Siekiant pabrėžti žinių svarbą bei švietimo institucijų reikšmę visuomenėje, rugsėjo pirmoji vadinama Mokslo ir žinių diena. Tokią dieną norėtųsi kalbėti apie tai, kas yra reikšminga ir esminga švietimui.
Viešojoje erdvėje apie švietimą kalbame vos ne kasdien. Kalbame apie mokytojo prestižą, egzaminus, mokytojo etatą ir t.t. Visi šie dalykai yra labai svarbūs mūsų švietimo sistemoje. Bet yra ir kitų ne mažiau svarbių klausimų.
Ar naujo dalyko aiškinimas mokytojui atsistojus prieš visą klasę yra efektyvus instruktavimo būdas, ar ne? Galbūt mokinys geriau įsisavins žinias, jei naujų sąvokų ir procedūrų prasmes aiškinsis pats? Priklausomai nuo vienokio ar kitokio atsakymo į šiuos klausimus, mokytojo vaidmuo klasėje yra skirtingas. Jei naują dalyką aiškina mokytojas, tai jo vaidmuo klasėje yra svarbesnis už mokinio, kuris tokiu atveju tik bando suprasti mokytoją.
Pasaulyje apie mokytojo pagalbos poveikį klasėje diskutuojama seniai. Praėjusio šimtmečio šeštasis dešimtmetis laikomas dabartinės diskusijos pradžia. Taigi, apie instruktavimo būdus kalbama daugiau kaip pusę šimtmečio. Svarstant, kodėl klasėje sunku mokyti mokyklinius dalykus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad už klasės ribų kai kuriuos dalykus žmogus išmoksta labai lengvai.
Pavyzdžiui, klausyti, kalbėti gimtąja kalba, atpažinti veidus, bendrauti tarpusavyje vaikai išmoksta patys ir nesąmoningai. Tuo tarpu skaityti, rašyti, matematikos ir kitų mokyklinių dalykų mokomasi gana sunkiai. Šis pastebėjimas skatino mokymąsi klasėje daryti panašiu į mokymąsi už mokyklos ribų.
Lietuvoje mokytojo vaidmuo klasėje tapo svarstymų objektu beveik prieš trisdešimt metų, kitokiomis aplinkybėmis ir kitaip. Tuo metu buvo akivaizdu, kad būtina iš pagrindų pakeisti sovietinę švietimo sistemą. Tokiomis aplinkybėmis diskusija apie instruktavimo būdus pas mus tapo nediskutuotinos prielaidos apie ugdymą dalimi. Ši prielaida įgijo ugdymo paradigmos formą.
Laisvojo ugdymo humanistinė paradigma
Beveik visus pastaruosius 30 metų Lietuvoje vyksta švietimo reforma, kuria diegiama laisvojo ugdymo humanistinė paradigma. Pagal ją, ugdymas yra palankių sąlygų kiekvieno ugdytinio saviraiškai, savisklaidai ir saviraidai sudarymas. Kitais žodžiais tariant ugdymui reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios įgalintų ugdytiniam pačiam konstruoti reikšmes ir prasmes. Reformuojant švietimą yra siekiama išgyvendinti sovietinei sistemai priskiriamą klasikinę, normatyvinę paradigmą. Pagal ją, ugdymas yra mokslo žinių, vertybių, protinės bei praktinės veiklos gebėjimų perteikimas ugdytiniams.
Šioje paradigmoje mūsų edukologai įžvelgia per didelį mokytojo vaidmenį perteikiant žinias ir, anot jų, žinių sureikšminimą. Jų požiūriu mokinys ir mokytojas turi būti lygiaverčiai partneriai ugdymo procese. Geriausia, jei mokinys pats sukonstruos naujas žinias, o mokytojas sudarys tam tinkamą aplinką. Koks mokytojo vaidmuo klasėje, toks ir jo prestižas visuomenėje.
Pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, mokytojas yra mokinio partneris. Žinių įgijimas yra mokinio reikalas ir ne daugiau svarbus už jo gerą savijautą klasėje. Pasak mūsų edukologų, galiausiai taip turėtų būti ateities mokykloje. Mūsų švietimo sistemos vadovų požiūris į žinias ir mokytoją yra panašus. Šį požiūrį atskleidžia naujasis etatinio mokytojo darbo apmokėjimo modelis.
Pagal šį modelį mokytojo darbas klasėje sulyginamas su bet kuria kita užklasine veikla. Visa mūsų švietimo sistema yra taip kreipiama, kad būtų įgyvendinta laisvoji ugdymo paradigma. Pavyzdžiui, pagrindinis dėmesys rengiant naujus mokytojus skiriamas edukologijos ir didaktikos teorijoms. Dalyko žinių išmanymas yra laikomas savaime suprantamu, bet jų studijoms laiko skiriama minimaliai. Kol kas realybė klasėje yra nevienareikšmė.
Praktiškai, kiekvienoje klasėje, mokymas vyksta priklausomai nuo mokytojo požiūrio į ugdymą ir jo dalykinės kompetencijos. Neretai mokytojams tenka apsimetinėti prieš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ekspertus. Pagal šios agentūros 2017 metų duomenis, 58% pamokų dominuoja mokytojas ir 14% pamokų mokiniai mokosi patys (Švietimo kokybės žemėlapis, 7 pusl.).
Tuo tarpu pasaulyje tebesitęsiančiose diskusijose apie instruktavimo būdus atsirado naujų argumentų. Jie labai nepalankūs mūsų laisvojo ugdymo humanistinei paradigmai. Žmogaus proto vystymąsi evoliucijos eigoje aiškinantys mokslininkai teigia, kad protas turi įgimtų savybių.
Vaizdžiai kalbant, vaiko protas turi įgimtus pastolius padedančius lengvai konstruoti tam tikras žinias ir gebėjimus. Tarp jų yra jau minėti klausymas, kalbėjimas gimtąja kalba, veidų atpažinimas, bendravimas ir kita. Tokios žinios yra biologiškai pirminėmis. Jas vaikas įsisavina nesąmoningai ir be didelių pastangų. Vaikui žaidžiant ir tyrinėjant aplinką pastolių daugėja. Tačiau skaityti, rašyti, skaičiuoti padedančių įgimtų pastolių vaikas neturi. Tokios žinios susijusios su kultūra ir yra biologiškai antrinėmis. Joms įsisavinti vaikas neturi įgimtos motyvacijos, o žaidimai ir tyrinėjimai nėra pakankamos priemonės. Kontekstas kuriame įsisavinamos biologiškai antrinės žinios yra mokykla.
Evoliucija nesuteikė mūsų protui savybių, kurios įgalintų mokyklines žinias įsisavinti be jokių pastangų. Tuo tarpu svarbiausios mokyklinės žinios, būdamos biologiškai antrinėmis, yra kokybiškai skirtingos. Naivu tikėtis, kad mokyklines žinias vaikas konstruos pats, jei tik jam bus sudaryta tinkama aplinka. Skirtingai nuo biologiškai pirminių žinių įsisavinimo, mokykloje kryptingas instruktažas gali būti neišvengiama priemonė.
Žinių skirstymas į dvi edukacine prasme skirtingas kategorijas turi daugiau pasekmių. Pastaruosius kelis dešimtmečius mokyklinėse ugdymo turinio programose formuluojama būtinybė ugdyti taip vadinamas bendrąsias kompetencijas. Pavyzdžiui, problemų sprendimo bendrąja kompetencija vadinamas gebėjimas spręsti skirtingų sričių problemas.
Nepaisant to, kad tokia kompetencija atrodo nepaprastai svarbia, jos ugdymo galimumą patvirtinančių faktų yra mažai. Tai, kad tokią kompetenciją turime visi, nereiškia, kad ją įmanoma išugdyti. Priešingai, šis faktas rodo, kad problemų sprendimų bendroji kompetencija priklauso biologiškai pirminių žinių ir gebėjimų kategorijai. Tuo tarpu biologiškai antrinės žinios ir gebėjimai priklauso tik specifinėms sritims.
