„Garsios tylos observatoriją“ Kėdainių rajone įkūrę Vida ir Simas Šatkauskai atviri - gimę ir augę mieste netikėjo, kad kada nors galėtų gyventi vienkiemyje, tačiau ekonominė krizė privertė šeimą pakeisti gyvenimo būdą. Iš tiesų čia užsukome ne šiaip pasisvečiuoti - sudomino Vidos ir Simo Šatkauskų „Garsios tylos observatorija“, kurią šeima įkūrė palikusi gyvenimą didmiestyje ir atsikėlusi į nuošalų vienkiemį.
Jau įsikūrę Gailiakaimyje Šatkauskai įsigijo teleskopą RASA 11. Šis tuo metu atsiėjo apie 10 tūkst. litų, taigi V. Kadangi namuose jau buvo teleskopas, šeima pradėjo vesti astronomijos pamokėles pradinukams mokyklose. Galiausiai apie visatos paslaptis sužinoti panoro ir suaugusieji, tad Šatkauskams teko pasistatyti nedidelę observatoriją, kurioje ne tik vedė edukacijas, bet ir kvietė stebėti žvaigždes. „Iš mokyklose rengiamų pamokėlių ir edukacijų bei stebėjimų jau galime pragyventi“, - džiaugiasi S. Šatkauskas, dabar - keturių vaikų tėtis.
Savo veiklą įkūrėjai pavadino „Garsios tylos observatorija“. Sako, šį pavadinimą galima interpretuoti įvairiai - filosofiškai, dvasiškai, kasdieniškai, astronomiškai... „Čia, šioje sodyboje, tylą pajautėme taip stipriai, kad mūsų širdyse ji suskambėjo. Garsiai suskambėjo.
Kaip atsirado sodybos vardas - kodėl „Garsios tylos observatorija“? Kiek pamąsčiusi V. Šatkauskienė, kuri yra sodybos filosofijos ir įvaizdžio kūrėja, atsako taip: „Mumyse gyvena tyla. Kai mintys nutyla... Bet gyvenimas toliau verda.
„Mokslas daug įdomesnis už fantaziją“, - tvirtina Gailiakaimyje (Josvainių sen., Kėdainių r.) observatoriją įkūręs Simas Šatkauskas. Ant elektroninio teleskopo objektyvo uždėjus specialų šviesos filtrą, net vidurdienį galima pažvelgti į ryškiausią visatos žvaigždę - Saulę - ir jos paviršiuje stebėti liepsnos liežuvius, dėmes. Pasitelkdamas įvairius vaizdo duomenų išteklius ir technologijas, Simas savo edukacijose kviečia skrosti beorę erdvę šviesos greičiu, pajusti atstumus ir proporcijas, kosmoso alsavimą.
S. Šatkauskas rengia mokslo populiarinimo renginius sodyboje, vyksta į mokyklas. Yra suskaičiavęs, kad jo edukacijose iš viso dalyvavo jau 50 tūkst. moksleivių! Uždegančio entuziazmo lietuvis savo pasakojimu sugeba sudominti kiekvieną ir nevengia diskutuoti bet kuria tema, ar tai būtų NSO, ar plokščios Žemės bei panašios teorijos.
Vidos ir Simo Šatkauskų sodyba turi įdomų pavadinimą - „Garsios tylos observatorija“. „Garsios tylos observatorija“ veikia antrus metus, nors astronomiją S. Šatkauskas populiarinti ėmėsi prieš antra tiek laiko - važinėdamas po mokyklas. Gailiakaimyje įsigiję apie 3 ha seną sodybą su dideliu sodu, Šatkauskai iš pradžių ūkininkavo. Laikė karvių, ožkų, gamino gurmaniškų pieno produktų, gražiai pateikdavo juos vartotojams. Naminius ledus veždavo į Vilnių užsakovams. Tačiau pastangos neatpirko lūkesčių. Vieną dieną subrendo sprendimas atsisakyti ūkininkavimo ir imtis to, kas artimiau širdžiai.
