Gyvenamosios vietos deklaravimas šiandien tampa vis reikalingesnis norint gauti vienokias ar kitokias valstybinių institucijų teikiamas paslaugas. Teisiniu ir instituciniu požiūriu gyvenamosios vietos deklaravimo institutas yra labai svarbus.
Gyvenamosios vietos deklaravimo tikslai yra puikiai apibrėžti Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme: „Rinkti ir kaupti duomenis apie asmenų gyvenamąją vietą, siekiant vykdyti valstybinius uždavinius, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialinės apsaugos, sveikatos priežiūros bei kitas su asmeniu, jo gyvenamąja vieta bei gerove susijusias programas“.
Gyvenamosios vietos deklaravimas yra būtinas norint gauti vairuotojo pažymėjimą, verslo liudijimus ir pačias įvairiausias socialines paslaugas.
Migracijos departamento atstovė Loreta Tumalavičienė aiškino, kad gyvenamosios vietos deklaravimo Lietuvos Respublikoje tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas. Pagal šį įstatymą gyvenamąją vietą privalo deklaruoti Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečiai ir jų šeimos nariai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau kaip 3 mėnesiams per pusę metų ir Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nustatyta tvarka įgiję teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ar keičiantys gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje.
„Migracijos departamentui svarbu, kad užsienietis būtų nurodęs savo aktualų faktinį gyvenamosios vietos adresą, kuriuo, esant poreikiui, būtų galima surasti užsienietį ir atlikti vienokio ar kitokio pobūdžio patikrinimą“, - akcentavo L. Tumalavičienė.
Šeimos susijungimo procesas, patarimai ir reikalingi dokumentai Lietuvoje
Vilniaus iniciatyva skatinti deklaravimą
Siūlomos iniciatyvos tikslas nėra į Vilnių pritraukti daugiau gyventojų, bet atkreipti gyventojų dėmesį į gyvenamosios vietos deklaravimo problematiką ir paskatinti persiregistruoti. Konkretaus skaičiaus, kiek šiuo metu sostinėje gyvena asmenų, kurie čia nedeklaravo gyvenamosios vietos, nėra.
„Tiksliai atsakyti yra tikrai sudėtinga, bet poliklinikose matome šimtu tūkstančiu daugiau klientų, nei mieste yra deklaruotų gyventojų, aukštosiose mokyklose 30 tūkst. daugiau studentų, nei jų deklaravę gyvenamąją vietą Vilniuje“, - su žurnalistais pasidalijo J. Lukošius.
Tai reiškia, kad sostinė praranda pajamas: žmonės kasdien naudojasi viešąja infrastruktūra ir kitomis paslaugomis, bet jų mokesčių dalis nenukeliauja į šios savivaldybės biudžetą.
Miesto tarybai pritarus, kampanija oficialiai prasideda nuo rugsėjo 26 d. ir tęstųsi iki gruodžio 31 d. Tai reiškia, kad tik šiuo laikotarpiu užpildžius specialią paraišką ir ją patenkinus, vilniečiai galės sulaukti dovanų ir finansinių paskatų. Taigi, jau 2026 m. gyventoją pasiektų vienkartinis 50 eurų vertės dovanų paketas (10 vilniaus viešojo transporto bilietų, 2 kvietimai į „Skalvijos“ kino centrą, kvietimas į Lazdynų baseiną, kelionės bilietas sostinės elektriniu laivu).
2027 m. ir 2028 m., kai žmogus jau būtų metus pragyvenęs mieste, prasidėtų finansinė paskata. Būtų sudaroma galimybė susigrąžinti dalį jau sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Skaičiuojama, kad leista susigrąžinti iki 50 proc., kas atitenka miestui nuo asmens sumokėtų mokesčių. Tiesa, suma negalėtų būti didesnė nei 500 eurų per metus ir ne didesnė nei 1000 eurų per dvejus metus.
1145,5 euro - tiek vidutiniškai vienas žmogus miesto biudžetą papildo kiekvienais metais, pabrėžia savivaldybės atstovas. Tai reiškia, kad net ir atėmus dovanų paketą ir finansinę paramą, miesto biudžetas sulauktų daugiau nei pusę minėtos sumos.
Tikinama, kad modelis suprojektuotas taip, kad nebūtų nuostolingas savivaldybei.