Tai reiškia, kad galime tikėtis išugdyti tik specifinės srities problemų sprendimų gebėjimą. Pavyzdžiui, gebėjimas spręsti algebrines lygtis negali padėti spręsti kitų matematikos sričių problemas, o tuo labiau įgalinti mus užvesti automobilį sugedus jo varikliui.
Nei evoliucinės proto vystymosi teorijos argumentas, nei edukologijai svarbios neuromokslų išvados neturi pastebimo atgarsio mūsų šalyje. Galbūt todėl, kad požiūris į mokytojo vaidmenį klasėje ir instruktavimo būdus yra mūsų švietimo reformos prielaida. Deja, Mokslo ir žinių dieną tenka pripažinti, kad mokykla mūsų visuomenėje nėra laikoma tiltu jungiančiu evoliuciją ir kultūrą. Švietimas mūsų šalyje laikomas ekonomikos varikliu. Mokykla rengia būsimus vartotojus, verslininkus, lyderius, bet ne tiesiog išsilavinusius žmones.
Ne paslaptis, kad XXI amžius labai pakeitė visuomeninį gyvenimą. Informacinės technologijos užvaldė kone visas sferas, kardinaliai pakeitė bendravimo, susisiekimo bei darbų planavimo įgūdžius. Žmonės tapo ,,išmaniais“, beveik nebeliko ranka rašytų laiškų, o mobilius telefonus, automobilius ar kompiuterinę techniką tikrai sudėtinga palyginti su ta, kuri gyvavo prieš pusantro šimto metų.
Kaip bebūtų keista, bet keičiantis pasauliui, švietimo sistema keistis neskuba. Praėjus daugiau nei šimtui metų vis dar lieka ta pati klasės struktūra, mokytojai yra informacijos skleidėjai, o mokiniai vis dar yra tik klausytojai, kurių nuomonė retai kada yra svari. Iš tiesų, visas ugdymo procesas labai atsilieka nuo šiuolaikinio pasaulio, keičiantis mąstymui ir požiūriui į gyvenimą, švietimo sistema išlieka ta pati: neskatina mokinių saviraiškos bei siekia vienodo žinojimo ir mąstymo, ko šiais laikais pasiekti yra beveik neįmanoma.
Tačiau vis dažniau kalbama apie tai, jog švietimo sistema turi keistis, nes dabartinė situacija veda į degradaciją.
Visų pirma, norėčiau aptarti ugdymo sistemos požiūrį į žmogų ir jo prigimtį. Klasikinėje ugdymo paradigmoje teigiama, jog vaikai yra skirstomi į du tipus: kvailus ir protingus. Tie, kuriems geriau sekasi, yra mokytojų mylimi ir palaikomi, o tie, kuriems mokytis sekasi prasčiau, yra ,,nurašomi“ ir jiems dažniausiai nėra suteikiama galimybė tobulėti, išbandyti save kitose veiklose.
Pagrindinė industrinio amžiaus vertybė yra vienodas žinojimas bei vienodos galimybės, pagal tai klasėje yra skirstomi vaikai į gabius ir nieko neišmanančius. Toks požiūris žlugdo mokinius kaip asmenybes ir neleidžia jiems pasireikšti.
Šiuo metu ugdymo sistemoje yra visiškai neatsižvelgiama į vaikų individualumą bei jų asmenines savybes. Siekiama vaikus suskirstyti į amžiaus grupes bei visiems suteikti vienodas žinias, kurias jie turi būti įsisavinę baigdami tam tikrą klasę. Tačiau labai mažai dėmesio yra kreipiama į vaiko prigimtį, nesistengiama išsiaiškinti, kam jis yra gabus, o kam ne, nesigilinama į vaiko mąstymo lygį, jo savitumą. Juk prigimtis yra žmogaus gabumų visuma, kuri daro jį unikalų, išsiskirianti iš kitų.
