Evaldo Klimo patarimai: kaip įsirengti ir prižiūrėti veją

Erdvioje sodyboje žalia veja į vieną harmoningą visumą sujungia gėlynus, medžius, krūmus, kitus dekoratyvinius elementus ir visa tai patrauklu akiai bei sielai. Net ir nedideliame sodų bendrijos sklype dažnas miestietis aukoja braškių ar morkų lysvę tam, kad galėtų mėgautis vejos žaluma ar basas stovėdamas ant rasotos žolės pajustų nuostabią žemės jėgą. Deja, veja yra gyvas organizmas, kuris be tinkamos priežiūros ir įdedamo darbo negyvens. Išpuoselėta ir prižiūrima veja gali būti kiekvienos sodybos puošmena. Šiame straipsnyje remsimės doc. dr. Evaldo Klimo patarimais, kaip įsirengti ir prižiūrėti veją.

Pasak vejų specialisto dr. E. Klimo, literatūroje dažnai minimos gazono ir vejos sąvokos. Kuo jos skiriasi ir kuo panašios? „Gazon“ - prancūziškos kilmės tarptautinis žodis, reiškiantis žemai nupjautą pievutę su gėlynais ir dekoratyviniais medžiais bei krūmais. Lietuvišku žodžiu „veja“ vadinama reguliariai žemai pjaunama tik varpinių žolių pievutė.

Svarbiausia dekoratyvių vejų funkcija - grožis. Parterinės vejos yra dekoratyviausios, jas sudaro tik varpinės žolės. Buitinės vejos gerokai paprastesnės už parterines. Sodo ir parko (pievų) vejos įrengiamos dideliuose plotuose. Jos gali būti natūralios ir sėtinės. Žydinčią pievutę sudaro žalias žemaūgių varpinių žolių kilimas, praturtintas spalvotais gėlių raštais. Sportinės vejos įrengiamos vaikų žaidimo aikštelėse, teniso kortuose, futbolo stadionuose, golfo laukuose, hipodromuose, žolės riedulio, regbio ir kitų sporto šakų žaidimų aikštelėse. Tokios vejos pakenčia mindymą, žolės gerai krūmijasi ir greitai atauga. Šių vejų velėna tanki, lygi, žolių spalva sodriai žalia. Mišinių sudėtyje - vien tik varpinės žolės. Dekoratyvumu sportinio tipo vejos nenusileidžia parterių vejoms. Specialios paskirties vejos įrengiamos pakelėse, apsauginėse zonose, kalvotose vietose, šlaituose. Šios vejos beveik netręšiamos, jų dekoratyvumą lemia šienavimo dažnumas ir agrotechnikos reikalavimų paisymas įrengiant veją. Mišiniuose esančios žolių veislės ir rūšys pakenčia nepalankias augimo sąlygas, oro užterštumą.

„Vejoms naudojama apie 16 varpinių žolių rūšių ir daug jų veislių“, - atkreipė dėmesį vejų specialistas dr. E. Klimas. Pagrindinės žolės mišiniams:

• Pievinė miglė - populiariausia įvairių tipų vejų mišiniuose. Ji atspari šalčiui ir sausrai, pakenčia trumpalaikį užliejimą. Mišiniuose su kitomis žolėmis gali sudaryti iki 25 proc.
• Plokščioji miglė - pakanti sausrai, gerai auga prastose, mažai maisto medžiagų turinčiose ir išplautose žvyringose dirvose.
• Raudonasis kuokštinis eraičinas tinkamas visų paskirčių vejoms. Besikrūmijanti žolė neleidžia šakniastiebių, formuoja žemus, tankius kerus. Augalai pakenčia rūgščią dirvą (pH 4,5-6,5), pakankamai atsparūs sausroms ir kitoms nepalankioms sąlygoms.
• Raudonasis šakniastiebinis eraičinas formuoja purią velėną, turi platesnius lapus, krūmydamiesi požeminiai šakniastiebiai užpildo tuščius išretėjusios vejos tarpelius.
• Daugiametė svidrė - greitai dygstanti ir gerai besikrūmijanti žolė. Plačiau naudojama sportinio tipo vejoms. Dekoratyvinėms netinka. Jautri šalčiui, besniegėmis žiemomis gali iššalti. Gerai auga priemolio dirvožemiuose. Šaknų sistema išsidėsčiusi dirvos paviršiuje.
• Paprastoji smilga gerai auga derlingose drėgnokose dirvose, pakenčia sausras. Jautri ligoms, tačiau greitai atsigauna, sutankėja.
• Žemaūgis motiejukas augina trumpus ūglius, turi sustorėjusį stiebo pagrindą. Puikiai auga įvairios mechaninės sudėties, trąšiose dirvose. Vertinga savybė - pavasarį anksti sužaliuoja. Auginama lietuviška veislė ‘Pievutis‘.

