Radviliškio rajonas garsėja ne tik savo gamtos grožiu, bet ir jaukiais kaimo kampeliais, kuriuose galima rasti tikrą ramybės oazę. Šiame straipsnyje apžvelgsime kelias išskirtines sodybas, kurios žavi savo autentiškumu, gamtos artumu ir originaliomis idėjomis.
Radviliškio rajono žemėlapis
Molinė Saulėgrąža: Spalvingas Saulėgrąžų Pasaulis
Įsivaizduokite, kad važiuojate keliu Šiauliai-Panevėžys, o šalia - geltonai žydintis laukas. Ne rapsai, ne aguonos, o saulėgrąžos. Šimtai, net tūkstančiai. Tai Molinė saulėgrąža: gražiausia sodyba Lietuvoje rudenį.
Molinė saulėgrąža - šeimos sodyba Radviliškio rajone, netoli Burbiškio dvaro, kur šeimininkė Elžbieta Karaliūtė augina daugiau nei 100 veislių saulėgrąžų. Nuo mažyčių pūkuotų iki keturių metrų aukščio gigantų. Bet saulėgrąžų laukas - tik pradžia. Sodyboje veikia molinių ąsočių muziejus, kuriame lentynos linksta nuo šimtų skirtingų formų ir dydžių ąsočių.
Vaikai sako: „Šitas - kaip iš raganų pasakos!“, o tėvai atranda nostalgiją tarp senovinių daiktų. Antrame aukšte laukia lobynas su lagaminais be ratukų, naktipuodžiais ir istorijomis, kurios priverčia šyptelėti. O tada - smagiausia dalis: vietiniai skanėstai.
Kai paragaujate saulėgrąžų chalvos ledų, suprantate, kad atvykote ne tik pamatyti, bet ir paragauti vasaros. Sodyba gyva ir muzika - čia vyksta koncertų ciklas „Skambančios saulėgrąžos“.
Po atviru dangumi, tarp geltonų žiedų, muzika skamba kitaip - vaikai linguoja pagal ritmą, tėvai šypsosi, o saulė leidžiasi virš saulėgrąžų. Jei nesinori skubėti namo, galima ir nakvynė - senoviniame svirne su septyniomis lovomis ir tikra kelionės laiku atmosfera.
Molinė saulėgrąža - ne tik sodyba. Tai vieta, kur šeimos pamato, kaip paprasta švęsti gyvenimą. Nuoširdžiai rekomenduojame aplankyti šią vietą, nes ji nustebins net ir visko mačiusius.
Sena Svirtis: Autentiškumo Paieškos
Poilsio ir kaimo ramybės kupina sodyba „Sena svirtis“ įsikūrusi Radviliškio rajone, Daugyvenės draustinio teritorijoje, atokiau nuo Januškonių kaimo centro.
Sodybos šeimininkas Aivaras Grigaitis yra šio krašto žmogus, užaugęs Baisogaloje. Aivaras sakė, kad yra didelis Lietuvos patriotas, todėl aktyviai dalyvavo lietuvių išeivių renginiuose. Gyvendamas užsienyje, jis plačiau pravėrė pažinties langą į pasaulį, domėjosi istorija, kitų kraštų papročiais.
Sugrįžęs į savo šalį, ėmėsi veiklos. Sužinojo, kad galėtų įsigyti netoli Baisogalos esančią apleistą sodybą. Aivarui patiko didelis vienkiemis, senoviška dviejų galų pirkia, moliu drėbtas kluonas, seni medžiai.
Sodybos šeimininkas pasakojo, kad jis seną sodybą nutarė sutvarkyti, rekonstruoti dviejų galų gyvenamąjį namą, suremontuoti ir kitus išlikusius pastatus. Žinojo, kad visiems darbams reikės nemažai lėšų ir laiko. Pagrindinis tikslas buvo išlaikyti autentišką ne tik senovinės dviejų galų pirkios, bet ir visos sodybos stilių.
Troba statyta 1926 metais. Rekonstrukcijai naudojo tokias pat medžiagas, kokios buvo naudotos beveik prieš šimtmetį statytuose pastatuose: molį, akmenis, medį, šiaudus. Gyvenamojo namo stogą uždengė skiedromis, padarė naujus medinius langus su langinėmis. Trobos viduje išsaugojo duonkepę ir krosnį su sienelėmis, nušveitė visus rąstus, duris.
