Sakmės - tai ne tik pasakojimai, bet ir langas į senovės lietuvių pasaulį, jų tikėjimą ir pasaulėžiūrą.
Lietuvos etnografiniai regionai
Tai rimti pasakojimai, kadaise perduodami iš lūpų į lūpas, siekiant supažindinti su nepaprastais, vienoje ar kitoje apylinkėje įvykusiais neva tikrais atsitikimais. Kaimo žmonės šiuos pasakojimus vadindavo tiesiog atsitikimais, nutikimais, o tautosakininkai - mitologinėmis sakmėmis. Tai tarsi tiltas tarp realybės ir fantazijos, kuriame atgyja mitinės būtybės, dievai ir herojai.
Kas yra sakmė?
Sakmė - pasakojamosios tautosakos mažos apimties fantastinis kūrinys, kuriame aiškinama pasaulio ir gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.
Sakmėse atsiskleidžia mūsų protėvių mąstymo būdas.
Sãkmės - tai pasakojamosios tautosakos kūriniai, kuriuose aiškinama pasaulio ar gamtos reiškinių kilmė, vaizduojamas žmogaus susidūrimas su mitinėmis būtybėmis.
Sakmių pasakojimai glausti, fabula lygi siužetui.
Sakmės pagrindas - koks nors įvykis, siužetai dažniausiai nesudėtingi, rišlūs, dinamiški.
Pasakojant norima pabrėžti istorijos tikroviškumą, informacijos patikimumą (nurodoma konkretūs veikėjai, veiksmo vieta, laikas ir kiti duomenys), meninio poveikio dažniausiai nesiekiama.
Sakmių pasaulis: kas ten gyvena?
Sakmės - tai vartai į pasaulį, kuriame gyvena ne tik žmonės, bet ir fantastinės būtybės, tokios kaip laumės, aitvarai, velniai, kaukai ir daugybė kitų.
Jos nėra kažkur toli, o veikia čia pat, šalia mūsų: tūno pasislėpusios už krūmo, slepiasi tuščioje pirtyje, tamsioje klėtyje arba tyko už sienos kamaroje.
Tereikia, kad nusileistų saulė, ateitų sutemos, ir štai tada jos pasirodo.
Bent taip tikėjo mūsų protėviai.
Todėl ir privengdavo ne tik tuščiu keliu naktį eiti, bet net koją į lauką iškelti.
Ką gali žinoti, ką ten sutiksi pravėręs duris ir kas iš tamsos įsibraus į vidų.
Sakmėse atsiskleidžia senovės lietuvių pasaulėžiūra, jų santykis su gamta, dievais ir mitinėmis būtybėmis.
Tai tarsi moralės pamokos, perduodamos per įdomius ir įtraukiančius pasakojimus.
Mitologinės sakmės
Mitologinės sakmės supažindina klausytojus/skaitytojus su neva egzistuojančiomis mitinėmis būtybėmis ir žmonių išgyvenimais jas sutikus.
Tos būtybės - tai laumės, vaiduokliai, velniai, raganos, vėlės, aitvarai, kaukai, miškų dvasios, Perkūnas ir kt.
Sakmių pasaulis bauginantis, grėsmingas, svetimas žmogui.
Pasitaiko ir žmogui palankių būtybių.
Dažniausias sakmių veiksmo laikas - vėluma: vakaras, vidurnaktis, naktis.
Gaidžiui užgiedojus, visos šmėklos pranyksta, atitolsta.
Mitinių veikėjų sutikimo vietos - žmonių neapgyvendintos: paežerė, paraistė, paupys, kapinės, klojimas, jauja, pirtis ir pan.
Sakmių vieta artima kaimo žmogui, ne „už devynių upių“, kaip yra pasakose.
Manoma, kad mitologinės sakmės - seniausi lietuvių epo paminklai.
Velnias sakmėse
Etiologinės sakmės
Etiologinės sakmės aiškina senovės žmogui nesuprantamus dalykus.
Etiologinėse (objektų kilmės aiškinimų) sakmėse aiškinama mėnulio dėmių kilmė, pasakojama, jog kurmis nėjęs kelių taisyti, o volungė - upių kasti, jog pelėda saugojusi paukščių karalių ir užsnūdusi, jog žmogus prie jam skirtų gyvenimo metų prisidėjęs ir arklio bei šuns metus ir kita.
