Gyvenimas po vieną, arba vieno asmens namų ūkiai, yra viena labiausiai augančių namų ūkių formų Europoje, JAV ar net Azijos šalyse. Reikia paminėti, kad gyvenimas vienatvėje nereiškia, kad žmogus negyveno ar neplanuoja gyventi drauge su kuo nors. Tokių patirčių yra įvairių ir, nors jos gali būti laikinos, demografai fiksuoja, kad Europos šalyse statistiškai vis dažniau ir vidutiniškai ilgiau asmenys praleidžia laiką gyvendami vieni nei bet kada iki šiol.
Pradėkime nuo to, kad EST duomenys leidžia įvertinti, kad asmenų, gyvenančių po vieną, santykinė dalis visuomenėje ganėtinai skiriasi įvairiose Europos šalyse. Šis skirtumas yra gana didelis - vieno asmens namų ūkiai tesudaro 5 proc. Juodkalnijos gyventojų, o Suomijoje šis skaičius išauga net iki 27,9 proc. Lietuva kartu su kitomis Baltijos šalimis išsiskiria tuo, kad vieno asmens namų ūkiai sudaro santykinai reikšmingą visuomenės dalį.
Lietuva yra ketvirta šalis Europoje pagal gyventojų dalį, kurie gyvena individualiai ir savarankiškai. Bendra vieno asmens namų ūkio proporcija tėra apibendrintas rodiklis. Europoje vyrauja universali tendencija, kad gyvenimo po vieną situacija priklauso nuo gyvenimo ciklo, t.y. vienų gyvenančių asmenų dalis visuomenėje stipriai išauga pasiekus 60 metų ribą: nuo 12,3 proc. Juodkalnijoje iki 40,9 proc. Estijoje.
Kita vertus, gyvenimas po vieną nėra apibendrinanti išskirtinai tik senyvo amžiaus tarpsnį pasiekusių asmenų situacija, ypač minėtose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Lietuvoje gyventi po vieną pasirenka net 16,3 proc. jaunų asmenų, kurie yra sulaukę 15-29 metų. Tik Suomijoje (28,5 proc.), Švedijoje (19,6 proc.) daugiau jaunų asmenų renkasi individuliai pradėti ir organizuoti savo gyvenimą, ir, galima sakyti, esame panašūs į jaunus estus (16,9 proc.), danus (16 proc.) ar vokiečius (15,7 proc.). Palyginimui: tik 0,6 proc. juodkalniečių, 1,5 proc. portugalų, 1,7 proc. Duomenys leidžia pastebėti dar vieną bruožą: daugeliui Europos šalių būdinga nuosaikiai auganti vieno asmens namų ūkio dalis sulig vyresniu amžiumi.
Demografai, ekonomistai, sociologai ir psichologai vieno asmens namų ūkių augimo specifiką aiškina nagrinėdami socialinės gerovės, gyvenimo kokybės bei socialinio įsitraukimo skirtumus tarp gyvenančių po vieną ir ne po vieną asmenų. Bene daugiausia dominuojantys psichologiniai ar sociologiniai tyrimai sieja gyvenimą vienumoje, ypač vėlesniame amžiuje, su silpnais socialiniais ryšiais, žemu dalyvavimu bendruomenėje ar visuomenėje ir kartu vienatvės jausena.
Pavyzdžiui, Vilniaus universiteto sociologės S. Mikulionienė, G. Rapolienė ir N. Valavičienė, tyrinėjusios Lietuvos vyresnio amžiaus vienatvėje gyvenančių asmenų patirtis, pastebėjo, kad nors Lietuvoje vyresni asmenys, gyvenantys vieni, turi reikšmingą artimų asmenų ratą, dažnai jo iki galo neišnaudoja.
Sekant minėtomis prielaidomis, Europos socialinis tyrimas atskleidžia universalią tendenciją visose Europos šalyse, kad vieno asmens namų ūkiai pasižymi siauresniu asmeniniu socialiniu tinklu nei gyvenant su kuo nors. Bet šis skirtumas yra netolygus tarp skirtingų šalių. Šveicarai, vokiečiai, suomiai, švedai ir norvegai pasižymi mažiausia socialinės izoliacijos jausena, nepriklausomai nuo asmens namų ūkio dydžio. Lietuvoje daugiau nei penktadalis (22,6 proc.) asmenų, gyvenančių po vieną, negalėjo įvardyti nė vieno asmens, su kuriuo galėtų aptarti asmeninius ir intymius reikalus. Lietuvoje asmenys, gyvenantys vieni, net tris kartus labiau patiria emocinę vienatvę nei asmenys, gyvenantys didesniame namų ūkyje.
