Priemenė - tai tradicinio gyvenamojo namo dalis prie lauko durų. Nuo XIX a. vidurio priemenė tapo dvigalių pirkių vidurine dalimi. Šis elementas atliko svarbią funkciją tiek praktiniu, tiek socialiniu požiūriu.
Senovėje priemenė buvo svarbi namo dalis, ypač kaimo vietovėse. Tai buvo tarsi tarpinė zona tarp lauko ir vidaus, atitverianti pastatų vidaus erdves. Priemenė apsaugodavo nuo vėjo, šalčio ir kitų nepalankių oro sąlygų. Žemaičių troboje priemenė atliko švaresnės patalpos funkciją.
Priemenės Funkcijos ir Paskirtis
Priemenė atliko keletą svarbių funkcijų:
- Apsauginė funkcija: saugojo nuo oro sąlygų.
- Sandėliavimo funkcija: kartais joje buvo laikomi įvairūs daiktai.
- Socialinė funkcija: vieta pasisveikinti su atvykstančiais.
Priemenėje dažnai būdavo ant aukšto, piesta, sena skrynia, indauja, kai kada girnos. Priemenė buvo patalpa prie seklyčios, kurioje galėdavo būti šarvojamas numirėlis.
Priemenė Regionuose
Įvairiuose Lietuvos regionuose priemenės turėjo savitų bruožų.
Žemaitijoje: Žemaičių trobos turėjo daug įvairios paskirties patalpų, o priemenė atliko švaresnės patalpos funkciją.
Dzūkijoje: Dzūkų tradicinio gyvenamojo namo prastesnis galas dažnai būdavo naudojamas kaip priemenė.
Architektūriniai Elementai ir Stilius
Statybos menas ir pastato meninė išraiška buvo svarbūs kuriant priemenės išvaizdą. Priemenės fasadas dažnai būdavo puošiamas įvairiais elementais. Svarbu paminėti, kad barokas - 17 ir 18 a. Europos meno stilius - pasižymėjo formų kreivalinijiniu dinamiškumu ir gausa efektyvių puošybinių elementų, kurie galėjo būti naudojami ir priemenės dekoravimui.
Medžiagos ir Apdaila
Senųjų seklyčių sienos buvo medinės, o 20 a. pr. pradėtos tinkuoti, dažyti ir klijuoti apmušalais. Grindys dažniausiai būdavo iš lentų. Priemenės apdailai buvo naudojami įvairūs motyvai ir papuošimai.
Priemenė yra svarbus tradicinės lietuvių architektūros elementas, atspindintis mūsų kultūros ir istorijos paveldą. Jos funkcija ir išvaizda priklausė nuo regiono ir laikmečio, tačiau visada išliko svarbiu namo akcentu.
Greta priemenės, tradiciniuose lietuvių namuose buvo ir kitų svarbių patalpų, tokių kaip:
- Gryčia: dar vadinama pirkią
- Pirkaitė: tradicinio gyvenamojo namo ar svirno patalpa, kurioje laikomi maisto produktai, namų apyvokos daiktai, girnos, kartais ir miegama.
- Kluonas: javams laikyti ir kulti.
- Šeimynstubė: šeimynos stuba.
- Troba: švaresnė patalpa žemaičių troboje.
Šios patalpos kartu su priemene sudarė vientisą gyvenamąją erdvę, pritaikytą to meto žmonių poreikiams.
Kitos pastato dalys:
- Pastogė (palėpė) - erdvė tarp pastato (namo) viršutinio aukšto perdangos, išorės sienų ir stogo.
- Pastogės patalpos (mansarda, mezoninas) - pastogėje įrengtas aukštas arba jo dalis, kurio (kurios) dalis sienų arba lubų gali būti nuožulnios.
- Antstatas - pagalbinės patalpos virš viršutinio aukšto (vėdinimo kameros, katilinės, soliariumai ir kt.), turinčios atskirą stogą, kai jų plotas, matuojamas pagal antstato sienų išorės matmenis, yra mažesnis nei pusė viršutiniojo aukšto ploto.
- Lodža - prieinama iš pastato (namo) vidaus aikštelė su perdanga (denginiu) ir sienomis iš trijų pusių, kuri iš ketvirtos pusės atitvaros neturi arba ji padaryta iš stiklo ar kitos skaidrios medžiagos.
Šiandien priemenė išlieka svarbiu tradicinio lietuviško namo elementu, primenančiu apie mūsų praeitį ir kultūrinį paveldą.