„Šios problemos šaknų gali būti daug. Dažniausiai tai yra susiję su tuo, kad žmonės nejaučia poreikio deklaruoti gyvenamąją vietą Vilniuje, nemato bėdos. Kartais ir nesupranta, jog jų mokesčiai nukeliauja kitoms savivaldybėms ir dėl to nukenčia miestas, kuriame jie gyvena. Mes turime nepasitenkinimą prastesniu viešuoju transportu ar įstaigų trūkumu, bet tai taip pat yra susiję su tuo, kad mieste gyvena žmonės, kurių mokesčiai nukeliauja kitoms savivaldybėms“, - paaiškino savivaldybės atstovas J. Lukošius.
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams atidavus balsą, siūlomai iniciatyvai pritarė 32 asmenys, prieš pasisakė 7, o susilaikė 6. Posėdyje pirmininkavęs miesto meras Valdas Benkunskas kvietė palaikyti šią iniciatyvą, nes teigė matantis „didelę prasmę“.
„ Nėra jokio sukčiavimo, nėra jokio falsifikavimo dėl gyvenamosios vietos. Nesiūlome fiktyviai deklaruoti kažkokiame bute Gedimino prospekte. Šios tvarkos sėkmė priklausys nuo komunikacijos, kaip mums pavyks pasiekti tuos pačius universitetus, studentus, kaip pavyks skaidrinti būsto nuomos rinką ir panašius dalykus“, - kalbėjo sostinės meras.
Naujausiais duomenimis, Vilniaus mieste oficialiai yra 632 tūkst. deklaruotų gyventojų. Apie 100 tūkst. „Kartais žmonės (dažnai iš kitų savivaldybių) mėgsta baksnoti pirštu, koks didelis yra Vilniaus biudžetas. Milijardinis! Na, juk čia gyvena kas penktas Lietuvos gyventojas, todėl natūralu, kad miestiečiai suneša didelį kiekį mokesčių į bendrą katilą. Tiesa, valstybė po to 400 mln. iš vilniečių atiduoda kitoms savivaldybėms, bet, matyt, tokia sostinės dalia. Visgi visi, kas mato dideles Vilniaus pajamas, dažnai užsimerkia ties išlaidomis. O jų augančiam miestui reikia itin daug. Dažnai kartoju, kad per paskutinius 10 metų Vilnius vien oficialiai priaugo 70 tūkst. gyventojų: mums trūksta mokyklų, kelių, darželių, baseinų, vis dar gatvėse matome ir vieną kitą senąją Škodą. Augančiam miestui reikia didelių resursų, kad spėtų iš paskos ir galėtų pakankamai investuoti į paslaugas ir infrastruktūrą“, - socialiniame tinkle rašė V. Benkunskas.
Kaip teigė, matoma didelį potencialą turinti niša - Vilniuje gyvenantys, bet Skuode ar bet kurioje kitoje savivaldybėje registruoti žmonės. Sveikatos įstaigų duomenys parodė, kad tokių asmenų gali būti apie 100 tūkst.
„Kitas rodmuo - didelė dalis neįsiregistravusių asmenų yra studentai (skaičiuojame, kad deklaravę 17 iš 50 tūkst.). O matematika paprasta - vienas asmuo deklaravęs gyvenamąją vietą Vilniuje miestui reiškia apie 1000 Eur į bendrą biudžetą. Taigi, jeigu pavyktų įtikinti persiregistruoti 1000 žmonių, tai reikštų papildomą milijoną į biudžetą, jeigu 10 tūkst. - 10 milijonų ir t.t.“ - dėstė sostinės vadovas.
Anot mero, atlikta apklausa parodė, kad 73 proc. vilniečių supranta, kad miesto biudžetas priklauso nuo užsiregistravusių skaičiaus, 82 proc. mano, kad nedeklaravę vietos vilniečiai turi neigiamos įtakos Vilniaus miestui, o 87 proc. laikosi nuomonės, kad savivaldybė turėtų labiau motyvuoti gyventojus oficialiai registruotis Vilniuje.