Tai ramybės, begalinių žingsnių į save takas. Eidamas juo aptinki lenteles su būtent tam taškui skirtais užrašais apie tylą, apmąstymus, žadinančias trumpas frazes. Savita ir šios sodybos tvarkymo filosofija. Senam sodui leidžiama laisvai senti. Džiūstančios obelys nepjaunamos. „Kam jas pjauti?“ - retoriškai klausia Vida.
Šeima įsikėlė į dabar jau 120 metų skaičiuojančią sodybą, kurią reikėjo suremontuoti, nors naujakuriai neskubėjo nieko keisti - stengėsi viską palikti kuo autentiškiau ir gyventi darnoje su tuo, ką čia rado. Moteris prisipažino, kad čia atvykę su vyru neturėjo net minčių, kuo čia galėtų užsiimti. Iš pradžių ir Vidai, ir jos vyrui gyvenimas vienkiemyje buvo sudėtingas. Gimę ir augę mieste sako sunkiai jaukinęsi vietos gyvenimo tempą, rūpesčius. „Man viskas atrodė sunku, viskas nepatiko ir neįtiko“, - prisipažino moteris. Iš pradžių Šatkauskai sodyboje bandė ūkininkauti, įsigijo karvių ir ožkų.
Šeimininkai žolės nešienauja - pasak Vidos, tai nereikalingos išlaidos. Prapjaunamas tik pasivaikščiojimo takelis.
Nuo to laiko prie jo drevės nebeiname“, - pasakoja V. Dabar ji tikina savo gyvenimo kitur nebeįsivaizduojanti, nors atokų vienkiemį šeima atrado tik prieš 11 metų. Ir ji, ir jos vyras Simas užaugo uostamiestyje, vėliau kone dešimtmetį gyveno Kaune, kur Vida dirbo anglų kalbos mokytoja, o Simas užsiėmė verslu. „Tuo metu daug kas emigravo, bet mums, tada jau turėjusiems tris vaikus, tai atrodė pernelyg sudėtinga. Šovė gal kiek beprotiška mintis keltis į kaimą. Kadangi, galima sakyti, buvome asfalto vaikai, mums buvo svarbu, kad mūsų naujieji namai nebūtų per daug nutolę nuo didesnio miesto, tad 30 km nuo Kauno nutolęs Gailiakaimis mums tiko“, - savo pasakojimą pradėjo V.
„Sunku paskleisti apie save žinią, ypač iš pradžių. Dabar jie tęsia edukacinę, mokslo populiarinamąją veiklą, veda pamokėles pradinukams, rengia edukacijas, kviečia į stebėjimus, o jų kieme vyksta astronomijos aistruolių sąskrydžiai. „Laisvadienių čia nėra, tačiau aš kaifuoju. Aišku, būna ir sunkių dienų, ir iššūkių, tačiau visiems linkiu susikurti gyvenimą, kuriuo mėgautųsi. Ir ilsėtis išmokau - jei Simas kviečia pasižiūrėti filmą, einu ir pasižiūriu. Dar anksčiau po tokių jo pasiūlymų tik antakius raukydavau - neva darbai patys nepasidarys. Gyvendama gamtos apsuptyje, supratau, kad esame gamtos dalis ir turime išgirsti savo poreikius. Mieste to net įsivaizduoti negalėdavau - kad ir kaip stigdavo energijos, eidavau ir darydavau per jėgą“, - pasakoja V. Beje, gamta, dangus diktuoja ir savitą „Garsios tylos observatorijos“ ritmą.
Dabar po žvaigždėtu Galiakaimio dangumi gyvenantys Šatkauskai sako, kad smagu apsilankyti mieste, bet ten gyventi nebenorėtų - ten daugiau įtampos, o vienkiemyje - daugiau ramybės. „Galiausiai ir sodyba, nors ir nepaveldėta ar kitaip mums kadaise nekėlusi sentimentų, šiandien yra be galo brangi. Dar yra ką čia nuveikti, kai kurioms idėjoms stinga laiko, o kai kurioms investicijų, bet viskas prieš akis - kur mus neš, ten ir eisime“, - sako V.