Vis dėlto apibūdinti asmenis, gyvenančius po vieną, kaip neveiksnius, pasyvius ar vienišus, palyginti su dviejų asmenų ar didesniu namų ūkiu, būtų nekorektiška. Garsus amerikiečių sociologas Ericas Klinenbergas, kuris tyrinėja gyvenimą po vieną ir vienišumą šiuolaikinėje visuomenėje, pastebi, kad tokia tendencija galima tik pasiturinčiose šalyse. Tai susiję su keliais socialinės kaitos veiksniais, kuriuos perėjo pasiturinčios šalys. Visuomenės tampa urbanizuotos, o vienam asmeniui gyventi kokybiškai mieste nebėra iššūkis. Vis mažiau reikalingas intensyvus fizinis darbas, o tai sąlygoja, kad darbo jėgos rinka tampa subalansuota lyties pagrindu. Ekonominę gerovę užsitikrinę asmenys gali lanksčiau rinktis ir drąsiau sprendžia, su kuo gyventi kuriuo gyvenimo etapu ir kaip ilgai, nei ekonomiškai nuo kitų priklausomi asmenys.
E. Klinenbergas ir britų sociologės L. Jamieson ir R. Simpson savo tyrimuose pastebi, kad asmenys, pasirinkę miestietišką vidurinės klasės gyvenimo būdą, sąmoningai renkasi gyventi vieni ir taip aštriai nebepatiria emocinės vienatvės ar socialinės izoliacijos net vyresniame amžiuje. Čia galima bandyti iš aptartų rezultatų hipotetiškai paaiškinti, kodėl lietuviai, estai ar latviai (įtraukiant vengrus) gana dažnai renkasi gyventi vieni jauname ir vyresniame amžiuje, bet jų socialinės izoliacijos rodikliai yra vieni didžiausių. Tikėtinas atsakymas, kad Lietuvoje ir Baltijos šalyse gyventi vienam nėra saugaus ar komfortiško gyvenimo pasirinkimas, kaip tai yra turtingose Šiaurės šalyse, kur dosni gerovės valstybės sistema. Bet galbūt aukšti individualaus gyvenimo rodikliai Baltijos šalyse pasufleruoja, kad, nepaisant socialinės izoliacijos, apskritai esame linkę į individualizmą?
Vertybes galima apibūdinti kaip tam tikrų įsitikinimų ar net siekiamų gyvenimo tikslų orientyrus, kurie sąlygoja žmonių elgseną kaip esminiai principai. Socialinės psichologijos požiūriu savirealizacijos siekimas yra priešingas saugumo užsitikrinimui, tad jeigu žmogui svarbesnė viena vertybė, kita turėtų būti mažiau svarbi asmeniniuose pasirinkimuose. Saugumą vertinantys asmenys pritaria didesnei socialinei tvarkai ir labiau vertina šeimos saugumą nei savo paties, nes savo gyvenimą sieja daugiau su šeima.
Vieno asmens namų ūkių pasiskirstymas Europoje
Aukščiau pateiktas Europos šalių žemėlapis rodo, kurias savirealizacijos ir saugumo vertybes rinktųsi vieno asmens namų ūkiai. Čia matyti gana aiški skirtis Europoje, sąlyginai persidengianti su materialinės gerovės lygiu šalyje. Balkanų, Pietų (išskyrus Portugaliją) ir Vidurio Europos bei Baltijos šalyse saugumas, tvarka, visuomenės ir gyvenimo stabilumas kaip vertybė yra svarbiau nei savirealizacija.