Iššūkiai ir problemos
Migrantams Lietuva draugiška ne visuomet. Pasitaiko atvejų, kai kitataučiai nukenčia dėl to, kad per daug pasitiki būsimais darbdaviais, arba dėl to, jog nekelia pasitikėjimo čionykščiams. Į Lietuvą jau kurį laiką traukia didesniu uždarbiu nei tėvynėje susivilioję migrantai. Atvykstantiesiems galioja tam tikros sąlygos.
Tiesa, ne visuomet atvykėliams pavyksta rasti būsto nuomotoją, kuris sutiktų leisti savo valdose deklaruoti gyvenamąją vietą. Čia į pagalbą atskuba gyvenamosios vietos deklaravimo paslaugas teikiantys verslininkai.
Sprendimas, atrodytų, gana paprastas - šie asmenys, paprastai tariant, kitataučiams nuomoja ne būstą, o tik adresą, kur atvykėlis gali deklaruoti gyvenamąją vietą, nors iš tiesų gyvens visai kitur. Taigi, pasitaiko, kad migrantai iš tiesų gyvena visai ne ten, nei informuoja Migracijos departamentą. Dalis užsieniečių tampa situacijos įkaitais ir tuo pasinaudoja asmenys, siūlantys už atlygį leisti deklaruoti gyvenamąją vietą jiems nuosavybės teise priklausančiame būste.
Lietuvos Raudonojo Kryžiaus programų vadovė Eglė Samuchovaitė pasakojo, kad tiek pabėgėliai, tiek atvykstantieji į Lietuvą studijų tikslais ar čia sukūrę šeimą susiduria su sunkumais ieškodami gyvenamosios vietos, mat nemažai nuomotojų dar įtariai žiūri į atvykėlius dėl jų tautybės ar tikėjimo. Tiesa, pašnekovė pripažino, kad tai nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios atvykėliai kreipiasi į Raudonąjį Kryžių.
„Gal tai patvirtina, kad žmonės atvyksta dirbti, uždirbti ir patys yra linkę prisitaikyti prie įvairių sąlygų. Čia ir yra ta vadinamoji moderni vergovė“, - sakė E. Samuchovaitė.
„Ta prasme, kad aš ten niekam neketinu nuomoti, bet tame būste deklaruoju žmones ir tokiu būdu uždirbu“, - pasakojo E. Kartais pasitaiko ir skundų dėl prastų gyvenimo sąlygų.
„Dažnai apgyvendinama mažose erdvėse stengiantis, kad tai nekainuotų didelių išlaidų. Tokiais dalykais skundžiasi tolimųjų reisų vairuotojai, statybų sektoriaus darbuotojai. Klaipėdos savivaldybės tautinių kultūrų centro direktorė Jelena Butkevičienė teigė, kad su problemomis dėl gyvenamosios vietos deklaracijos susiduria atvykėliai iš Ukrainos ir Baltarusijos. Kartais žmonių, kitataučiams išnuomojusių būstą, leisti deklaruoti gyvenamąją vietą atvykėliams prašo ir bendrijų pirmininkai.
„Dauguma jų šią problemą sprendžia komerciniu būdu - tiesiog mokėdami, kad baltarusis, gyvendamas Lietuvoje, deklaruotų gyvenamąją vietą“, - dėstė J. Butkevičienė. Pašnekovė pridūrė, kad anksčiau buvo galimybė gyvenamąją vietą deklaruoti, paprastai tariant, savivaldybėje. Tai būdavo itin naudinga tiems žmonėms, kurie neturi nekilnojamojo turto, o nuomotojai neleidžia deklaruoti gyvenamosios vietos išnuomotame būste.
„Tai galėtų būti kad ir ne visam laikui, o laikinai - bent metams ar dvejiems, galima įvesti tam tikrą terminą. Kitos valstybės pasas galėtų būti pagrindas, kodėl žmogus deklaruoja gyvenamąją vietą prie savivaldybės, o ne konkrečiame bute“, - aiškino J. Butkevičienė. Dauguma šią problemą sprendžia komerciniu būdu - tiesiog mokėdami.
„Jeigu užsienietis Migracijos departamentui yra nurodęs tik gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje deklaracijos adresą, o patikrinimo metu paaiškėtų, kad jis šiuo adresu iš tikrųjų negyvena ir Migracijos departamentui nėra nurodęs jokio kito faktinės gyvenamosios vietos adreso, jam gali būti neišduotas ar panaikintas leidimas gyventi pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 35 straipsnį, t. y. būtų vertinama, kad užsienietis teikė tikrovės neatitinkančius duomenis dėl gyvenamosios vietos ir neįrodė turintis tinkamą gyvenamąją patalpą Lietuvos Respublikoje“, - paaiškino Migracijos departamento atstovė L. Tumalavičienė.