Pagal poreikį šviesai. „Pagal agrobiologijos kriterijus vejos gali būti sudarytos iš vienos arba kelių rūšių žolių. Vejoms įrengti naudojant vienos rūšies žolių sėklas, tikėtina, kad veja nuo pavasario iki rudens nebus dekoratyvi, - atkreipia dėmesį dr. E. Klimas. - Tad specialistai rekomenduoja naudoti daugiarūšius mišinius. Sudedamųjų dalių skaičius mišinyje priklauso ir nuo augavietės. Kuo įvairesnis dirvožemis, tuo daugiau sudedamųjų dalių turintį mišinį reikėtų rinktis. Paprastai, be rūšių įvairovės, tokiuose mišiniuose naudojamos 7-9 veislės. Dekoratyviosioms vejoms tinkamiausios varpinės neaukštos siauralapės žolės, kurios intensyviai krūmijasi, atsparios ligoms ir neigiamiems aplinkos veiksniams, formuoja tankų ir vienodai lygų žolyną. Atskirų žolės komponentų santykis mišinyje priklauso nuo augavietės derlingumo, apšviestumo ir drėgmės sąlygų.

Saulėtoje vietoje ir derlingoje dirvoje patartina naudoti mišinį iš 50 proc. pievinės miglės, 40 proc. raudonojo kuokštinio eraičino ir raudonojo šakniastiebinio eraičino bei 10 proc. daugiametės svidrės. Sausesnėje dirvoje patartina sėti mišinį iš 60 proc. raudonojo kuokštinio eraičino ir raudonojo šakniastiebinio eraičino, 10 proc. daugiametės svidrės ir 40 proc. pievinės miglės. Paprastosios vejos sėklų mišinyje vyrauja pievinės miglės, atsparios mindymui bei nepalankioms žiemos sąlygoms, auga ir sunkesnės mechaninės sudėties dirvožemiuose. Jos gali sudaryti 55 proc. visų sėklų, raudonieji eraičinai - 45 proc. Be to, į mišinį iki 10 proc. galima pridėti daugiamečių svidrių. Sportinio tipo vejos mišinyje turėtų vyrauti daugiametės svidrės. Įvairaus tipo vejose (specialiosiose) sėjamos šakniastiebės retakerės, tankiakerės žolės (netinka motiejukai, tikrieji eraičinai, paprastosios šunažolės ir kt.).

Dekoratyvines vejas (klasikines) patartina užsėti žolių mišiniais: „Classic”, „Ornamental”, „Golfmaster“ - labai puošnios, tamsiai žalios spalvos, tanki veja, skirta saulėtoms vietoms. Dekoratyvines sportines: „Sport” ir „Vembley”- labai atsparus mindžiojimui ir dekoratyvus. Tinka sporto ir žaidimų aikštelėms, sudarytas iš raudonųjų eraičinų, pievinių miglių, daugiamečių svidrių. „Žaidimų aikštelė“ - dekoratyvus, atsparus mindžiojimui, greitai ataugantis žolių sėklų mišinys. Saulėtoms vietoms ir sausoms dirvoms - mišinys „Sunshine“. Po sausrų veja greitai atsistato. Paprastąsias vejas - „Eco Lawn“ - žolių ir baltųjų vejinių dobilų sėklų mišinys. Pažeistai vejai atsėti „Grass Fix New“ - vejinių žolių sėklų ir trąšų mišinys, išretėjusiai vejai atnaujinti.

„Kuo lėčiau veja rengiama, tuo ji kokybiškesnė, - sako dr. E. Klimas. - Pradėti veją „kurti“ reikėtų iš rudens. Pirmiausia numatomos vejos ribos ir kontūrai. Pašalinami menkaverčiai augalai, daugiametės piktžolės, išrenkami akmenys, statybinės atliekos, šiukšlės.

