Gamtos Turtų Gavyba, Naudojimas ir Apibrėžimas Lietuvoje

Gamtos ištekliai - tai gamtos elementai (žemė, vanduo, oras, klimatas, augalija, gyvūnija, naudingosios iškasenos, landšaftas), naudojami visuomenės reikmėms tenkinti. Jiems priskiriama Saulės ir Žemės gelmių energija, naudingosios iškasenos, klimatas, vanduo, dirvožemis, augalija, gyvūnija, kraštovaizdis. Didelę dalį reikiamų išteklių ir sudaro gamtos ištekliai. Tai yra gamtos teikiamos gėrybės.

Ekonomikos mokslas nagrinėja, kaip iš ribotų išteklių pagaminti kuo daugiau produkcijos, skirtos patenkinti neribotus žmonių poreikius. Ekonomikos tikslas atrasti būdus, kaip geriau panaudoti išteklius, tausojant juos ir gamtą, ir norint patenkinti visus žmonių poreikius. Žmonių poreikiai vis didėja ir didėja, o gamtos išteklių pamažu vis mažėja. Šiame referate ir nagrinėjamaši tema, būdai kaip pasirinkti geriausią variantą.

Tarp žmogaus ir gamtos yra abipusė priklausomybė. Gamta sudaro sąlygas žmogui egzistuoti, o žmogus, pažindamas ggamtos dėsnius, keičia jos elementų tarpusavio ryšius, atranda ir įvaldo vis naujas potencines jos jėgas. Gamtos elementai tampa ištekliais nuo to momento, kada žmogus pradeda juos panaudoti savo reikmėms tenkinti. Gamtos ištekliai sudaro sąlygas žmonijai egzistuoti ir vystytis.

O žmogus, plėtodamas ggamybą, mokslo ir technikos pažangą, keičia gamtos išteklių struktūrą, įvaldo vis naujas gamtos jėgas. Gamtos ištekliai lemia šalių eekonominę raidą. Gamtos turtų turtingos valstybės turi gerokai didesnes galimybes plėtoti gamybą, prekybą, socialinę sferą. Šių išteklių eksportas yra svarbus pajamų šaltinis.

Gamtos turtų naudojimas sukelia dvejopas problemas. Pirmiausia, kai kurių gamtos turtų ištekliai senka. Naujų išteklių paieškai ir išgavimui reikia milžiniškų lėšų, dažnai iš esmės keičiasi jų geografinis išsidėstymas. Dėl to didėja išteklių transportavimo bei bendros gamybos išlaidos, ypač tuomet, kai dėl išteklių išsekimo įmonės priverstos keisti technologijas ir gamybos profilį. Antra problema ta, kad dažnai išgaunami tik pagrindiniai mineralinių išteklių komponentai. Kiti prilyginami atliekoms, kuriomis teršiama aplinka.

Racionalus gamtos išteklių išgavimas bei naudojimas tiesiogiai susijęs su natūralios gamtinės ir žmogaus ssukurtos aplinkos išsaugojimu. Tuo rūpinasi aplinkos apsauga. Ji apima visą kompleksą tarptautinių, valstybinių ir visuomeninių priemonių, kuriomis siekiama išsaugoti natūralius ekologinius ryšius, išvengti žalingų gamybos procesų ar žmonių veiklos pasekmių arba maksimaliai jas sumažinti. Aplinkos apsauga, kaip mokslas, yra dviejų mokslo grupių sandūroje - gamtos ir ekonominių-socialinių.

Gamtos išteklių klasifikavimas

Atsižvelgiant į begalinę gamtos išteklių įvairovę ir įvairiapusišką jų vaidmenį žmonių gyvenime, yra naudojamos įįvairios gamtos išteklių klasifikacijos:

1. Realūs ir potencialūs.
2. Išsenkantys ir neišsenkantys.
3. Atkuriami ir neatkuriami.

Realūs ištekliai - tai žmonių praktinėje veikloje naudojami gamtos ištekliai. Šiai grupei priskiriami eksploatuojami naudingųjų iškasenų telkiniai, dirvožemis, miškai, vandenys. Potencialiems gamtos ištekliams priskiriami tie išžvalgyti ištekliai, kurie dėl įvairių techninių, ekonominių, socialinių, politinių priežasčių šiuo metu nenaudojami. Šiai grupei galima priskirti išžvalgytų naudingųjų išteklių klodus žemės gelmėse, vėjo, saulės, vandenynų energiją. Pavyzdžiui, surasti didžiuliai geležies rūdos klodai Varėnos rajone yra potencialūs mūsų šalies ištekliai.