Vieno gyvenančio asmens vidutinės vartojimo išlaidos yra didžiausios, palyginti su kitais namų ūkio tipais, - 374,4 Eur per mėnesį (2016 m. duomenys). 2019 vidutinis namų ūkio dydis buvo 2,17 asmens (mieste - 2,18, kaime - 2,14). Vieno asmens namų ūkiai sudarė 38,3 % visų namų ūkių, šeimos su vaikais - 29,1 %, namų ūkiai be vaikų - 32,6 %.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 disponuojamosios pajamos (piniginės ir natūrinės), tenkančios vienam namų ūkio nariui per mėnesį, buvo 487,4 euro, mieste - 519,5 euro (didžiuosiuose miestuose - 584 eurai), kaime - 421,8 euro. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2019 skurdo rizikos riba buvo 379 eurai per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, 797 eurai - namų ūkiui, kurį sudaro du suaugusieji ir du vaikai iki 14 metų. Už skurdo ribą mažesnes ekvivalentines disponuojamąsias pajamas gavo 20,6 % Lietuvos gyventojų. 2020 skurdo rizikos riba buvo 430 eurų per mėnesį vienam gyvenančiam asmeniui, 904 eurai šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų.
Europoje trečdalis visų namų ūkių pernai buvo vieno žmogaus, rodo rugsėjį paskelbti Eurostato duomenys. Pagal po vieną gyvenančių asmenų skaičių pirmauja Švedija (51,8%), antra - Lietuva. Tiesa, skirtingai nei Statistikos departamentas, Eurostatas nurodo, kad tokių namų ūkių mūsų šalyje - 43,3%. ES yra 220 mln. Eurostatas nurodo, kad poros su vaikais (17%) ar poros be vaikų (14%) Lietuvoje sudaro mažiausią dalį, palyginti su kitomis ES šalimis.
Daugėjant vienų gyvenančių asmenų, maisto pramonė seniai susizgribo ir perėjo prie mažesnės talpos pakuočių, mažus butus pradėjo siūlyti statybininkai. „Statistika jau kurį laiką rodė, kad bent Vokietijoje daugėja po vieną gyvenančių jaunų dirbančių žmonių, kurie keliasi gyventi į miestus. Namų ūkių skaičius per dešimtmetį išaugo, gyvenamasis plotas, tenkantis vienam gyventojui, taip pat didžiausias per kelis dešimtmečius. Ir pirmiausia į tai reagavo rinka, siūlanti būsto įrengimo sprendimus, - ir gyvendamas vienas žmogus turi turėti visus būtiniausius baldus bei buitinę techniką“.
„Kalbame apie Vakarų Europos šalį, kuri pripratusi prie aukštų standartų, kokybės, o finansiškai saugiai besijaučiantys žmonės investuoja į savo namų jaukumą. Vienas vokietis per metus statistiškai baldams atnaujinti išleidžia apie 400 Eur. Tai, kad keičiasi Europos demografinė struktūra ir joje mažėja vaikų, taip pat lemia išlaidų paskirstymą būstui įrengti.
„Matome dar vieną paradoksą - žmonės vis rečiau ruošia maistą ir valgo namuose, tačiau jiems labai svarbu, kaip įrengta virtuvė, kokia joje buitinė technika. Šis stereotipas ateina iš ankstesnių laikų, tačiau panašu, kad vieta, kur užsiplikai kavą ir pusryčiauji, vis dar yra namų širdis“.
Pavieniui pasirinkę gyventi darbingo amžiaus žmonės - vienas segmentas. Kita nemaža dalis yra pagyvenę žmonės, pagal statistikus, kas trečias senjoras Europoje gyvena vienas.
Vartojimo išlaidų struktūra skiriasi namų ūkiuose, priklausančiuose įvairioms socialinėms ir ekonominėms grupėms. Būtinųjų išlaidų dalis iš visų išlaidų nuo 2012 m. Beje, dirbančių savarankiškai namų ūkiuose išlaidos transportui, ryšiams, poilsiui ir kultūrai visose vartojimo išlaidose sudarė didesnę lyginamąją dalį nei kituose namų ūkiuose.
Pastarųjų metų geopolitinė situacija ir dažnėjantys ekstremalūs oro reiškiniai parodė, kad nepertraukiamas elektros energijos tiekimas yra kritiškai svarbus pramonei, logistikos centrams, duomenų centrams ir kitai infrastruktūrai. Šiemet Lietuvos išlaidos gynybai turėtų viršyti 5 proc. BVP, tačiau didžioji dalis šių lėšų vis dar iškeliauja iš šalies perkant techniką užsienyje. Energetikos sektoriui karas Ukrainoje parodė, kaip svarbu užtikrinti elektros energijos tiekimą ne tik kritinės infrastruktūros objektams, bet ir pramonei, duomenų centrams bei gyventojams ir jų būtiniesiems poreikiams. Pastaruoju metu ir orai sukelia nemažai elektros tiekimo sutrikimų.