„Tokiu atveju priimamas sprendimas panaikinti leidimą gyventi. Teismų suformuluota praktika tokio pobūdžio bylose pripažįsta Migracijos departamento sprendimus kaip teisėtus ir pagrįstus“, - teigė L. Tumalavičienė.
Formaliai, regis, adresus nuomojantys verslininkai rado legalią nišą užsidirbti. Migracijos departamento atstovės teigimu, už tam tikrą mokestį suteikti gyvenamosios vietos deklaracijos adresą tiesiogiai nėra uždrausta. Tai, kad nedaro jokio nusižengimo, tvirtino ir tokias paslaugas siūlantys verslininkai. Be to, esą dirbama paisant Migracijos departamento reikalavimų - gyvenamoji vieta deklaruojama parenkant pagal nuomojamu adresu esančio būsto plotą, kad, kaip ir numatyta pagal tvarką, vienam žmogui tektų ne mažiau nei 7 kvadratiniai metrai.
Adresus nuomojantys verslininkai yra pasiruošę rasti „laisvų vietų“ įvairiuose Lietuvos miestuose. Dauguma užsieniečių, su kuriais yra tekę dirbti K. Būna atvejų, kai darbdaviai savo darbuotojus apgyvendina apverktinomis sąlygos, o tai tarsi paslepia po išnuomotu gyvenamosios vietos deklaravimo adresu, kur šie nė nebuvo įkėlę kojų.
„Nėra galimybės patikrinti, kurioje vietoje būtent asmuo gyvena, nes jis deklaruoja gyvenamąją vietą vienoje vietoje, pavyzdžiui, Vilniuje, o iš tiesų gyvena Šiauliuose, Mažeikiuose ar kokiame kaime bendrabutyje, kur 20-40 žmonių gyvena vienoje vietoje, po keturis viename kambaryje. Tai gana sudėtingas klausimas. Migracijos departamentas turi teisę patikrinti, tačiau tai nėra jų atsakomybė“, - dėstė K.
Akcentuojama, kad darbuotojų apgyvendinimo sąlygos yra susitarimo tarp darbuotojo ir darbdavio klausimas. „Jeigu kalbame apie nekvalifikuotus darbuotojus, kartais būna, kad darbo sutartis sudaryta tik lietuvių kalba ir žmonės neišmano ir nesupranta savo teisių ar net nežino siūlomo atlyginimo. Jiems gali būti pasakyta viena suma, o sutartyje numatyta kita“, - pasakojo K.
„Jeigu, pavyzdžiui, yra netinkamai sutvarkyti dokumentai arba apie tam tikrus dalykus neinformavo darbdavys ir tie užsieniečiai tiesiog nežino ir negalėjo žinoti. Aišku, tai neatleidžia nuo atsakomybės. Tačiau yra tam tikrų dalykų, tam tikrų niuansų būtent dėl užsieniečių atvykimo. Mes, kaip teisininkai, visiems užsieniečiams patariame ir rekomenduojame kreiptis į teisininkus, jeigu kyla klausimų“, - kalbėjo K.
„Yra rizika statybų, transporto sektorių darbininkams arba nekvalifikuotiems darbuotojams, kurie atvyksta į Lietuvą. Jie iš tikrųjų pasitiki darbdaviais arba tarpininkais, kurie žada iki galo sutvarkyti visus dokumentus, tačiau tie žmonės neišmano įstatymų normų ir kaip ta vieta turi būti deklaruota, kaip gauti leidimą dirbti. Tai gana kompleksinė problema.
Teisinės spragos ir tobulinimo poreikis
Nagrinėjant situaciją tik teisine prasme rasime ne vieną teisinę spragą gyvenamosios vietos deklaravimo tvarką reglamentuojančiuose norminiuose teisės aktuose. Tikiu, kad artimiausiu metu šios spragos gali būti ištaisytos ir gyvenamosios vietos deklaravimo paslaugos gali tapti dar daugiau mįslių keliančiomis, ir dar labiau neprieinamomis nuosavybės (buto ar namo) neturintiems arba turintiems, bet gyvenantiems kituose miestuose asmenims.