Sąlygiškai pastoviems gamtos ištekliams priskiriami tie, kurių bendras kiekis planetoje iš esmės nekinta. Tai žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės radiacija, jūrų potvyniai ir atoslūgiai. Kol egzistuoja mūsų planeta, bus ir šie ištekliai. Dėl ūkinės žmonių veiklos gali keistis šių išteklių kokybinės charakteristikos, tačiau netekti jų pavojaus nėra. Be oro ir vandens nebūtų planetoje gyvybės.

Atsikuriantys gamtos ištekliai tai tokie, kurių kiekis žemėje ribotas, o iš naujo jie kaupiasi labai lėtai, palyginti su naudojimo apimtimi. Todėl atsikuriantys ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriamais vadinami tie, kurie atsikuria patys savaime arba žmogui padedant, jeigu nepažeistos jų atsikūrimo sąlygos. Tai gyvūnijos ir augalijos pasaulis. Žmogus negali pasigirti racionaliu gamtos turtų naudojimu.

Per paskutinius 400 metų išnyko 94 rūšys paukščių, 63 rūšys žinduolių. Kai ištekliai naudojami sparčiau nei geba patys atsinaujinti ima grėsti visiško jų išnykimo pavojus. Sparčiai naudojant biologinius gamtos išteklius ties išnykimo riba atsiduria vertingiausios žvėrių, paukščių, bei žuvų rūšys. Ilgą laiką buvo galvojama, kad jūrų ir vandenynų ištekliai yra neišsemiami. Tačiau ir čia pastebimas spartus atsargų mažėjimas. Vis didesnę atsikuriančių išteklių dalį sudaro kultūrinės kilmės (žmogaus pasodinti) miškai, žmogaus veisiama vandens gyvūnija. Ataugti medžiui reikia daug metų. Iš augalijos pasaulio ypač didelę reikšmę žmonijai turi miškai. Jie užima trečdalį planetos sausumos ir yra ne tik medienos ir miško gėrybių šaltinis, bet ir oro, klimato, vandens režimo natūralaus reguliatorius.

Visas pasaulis naudojasi sąlygiškai pastoviais, atsikuriančiais, o tuo pačiu ir neatsikuriančiais ištekliais. Jau tik iš išteklių pavadinimo galima spręsti apie jų ribotumą. Neatkuriamiems gamtos ištekliams priimta priskirti tas naudingąsias iškasenas, kurių natūralus susidarymo procesas užima tūkstantmečius. Tai nafta, metalų rūdos, gamtinės dujos, akmens anglys ir kitos nerūdinės medžiagos.

Svarbi priemonė, padedanti racionaliau naudoti gamtos išteklus, yra jų kadastrai - visuma duomenų apie gamtos išteklius. Kadastrų sudarymas yra privalomas įstatymų nustatyta tvarka. Privaloma sudaryti žemės, jos gelmių išteklių, miškų, upių, ežerų bei tvenkinių, saugomų teritorijų, augalijos ir gyvūnijos kadastrus.

Kartu su žmonių skaičiaus augimu neišvengiamai auga ir gamtos išteklių naudojimas. Augant gamtos išteklių naudojimui, neišvengiamai auga neigiamas žmogaus poveikis aplinkai, o svarbiausiai didėja aplinkos teršimas. Tačiau to išvengti visiškai neįmanoma. Technologijoms žengiant į priekį stengiamasi sumažinti neigiamą poveikį aplinkai. Norint išgauti vienus išteklius, nenoromis kenkiame kitiems ir atvirkščiai. Be neigiamo poveikio, kurį aplinkai daro įvairių organinių kuro rūšių deginimas, didelį poveikį aplinkai daro ir organinio kuro gavyba ir transportavimas.

Didžiausią neigiamą poveikį aplinkos teršimas daro atsikuriantiems ištekliams. Užterštoje aplinkoje blogėja biologinių išteklių būklė ir mažėja jų produktyvumas. Dėl aplinkos teršimo sąlygiškai pastovių išteklių kiekis nemažėja, tačiau blogėja jų kokybė, o tai didelę neigiamą reikšmę turi gamtai, bei žmogui.