Humanistinėje ugdymo paradigmoje priešingai nei klasikinėje nėra ,,žudomas“ vaiko individualumas. Siekiama, kad kiekvienas mokinys galėtų tobulėti, laisvai reikšti savo mintis. Taip pat stengiamasi nustatyti kiekvieno vaiko prigimtinį mokymosi stilių, kad galima būtų suteikti jam reikiamą pagalbą bei paskatinti jį tobulėti jam priimtinose veiklose.
Kelmelytė (2015) teigia, kad humanistinė ugdymo samprata remiasi žmogaus prigimties galių atskleidimu, doro, laisvai mąstančio ir mokančio rinktis žmogaus ugdymu. Pagrindinis humanistinės ugdymo paradigmos principas - kiekvieno mokinio kaip asmens pripažinimas ir pagarba jo gabumams, laisvė pasirinkti bei atsakomybės ugdymas. Autorė pabrėžia, kad mokiniai mokykloje turi gauti ne tik pagrindines žinias, kurios numatomos ugdymo programoje, tačiau taip pat pedagogų padedami turi mokytis atrasti save, ugdytis vertybes, rasti savo gyvenimo tikslus.
Ugdymas turi būti sutelkiamas ne į žinias, bet į žmogų, turi suteikti galimybę jam išreikšti save. Patenkinus pagrindinius poreikius galima daug lengviau ugdyti vaiką, perteikti jam reikiamas žinias: vaikas turi būti palaikomas ir gerbiamas, jam turi būti suteikiama psichologiškai saugi aplinka, turi būti sukuriamas mokinio ir mokytojo tarpusavio ryšys. Taip pat labai svarbu, kad pedagogas mylėtų savo darbą ir savo mokinius, kad stengtųsi pažinti kiekvieną vaiką, nuoširdžiai juo domėtųsi bei sukurtų klasėje draugišką atmosferą.
Mokytojai turėtų laikytis pagrindinės humanistinio ugdymo idėjos, kuri teigia, jog reikia padėti jaunam žmogui išmokti gyventi remiantis bendražmogiškomis vertybėmis bei atskleisti ir realizuoti savo asmenines galimybes.
Asmens ugdymo kryptys ir ugdymo samprata
Ugdymas, tai yra socialinis reiškinys, kurio pagalba yra perduodamos žinios, suteikiama reikalinga informacija bei padedama bręsti ir tobulėti įvairioms kartoms. Pedagogai ugdo savo mokinius suteikdami jiems dar nežinomos ir naudingos informacijos, kuri ugdytiniams padeda kelti kompetencijas ir žinių lygį. Pagrindinis humanistinio ugdymo uždavinys yra padėti žmogui suvokti jo troškimus ir gebėjimus, padėti juos panaudoti gyvenime. Taip pat šio mokymo šalininkai siekia nukreipti mokinį tinkama kryptimi ir atradus savo norus ir siekiamybes padėti jam rasti tinkamą gyvenimo kelią. Siekiama vaikams parodyti, jog gyvenimas yra brangus, atskleisti gyvenimo grožį, ugdyti tinkamas vertybes.
Mokyklos tikslas turėtų būti padėti mokiniui visiškai save realizuoti, atskleisti viduje glūdinčias galimybes. Ugdymo proceso kryptis turi būti nukreipta į individualumą, kultūriškumą, socialumą ir dvasingumą. Vaikas neturėtų būti koncentruojamas vien tik į žinias, nes be tinkamo išsiauklėjimo nebus pasiektas teigiamas rezultatas.
Klasikinis ugdymo modelis nesikeičia jau daugiau nei šimtą metų, kai tuo metu kasmet modernėja informacinės technologijos bei keičiasi visuomenė. Vadinasi, vaikai, nepaisant pasikeitimų pasaulyje, vis dar yra mokomi pagal senoviškus metodus, kurie neleidžia mokiniui pasireikšti ir yra tarsi užprogramuoti kuriant vienodai mąstančią visuomenę. Vaikams mokykloje yra nustatomos griežtos taisyklės, kada jie gali pavalgyti, kada gali pailsėti, o kada nori kažką pasakyti būtinai turi kelti ranką ir tik mokytojas nusprendžia, ar suteiks jam galimybę pasisakyti ar ne.