Dirvos paruošimas. Norint sėti dekoratyvinę veją, drenažas įrengiamas metro gylyje. Prieš melioravimo darbus derlingas dirvožemio sluoksnis nustumiamas (vėliau jis vėl paskleidžiamas). Kai nėra galimybės melioruoti šiuo būdu, nukasus derlingą dirvožemį, įrengiamas vietinis drenažas (20 cm žvyro ir apie 15 cm smėlio sluoksnio). Ant viršaus užberiama 15-20 cm derlingos žemės. Purus, derlingas bei laidus vandeniui, struktūringas dirvožemis per ilgesnį laiką susiguli (20 proc.), bet geriau vienodai sutankinti, paviršių išlyginti. Galima papildomai užpilti ant esamo dirvožemio - dar 5-7 cm storio derlingo dirvožemio sluoksnį. Jei dirva puri, geriau voluoti prieš sėją, nes pasėjus žoles giliau nei 0,5-1,5 cm, sėklos gali nesudygti.

Sėja. Pasak dr. E. Klimo, geriausia naują veją sėti anksti pavasarį (į iš rudens paruoštą plotą), kai tik galima įeiti į dirvą, nuo balandžio vidurio iki gegužės vidurio. Lengvesnėje dirvoje geriau sėti balandį. Žolių sėklos pradeda dygti dirvai įšilus iki 5-6 laipsnių. Sėklų dygimui 3 savaites būtina drėgmė (tik per 3 savaites sudygsta miglių sėklos). Nespėjus pasėti vejos iki gegužės antros dekados, sausros rizika jau gerokai padidėjusi, todėl reikia pasiruošti veją gausiai laistyti. Galima sėti ir rudeniop, ne vėliau kaip iki rugsėjo 10 dienos. Vėlyvos sėjos žolės gal ir sudygs, tačiau nespės sutvirtėti ir įsikrūmyti prieš žiemą. Į vieną kvadratinį metrą paprastai sėjama 30 g sėklos (sėjos norma būna nurodyta ant pakuotės). Mišinio sudėtis ir komponentų skaičius priklauso nuo vejos paskirties ir augimo sąlygų. Jei norisi, kad veja sužaliuotų greičiau, galima sėti tankiau, tačiau pernelyg sužėlus velėnai žolėms gali trūkti oro, maisto, drėgmės. Rizikinga sėti kad ir pigiau įsigytą nežinomos kilmės sėklą.

Herbicidų naudojimas prieš vejos įrengimą. Veją įrengiant pievų, dirvonų plote (tai aktualu ir kaimo turizmo sodyboms) tenka naudoti efektyvius sisteminio veikimo herbicidus: glyfosą, uraganą ar raundapą. Šie herbicidai sunaikina beveik visas piktžoles: varpučius, usnis, kiaulpienes, dirvinius vijoklius ir kitas daugiametes bei vienmetes. Dešimčiai litrų vandens įpilama 150 ml preparato. Šiuo kiekiu nupurškiama 500 kv. m piktžolėto ploto. Į purškimui paruoštą tirpalą pravartu įpilti 50 g ištirpintos amonio salietros. Piktžolės purškiamos, kai yra 5-10 cm aukščio.

Naudojant raundapą ir kitus glifosatų grupės preparatus, reikia žinoti: būtinos apsaugos priemonės; glifosatai naikina piktžoles per žalią lapą sugriaudami jo fotosintezės mechanizmą. Todėl geriausia piktžoles purkšti aktyvios vegetacijos metu (ne vėliau kaip iki rugsėjo vidurio); glifosatų norma senam, storą velėną turinčiam žolynui - 6 l/ha. Jei yra daug kiaulpienių, pridedama 2 l/ha dialeno; herbicidai visiškai „suveikia“ per tris savaites. Požymiai - parudavę žolių lapai ir šaknys; nereikėtų purkšti vėjuotą dieną. Žaliuojančius krūmus, gyvatvores prieš purškiant reikia aprišti ar apdengti polietileno plėvele ir kitomis medžiagomis.

Po trijų savaičių, kai piktžolės ir jų šaknys paruduoja, plotą galima frezuoti, purenti ir lyginti specialiai pasigamintais lygintuvais ar lenta. Ištiriama dirvožemio cheminė sudėtis, agrocheminėje laboratorijoje nustatomas jo rūgštingumas pH (galima prieš herbicidų naudojimą). Vejų žolynai geriausiai auga neutralios reakcijos dirvoje (pH 6,0-6,5). Rūgščios dirvos kalkinamos (prieš mėnesį). Optimali kalkų norma - 40 kg/100 kv. m. Naudojant kompleksines NPK trąšas vejų tręšimui, reikėtų rinktis su mažesniu azoto kiekiu (N: P: K 8:20:30). Arui pakanka apie 3 kg tokių trąšų. Dirva kalkinama ir tręšiama rudenį ar prieš sėją.