Apgyvendinimo įstaiga - vietos veiklos rūšies vienetas, teikiantis mokamas trumpalaikio apgyvendinimo paslaugas turistui. Pajamos už apgyvendinimo paslaugas - apgyvendinimo įstaigos pajamos, uždirbtos per ataskaitinį laikotarpį už suteiktas apgyvendinimo paslaugas turistams. Juridiniai asmenys, teikiantys apgyvendinimo paslaugas, nepriklausomai nuo pagrindinės ekonominės veiklos rūšies pagal tokias EVRK 2 red. I sekcijos grupes: 55.1 - viešbučių ir panašių laikinų buveinių veikla, 55.2 - poilsiautojų ir kita trumpalaikio apgyvendinimo veikla, 55.3 - poilsinių transporto priemonių, priekabų aikštelių ir stovyklaviečių veikla (toliau - EVRK 2 red. I sekcija, grupės 55.1, 55.2, 55.3). Fiziniai asmenys, dirbantys pagal verslo liudijimą (010, 043 kodai pagal „Verslo liudijimų klasifikatorių“) ar (ir) individualios veiklos pažymą ir teikiantys apgyvendinimo veiklos (EVRK 2 red. I sekcija, grupės 55.1, 55.2, 55.3) paslaugas turistams.
Statistinės informacijos aprašymas: bendrasis vidaus produktas (BVP) - vienas iš pagrindinių nacionalinių sąskaitų sistemos (NSS) rodiklių, apibūdinančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. BVP, jo kitimo tempas ir bendrosios nacionalinės pajamos (BNP) plačiai naudojami tarptautiniams palyginimams ir ekonominei analizei atlikti. Statistinio stebėjimo vienetas: nacionalinės sąskaitos, apimančios ekonomiką kaip visumą, kurią sudaro skirtingi instituciniai vienetai. Statistinę (tiriamąją) visumą sudaro visi statistiniai stebėjimo vienetai rezidentai. Laiko aprėptis - nuo 1995 m. Matavimo vienetas (-ai): BVP to meto kainomis - mln.
Duomenys apie namų ūkius gaunami tyrimais, kurių pagrindas - imties metodas. Imties vienetas yra namų ūkis, imties kriterijus - namų ūkio (šeimos) dydis ir jo tolygus išsidėstymas teritoriniame vienete. Atliekant namų ūkių tyrimus pagal specialias anketas apklausiami gyventojai. Europos šalyse tokie tyrimai atliekami asmeninės ar telefoninės apklausos, savistabos, tiesioginio stebėjimo būdais, atitinkančiais Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostat reikalavimus. Lietuvos statistikos departamentas namų ūkių biudžetų tyrimus atlieka nuo 1996.
Namų ūkiai suskirstomi į grupes. Kiekvienos grupės imties dydis turi būti proporcingas gyventojų skaičiui. Skiriamos šios namų ūkių pagrindinės socialinės ekonominės grupės: samdomi darbuotojai (namų ūkio galvos pagrindinės pajamos gaunamos iš samdomo darbo valstybiniame ar privačiame sektoriuje), dirbantys sau, darbdaviai (namų ūkio galvos pagrindinės pajamos gaunamos iš nuosavo verslo, amatų, laisvos profesinės veiklos), žemdirbiai (namų ūkio galvos pagrindinės pajamos gaunamos iš asmeninio žemės ūkio), pensininkai (namų ūkio galvos pagrindinės pajamos gaunamos iš pensijos), kiti (namų ūkio galvos pagrindinės pajamos gaunamos iš įvairių pašalpų, stipendijų, alimentų, turto, laimėjimų, draudimų ir kito). Imtis formuojama taikant nevienodus metodus. Pvz., penkiuose didžiuosiuose miestuose taikomas vieno etapo paprastosios atsitiktinės imties būdas. Namų ūkiai atrenkami iš Gyventojų registro.
Aprašant namų ūkių pajamas ir vartojimą išskiriamos trys tyrimų kryptys: pajamų lygis, sandara ir raida; vartojimo lygis, sandara ir raida; pajamų ir vartojimo pasiskirstymas. Namų ūkių pajamos ir vartojimas apibūdinami natūriniais, sąlyginiais natūriniais ir (siekiant apibendrinti) vertiniais matais.