Siekiant mažinti teisinį nihilizmą Lietuvoje, gerinti administravimą, įgyvendinti švietimo, socialines ir kitas paslaugas, mažinti administracinę naštą Lietuvos Respublikos piliečiams, o taip pat mažiau versti piliečius ieškoti norminiuose teisės aktuose spragų gyvenamosios vietos deklaravimo paslaugos turi būti supaprastintos, o ne griežtinamos dar labiau.
Deklaravimo paslaugas teikiantiems asmenims suteikta didelė pasirinkimo laisvė interpretuojant norminius teisės aktus: vienų asmenų gyvenamąją vietą deklaruoti, kitų ne, o trečius įtraukti į apskaitas prie Savivaldybių.
Tiesa, daliai piliečių apskritai panaikinta galimybė (be teismo sprendimo) deklaruoti savo gyvenamąją vietą (pavyzdžiui, asmuo turi viename mieste nuosavybės teise priklausantį butą jo gyvenamoji vieta deklaruota tame bute, bet asmuo faktiškai gyvena kitame mieste, nuomojamame bute, kurio savininkas nesutinka to asmens gyvenamosios vietos deklaruoti tame bute. Vadovaujantis norminiais teisės aktais, pats asmuo panaikinti savo gyvenamosios vietos deklaravimo duomenų negali.). Tokiu atveju kiekviena kartą asmeniui prireikus vienokių ar kitokių paslaugų reiks kreiptis į tą miesto savivaldybę (ar kitą instituciją), kurioje jo gyvenamoji vieta ir yra deklaruota.
Tuo tarpu institucijos skambina varpais dėl piliečių nuolat besinaudojančių įstatymų spragomis ir teikiančių melagingus duomenis deklaravimo įstaigoms, o kitos institucijos pranešinėja, jog niekaip negali rasti arba labai apsunkėja asmenų įsitraukusių į apskaitą prie Savivaldybių paiešką.
Žodžiu seniūnijos darbuotojų atsisakymą galima ir pateisinti ir ne t.y. viskas priklauso nuo geranoriškumo arba ... valstybės tarnautojo rėmimo. O ir savininkai ne visai be reikalo pergyvena dėl galimų problemų.
Jeigu deklaruodamas žmogus nurodo adresą, kuris nėra gyvenamoji vieta 3 str. 2 d. prasme, tai įstatymas tiesmukiškai pažeidžiamas. Žinoma išskyrus 7 str. 2 d.
GVDĮ 3 str. 2 d. - "nuolatinė gyvenamoji vieta" ir "gyvenamoji vieta" ne tas pats (CK 2.12, 2.16 str.). Asmuo gali turėti kelias "gyvenamąsias vietas", tačiau tik vieną "nuolatinę gyvenamąją vietą". Tai taip pat akivaizdu iš 4 str. 1 dalies, kur nurodyti terminai, kuriems atvykę/išvykę asmenys privalo deklaruoti "gyvenamąją vietą", kai tuo tapu jų "nuolatinė gyvenamoji vieta" nesikeičia, pavyzdžiui užsieniečiams tvarkant verslo reikalus Lietuvoje. Taigi GVDĮ 15 str. kalba apie "gyvenamosio vietos", o ne "nuolatinės gyvenamosios vietos", duomenų teisingumą. Nepilnamečių fizinių asmenų "nuolatine gyvenamąja vieta" laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) "nuolatinė gyvenamoji vieta".
Taigi, nuolatinės gyvenamosios vietos ir deklaruotos nesutapimas yra visiškai teisėtas, tačiau tik tuo atveju, jeigu buvo deklaruota reali gyvenamoji vieta, o ne pas kokią bobutę, pas kurią niekada negyventa ir nė neketinta gyventi... Vieną išimtį aš paminėjau - 7 str. 2 d., kitas išimtis paminėjote Jūs.
Taigi deklaravimas reikalingas tik administracinių funkcijų įvykdymo palengvinimo tikslais - ateinu ir nurodau, kurioj noriu vietoje gauti valstybės teikiamas geroves.
tags: #gyvenamosios #vietos #deklaravimo #prasme