Dabartinė mokymo sistema verčia visus atlikti vienodas užduotis, labiausiai orientuotas į matematinius ir verbalinius aspektus. Tačiau kūrybiški mokiniai, kuriems galbūt sunkiau sekasi susikoncentruoti ties logine veikla, neturi galimybės ugdyti savo gebėjimų, nes jiems iš karto yra teigiamą, jog yra niekam tikę ir negebės tinkamai pasirengti baigiamiesiems egzaminams. Šis švietimo trūkumas priveda prie to, jog visuomenėje vis labiau trūksta kūrybiškų žmonių, kurie galėtų nevaržomai reikšti savo nuomone bei įgyvendinti savas idėjas. Klasikinis ugdymo modelis diktuoja viena tiesos kelią, kuris ne visiems yra vienodai suprantamas ir paaiškinamas, o į vaikus žiūrima kaip į konvejerio gaminamus gaminius, kurie turi būti visi vienodai pagaminti, šiuo atveju ugdymo sistema neva ,,pataiso“ netikusius mokinius ir paleidžia juos konkrečiai net nežinodami jų turinio.
Kaip visišką prieštaravimą klasikiniam ugdymo modeliui ŠMM leidinyje ,,Ugdymas paradigmų kaitoje“ (2016) pateikiamas vienas iš nedaugelio dokumentų ,,Geros mokyklos koncepcija“, kuris nenurodo kaip ir ką daryti, o parodo tinkama kryptį, kuri skatina tarpusavio bendradarbiavimą visuomenei naudingais tikslais. Iš tiesų šis dokumentas tiesiogiai atitinka humanistinę ugdymo paradigmą, kadangi jis nurodo jog svarbiausias ugdymo procese yra vaikas ir jo poreikiai, o ne tiesiog tinkamai pateiktas mokymo turinys. Taip pat šis dokumentas suteikia galimybę kiekvienai mokyklai susikurti priimtina mikroklimatą, kurioje visa mokyklos bendruomenė jaustųsi saugi ir draugiška.
Pabrėžiama, kad mokykloje turi būti skiriamas vienodas dėmesys visų asmens kompetencijų ugdymui, vadinasi, tikslieji mokslai tampa lygiaverčiai kūrybinėms pamokoms, tad mokiniai gali save realizuoti juos dominančioje veikloje. Pripažinta, jog saviraiškus dalyvavimas ugdymo procese yra lygiai taip pat svarbus, kaip ir formalus ugdymas, tad vaikams turi būti suteikiama galimybė pasireikšti, realizuoti save įvairiose veiklose. Kalbama ir apie mokymosi aplinkos keitimą, klases ,,be sienų“, kai mokiniai gali mokytis koridoriuose, bibliotekose ar kitose erdvėse, kuriose jie gali save realizuoti.
Mokymosi samprata
Mokymasis, tai nėra vien tik pasyvus informacijos kaupimas. Jis yra susijęs su suvokimu, patirties įgijimu per praktiką, naujų dalykų atradimu, individualiu informacijos ieškojimu ir t.t. Mokymosi procese mokiniui pedagogas nurodo tik kryptį, o toliau jis pats ieško naujos informacijos, analizuoja įgytas žinias, stengiasi jas suvokti ir pritaikyti praktinėje veikloje. C. Rogers humanistinį mokymą aiškina taip : ,,Mes negalime tiesiogiai išmokyti kito žmogaus, mes tik galime padėti jam išmokti“.
Tai vienas iš esminių klasikinės ir humanistinės ugdymo paradigmų prieštaravimų. Klasikinėje ugdymo sistemoje vyrauja tik viena tiesa, kuria žino mokytojas. Jis užduoda vaikams įvairias užduotis, kurias atlikti jie turi tokia seka, kokią jis yra numatęs. Ir visai nesvarbu, kad vaikas randa naujų sprendimo būdų, bet vertinamas atitinkamai gerai jis yra tik tada, kai pateikia sprendimus, atitinkančius mokytojo reikalavimus. Visiems mokiniams be išimties pateikiami vienodi testai, kuriuos jie turi atlikti teisingai pagal išmoktą sistemą. Nėra atsižvelgiama į tai ar vaikas gali spręsti testus, galbūt jam reikia užduočių, kuriose jis galėtų išreikšti savo mintis ir nuomonę, bet mokytojas laiko save svarbiausiu asmenimi klasėje, todėl jisai vienas gali spręsti, kokį žinių patikrinimą pateikti vaikams.