Aplinkos tvarumas suprantamas kaip socialinės ir ekonominės raidos bei aplinkos apsaugos siekių derinimas, kad būtų užtikrinta aukšta gyvenimo kokybė dabartinėms ir ateities kartoms. Aplinkos tvarumas paprastais žodžiais yra išteklių valdymas, siekiant patenkinti dabartinius poreikius, nekeliant pavojaus būsimiems poreikiams. Tvari visuomenės ateitis neįmanoma be kiekvieno iš mūsų indėlio.

Lietuvos gamtos ištekliai

Lietuvos gamtos išteklių nustatymo ir įvertinimo problema gana sudėtinga. Kol kas Lietuva šiuos išteklius importuoja, nors jų esama ir čia. Turimos naftos klodai pakankamai gerai ir net detaliai išžvalgyti, nustatyta, kad naftos atsargos glūdi nuo kelių šimtų metrų iki 2,3 kilometro gylyje. Gauta nafta - labai aukštos kokybės, mažai sieringa, bet jos palyginti nedaug, esami kiekiai leistų patenkinti tik nedidelę mūsų valstybės poreikių dalį.

Svarbi energetinių poreikių patenkinimo Lietuvos gamtos dalis - durpės. Durpynai yra išsidėstę beveik visoje šalies teritorijoje. Jų turime apie 430 milijonų tonų. Didžiausi durpynai : Didysis tyrulis (Radviliškio rajone), Aukštumala (Šilutės rajone), Rėkyva (Šiaulių rajone), Ežerėlis (Kauno rajone), Baltoji Vokė (Vilniaus rajone), Šepeta (Kupiškio rajone). Tačiau ne visos durpės gali būti panaudojamos kurui. Šiuo metu energetiniams poreikiams sunaudojame tik apie 14-15% gaunamų durpių. Likusios labiau tinkamos trąšoms, įvairių kompostų gamybai, kurios, beje, turi nemažą paklausą užsienyje, yra vertinga eksporto prekė. Taigi durpės Lietuvos energetinių išteklių balanse sudaro ne taip jau didelę dalį, tačiau apskritai tai vertingi ir reikalingi šaliai gamtiniai ištekliai. Gydomosios durpės tiekiamos kurortų gydykloms.

Gana daug Lietuvoje gamtos išteklių, reikalingų statybinių medžiagų gamybai. Viena iš svarbiausių - žaliava cemento gamybai, be kurio negali išsiversti nė viena statyba. Tai - gipsas, klintys, molis. Klintis yyra svarbiausia cemento ir statybinių kalkių, klintmilčių (rūgščioms dirvoms kalkinti) žaliava. Taip pat naudojama silikatinių plytų, stiklo, popieriaus, cukraus pramonėje. Lietuvos žemėje daug įvairių molų, kurie susikaupė per ilgus periodus. Statybos parūpinamos savo gamybos plytomis, čerpėmis, kkeramzitu. Daug molio sunaudojama melioracinėje statyboje.

Dar vienas svarbus, didžiuliais kiekiais naudojamas gamtos turtas- žvyras. Išgauname ir panaudojame jo respublikoje kasmet maždaug po 15 milijonų kubinių metrų arba beveik po 4 kubinius metrus kiekvienam gyventojui. Nemažiau reikalingas ir smėlis, naudojamas silikatinių plytų, kitos produkcijos gamybai. Ypač galime didžiuotis tuo, kad Anykščių apylinkių žemėje slūgso didžiausi pabaltyje brangaus kvarcinio smėlio telkiniai. Šis smėlis tinka krištolo, televizorių kineskopų ir kitos šiuolaikinės technikos gamybai.

Geologų paieškos leidžia teigti, kad Lietuvos žemės gelmės gausu geležies rūdos, valgomosios druskos, gipso, kitų svarbių išteklių. Žemės ūkis Lietuvos ekonomikoje visada užimdavo labai svarbią vietą, jo produkcija ir šiandien sudaro nemažą šalies nacionalinių pajamų dalį. Žemės ūkio gamybos pagrindas - augalininkystė, o jos vystymasis neįmanomas be nepaprastai svarbios gamtos išteklių rūšies - gerų dirvožemių.