Prieš dvylika metų prasidėjo didieji rekonstrukcijos darbai. A. Grigaitis sako, nors daug darbų jau padaryta, bet dar daug įvairių darbų laukia ateityje, mat jis turi galybę idėjų ir sumanymų. Dabar tvarko sodybos aplinką. Plačių užmojų naujasis sodybos šeimininkas stengiasi, kad didelė teritorija būtų jauki, tvarkinga. Jo nuostata tokia -svarbu nepažeisti harmonijos su supančia gamta.
Kalbėdamas apie atliktus darbus, šeimininkas sakė, kad pirmiausia buvo renovuotas gyvenamasis namas. Po to ėmėsi kitų darbų. Iš svirno padarė pirtį ir svečių namelį. Plaukai šiaušėsi, kai reikėjo uždengti sandėlio stogą, kurio ilgis - beveik 70 metrų. Rekonstrukcijos darbams atlikti, medžiagoms pirkti pritrūko pinigų, todėl Aivaras emigravo antrą kartą. Tik šį kartą dirbti išvažiavo į Norvegiją.
Prieš porą metų sugrįžo į gimtinę - nusprendė daugiau nebevažiuoti svetur uždarbiauti. Paklaustas, kodėl įkurtai bendrovei pasirinko romantišką pavadinimą „Sena svirtis“, Aivaras teigė, kad svirtis jam yra ryšys tarp žmogaus ir gamtos, tiesiog gyvybės simbolis - iš šulinio pasemtas vanduo numalšina troškulį, suteikia atgaivos, be to, šulinio vanduo buvo naudojamas maistui gaminti, sodiečiai vandens pripildavo į geldą, kurioje maudydavo kūdikį.
Abu su žmona nusprendė, kad poilsiui įkurtai sodybai reikia sureikti pavadinimą „Sena svirtis“. Ir neapsiriko. Aivaras sakė, kad bendrovę įregistravo 2020 metais.
„Lauksime palankaus laiko, kada galėsime priimti poilsiautojus. Dabar patys tvarkome sodybos aplinką, gėrimės gamta, džiaugiamės viskuo, kas jau padaryta. Čia - mūsų šeimos ramybės oazė. Turime daug sumanymų, stengsimės sutvarkyti infrastruktūrą, kad sodybos svečiams būtų jauku, patogu ir miela pailsėti.
Moliu drėbtas kluonas tapo poilsio erdve. Čia bus galima rengti koncertus, parodas, kūrybines dirbtuves. Šalia nedidelio tvenkinio yra laužavietė, įrengtas nusileidimo takas aviamodeliams, parasparniams, skraidyklėms. Stengiamės, kad sodyboje viskas būtų skoninga, estetiška ir autentiška“, - apie būsimą sodybos veiklą kalbėjo A.
Sodybos šeimininkas mėgsta kolekcionuoti senus daiktus, namų apyvokos rakandus, įrankius, agrotechnikos padargus, domisi istorija, metalo industrija. Aivaras sakė, kad jis į sodybą pradėjo tempti sendaikčius, senovinius baldus, žemės dirbimo agregatus, praėjusio šimtmečio įrankius.
Apžvalgos Bokštai: Panoraminiai Radviliškio Rajono Vaizdai
Šis bokštas savo forma atrodo tarsi taurė už laimėtas sporto varžybas. įžiūrėti Radviliškio, Šiaulių stogus.
Burbiškio Dvaras: Istorijos ir Elegancijos Simfonija
Burbiškio dvaras yra įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai - XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija.
Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos - Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą.
Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Nepokojčickis (Trojan Niepokojczycki). 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius (Mateusz Woronicz), o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai.
1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius (Stanisław Węcławowicz) žymiam architektui Povilui Gižickiui (Paweł Giżycki) užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius (Jan Węcławowicz ) to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas.
Taigi, XVIII a. Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Ypatinga interjero puošmena - autentiškos XIX a. krosnys, apmūrytos baltos glazūros plokštėmis. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai.
Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai. Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos.
Dvaro svečius ir keliaujančius pro šalį kviečiame apsilankyti dvare įsikūrusiame restorane. Mūsų tikslas - kiekvieną apsilankiusįjį nustebinti dėmesingu ir maloniu aptarnavimu, puikiu maistu ir aukščiausios klasės tauriaisiais gėrimais - pasiūlysime paragauti Lietuvos dvarų kulinarinio paveldo bei tarptautinės virtuvės patiekalų. Pokyliams, banketams ar kitiems dvare vykstantiems renginiams sudaromas atskiras meniu.
