Pastaruoju metu visame pasaulyje ir Bažnyčioje vyksta neįtikėtini dalykai, keliantys prieštaravimus ir nesutarimus. Daugeliui tikinčiųjų pasidarė nebeaišku, kaip elgtis ir kuo tikėti.
Straipsnyje nagrinėjami įvairūs aspektai, susiję su bučiniais tikinčiųjų gyvenime, aptariamos skirtingos nuomonės ir tradicijos įvairiose krikščionių konfesijose.
Popiežiaus žiedo bučiavimas: higiena ar tradicijos atmetimas?
Socialiniuose tinkluose buvo atkreiptas dėmesys į neįprastą pontifiko elgesį, kai kai kuriems tikintiesiems bandant pabučiuoti žiedą, jis ranką staigiai atitraukdavo. Tai nutiko 2019 m. kovo 25 d. per Pranciškaus apsilankymą Šventųjų namų bazilikoje Loreto mieste Italijoje.
Konservatyvesnių pažiūrų katalikams Pranciškaus nenoras leisti pabučiuoti žiedą pasirodė kaip atsitraukimas nuo Bažnyčios doktrinos ir tradicijos.
BBC citavo Vatikano atstovą spaudai Alessandro Gisotti, anot kurio, popiežius per susitikimą su katalikais nerimavo dėl mikrobų. „Tai tebuvo higienos klausimas“, - paaiškino jis, pasiteiravęs paties Pranciškaus.
Tad sakyti, kad Pranciškus nebeleidžia bučiuoti žiedo, negalima.
Popiežius Pranciškus ne visada leidžia bučiuoti savo žiedą. 15min.lt nuotr.
Ką reiškia popiežiaus bučiniai kitiems žmonėms?
Kitas epizodas, kuriame pats popiežius bučiuoja rankas ir kojas kitiems, taip pat interpretuotas klaidingai. Pirmas kadras, kuriame matyti vyrai su kipomis - tradicinėmis žydų kepuraitėmis - anksčiau buvo platinamas aiškinant, esą jie yra Rothschildų ir Rockefellerių šeimų atstovai.
Šie vaizdai - iš popiežiaus apsilankymo Yad Vashem memoriale 2014 m. gegužę.
Savo ranką su popiežiaus žiedu nuo tikinčiųjų lūpų patraukdavo higienos sumetimais, o tokią pagarbą rodė Holokaustą išgyvenusiems žmonėms.
Stereotipai apie skirtingas krikščionių konfesijas
Iki XX a. visose katalikų, ortodoksų ir protestantų seminarijose egzistavo disciplina, kuri vadinosi apologetika. Tokioje ideologinėje kovoje gimė daugybė stereotipų, kurie gyvuoja iki šiol.
Protestantai ir išgelbėjimas
Dažnai tikima, jog protestantai moko, esą tam, kad būtum išgelbėtas, pakanka patikėti Kristumi ir visai nereikia stengtis gyventi pagal Evangeliją.
Į šį priekaištą oficialiai buvo atsakyta jau 1531 m. „Augsburgo konfesijos apologijoje“: „Jokūbas pagrįstai neigia, kad esame nuteisinami tikėjimu, kuris yra be darbų.“
Protestantai ir Tradicija
Antrasis mitas apie protestantus - kad jie visiškai nepripažįsta jokios Tradicijos. Reformatoriai manė, kad protestuoja prieš nieko bendro su Šventuoju Raštu ir Apaštališkąja Tradicija neturinčias Bažnyčioje atsiradusias praktikas.
Protestantai turi ir Tradicijos sampratą, ir santykį su Bažnyčios Tėvais: „Neniekiname interpretacijų, - rašo evangelikas reformatas Heinrichas Bullingeris (1504-1575), - kurias paliko šventieji graikų ir lotynų Tėvai, ir neatmetame jų nagrinėjimų bei svarstymų apie šventus dalykus, sutinkančius su Raštais“ (Antrasis šveicariškas išpažinimas, 2).
Katalikai ir stabmeldystė
Savo ruožtu protestantai, ypač evangelikai reformatai ir baptistai, yra linkę kaltinti katalikus ir ortodoksus stabmeldyste dėl bažnytinio meno ir ypač ortodoksinio ikonų kulto.
Atsakymą į iškeltus klausimus pateikė 787 m. Susirinkimo pateiktame apibrėžime nurodomi trys ikonų gerbimo argumentai. Trečiasis, pagrindinis, argumentas teigia, kad „garbė, teikiama atvaizdui, pasiekia provaizdį ir tas, kuris lenkiasi (o proskynon) ikonai, lenkiasi (proskynei) To, Kuris pavaizduotas, hipostazei“.
Šventųjų garbinimas
Krikščionys tiki, kad Kristus yra vienintelis Tarpininkas (1 Tim 2, 5) ir vienintelis Permaldavimas (1 Jn 2, 2), tačiau ortodoksai ir katalikai meldžiasi ne tik Dievui, bet ir šventiesiems, ypač Marijai (Dievo Motinai).