Herbicidų naudojimas po sėjos. Kad neišmindžioti naujai pasėtos vejos, sudygusias kiaulpienes naikinkite herbicidais, pavyzdžiui, Starane ® arba Tomigan®. Vieną arą vejos reikia purškite vieno ar kito herbicido skiediniu (po 15 ml /4 l vandens). Purškiama, kai kiaulpienes yra pilnos rozetės tarpsnyje, bet prieš žiedinio pumpuro pasirodymą, kai oro temperatūra purškimo metu yra mažiausiai 7-8 °C. Jei purškimo metu temperatūra žemesnė, preparatas gali būti nepakankamai efektyvus. Po 1 valandos prasidėjęs lietus nupurškus veją, preparato efektyvumui įtakos neturi. Minėti preparatai į piktžoles patenka per lapus. Poveikis jautrioms piktžolėms pastebimas praėjus 1-2 dienoms po purškimo. Nupurškus, piktžolių augimas sustoja, o jos žūsta per 3-4 savaites. Minėti herbicidai sunaikina ir kitas kartu su kiaulpienėmis augusias piktžoles. Jei vejoje išdygusios tik pavienės senos kiaulpienės su storomis šaknimis, jas patartina naikinti mechaniškai - iškasti.

Tręšimas vegetacijos metu. Kad veja džiugintų visą sezoną, reikia ją tinkamai ir laiku tręšti. Pavasarį veja tręšiama kompleksinėmis trąšomis - 3 kg/arui. Geriausias pagrindinių maisto medžiagų santykis kompleksinėse trąšose - N:P:K 1:2:3 (5:10:15). Trąšų kiekis priklauso nuo dirvožemio: ar priemolis - mažiau reikės trąšų, jei priesmėlis - daugiau. Paskui papildomai tręšima kompleksinėmis trąšomis per Jonines - dar 2 kg/arui. Per visą vegetaciją būtinas pastovus tręšimas azoto trąšomis. Gegužės antroje pusėje, maždaug po 3 pjovimų, tręšiama 1 kg amonio salietros (NH4NO3)/arui. Parterinę veją per sezoną, gegužės - rugpjūčio mėn., reikia tręšti 4 kartus 1 kg amonio salietros/arui. Jei iš pažiūros trūksta azoto, dar galima 1 ar 2 kartus papildomai patręšti azotu (prastesnėje dirvoje). Rugsėjo mėn. būtina tręšti kalio magnezija - 2 kg/arui, tada jau azoto nereikia.

Vejos pjovimo aukštis. Vejos pjovimo aukštis vegetacijos metu turi būti ne visada vienodas. Pavasarį, prasidėjus vegetacijai, veja pirmą kartą pjaunama 0,5-1 cm aukščiau nei įprasta. Tai skatina geresnį žolės krūmijimąsi ir tankėjimą. Įprastu, 3-3,5 cm, pjovimo aukščiu žolė pjaunama intensyviausiu jos augimo metu (gegužės - birželio mėn.). Prasidėjus vidurvasario karščiams, tikslinga vėl padidinti įprastinį vejos pjovimo aukštį 0,5-1 cm.

Atėjus pavasariui, daugelio akys ir lūkesčiai nukrypsta į veją: ar gerai išgyveno žiemą, ar gražiai sužaliuos, ar bus sveika ir dekoratyvi. „Vienas iš pirmųjų žingsnių - žolyno būklės įvertinimas po žiemos. Po to ateina eilė vejos šukavimui, skarifikavimui ar aeravimui, tręšimui, išretėjusių vietų atsėjimui. Konkrečius darbų terminus lemia gamta ir specifinės sklypo vietos sąlygos. Nevertėtų skubėti - bėgti prieš traukinį. Šlapios žemės nėra prasmės skarifikuoti ar aeruoti, o ant įšalusios - atsėti vejos“, - sako Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docentas dr. Evaldas Klimas.