Istorinės sakmės (padavimai)
Istorinės sakmės (padavimai) vaizduoja tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių objektų atsiradimą, jų pavadinimų kilmę ir pan.
Sakmės ir pasakos: skirtumai
Sakmės nuo pasakų skiriasi tuo, kad jų pagrindas - įvykis, atsitikimas, o pasakų - žmogus, jo likimas.
Tačiau yra kūrinių, kuriuose susipina pasakų ir sakmių savybės.
Dažnai tokių kūrinių fabula išplėtota.
Sakmės pagal regionus
Lietuvininkų sakmės pradėtos užrašinėti anksčiau negu kitų Lietuvos regionų analogiški folkloro kūriniai.
Autentišką sakmę XVI a. Prūsijoje vokiškai užrašė Lucas Davidas: moteris stebi naktį šokančius mažus žmogučius, nepaiso jų reikalavimo užverti langus, t. y. užsimerkti, ir praranda regėjimą.
XIX a. viduryje Rytų Prūsijoje keletą sakmių užrašė vokiečių kalbininko Augusto Schleicherio pagalbininkai - Kristupas Kūmutaitis ir Maroldas; sakmių lietuvių tekstus ir vertimus į vokiečių kalbą A. Schleicheris paskelbė 1851.
XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje sakmių užrašė ir paskelbė Kristupas Jurkšaitis, Hugo Scheuʼjus, Vilius Kalvaitis.
Pastarasis ypač domėjosi lietuvininkų požiūriu į mirtį, vėles, dvasregius.
XX a. sakmių užrašė Ansas Bruožis, Anita Jagomastaitė-Vilmantienė, ekspedicijų į Klaipėdos ir Šilutės rajonus dalyviai.
Lietuvininkų gyventame regione pasitaiko archajiškesnių personažų vardų.
Greta termino laumė dviejuose tekstuose tokia pati mitinė būtybė vadinama more (plg. senovės graikų moira, latvių, baltarusių ir kitų mara), mitologiškai įprasminta gyvatė keliose Mažojoje Lietuvoje ir Sūduvoje užrašytose sakmėse vadinama angimi.
Smalsūs žmonės atlikdavę tam tikrus veiksmus, padedančius pamatyti vėles: pažiūri pro staugiančio šuns ar prunkščiančio arklio sukryžiuotų ausų tarpą, pro krikštę - karsto lentoje nuo iškritusios šakos atsiradusią skylę, sakmėse jie visam gyvenimui tampa dvasregiais ir kenčia, nes mato daugybę vėlių prie mirštančio ligonio ar kapinėse, turi vėlėms atidarinėti duris, jas nešti, trauktis joms iš kelio (kitų Lietuvos regionų sakmėse šie veiksmai leidžia žmogui tik kartą vėlę pamatyti ir jo gyvenimo nepakeičia).
Sakmių pavyzdžiai
Dangaus kūnai sakmėse
Sakmėse dažnai minimi dangaus kūnai - Saulė, Mėnulis ir žvaigždės.
Gyveno danguje Saulė ir Mėnulis.
Jie turėjo dukrelę Žemę, kurią labai mylėjo.
Kartą jie susipyko.
Tada Saulė nutarė, kad ji viena saugos Žemę.
Bet Mėnulis nesutiko ir padavė ją į teismą.
Teisėjas Perkūnas bylą išsprendė šitaip: Saulė, kaipo motina, Žemelę saugos dieną, o Mėnulis tėvelis naktį; jam dar padės jo seselės Žvaigždės.
Ši sakmė paaiškina dienos ir nakties kaitą, Saulės ir Mėnulio vaidmenis, taip pat įtraukia Perkūną, kuris atlieka teisėjo vaidmenį.
Tai puikus pavyzdys, kaip sakmės padeda vaikams suprasti pasaulio reiškinius.
Kita sakmė pasakoja apie žmogų kalvį, kuris nukalė Saulę:
Senais laikais gyveno žmogus kalvis.
Tada buvo visur tamsu, naktis ir naktis.
Tai šis kalvis nutarė nukalti saulę.
Paėmęs blizgančią geležį, kalė kalė ir nukalė per šešerius metus.
Tada, užlipęs ant aukščiausios trobos, įmetė ją į dangų.
Pasaulio sukūrimas sakmėse
Sakmės taip pat pasakoja apie pasaulio sukūrimą, dievų ir velnių vaidmenis šiame procese.
