buvo įgyvendinta itin atsakingai, siekiant išsaugoti autentišką pastato dvasią ir pasiūlyti aukštą gyvenimo kokybę būsimiems naujakuriams bei tvariai augančią vertę investuotojams. Šiuo metu laisvos tik dvi patalpos.
„Klaipėdos senamiestis po truputį grįžta į aktyvų miesto gyvenimą - čia matome vis daugiau žmonių, kurie ieško būsto ar investicijų būtent istoriniame centre. Tai ne tik prestižas, bet ir galimybė kasdien gyventi pačioje miesto širdyje, tuo pačiu šalia turint visus modernaus miesto patogumus“, - teigia „ReHub“ atstovė Inesa Krisiuvienė.
Atnaujinant pastatą atlikti fasadų, stogo ir visų inžinerinių sistemų atnaujinimo darbai. Apšiltintos plytinės sienos, perdengtas stogas, atnaujinta elektros instaliacija su įvadais, pakeista vandentiekio ir nuotekų sistema. Po atliktų modernizavimo darbų pastatas pasiekė B energinio naudingumo klasę, o bendro naudojimo erdvės taip pat pilnai atnaujintos - restauruotos laiptinės, įrengtas modernus LED apšvietimas su judesio davikliais. Konversijos darbai truko trejus metus.
Seno medinuko atgimimas: iššūkiai ir sprendimai
Seni mediniai namai - tai ne tik architektūros paveldas, bet ir jaukumo, šilumos bei istorijos simbolis. Tačiau laikui bėga...
Didžiausias Sizifo akmuo tokios bendruomenės nariams būtų bandymas paversti ją vienodai mąstančių žmonių grupe: esą be šito nėra susitarimo ir bendravimo komforto. Ar tie, kurie mąsto ne „vienaip“, o „kitaip“, bus autsaideriais bendruomenėje? Tautiškumo pagrindu susikūrusiose bendruomenėse turėtų dominuoti atvirkštinė tendencija: vienaip mąstantys kartu su kitaip mąstančiais ir ne laikinai, o nuolat.
Juk tik įvairovėje ir diskusijose gimsta tiesa ir bendruomenės narys nenustoja puoselėjęs savo svarbiausio socialinio įgūdžio - mokėjimo vertinti, klausantis kito ir jam atsiliepiant. Rasti tinkamiems žodžiams reikia nemažai laiko, o kalbėjimasis apie skirtumus - viena sudėtingiausių užduočių bendruomenėje. Tačiau pajutę, jog patys turi klausytis - būna, kad ir išeina.
„Skirk laiko kitam“ - tokia nuostata šiandien meta rimtus iššūkius bendruomenių nariams. Juk jei nemoki patraukti kitų dėmesio, kad tave išklausytų, esi „per silpnas“ ir negali būti lyderis. O kiek tokių tylinčių bendruomenės narių?! Daugybė - praslenkančių prošal, nematomų ir negirdimų, laikinų ir niekieno nepastebimų.
Bendruomenėse mėgstame teigti, neva žmogus pats turi rodyti iniciatyvą; nematomas ir tylintis narys - tai ne bendruomenės, o paties nario problema. Individualizmo laikais nelengva rodyti iniciatyvą, ir tai - didžiausias šios epochos prieštaravimas. Lyderio „aš“ užima visą erdvę, tačiau mes šito ir tikimės. Mes nebeįsivaizduojame, kad lyderis gali būti kitoks, nedominuojantis ir neprisiimantis viso (beje, sunkaus) darbo sau.
Nepajėgti įsivaizduoti kitokio lyderio ir kitokiais principais veikiančios bendruomenės - didelė kūrybinė netektis. O juk bendruomenės - tai bendros kūrybos vaisius ir viena jų gali labai skirtis nuo kitos; netgi būti ekscentriška. „Bendruomenė“ siejama su žodžiais „bendrauti“, „bendras“, „priklausiantis visiems“, „kartu naudojamas“.
Kai kuriais aspektais šiuolaikinės bendruomenės netgi primena partijas, o partijos esmė - ne telkti įvairiaminčius, o idėjiškai atsiriboti nuo tokių, ginant savo idėjinę „liniją“. Ar tikrai bendruomenės tampa vis panašesnės į partijas ir kodėl verta apie tai pagalvoti? Būti panašiam ir tokiam pat - tai du skirtingi dalykai, kurių nereikia painioti.
Taip, tautiečių bendruomenės užsienyje nuolat kinta, ir ne tik dėl narių sudėties, bet ir valdymo struktūros, veiklos principų, bendros egzistavimo filosofijos, kuri glūdi įstatuose. Tai, kaip bendruomenės keičiasi, veidrodiniu principu atspindi kolektyvinio tautos mąstymo ir valstybės valdymo kismą.
Didžioji valstybinės veiklos dalis šiandien siejasi su projektais - šiuolaikiniu gyvavimo ir išlikimo būdu. Iš esmės, tai gana centralizuotas lėšų skirstymo būdas. Nors jos, regis, galėtų ir turėtų būti visiškai nepriklausomos, rinktis laisvai egzistavimo modelį - joms, pasklidusioms po platųjį pasaulį, turėtų derėti visai kiti „išlikimo projektai“.