Dirvožemio gamtos ištekliai, dažnai vadinami žemės ištekliais, vadiname viršutinių žemės plutos uolienų sluoksnius, pasikeitus dėl gamtinių veiksnių ar žmogaus kryptingos ūkinės veiklos. Dirvožemio ištekliai turi nuostabią savybę - derlingumą. Pastebėta, kad skaičiuojant vienam Lietuvos gyventojui jam tenkantis ttiek bendrųjų žemės ūkio naudmenų, tiek ariamos žemės plotas nuolat mažėja. Šią tendenciją nulemia tokie veiksniai: gyventojų skaičiaus didėjimas, žemės ūkio naudmenų naudojimas kitiems, ne žemės ūkio reikalams - industrializacijos ir urbanizacijos reikmėms, miškų plotų didėjimas, hidroenergetikos vystymas ir kita. Ateityje kiekvienam iš mūsų tenkantis žemės ūkio naudmenų ir ypač ariamos žemės plotas neišvengiamai mažės.

Labai svarbi Lietuvos gamtinių išteklių rūšis - miškai. Jie užima beveik trečdalį šalies teritorijos. Tačiau nežiūrint tokio miškų ploto, medienos kaip svarbiausio miškų teikiamo produkto naudojimo požiūriu dabartinė miškų būklė Lietuvoje nėra gera. Vyrauja jaunuolynai ir pusamžiai miškai, tinkamų naudoti brandžių medynų dalis sudaro tik keletą procentų. Lietuvoje turimi savi plotai leidžia patenkinti didžiąją dalį medienos poreikių. Tačiau iš pastaraisiais metais kasmet sunaudojamo medienos kiekio beveik trečdalis įvežama iš užsienio. Didelis miškų vaidmuo vertinant Lietuvos ekologinę būseną. Jie bene geriausiai atspindi atmosferinės taršos būklę ir gali būti kitų sistemų ekologinės būsenos indikatoriumi.

Iš Lietuvos naudingųjų iškasenų geriausiai ištirtos ir gausiausiai paplitusios yra durpės ir mmineralinės statybinės medžiagos - smėlis, molis, žvyras, anhidritas, dolomitas, klintis, opoka, kreidos mergelis ir kt. Kadangi šiuo metu Lietuvos ūkio plėtojimuisi vis svarbesnėmis tampa vietinės žaliavos, šios iškasenos yra didelis valstybės turtas. Šiuo metu išžvalgyta ir į balansą įtraukta 494 mineralinių statybinių medžiagų telkiniai ir 54 pramoniniai durpynai, kurių ištekliai atitinkamai yra 1225 mln.t (iš jų 676 mln. t smėlio ir žvyro) ir 122 mln. t. Dar negalima pasakyti, kokia bendra Lietuvos gamtos išteklių vertė, palyginti jos su kitais gamybos veiksniai, nustatyti bendrą integralinių išteklių vertę bei struktūra.

Lietuvos pagrindiniai gamtos ištekliai:

Atsakingas vartojimas yra neatskiriamai susijęs su aplinkos apsauga, išteklių taupymu. Mokomasi vengti vienkartinių daiktų, tinkamai rūšiuoti atliekas, kad jos būtų perdirbtos. Ugdomas suvokimas, kad nuo kiekvieno vartotojo priklauso, ar gamintojai rinkai tieks netinkamas perdirbti prekes ar ilgiau veikiančius, pataisomus gaminius.

Lietuva beveik neturi iškasamųjų energijos šaltinių ir juos importuoja. Tačiau ji turi pakankamai didelius atsinaujinančios energijos - saulės, vėjo, biomasės, geoterminės energijos išteklius.

Lietuvos Nacionalinės UNESCO komisijos ir Mokslininkų sąjungos instituto iniciatyva, kurią parėmė UNESCO, vykdoma “Dalyvavimo programa 1998-1999”, kurios tikslas - paruošti LIETUVOS NACIONALINĘ SAULĖS PROGRAMĄ 2000-2005 ir ją įjungti į PASAULIO SAULĖS PROGRAMĄ 1996-2005. Tokios programos (LNSP) projektas parengtas. Tai - atsinaujinančios energijos Lietuvoje programa, apimanti ne vien saulės energiją (fotoelektrą, šilumą), bet taip pat biomasės (augalinio kuro, biodegalų, bioalyvos, biodujų), vėjo, vandens bei geoterminę energiją.

tags: #gamtos #turtu #gavyba #naudojimas