Štai viena iš sakmių apie pasaulio sukūrimą:
Nebuvo nieko, tik vanduo.
Tais vandenimis yrėsi mažas laivelis, kuriame sėdėjo dievas, o velnias yrė.
Pagaliau juodu nutarė pasilsėti, tiktai nėra kur.
Tada ir sako dievas velniui: - Nerkis į dugną ir iškelk iš ten saują žemių.
Velnias murkt į gelmę.
Ši sakmė primena biblinį pasaulio sukūrimo mitą, tačiau joje dalyvauja ir velnias, kuris padeda dievui.
Ponas dievas viską sukūrė.
Velnias sako: - Pondieve, o ką aš bepadirbsiu?
- Ožką.
- O kaip ją reik dirbti?
- Lipdyk, lipdyk ant tvoros, ir nulipdysi.
Velnias lipdė, lipdė ir nulipdė ožką.
- Ai, - sako, - dieve, kad negyva, kaip jai gyvybę įduoti?
- Pūsk per užpakalį, ir įpūsi.
Ši sakmė atskleidžia velnio nevikrumą ir dievo išmintį, taip pat paaiškina, kodėl ožka turi būtent tokią išvaizdą.
Laumės sakmėse
Laumės - vienos populiariausių mitinių būtybių lietuvių sakmėse.
Jos gali būti tiek geros, tiek blogos, padedančios žmonėms arba jiems kenkiančios.
Štai viena iš sakmių apie laumes:
Laumė ėjusi į vestuves ir nešusis baltą maišelį su pyragais.
Ir, beeidama keliu, susitaisiusi su tokiu jaunu vaikinu.
Jiedu ėję per apsėtus laukus.
Tas ėmęs jos klausinėti, į kokius javus laumė negalinti įeiti: ar į rugius, ar į kviečius, ar į miežius.
Laumė vis sakanti: „Gal.”
Tada klausias: - Ogi į linus ar gal?
Ši sakmė atskleidžia laumės paslaptingumą ir nenuspėjamumą.
Kita sakmė pasakoja apie laumės gerumą:
Laumės ir gera, ir bloga darydavo.
Kitąsyk neturtinga boba grėbė šieną ir vaiką turėjo pasikabinusi į lazdyną.
Vakare ir užmiršo.
Parėjo, išsivirė vakarienę, bėga to vaiko veizėti.
Kad tą vaiką laumės aprėdžiusios, šilkais apdėjusios, visokiais valgiais!
Ir bedainuojančios: A-a, užmirštasis, A-a, paliktasis!
Tą vaiką bečiūčiuojančios.
Ši sakmė parodo, kad laumės gali būti geros ir rūpestingos, ypač tiems, kurie yra nelaimingi ar pamiršti.
Dar viena sakmė apie laumes pasakoja:
Senų senovėj laumės apmainydavo vaikus.
Sykį vienai moteriškei apmainė vaiką: laumė savo paliko, o moteriškės nunešė.
Tie žmonės apie tą mainą nieko nežinojo.
Tas paliktas vaikas užaugo iki dvidešimties metų, o vis nieko nešnekėjo.
Sykį nakvojo elgeta, tai motina nusiskundė,…
Ši sakmė atskleidžia laumės galią ir įtaką žmonių gyvenimams, taip pat pabrėžia svarbą būti atsargiems ir saugoti savo vaikus.
Dar viena sakmė apie laumes pasakoja:
Buvo kitą sykį laumės.
Išėjusi viena žmona šieno grėbti.
Grėbusi ilgai, skubėjusi prieš lietų, pavargusi.
Iš skubėjimo užmiršusi savo vaiką.
Parlėkė namo, o vaikas paliko pievose.
Nulekia atgal, veizi - vaiko skarmalai šalia padėti, vaikas šilkuos suvystytas, papuoštas, lopšy…
Ši sakmė irgi parodo, kad laumės gali pasirūpinti paliktais vaikais.
Pavyzdžiui, viena moteris žinojo, kad į jos pirtį ateina laumės praustis.
Ji galvojo: „Tegul prausiasi, juk ir jos šiokie tokie sutvėrimai."
Ir visada, kai tik kūrendavo pirtį, palikdavo laumėms karšto vandens ir vantų.
Laumės suprato, kad visa tai joms daroma tyčia.
Gyvūnai sakmėse
Gyvūnai sakmėse dažnai įgauna žmogiškas savybes, kalba, mąsto ir veikia kaip žmonės.