Šiais sudėtingo darbo proceso, technologiškai medijuojamų pareigų ir įtemptos dienotvarkės laikais bendruomenių nariai vis mažiau linkę prisiimti visuomenines pareigas. Todėl bendruomenėse neretai lieka matomi tik aktyvistai, natūraliai tapę draugų grupe, galinčia ir norinčia užsiimti visuomenine veikla kartu. Bendruomenės išgyvena ne tik individualizmo, bet ir naujų „standartų“ (gal standartizavimosi) laikmetį.
Nė vienas žmogus nėra sala, lygiai kaip ir nė viena bendruomenė. Ir nė viena partija. Visa yra bendrų projektų, turinčių praktinius ir idėjinius reikalavimus, dalys. Pagaliau ir žodis „projektas“ yra kilęs iš graikiško „pro-ektasi“, reiškia „plitimą“, „augimą“.
Taigi, bendruomenės kartu su Pasaulio Lietuvių Bendruomene šiandien sudaro didesnio projekto dalį, atlieka visumai priklausančios dalies vaidmenį. Dalis paklūsta visumai, į ją įteka.
Kadangi beveik neliko visuomeninių iniciatyvų be politinės potekstės, tai justi, jog bendruomenės irgi „politizuojasi“, kaip ir visa aplinkui. Tačiau norisi tikėti, kad ši juntama tendencija neįsibėgės ir netaps aiškia kryptimi.
Ekologinės gyvenvietės
XX amžiaus viduryje žmonės masiškai visame pasaulyje pradėjo suvokti, kad mokslinis-techninis progresas turi žmonijai ir gamtai neigiamų pasekmių ir gali atvesti prie ekologinės katastrofos. 1970-1990 metais įvairiose pasaulio šalyse atsirado ekokaimai: Australijoje, Amerikoje, Europoje, Afrikoje.
Gyvenimą užsienyje esančiose ekogyvenvietėse žmonės dažnai supranta, kaip gyvenimą komunose, kai dažnai gyvenama bendrame name, kartu valgoma, kartu dirbama bendruose sklypuose. Naujas reiškinys, prasidėjęs Rusijoje, remiantis knygų ciklu „Skambantys Rusijos kedrai“, - tai giminės sodybų gyvenvietės.
Sodybos turėtų būti ne mažesnės kaip vieno hektaro dydžio, kad būtų galima sukurti darnią ekosistemą. Tokiame plote įmanoma iškasti nedidelę kūdrą, dalį sklypo apsodinti mišku. Giminės sodyba - tai šeimos mažoji tėvynė - mylima, saugoma.
Giminės sodybų gyvenvietės skiriasi nuo dabartinio kaimo būtent kitokiu žmogaus sąmoningumu, požiūriu į kuriamus namus, kai žmogus kuria ne tik sau, bet ir ateinančioms kartoms, kai stengiamasi išsaugoti darnią, švarią aplinką. Sąmoningai kuriant grožį savo palikuonims, atrandant jį, keičiasi požiūris į gamtą - kai tas žemės lopinėlis tampa motina, kuria norima rūpintis, ją puoselėti.
Lietuvoje stebima tendencija, kai žmonės, pavargę nuo triukšmo, nuo įtampų, nuo įsipareigojimų, bėga į vienkiemius, tačiau, matyt, tai nėra išeitis, nes teprabėgus keleriems metams imama ieškoti bendravimo, bendraminčių. Tik bendruomenėse įmanoma išspręsti pagrindinius gerovės siekius. Aplink gyvenančių bendraminčių šeimos sukuria saugią kaimynystę.
Ypač tai svarbu gyvenvietėje augantiems vaikams. Tėvai gali būti ramūs, kad į kokią sodybą beužsuktų, jų vaikais bus deramai pasirūpinta. Taip pat ir suaugę žmonės, būdami bendruomenėje, išmoksta dalintis ir padėti vieni kitiems. Puiku, kai sodžius susideda iš keliasdešimt sodybų.
Didelė bendruomenė turi daugiau išraiškos, savišvietos, užsiėmimų, verslo galimybių. Kiekviena bendruomenė gali vykdyti savitvarką pagal savo individualius poreikius. Kuo didesnė bendruomenė, tuo įvairesni žmonės, tuo didesnės galimybės.
Giminės sodybos - tai mažosios gimtinės, iš kurių susideda tėvynė. Jas kuriant kinta žmonių požiūris. Tėvynė jau kitaip suprantama, ji tampa nebe rašytiniu žodžiu, o išjausta, pamilta, sava erdve. Erdve, kuria rūpinantis jau žvelgiama plačiau, pajuntama konkreti atsakomybė ir ne tik už savo sodybą, savą sodžių, bet ir už savo šalį, tautą. Čia visos sąlygos kurti sveikas šeimas - sveikas valstybės ląsteles.
tags: #gyvenimas #uz #miesto #siuolaikines #lietuviu #sodybos