Vertinant vejos būklę svarbu atkreipti dėmesį, ar nėra fuzariozės, arba sniego pelėsio, pasireiškiančio rudais lopais. Didesnę grėsmę fuzariozė kelia vejoms, kuriose daug daugiamečių svidrių. „Jei veja nėra sena, neapleista, su neaukšta iki 10 cm žole, be storo veltinio, pakanka šukavimo. Mažame plote tai galima daryti grėbliu, o galima pasitelkti motobloką su besisukančiu šepečiu. Šukuoti reikėtų įvairiomis kryptimis, kruopščiai išgrėbti iš vejos apmirusias žolės dalis, samanas. Šukavimas veją atgaivina, truputį sujudina dirvožemį“, - pasakoja doc. E. Klimas. Senose ar blogiau prižiūrimose vejose būtina atlikti skarifikavimą - vejos raižymą specialiu įrenginiu. Šio proceso metu specialiais peiliukais iki 2 cm įrėžiama dirva, daug labiau išdraskant įsisenėjusį veltinį, samanas. Pasak doc. E. Klimo, didžiausia intervencija į veją yra ją aeruojant - badant dirvą iki 5 cm gylio, kad į ją patektų daugiau oro. Aeravimas rekomenduojamas intensyviai mindžiojamai vejai, kur labai sutankėjęs dirvožemis, ypač kur žemė yra sunkesnė - priemolis, molis. Dirvoje trūkstant oro, augalų šaknys pradeda dusti, nebeveikia trąšos. Išretėjusiose, fuzariozės ar šunų šlapimo dėmių pažeistose vejų vietose žolyną būtina sutankinti.

Vejai tankinti, priklausomai nuo žolyno išretėjimo laipsnio, 1 arui reikia 1-1,5 kg žolių mišinio. „Labai svarbu, kad mišinyje būtų ir šakniastiebinių žolių - pievinių miglių ar šakniastiebinių raudonųjų eraičinų. Jos užima žuvusių kerinių žolių, pavyzdžiui, daugiamečių svidrių, vietą ir žolynas neretėja, jame nepridygsta piktžolių. Tinkamiausias žolynų tankinimo metas - dirvožemiui sušilus iki 8 ir daugiau laipsnių, tokioje dirvoje jau gerai dygsta vejos žolių sėklos.

Tręšimą doc. E. Klimas vadina be galo svarbiu ir atsakingu darbu, nes tinkamai tręšiama veja būna gražesnė, sveikesnė, atsparesnė ir ilgaamžiškesnė, lengviau ištveria vasaros karščius bei sausras, po kurių greičiau atsigauna, o žiemą geriau pakenčia šaltį. „Pagrindiniam tręšimui pavasarį turi būti naudojamos kompleksinės trąšos, kuriose yra nedaug azoto (N), vidutiniškai fosforo (P) ir daug kalio (K). Šių medžiagų santykis kompleksinėse trąšose turėtų būti 1:2:3, nes jis geriausiai atitinka vejos žolių poreikius. Vidutinio turtingumo dirvožemiui vidutinė tokių trąšų norma yra 3 kg arui“, - aiškina jis. Kalis vejos žolėms yra labai svarbus elementas, nuo kurio priklauso cukraus koncentracija augale. Cukrus šaknyse kaupiamas kaip maisto atsargos - būsimam kito vegetacijos sezono startui, nuo cukraus koncentracijos priklauso žolės atsparumas karščiui, sausrai, šalčiui.

Docentą gerokai stebina tai, kad pavasariniam vejų tręšimui prekybininkai dažnai siūlo trąšas, turinčias daugokai azoto ir vos po kelis procentus fosforo bei kalio. Tokios azoto gausios trąšos sparčiai augina žolę ir dažnina vejos pjovimus, leidžia išgauti žalią vejos spalvą, tačiau niekaip neužtikrina metinio fosforo, o ypač kalio balanso. „Daugiau fosforo ir kalio turinčios cheminės, ganėtinai greitai tirpstančios trąšos dažnai vis dar įvardijamos kaip rudeninės, tačiau šylant klimatui, tai jau nebeatitinka tikrovės. Anksčiau žiemos būdavo stabilios: augalų vegetacija baigdavosi spalį, pašaldavo, iškrisdavo sniego, kuris netirpdavo iki pavasario. Kompleksinės trąšos yra tirpios, nesant įšalo, jos gali ištirpti rudenį ir be jokios naudos vejai būti polaidžio vandens nuplautos horizontaliai arba išplautos gilyn į gruntinius vandenis.