Be to, taikant klasikinius metodus vaikas turi dažniausiai atsiskaitymo metu kalbėti vadovėlyje parašytais žodžiais, perpasakodamas savo supratimą vaikas gali būti įvertintas neigiamai. Vertinami visi yra taip pat vienodai pagal bendrą sistemą, bet jei mokytojas klasėje yra atsirinkęs mylimus arba nemylimus mokinius, jie atitinkamai visada gali gauti gerus arba blogus įvertinimus. Mokymas klasikinėje ugdymo paradigmoje yra labai susistemintas, nėra kreipiamas dėmesys į vaiko svajones ir norus, nesiekiama mokinių sudominti, o tik pateikti jiems teoriją, kuri yra numatyta programoje.
Vis dėlto, keičiantis visuomenei reikėtų keisti ir mokymosi samprata, mokykla neturėtų būti tik sausos informacijos davėja, turėtų būti taikomi nauji, interaktyvūs metodai, kurie sudomintų ir palengvintų vaikų mokymąsi. Šio atveju remiantis Silver, Strong, Perini (2012), mokytojai visais laikais naudojo tam tikrus mokymo metodus, tačiau ilgą laiką po ranka jie turėjo vos kelis bendrojo pobūdžio metodus: diskusiją, rodymą, paskaitą, praktiką ir testą. Visi šie metodai buvo labai tinkami ankstesnėms kartoms, tačiau šiuolaikinių mokinių dėmesį sutelkti yra labai sudėtinga, todėl mokytojai turi turėti įvairių strategijų ir metodų, kurios palengvintų mokinių mokymąsi ir praplėstų jų galimybes.
Knygoje ,,Mokytojas strategas“ yra pateikiamos pagrindinės metodų grupės, kurios atitinka skirtingus mokymo stilius: meistriškumo metodai, kurie padeda mokiniams geriau įsiminti informaciją, suvokimo metodai, kurie ugdo mokinių gebėjimą argumentuoti savo nuomonę, saviraiškos metodai, skatinantys mokinių kūrybinę veiklą bei tarpasmeniniai metodai, padedantys vaikams suprasti santykių reikšmę, kuriuos jie užmezga su savo aplinkos žmonėmis.
Šiuolaikinio mokytojo tikslas yra nukreipti skirtingus mokinius bendra mokymosi linkme, todėl taikydamas įvairius metodus jis suteikia galimybę vaikams pasireikšti, patiems susirasti tinkamą medžiagą, išsakyti savo nuomonę ir ją pagrįstai argumentuoti. Mokytojas strategas apie pamoką neturėtų galvoti kaip apie tam tikrą planą, kurį jis turi įvykdyti pamokos metu. Strategijas naudojantys mokytojai į pamoką turėtų žiūrėti kaip į vaidinimą, kuriame kiekvienas mokinys gali koreguoti scenarijų, pasiūlyti naujų užduočių sprendimo būdų, naujų mokymo idėjų, kurios galbūt yra labiau priimtinos visai klasei.
Humanistinėje ugdymo paradigmoje mokytojas nėra teisėjas, kuris liepia kažką daryti arba visus baudžia, jis yra pagalbininkas, kuris mokiniams ieškant informacijos pagelbėja, užveda ant teisingo kelio. Pedagogas bendradarbiauja su vaikais, išklauso jų nuomonę ir esant reikalui gali iš esmės pakeisti suplanuotą pamokos tikslą, jei tuo metu vaikai nėra pasirengę įvykdyti visų numatytų veiklų. Tad šie taikomi metodai paneigia klasikinės ugdymo paradigmos mokymosi sampratą, nes jie prieštarauja mokytojo kaip ,,Dievo“ vaidmeniui ir suteikia galimybę mokiniams taip pat dalyvauti ugdymo proceso planavime.
