Kėdainių krašto muziejaus Tradicinių amatų centras Arnetų name pakvietė mantviliškiečius į bendruomenių pristatymo projektą „Kėdainių krašto bendruomenės“.
Mantviliškio Istorija ir Dabartis
Apie Mantviliškio kaimą istoriniuose šaltiniuose kalbama jau nuo seno. Anot Simonos, LDK žemėlapyje Mantviliškis paminėtas tik 1613 metais. Tais laikais gyvenusių žmonių pasakojimai byloja apie čia buvusį didelį miestą, kuriame stovėjo bažnyčios, pilys, veikė daug įmonių.
K. M. Dorohostaiskis 1603 metais parašė knygą „Hipika, arba Knygos apie žirgus“, kuri tapo pirmuoju žirgininkystės vadovėliu ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Rytų Europoje. Pirmojo veikalo leidimo išsaugoti nepavyko, tačiau lietuviškas knygos variantas Žemaitukų arklių augintojų asociacijos iniciatyva pirmą kartą buvo išspausdintas 2008 metais Šiauliuose.
XIX amžiuje Mantviliškis priklausė bajorams Grušauskams. Tuo laikotarpiu pro Mantviliškį ėjo didelis kelias į Rygą, kurį vadino Jekaterinos II vieškeliu. Šiuo keliu buvo vežami linai, sėmenys ir kitos prekės.
1908 metais įkurta Mantviliškio pradinė mokykla. Vėliau buvo įkurta Mantviliškio septynmetė mokykla. Ilgainiui keitėsi jos pavadinimas: aštuonmetė, devynmetė, pagrindinė. 1998 metais ugdymo įstaiga buvo reorganizuota į pradinę mokyklą.
1947 metais Mantviliškio kaime įkurtas kolūkis, kuriam ilgą laiką (iki 1974 metų) vadovavo Kazys Macevičius. Jo vadovavimo laikotarpiu sparčiai plėtėsi Mantviliškio gyvenvietė, buvo pastatyta daugybė naujų namų, kultūros centras, pagrindinė mokykla.
Jei kada keliausite keliu Jonava-Šeduva neabejotinai pravažiuosite mūsų gimtąjį ir mylimą Mantviliškį.
Bendruomenės Veikla ir Amatai
Mūsų bendruomenė vienija daugiau nei 60 narių. Mantviliškyje netrūksta žmonių, kurie užsiima įvairia papildoma veikla: parduoda medų, kiaušinius ar saldžius kepinius.
Projektinių lėšų dėka atsinaujinome bendruomenės patalpas. Įsirengėme sanitarinį mazgą, pakeitėme pastato stogą. Kito projekto metu įsirengėme pirtį, sporto salę, biliardo ir stalo teniso stalus. Išrovėme senus krūmus, pradėjome tvarkyti gyvenvietės šlaitą, kuris, tikimės, anksčiau ar vėliau taps slidinėjimo trasa. Taip pat labai džiaugiamės ir vietinių ūkininkų, kurie niekada neatsisako ir visada sutinka pagelbėti, parama.
Angelės Zaukienės pomėgis - mezgimas. Mokiausi Krakių vidurinėje mokykloje. Per darbų pamokas mokėmės megzti, nerti, gaminti. Labiausiai prie širdies man buvo mezgimas. Pomėgis šiam amatui su metais vis didėjo, patirtis augo. Prieš ketverius metus kilo idėja anūkėlės Pirmajai Komunijai numegzti suknelę. Pilno kliošo mezginys jai labai tiko, o, svarbiausia, patiko.
Kaimo Kapela
Prieš porą mėnesių Mantviliškyje susibūrusioje kaimo muzikantų kapeloje kol kas tik trys muzikantai, tačiau muzikuojantys vyrai tiki, kad ilgainiui muzikantų ims daugėti. Šiuo metu kapelai priklauso Kazimieras Paškevičius, Eugenijus Jablonskis ir Juozas Vaicekavičius. Daugiau nei 40 metų su muzika draugaujantys Kazimieras ir Juozas pažįstami ilgą laiką. Muzika mano gyvenime atsirado, dar pionierių laikais, kai buvau antroje ar trečioje klasėje. Pamenu, tėvai duodavo į kuprą, kad netriukšmaučiau, o man vis tiek norėdavosi groti.
Gražinos Kulinarinis Paveldas
Iš Radviliškio rajono prieš 21 metus į Mantviliškį atvykusi Gražina maisto ruošimui neabejinga nuo seno. Sukūrę šeimą su vyru susilaukėme gausaus būrio vaikų. Šeimoje auginome septynias atžalas, todėl gaminti tekdavo daug. Labiausiai vaikams patikdavo paprastas, lietuviškas, tradicinis maistas, kurį augdami išmoko gaminti ir patys. Gražina užsiaugina naminių daržovių, laiko mėsines vištas, tad parduotuvėje ji tikrai retas svečias. Šeimininkės ruošto maisto ragauja ne tik jos šeimos nariai. Bandelių receptas - mano promočiutės, tačiau svarbu žinoti, jog gaminant privalu ne tik aklai receptu vadovautis. Šiam procesui būtina meilė, šiluma.
Pirties Tradicijos Mantviliškyje
Pirtis neapsieina be vantos, be odos šveitimo, dar vadinamo pilingu, tad pradėjome dirbti su vilna. Ja apveliame muiliukus, kurie tampa puikia šveitimo priemone pirtyje. Taip pat išmokome rišti beržines vantas. Bendruomenės pirmininkė pabrėžė, kad pirtimi gali naudotis ne tik vietiniai gyventojai.
Prieš gaminant vantas reikėjo daug konsultacijų. Lietuviška pirties lankymo tradicija, manoma, siekia akmens amžių. Čia buvo gydoma, gimdoma, apiprausiami ir išlydimi mirusieji. Lietuviams nuo seno pirtis buvo ne tik prausimosi vieta. Galima vardinti daugybę priežasčių, kodėl verta eiti į pirtį, tačiau pagrindinis stimulas - ne tik fizinis, bet ir dvasinis išsivalymas. Pirtyje išsivalo oda, suaktyvinama kraujotaka.
Tradicinė lietuviška pirtis yra apie 60 laipsnių, ji gana drėgna - garas kyla nuo vandeniu liejamų įkaitusių krosnelės akmenų. Labai svarbu ne tik vantos rūšis, bet ir kokybė - joje neturi būti aštrių šakelių. Vanta turi būti tinkamai paruošta, tai yra, neperdžiūvusi, bet ir nepermirkusi. Vantų rišimo laikas nėra apibrėžtas.