Jie gali būti tiek pagalbininkai, tiek priešai, patariantys ar apgaudinėjantys žmones.
Štai viena iš sakmių apie gyvūnus:
Vieną kartą ponas dievas įsakė visiem žvėrim eit kelių tiest.
Visi žvėrys susirinko, ištisą dieną dirbo.
Tik vienas kurmis neatėjo.
Tada ponas dievas nuėjo pas kurmį ir klausia: - Tai ko, kurmi, darban neatėjai?
- Tai kad aš blogai matau ir įsakymo perskaityt negalėjau, -…
Ši sakmė atskleidžia kurmio tingumą ir išsisukinėjimą, taip pat pabrėžia darbo svarbą.
Kita sakmė pasakoja apie tai, kaip dievas suteikė gyvūnams balsus:
Kitą kartą dievas, kurdamas gyvulius, suteikė jiems balsą.
Tik vienas šuva liko be balso ir nuėjo pas dievą skųstis, kodėl visi gyvuliai turi balsą, o jis neturi.
Dievas jam tarė: - Tu visados turėsi loti, bet tik tada, kai išgirsi, kad kas kitas balsą pakelia.
Dabar šuva, kai tiktai…
Ši sakmė paaiškina, kodėl šuo loja, taip pat atskleidžia dievo teisingumą ir rūpestį visais gyvūnais.
Dar viena sakmė pasakoja apie ežio išdidumą:
Ežį dievas sukūrė kaip ir kitus gyvulius ir davė jam labai švelnius plaukus.
Ežys tais plaukais labai didžiavosi.
Vieną kartą jis, eidamas pro eglę, įsidūrė į jos spyglius snukį, labai supyko ir pradėjo bartis ant dievo.
Paskum kreipėsi į eglę sakydamas: - Kad tu turėtum…
Ši sakmė moko, kad reikia būti kukliems ir nepervertinti savo savybių.
Šuva parašė laišką dievui, prašydamas palengvinti jo gyvenimą, nes maistas blogas ir buvimas blogas.
Kadangi šuva buvo pririštas, jis negalėjo laiško nunešti pats, todėl paprašė katino, kuris pažadėjo nunešti laišką dievui.
Bet katinas atėjo su laišku namo ir pamanė, kad nuneš rytoj.
Kita sakmė pasakoja apie voverę:
Voverį dievas sutvėrė nedidelę ir su mažute uodega.
Kiti gyvuliai, kurie turėjo dideles ir gražias uodegas, ėmė iš voveries juoktis, kad ji su savo uodega negalėsianti ir musių nusibaidyti.
Ši sakmė moko, kad nereikia tyčiotis iš kitų dėl jų išvaizdos.
Bobutė ganė aveles.
Kiškutis sėdėjo šalia ir verkė, nes jo niekas nebijo.
Bobutė patarė kiškučiui nesiskųsti ir likti šalia, sakydama, kad avelės ateis ir jis galės iššokti.
Dievas sukūrė visus gyvulius ir davė jiems vardus.
Paskutinis liko asilas, kuris tuojau užmiršo savo vardą ir vėl klausia dievo.
Dievas vėl pasakė, kad jis - asilas, bet asilas vėl užmiršo ir vėl atėjo pas dievą klausti savo vardo.
Senų senovėje liūtas, žvėrių karalius, sušaukė visus žvėris ir žvėrelius į susirinkimą.
Visi atvyko, tik kupranugaris neatvyko.
Tuomet liūtas liepė gudriausiam gyvuliui šuniui eiti paieškoti kupranugario.
Kadaise vilkas buvo bajoras ir turėjo gerus kilmės dokumentus.
Vilkas nebeišmanė, kur juos paslėpti, todėl padavė šuniui paturėti, nes šuo sėdi namuose ir gali pasaugoti dokumentus, o vilkui reikia po mišką lakstyti.
Šuva apėmė dokumentus iš vilko, bet pagalvojo, kad…
Šuo pasisiuvo batus ir susitiko su kiškiu.
Kiškis paprašė pasimatuoti batus ir, apsiavęs kaip nudūmė.
Nuo to laiko šuo su kiškiu nesugyvena.
Katė pagavo žvirblį ir jau ruošėsi jį ėsti.
Bet žvirblis paklausė, ar katė nusiplovė snukį prieš valgydama.