Ugdymo tikslai, turinys, procesas bei vertinimas
Industrinė ugdymo sistema neleidžia rinktis, ji tiesiog nurodo apibrėžtas mokinių ir mokytojų pareigas, kurių negalima kažkaip keisti, nes turi būti pasiekti bendri tikslai visiems vienodai. Švietimo sistema yra kuruojama politikų, jie sukuria ugdymo programą ir parengia galutinę baigiamąją mokinių vertinimo sistemą, visiškai neatsižvelgdami į kiekvieno mokinio asmeninius poreikius. Norėdami gerai baigti vidurinę mokyklą ir įstoti į universitetą, mokiniai turi laikyti vienodus egzaminus nepaisant to, kad visų prigimtis ir galimybės yra skirtingos. Dėl šios priežasties ir patys pedagogai negali suteikti pakankamai galimybių reikštis mokinių gebėjimams, nes galiausiai vis tiek visi vaikai turės laikyti vienodus egzaminus, tad ir žinių pateikimas yra visiems vienodas.
Humanistinėje ugdymo paradigmoje ugdymo tikslai nurodo visai ką kitą. Remiantis Petty (2007), ugdymo tikslas yra glaustai išdėstyti teiginiai, kuriais remiantis mokytojas ketina kažko pasiekti. Tikslai turi nusakyti, ką mokinys privalo išmokti. Nėra konkrečių taisyklių, kaip turėtų būti apibrėžiami tikslai ir siekiai, tačiau visi vienareikšmiškai sutinka, kad tikslai ugdymo procese yra neišvengiama dalis. Autorius teigia, jog tikslai turi būti tokie, kad atitiktų mokytojo ir mokinių poreikius bei jie neturi turėti griežtų sąlygų, kaip turi būti pasiekiami. Kiekvienas mokytojo užsibrėžtas tikslas ugdymo proceso eigoje gali keistis priklausomai nuo mokinių gebėjimo ir pažangos.
Pagal B. S. Bloomo taksonomija, mokymo tikslai turi būti klasifikuojami į tris pagrindinius poskyrius: pažintiniai (intelektiniai įgūdžiai ir gebėjimai), emociniai (sutelkti į dėmesį, smalsumą žinojimą ir t.t.) bei psichomotoriniai (susiję su motoriniais ar fiziniais įgūdžiais, tokiais kaip jutiminis suvokimas, akių ar rankų koordinacija ir t.t.) tikslai. Šios taksonomijos tikslų paskirstymo pagalba suteikiama daugiau galimybių pasireikšti skirtingiems mokiniams, leisti atsiskleisti individualiems vaikų gebėjimams.
Tad kitaip nei industrinėje ugdymo sistemoje, humanistinė ugdymo paradigma leidžia kiekvienai mokyklai individualiai išsikelti ugdymo tikslus bei sukuria darną tarp ugdytojų ir ugdytinių.
| Paradigma | Tikslai | Ugdymo turinys | Procesas | Vertinimas |
|---|---|---|---|---|
| Klasikinė | Bendri tikslai visiems vienodai | Apibrėžtas mokinių ir mokytojų pareigas | Mokytojas - vadovas. Griežta tvarka ir taisyklės | Vienoda vertinimo sistema visiems |
| Humanistinė | Tikslai atitinka mokytojo ir mokinių poreikius | Individualus mokymosi stilius | Mokytojas - pagalbininkas. Bendradarbiavimas su mokiniais | Individualūs vertinimo metodai, atsižvelgiant į mokinio pažangą |
Kalbant apie ugdymo turinį ir procesą, Hattie (2012) knygoje ,,Matomas mokymasis“ pateikiami teiginiai taip pat prieštarauja klasikinei ugdymo paradigmai. Autorius teigia, jog priešingai nei industrinėje ugdymo sistemoje, šiuolaikiniame ugdymo procese nebelieka mokytojų monologo pamokos metu. Per pamokas turi būti užduodami daugiausiai vaikų, o ne mokytojų klausimai.