Cigarų kambaryje galėsite mėgautis aukščiausios klasės cigarais iš Kubos. Profesionalus aptarnavimas, privatumas, jauki aplinka leis kiekvienam atvykusiam atsipalaiduoti ir pajusti tikrą cigaro skonį ir kvapą.
Ekskursijos kaina - 5 eur/asm.
Piknikas Radviliškio Rajone: Gražiausios Vietos
15min paruošė sąrašą su vietelėmis skirtingose savivaldybėse, kurios nesunkiai pasiekiamos automobiliu, jose patogu įsikurti, yra kur akis paganyti ir, žinoma, pasigaminti maisto ant laužo. Kokia vasara, jeigu ji šašlykais nekvepia?
Pasitiesti mikštą languotą apklotą patogu bus aplink Arimaičių ežerą esančiose poilsiavietėse su laužavietėmis ir pavėsinėmis. Užkąsti savo pačių šašlykine gamintus pietus galėsite pasiplaukioję ežere, kadangi čia įrengtas patogus paplūdimys. Na o kalorijas puikiai degina vandens dviračiai, baidarės ir valtys.
Vienu žodiu, puikus aktyvus poilsis. Vietovėje aptiksite ir porą restoranų, kurie, prireikus, nakvynę suteiks bei netgi pirtelę užkurs.
Arimaičių ežeras
Zitos Butkuvienės Sodyba: Kaimo Grožio Įkvėpimas
80 metų Bariūnų kaimo (Joniškio rajonas) gyventoja Zita Butkuvienė nuo ryto iki vakaro sukasi 32-iejų arų sklype: pjauna žolę, karpo gyvatvores, persodinėja gėles, grėbia lapus. Zitos Butkuvienės gėlynai šiemet išsiskyrė paprastumu ir kaimo sodybos akcentais.
Prie durų aukštyn išstypęs ir rudeniop įvairiomis spalvomis nusidažantis medis - žagrenis. Prie išsirietusios medžio šakos šeimininkė pritvirtino termometrą. Jis anksčiau buvo prie sienos, bet nukrito. Iš pensijos gyvenanti moteris gėlių priaugina pati.
Tai - serenčiai, surfinijos, jurginai, palergonijos, begonijos. 32-iejų arų sodyboje nuo gatvės pusės akį traukė ryškių žiedų serenčių ratas, medžių karkasai su ksvyrančių gėlių vazonais. Kai su šviesaus atminimo vyru Tadu (Zita sutuoktinį palaidojo prieš aštuonerius metus - aut. past.) atsikėlė gyventi į kolūkio specialistams skirtą namą, pirmiausia įveisė sodą, kuriame augino 13 obelų.
Per ilgą laiką vaismedžiai paseno, teko juos išpjauti. Prisodino tujų, medelių, juos apjuosė akmenų juostomis arba tiesiog kilimais. Akmenų Zita sako prisirinkusi savame darže.
„Prieš aštuonerius metus tą tvorą pati pasistačiau. Nuvažiavau su karučiais iki kaimo kanalo, prisipjoviau vytelių, storesnių šakų karkasui sukalti, ir grįžusi namo ėmiausi darbo. Nors žentas tikino, kad vytelės laikys porą metų ir subyrės, prognozė nepasitvirtino. „Turiu elektrines gyvatvorių žirkles, tačiau jos sugedo, todėl šiemet karpiau paprastomis. Kur nepasiekiau - pasilipau ant kopėtėlių. Tik pačias viršūnes nukirpo marti Jolanta. Ji gyvena Joniškyje, tad su anūkais Urte ir Matu pas mane neretai užsuka, kiek reikia, padeda. „Kasmet važiuoju į sanatoriją. Šiemet taip pat buvau Šventojoje. Iš pensijos pasitaupiau ir nuvažiavau.
Štai keletas Zitos sodybos akcentų:
- Gėlės: Sodyba daugiausia puošiama savo pačios augintomis gėlėmis.
- Jurginai: Gausu dabar išpuoselėtoje aplinkoje retai kur matomų jurginų.
- Dermė: Vieni su kitais gražiai dera kadagiai ir tujos.
- Stovai: Buvusio sodo vietoje teliko tik obelų kamienai, tapę stovais.
- Tvorelė: Šią tvorelę šeimininkė nupynė pati.
- Akmenys: Akmenų juostomis, kurių šeimininkė prisirinko savame darže, įrėmino gėlynėlius.
Zitos Butkuvienės sodyba
tags: #graziausiu #sodybu #radviliskionaujienos