Sausringos praėjusios vasaros ir ekstremalios žiemos bei šalto pavasario nuvargintoms vejoms sustiprinti pavasarį naudingas jų purškimas biologiniu stimuliatoriumi - iš vermikomposto pagamintu natūraliu ekologišku preparatu. Pirmą kartą geriausia purkšti prasidėjus žolių vegetacijai, tai yra žolynui pilnai sužaliavus. Kalbėdamas apie pirmąjį vejos pjovimą pavasarį S. Bairašauskas pataria tai pradėti daryti vos tik tampa akivaizdu, kad žolė paaugusi iki tinkamo 7-8 cm aukščio, net jei iki to laiko veja nebuvo skarifikuota. Pavasariniams pjovimams itin tinka robotai vejapjovės, nes jie taip pat padeda atbaidyti kurmius. S. Bairašauskas primena, kad pjaunant sodo traktoriuku ar vejapjove pirmųjų pavasarinių vejos pjovimų metu nupjauta žolė turi būti surenkama. „Mulčiavimas nelabai tinka, nes žolė gali sukristi kuokštais ir stabdyti augimą bei skatinti šutimą.

Pasak Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos docento dr. Evaldo Klimo, „Augavietė yra būsimi vejos namai ir kuo ji profesionaliau įvertinta, geriau, kokybiškiau paruošta, tuo didesnė tikimybė turėti sveiką, gražią veją. Per plonas derlingo dirvožemio, arba armens, sluoksnis ir prasta jo sudėtis yra vienos dažniausių klaidų įrengiant veją“, - komentuoja dr. E. Klimas. Pakankamas derlingo dirvožemio sluoksnis yra būtinas, norint, kad pasėta veja neskurstų. Vejos ekspertas dr. E. Klimas teigia, kad „Vejos kokybę užtikrina 20 cm storio sutankinto dirvožemio sluoksnis, kuriam suformuoti reikia 1 are paskleisti 25 kubinius metrus juodžemio. Armuo visame sklype turi būti vienodo storio.

Ekspertas sako dažnai girdintis nusiskundimų, kad veja sklype auga netolygiai. Ne mažiau svarbi dirvožemio granuliometrinė ir agrocheminė sudėtis, kurią sužinoti galima atlikus dirvožemio tyrimus Agrocheminių tyrimų laboratorijoje. „Vejai geriausiai tinka vidutinio sunkumo, struktūringas, laidus dirvožemis, kurio reakcija yra neutrali arba silpnai rūgšti, 6,0-7,0 pH. Visų augavietės parametrų ir būsimo vejos mindymo intensyvumo įvertinimas lemia vejos sėklų mišinio sudėtį. Reikalinga sėklų norma priklauso nuo vejos tipo. Ganėtinai dažnai žmonės į prastai paruoštą augavietę bando išpilti daugiau sėklų tikėdamiesi, kad viskas bus gerai. Iš tiesų sėklos nėra trąšos ir didesnė jų norma tikrai nekompensuos kitų augavietės trūkumų“, - perspėja doc. E. Klimas.

„Balandžio pabaiga ir gegužė yra geras vejos sėjos metas, nes yra didžiausia drėgno ir šilto oro, reikalingo sėkloms dygti, tikimybė. Pirmą kartą naujai pasėtoje vejoje žolei pasiekus maždaug 12 cm aukštį yra nukertamos iš sėklų sudygusios piktžolės. Dr. E. Klimas pataria įprastu 3-3,5 cm aukščiu naują veją pjauti galima po keleto didesnio aukščio pjovimų.

Simas Bairašauskas, „Husqvarna“ sodo technikos ekspertas, pastebi, jog Lietuvos gyventojai nori prie namų matyti veją tarsi iš žurnalo viršelio, tačiau labai daug laiko jos priežiūrai skirti nėra linkę. „Galvodami apie vejos priežiūrą žmonės vertina ir finansines galimybes, ir laiko resursus. Veją pjauti reikia reguliariai, neleisti jai peraugti, todėl pirminis entuziazmas šiam darbui netrunka išblėsti ir pradedama dairytis, kam perleisti vejos pjovimą. Matome, kad pastaruosius dvejus metus vejos robotų pardavimai Lietuvoje auga kartais“, - sako S. Bairašauskas. Nereta naujakurių klaida - įsigyti pirmą pasitaikiusį vejos priežiūros įrenginį, kuris neatitinka pjaunamos vejos ploto. Arba įsigyjamas mažo galingumo akumuliatorinis įrenginys, kurio galios neužtenka nupjauti visam vejos plotui. Doc. E. Klimas pabrėžia, kad deja, veja yra gyvas organizmas, kuris be tinkamos priežiūros ir įdedamo darbo negyvens.

Pagrindiniai vejos priežiūros darbai pagal sezoną

Štai lentelė, kurioje apibendrinami pagrindiniai vejos priežiūros darbai pagal sezoną:

tags: #evaldas #klimas #veja #sodyboje