Jam šeimininkė suteikusi ypatingą prasmę.
Iš buvusio gyvulių ūkio dabar liko tik simboliniai gyventojai - keturi ožiai. Jie karaliauja elektriniu piemeniu aptvertoje erdvioje teritorijoje. Tai sodybos gyvosios žoliapjovės, kurios ypač gerai pasidarbuoja pavasarį.
Senasis sodas yra visiškai natūralus - jame auga seni ąžuolai, klevai, uosiai, obelys, veši pieva. „Mes jos nešienaujame, tuo pasirūpina keturi sodo sargai ožiai. Jie čia ganosi ištisus metus, tad apskabo ir žolę, ir krituolius obuolius surenka. O ko jie nesurenka, sulesa paukščiai - jų čia taip pat labai daug“, - šypteli V. Šatkauskienė. O sparnuočiai čia namus įsirengę senų medžių drevėse. Pašnekovė prisimena, kaip prieš keletą metų vienoje drevėje aptiko kiaušinių, o vėliau ir nematytą juos perintį paukštį. „Nufotografavau ir nusiunčiau ornitologams, klausdama, kas čia toks. O jie man atsakė prašymu atsiųsti savo koordinates. Pasirodo, tai - didysis dančiasnapis, į Lietuvos Raudonąją knygą įtrauktas sparnuotis.
Tiesa, S. Šatkauskas prisipažino, kad dar besidairydamas sodybos, jau galvojo apie tai, ar čia galės skirti laiko savo aistrai - astronomijai. „Jau tada galvojau apie observatoriją, norėjau, kad mūsų surastoje sodyboje nebūtų didelės šviesos taršos, tad iš mūsų namų plika akimi galima pamatyti ir Paukščių taką, ir Andromedos žvaigždyną. Trumpai tariant, sąlygos astronomijai čia gana geros.
Žinoma, prie to nemenkai prisidėjo Vida, save vadinanti šeimos verslo vadybininke.
Kaip pasakoja S.
Apsiniaukęs dangus? Pasitelkdamas įvairius vaizdo duomenų išteklius ir technologijas, Simas savo edukacijose kviečia skrosti beorę erdvę šviesos greičiu, pajusti atstumus ir proporcijas, kosmoso alsavimą. Jis tvirtina: „Netiesa, kad nesame susiję su kosmosu. Laisvalaikiu jis ypač mėgsta stebėti supernovas: kaip jos užsižiebia ir kaip keičia spalvą - iš to gali suprasti, kokia paviršiaus temperatūra. „Kai stebiu ir fotografuoju, tai savotiška meditacija“, - sako S. Šatkauskas, pasvarstantis, kad gal kada nors jo žinios ir nuotraukos suguls į mokslo populiarinimo knygą. Jam teko užfiksuoti įdomių dalykų. Simas tikina, kad prieš porą metų galbūt užfiksavo neatpažintus skraidančius objektus (NSO). Tai nutiko stebint, kaip Venera palenda po Mėnuliu, o po pustrečios valandos vėl pasirodo jos kraštelis. Peržiūrėdamas įrašą pastebėjo praskrendantį šviesuliuką, lygiai po pusės minutės - kitą, tokiu pat laiko intervalu - trečią... „Tai negali būti lėktuvas ar dronas. Tai gali būti tik palydovai. Tačiau pasižiūrėjus į palydovų duomenų bazę, pagal įvestas koordinates palydovų nebuvo. Daugiau niekas čia negali skristi. Vadinasi, NSO“, - komentuoja vyras, demonstruodamas įrašą. Astronomijos populiarintojas galėjo iškart kreiptis į ekspertus, kurie gliaudo tokias mįsles.
