Lietuvos muziejų organizuojama „Muziejų kelio“ programa, kurios tema - „Dvarų kultūros atspindžiai“, renginių dalyvius nukėlė į epochą, kai Lietuvos teritorijoje klestėjo dvarų kultūra, o dvaras buvo ne tik svarbi valstybės ūkinio gyvenimo dalis, bet ir kultūrinio gyvenimo židinys. Iki mūsų dienų išlikę dvarų sodybų fragmentai ir muziejų bei kitų atminties ir kultūros institucijų rinkiniuose saugomi dvarų epochos reliktai - iki šiol reikšminga Lietuvos kultūros paveldo dalis.
Ginkūnai iš visų pusių ekonomijos žemėmis apjuosti, pirmoje XVII a. pusėje vadinosi Bojar Monkun, o nuo 1673 m. - Ginkąnais. Pirmoje XVIII a. pusėje kaimas jau vadinosi Ginkūnais. Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės surašymo 1790 m. lentelėje Ginkūnų nėra. Tai reiškia, kad kaimas buvo dar gana mažas. XVIII a. pabaigoje paspartėjo prekyba per Liepoją, Rygą. O netoli Šiaulių-Rygos kelio įsikūręs Ginkūnų kaimas dėl patogios geografinės padėties pradėjo sparčiai augti. Ginkūnų krašto žemė užaugino daug įžymių žmonių - kultūros, mokslo ir meno darbuotojų, palikusių ryškių pėdsakų mūsų tautos istorijoje: grafai Zubovai, Fledžinskai ir kt.
Nuo 1890 m. Vladimiras Zubovas ir jo sutuoktinė Sofija Bilevičiūtė-Zubovienė įsikuria Ginkūnuose ir ima ūkininkauti. Pasistatė naujus rūmus, kuriuos, kaip sakė S. Zubovienė, pati suprojektavo. Ėmė steigti mokyklas. Grafas Vladimiras rūmuose turėjo ir slaptą biblioteką, kurioje buvo sukauptos knygos įvairiomis temomis lenkų, rusų ir lietuvių kalbomis. Slaptoji biblioteka veikė iki 1896 m. Nuo 1902 m. ji tapo prieinama visiems. Knygų bibliotekoje buvę apie 2778 egz.
Iširus Sofijos ir Vladimiro santuokai dvarą pradėjo valdyti jų dukra Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė drauge su savo vyru Jonu Fledžinsku. Jiedu tęsė tėvų pradėtas tradicijas. Sovietmečiu dvaro gyvenamajame name buvo įkurdinti kultūros namai, Ginkūnų daržininkystės tarybinio ūkio kontora. Gyvenamasis namas Zubovų palikuonims nebuvo grąžintas. Jiems išmokėtos kompensacijos. Šiuo metu juose veikia „Laisvųjų krikščionių bažnyčia“, „Lietuvos krikščioniškasis fondas“, Vaikų dienos centras, vyksta įvairūs renginiai.
Šiaulių rajono savivaldybė
Šapnagių Kaimas
6,5 kilometro į Šiaurės rytus nuo Šiaulių, netoli Ginkūnų gyvenvietės, yra Šapnagiai. Šapnagių kaimas jau minimas 1649 m. Gražus sodžius su dar išlikusiomis senomis sodybomis, medžiais. Jį galima apibūdinti žurnalistės Vitos Morkūnienės žodžiais: „Čia daug erdvės, akys mato toli, labai toli. Arimai driekiasi už horizonto, vyturio giesmė skrenda iki dangaus, pavasarinėje laukų skaidrumoje šoka gervės, o vienišės pelėdos buvusiose sodybose saugo šimtamečius medžius ir laukia sugrįžtančių“ (V. Morkūnienė. Dangaus eiliniai vieversiai, 2011 m., p. 8).