Seniausia mokslininkams žinoma malda Dievo Gimdytojai, kurios rankraštis atrastas 1917 m., datuojama III a.: „Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, Mergele garbingoji ir palaimintoji“.
Kančios kontempliacija ir savęs kankinimas
Ir protestantai, ir ortodoksai katalikus dažnai asocijuoja su gotikos laikais (XII a.) atsiradusiu krucifiksu, ant kurio pavaizduotas sunkiai kenčiantis Jėzus; su klūpėjimu; su Kryžiaus kelio stotimis; kančios kontempliacija ir savęs kankinimu.
Pirmiausia derėtų pažymėti, kad apsimarinimo samprata nesvetima nei ortodoksams, nei kai kuriems protestantams. „Augsburgo konfesijoje“ rašoma: „Tikrai, rimtai ir neveidmainiškai marintis reiškia būti mankštinamam įvairių sielvartų ir kryžiuojamam su Kristumi.
Trumpa šių populiarių stereotipų apžvalga turėtų parodyti, kad, norėdami pažinti kitas krikščionių konfesijas, turime visų pirma gerai pažinti savo tradiciją.
Šv. Pranciškus Asyžietis. El Greco paveikslas.
Liturgijos klausimai ir papročiai
Po II Vatikano Susirinkimo yra įvesta daug reformų į liturgiją, bet joje jokio "sužydinimo" ar "suprotestantinimo" nėra. Tos reformos įvestos dėl to, kad žmonėms liturgija būtų prasmingesnė ir suprantamesnė.
Komunija abiem pavidalais
Pirmaisiais amžiais komunija paprastai buvo duodama abiem pavidalais. Paskui, praktiškais sumetimais, buvo vartojama tik duona - ostija. Dabar vėl norima bent iš dalies grįžti prie pirmųjų amžių papročio.
Pirmiausia reikia neužmiršti, kad kiekvienu atveju yra priimamas tas pats Kristus, nesvarbu ar komuniją priimsi duonos, ar vyno, ar abiem pavidalais.
Ramybės palinkėjimas mišių metu
Jau ir pirmiau iškilmingose mišiose prieš komuniją kunigas apsikabindavo diakoną ir sakydavo: "Pax tecum - ramybė tau!" Paskui ir kiti mišių tarnautojai vienas kitam tokiu pat būdu linkėdavo ramybės.
Dabar norima, kad visi mišių dalyviai vienu ar kitu būdu vienas kitam pareikštų tą broliškumą ir taiką. Tai yra tikrai gražu ir prasminga, bet čia vėl susiduriame su praktišku šios ceremonijos atlikimu.
Rankos bučiavimas kunigui: tradicija ir reikšmė
Vytauto Didžiojo universitete būsimiems kunigams liturgiką dėstantis kunigas Artūras KazlauskasDELFI teigė, jog kunigo rankos pabučiavimas numatytas ortodoksų, koptų ir senojoje katalikų (ekstraordinarinė forma) liturgijose. Čia kunigo ranka pabučiuojama ką nors jam paduodant arba iš jo paimant.
Pasak dvasininko, bučiuojant ranką, išreiškiama pagarba kunigui, veikiančiam sakramentinio Kristaus asmenyje. Dar ir šiandien išlikusi tradicija bučiuoti naujai įšventinto kunigo - neopresbiterio - delnus.
A. Kazlauskas atkreipė dėmesį, jog kiekvienas pakrikštytasis per Krikštą ir Sutvirtinimą patepamas tuo pačiu aliejumi. Kiekvienas pakrikštytasis privalo nešti gerą Kristaus kvapą į pasaulį.
Anksčiau buvo įprasta pabučiuoti vyskupo žiedą, kuris išreiškia priklausymą Bažnyčiai, kurios vadovu yra įšventintasis. Taigi, bučiuoti žiedą vyskupui - tai išreikšti vienybę su visa Bažnyčia, kuriai vyskupas vadovauja.
Net atiduodant savo gyvybę. Tas, kas iš pagarbos bučiuoja ranką kunigui, išreiškia pagarbą jo atliekamai tarnystei. Tačiau šis bučiavimas visiškai neprivalomas“, - sakė kunigas A. Kazlauskas.
Rankos bučiavimo kilmė ir simbolinė reikšmė
A. Kazlauskas priminė, jog rankos bučiavimas pažįstamas beveik visose kultūrose bei religijose, neišskiriant nei krikščionybės. Dauguma mokslininkų mano, kad rankos bučiavimas yra kilęs iš feodalinės santvarkos.
Pasak VDU dėstytojo, simboline prasme bučinys išreiškia troškimą, kad bučiuojamas daiktas ar asmuo būtų mano viduje: „Lūpos juk pirmiausia skirtos valgymui. Taigi, tai reikštų - noriu suvalgyti bučiuojamą daiktą ar asmenį. Bet drauge tai išreiškia, kad noriu, jog bučiuojamasis objektas ar asmuo man priklausytų ir būtų manyje. Šitokiu būdu tai reiškia vienybę ir priklausymą vienas kitam“.