Simas astronomų mėgėjų bendruomenę skirsto pagal domėjimosi prioritetus. Labiausiai yra susitelkę į teleskopus, šiuos įrenginius jie gamina patys. Vilniaus r. Slabados kaime gyvenantis Henrikas Selevičius neretai mokslininkų kviečiamas atnaujinti teleskopus, yra remontavęs Molėtų observatorijos 20 t svorio teleskopą. Per savo gyvenimą šis žmogus savo rankomis sukonstravo 29 teleskopus. Iš jų naujausias ir pats įspūdingiausias konstruotas dvejus metus. Jo veidrodžio skersmuo siekia 76 cm, visas dangaus stebėjimo įrenginys sveria 220 kg ir yra 3 m aukščio. Kito tokio mėgėjo rankomis pagaminto teleskopo nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse šalyse.
Kaip ir dešimtys kitų regionuose veiklą vykdančių subjektų, ši sodyba ruošiasi dalyvauti Lietuvos kaimo turizmo asociacijos (LKTA) organizuojamoje akcijoje „Atviros dienos kaime“. Rugsėjo 10-11 d. Sodybos rugsėjo mėnesio svarbių renginių tvarkaraštyje LKTA akcija ne vienintelis artėjantis įvykis. Kitas renginys susijęs su artėjančiu rudens lygiadieniu. Pasigesdamas anksčiau Molėtų observatorijos organizuotų renginių astronomams mėgėjams, S. Šatkauskas nutarė užpildyti šią spragą ir burti mėgėjų bendruomenę. Per pavasario ir rudens lygiadienius jis kviečia bendraminčius į astronomijos sąskrydį. Pasak Simo, į juos susirenka 15-20 žmonių su savo teleskopais ir dar apie šimtą be teleskopų. Atvykęs astrofizikas pasidalija naujausia mokslo informacija, teleskopų platintojai pataria, kaip nesuklysti pasirenkant dangaus skliauto stebėjimo įrenginį.
„Garsios tylos observatorija“ įsikūrusi ant kalvos.
Kadangi turėjo mėsos ir daug pieno, nutarė gaminti gurmaniškus patiekalus ir tuo verstis, tačiau greitai suprato - darbo daug, o uždarbio - mažai, neverta.
Gurmaniškas Meniu: Aviena su Tamsiu Alumi ir Mandarinų Džemu
Prieš porą savaičių taip troškinau avieną, tuomet net nustebome, kiek aromatų ir kaip puikiai visi susilipdo… tamsaus alaus karamelė, mandarinų džemas ir razinų saldumas… abejojat ar kadanors tai sujungtumėt į vieną patiekalą?
Ingredientai:
- Avienos sprandas
- Svogūnai
- Tamsus alus
- Mandarinų džemas
- Razinos
- Pomidorų padažas
- Vorčesterio padažas
- Žolelės
- Aliejus
Gaminimo eiga:
- Svogūnus sukapokite mažais kubeliais.
- Aliejų gilioje keptuvėje įkaitinkite ir svogūnus apkepinkite.
- Sudėkite verdančiu vandeniu nuplikytas razinas, mandarinų džemą, pomidorų ir Vorčesterio padažus, išmaišykite ir užpilkite tamsiu alumi.
- Keptuvėje įkaitinkite šlakelį aliejaus. Apkepkite ožkienos sprando gabalus iš abiejų pusių kol gerai apskrunda. Tuomet sumeskite žoleles ir dar minutę pakepinkite.
- Mėsos gabalėlius atsargiai perkelkite į lėkštę, užpilkite sodriu padažu ir skanaukite su šviežiomis daržovėmis.
- Jeigu storulės razinos padaže Jums trukdo, jį nukoškite, mėsą suplėšykite šakute ir užpilkite padažu.
Štai tokį neįprastą, bet viliojantį meniu siūlo „Garsios Tylos Observatorija“!
Supernovos stebėjimas - vienas iš mėgstamiausių S. Šatkausko užsiėmimų.