Pro kaimą teka upė Švedė. Ji vingiuoja Šapnagių laukais ir įteka į Kulpę ties Kėbliais. Šapnagiai buvo gatvinis apie 2 km ilgio kaimas. Žemė - padalinta rėžiais. Kaimas turėjo pradinę mokyklą, nedidelę bibliotekėlę. Energingi sodžiaus šviesuoliai įkūrė švietimo ir kultūros draugiją „Šviesos kibirkštis“. Draugijos siela buvo mokytojas Ramanauskas. Veikė jaunimo ratelis, kuriam vadovavo studentas, kaimo jaunasis poetas Pranas Gegeckas.
Išlikusi Šapnagių istorinė vieta - senkapis ant Švedės upelio kranto, atsiradęs siaučiant marui, vėliau čia buvo laidojami ir šapnagiškiai. Šapnagių senkapis - archeologinis paminklas, saugomas valstybės. Jame rasta VII-XI amžiaus dirbinių, kurie saugomi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Kalnelio viršūnėje pastatytas aukštas ąžuolinis kryžius, kurį sukūrė Alvydas Bitinas iš Sutkūnų kaimo. Kryžių puošia pjaustyti ornamentai ir užrašas - „1936-2010 metai“.
Malavėnų Kaimas
Malavėnai - kaimas Šiaulių rajono rytinėje dalyje, 5 km į rytus nuo Šiaulių. Po baudžiavos panaikinimo iki 1919 m. Malavėnų gyventojai gyveno rėžiais suskirstytoje žemėje - po 9 sieksnius pagal kaimo ulyčią (gatvę). Šiame gatviniame kaime sodybos kūrėsi abiejose kaimo kelio pusėse. Po 1919-1923 m. Žemės reformos kaimo žemė buvo išskirstyta į viensėdžius, o 1940 m. buvo išdalinta naujakuriams, buvusiems bežemiams. 1948 m. visų ūkių žemė tapo kolūkine. Po 1963-1964 m. melioracijos visa žemė atiteko Ginkūnų paukštininkystės ūkiui (dabartinei UAB Ginkūnų paukštynui).
Malavėnų kaime buvo senkapis, vadinamas Kučo kalnu, su šimtamete liepa, apaugęs klevais. Apie 1962 m. kalnas sunaikintas - išvežtas smėlis „siauruko“ geležinkelio pylimui, statant Ginkūnų paukštyną. Per kaimą tekėjo upelis vardu Drusbiris. Dabar - melioracijos griovys. Kaimo darbščiose valstiečių šeimose užaugo nemažai gabių vaikų, išėjusių mokslus ir tapusių garsiais žmonėmis. Viena iš tokių - ūkininkų Mato ir Agotos Janulaičių šeima, sulaukusi trylikos vaikų. Žymiausi iš jų, paliko didžiulį pėdsaką ne tik Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai - Augustinas, Julija, Veronika Janulaičiai.
Julija Biliūnienė-Janulaitytė (1880-1978) ir Veronika Alseikienė-Janulaitytė (1883-1971) išgarsėjo kaip vienos pirmųjų lietuvių moterų gydytojų, visuomenės veikėjos. Jų brolis Augustinas Janulaitis (1878-1950) knygininkas, teisininkas, istorikas, profesorius, publicistas, akademikas. Jis energingai kovojo už lietuviško spausdinto žodžio laisvę spaudos draudimo metais, surinko 124 Malavėnų dainas.
Ši virtuali ekskursija itin patogi tuo, kad žmonėms nereikia taikytis prie ekskursijų vadovo - aplankyti Zubovų dvarus susidomėjusieji gali savarankiškai, jiems patogiu metu. Tereikia į savo išmanųjį įrenginį parsisiųsti „iziTRAVEL“ programėlę ir paieškos laukelyje įvesti vietovardį „Šiauliai“. Netrukus galimybę susipažinti su Zubovų dvarų istorija ir kultūriniu palikimu turės ir užsienio turistai. Šiuo metu yra baigiama rengti maršrutų informacija anglų kalba.