Katė prisiminė, kad neužmiršo, pasidėjo žvirblį ir ėmė praustis.
Sakmių klasifikacija
Skiriamos etiologinės, mitologinės sakmės ir padavimai.
- Etiologinės sakmės: pasakoja apie tam tikrų universalių dalykų - gamtos objektų, visuomeninių reiškinių ir kitų - kilmę. Šioms lietuvių sakmėms būdinga religinis pobūdis, sąsajos su krikščionybe ar populiariais liaudies tikėjimais. Etiologinėse lietuvių sakmėse aiškinama, kaip atsirado Žemė, dangaus kūnai, žmonės (pvz., iš vandens lašo, nukritusio į žemę Dievui prausiantis), gyvūnai, augalai (Dievas sukūręs vieversį, balandį, žmogų, šunį, velnias - rupūžę, ožką, vilką, dilgėlę), atskiros jų ypatybės (pvz., kodėl uosiai vėliausiai išsprogsta ir pirmiausia meta lapus; kodėl ežys spygliuotas), yra užuominų apie mitinį kūrimo laiką. Daugelyje etiologinių lietuvių sakmių kaip apie kūrėją pasakojama apie Dievą, su juo veikia ir velnias (kaip pagalbininkas, Dievo sumanymus dažniausiai sugadinantis, kartais - atvirai jam kenkiantis).
- Mitologinės sakmės: jose vaizduojama žmogaus susidūrimas su antgamtine sfera: mitinėmis būtybėmis, nepaaiškinamais, paslaptingais reiškiniais, maginiu kitų žmonių poveikiu ar sugebėjimais, pastebėti keisti ar pranašingi ženklai ir kita; tai gausiausia sakmių grupė. Gausu lietuvių mitologinių sakmių, kuriose pasakojama apie vaidenimąsi, mirtį ir mirusiuosius, užkeiktus pinigus. Populiariausi lietuvių mitologinių sakmių veikėjai - velnias (N. Vėliaus nuomone, sakmėse velniui priskiriama dirbamos žemės, miško, mirusiųjų globėjo funkcijos), Perkūnas (sakmių apie jį ir velnią užrašyta apie 500 variantų, daugumoje vaizduojama, kad velnias yra Perkūno persekiojamas, siekia kur nors pasislėpti), laumė (viena dažniausiai sakmėse minimų būtybių), aitvaras, kaukai, ragana, burtininkas. Lietuvių mitologinių sakmių pasakojimo pagrindas - pasakotojų susitikimai (dažniausiai neįprastu laiku, neįprastoje vietoje) su šiais personažais. Jie dažniausiai veikia realiomis, kasdienėmis aplinkybėmis (dirba įvairius darbus, turi įrankius ir kita), pasirodo neprašyti, netyčia prišaukti (laumės vardą paminėjus), tam tikromis savaitės (ketvirtadieniais, šeštadieniais), metų dienomis, paros laiku (vidurnaktį), pažeidus kokį nors draudimą (pašiepus mirusįjį, dirbant sekmadienį). Sutiktos mitinės būtybės yra pavojingos, bet žmogus dažnai jas apgauna, priverčia jam tarnauti.
Sakmių rinkiniai
- Kai milžinai gyveno / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1969
- Laumių dovanos: lietuvių mitologinės sakmės Vilnius 1979
- Lietuvių rašytojų surinktos pasakos ir sakmės / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1981
- Šiaurės Lietuvos sakmės ir pasakos / parengė N. Vėlius Vilnius 1985
- Kaip atsirado žemė: lietuvių etiologinės sakmės Vilnius 1986
- Ežeras ant milžino delno. Lietuvių liaudies padavimai / sudarė N. Vėlius Vilnius 1986
- Žemės atmintis: lietuvių liaudies padavimai / parengė B. Kerbelytė Vilnius 1999
- Gražiausieji Mažosios Lietuvos padavimai / sudarė J. Bicka, F. Tumosas Marijampolė 1999
Literatūra apie sakmes
- N. Vėlius Mitinės lietuvių sakmių būtybės Vilnius 1977
- N. Vėlius Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis Vilnius 1987
- B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 3 Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai.
- B. Kerbelytė Lietuvių liaudies padavimai Vilnius 1970
- B. Kerbelytė Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas t. 3 Etiologinės sakmės. Mitologinės sakmės. Padavimai.
- Iš gyvenimo vėlių bei velnių. V., 1998
- Kerbelytė B. Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3.