Lietuvą turėsime prikelti iš griuvėsių. Jau nepriklausomybės metais nesuspėta ir nepajėgta pakeisti visų senųjų lūšnų žmoniškais namais, o po to sekę karai, okupacijos ir skurdas tą uždavinį keleriopai pasunkins.
Tik iš anksto apgalvotu planingu darbu galėtume atstatyti išlaisvintos Lietuvos kaimo sodybas ir mieštus tokius, kokių reikia kultūringam žmogui civilizuotame pasaulyje. Be to, kiekvienam lietuviui rūpi, kad Lietuvos kraštovaizdis išliktų lietuviškas, charakteringas senajai mūsų tautos kultūrai.
Tad nusikalstume, jei ir ateityje leistume Lietuvoje sporadiškai dygti bet kokiems trobesiams svetimu pavyzdžiu. Bet negalima stoti prieš laiko reikalavimus ir aklai pamėgdžioti praeities medinę statybą, eikvojant ir taip jau išretintus Lietuvos miškus.
Tautinės architektūros klausimas
Istoriniai architektūros stiliai, pav., klasikinis, gotika, renesansas, susiformavo ant senesniųjų statybos tradicijų, reiškiantis atitinkamo laikotarpio veiksniams, kaip kultūrines sąlygos, pasaulėžiūros kitimas ir kt. Tie stiliai pasklido ir modifikavosi už savo kilmės ribų, tapdami tarptautiniu kultūriniu lobiu.
Jie prigijo miestuose, turtingųjų dvaruose ar pilyse, palikdami nuošalyje liaudies ir kaimo statybą. Liaudies architektūra plėtojasi visose tautose labai iš lėto, veikiant natūralinėms gamtos sąlygoms (klimatas, turimos statyb. medžiagos) ir pagal tautos charakterį (dvasinis mentalitetas, ūkininkavimo būdas).
Praėjusio šimtmečio pabaigoje susiformavo speciali tautotyros (etnografijos) mokslų šaka, vad. namotyra, kuri ėmė tirti, aprašinėti, lyginti atskirų tautų senąją liaudies statybą. Pastebėta ne tik originalumo įvairių tautų sodybose, bet ir reikšmingų bendrų savybių. Pav., lietuvių ir latvių, o iš dalies šiaurinių slavų ir skandinavų senieji gyvenamieji namai, klėtys, sodybų planas turi daug ką bendra savo tarpe, bet žymiai skiriasi nuo vakarinių germanų ir Pietų Europos.
Kalbant apie įvairias tautines architektūras Europoje, paprastai manoma apie etnografinę, t. y. liaudies statybą, kuri kai kur dar išliko mažai tepaveikta civilizacijos bangų iki pat 20-tojo amžiaus pradžios. Visiems žinomi charakteringi šveicarų, Tirolio, Švarcvaldo, Žem. Saksų, o taip pat ir rusų kaimai ir bažnytkaimiai.
Didesnieji miestai, greičiau pasiduodami moderniajai technikai ir tarptautiniams architektūros stiliams, kartais senamiesčių kvartaluose ilgiau išlaikė etnografiškai būdingą tautinę architektūrą, kurios šaknys glūdi taip pat kaimo statyboje. Lietuvoje taip pat turim paveldėję seną lietuvišką kaimo liaudies architektūrą, iki šios dienos gyvą senuosiuose kaimuose ir vienkiemiuose.
Bet neturime lietuviško stiliaus miestu, dvarų, pilių, bažnyčių architektūroje. Ir nekarta kildavo balsų mūsų visuomenėje, kad reikėtų sukurti "lietuviška stilių". Tas noras buvo suprantamas, stebint anarchine naujosios Lietuvos kaimo (suprantame ir vienkiemius) ir ypač miestų statybą, palenktą tik atskiru asmenų interesams, nepaisant kraštovaizdžio ir krašto ūkio reikalavimų.
Tasai visuomenes pageidavimas lietuviams architektams aktualus ir dabar, besiruošiant Lietuvos atstatymui. Nežiūrint to, "lietuviškojo stiliaus" neturime. Tam uždaviniui išspręsti dar nebuvo pribrendusių sąlygų. Tyčiomis, pagal užsakymą, architektas gali suproiektuoti pastatą, bet negali sukurti stiliaus.
Tautines architektūros stilius, kaip ir kiekviena tautinės kultūros apraiška, turi būti natūraliai, iš lėto iš gyvenimo išplaukės, atremtas į tautos tradicijas, būdą ir išorines krašto sąlygas, gyvenime bandomas, tobulinamas, kol pagaliau tampa mėgstama, gyvenimiškai suprantama tradicija. Kaip dvasinė lietuvių tautos kultūra (kalba, tautosaka, papročiai), taip ir materialinė, klestėjo ir užsikonservavo kaimo liaudyje.
Miestų ir dvarų diduomenė seniai pasidavė svetimų kultūrų įtakoms, nusigręždama nuo savosios. Tik tvirtai įsirėmus į praeitį ir dabartį, galimas sėkmingas šuolis į ateitį. Senojoje liaudies architektūroje: ūkininko sodyboje, koplytėlėse, kryžiuose, medinėse bažnytėlėse ir tegalime ieškoti ir būsimosios lietuviškosios architektūros pradų.
Etnografinės medžiagos pažinimas yra neišsenkanti naujos tautinės architektūros versmė. Ją pažinę, galėtume bandyti spręsti, kas iš to tautinio palikimo yra jau atgyvenęs praeities paminklas ir ką vertėtų gaivinti ateičiai. Apdairus etnografinio lobio derinys su civilizacijos laimėjimais galėtų pagimdyti gyvenimišką lietuvišką architektūrą.
Rumšiškių etnografinis muziejus - puikus lietuviškos kaimo architektūros pavyzdys
Senosios lietuvių liaudies architektūros bruožai
Ligi šiol nei Lietuvos proistorė, nei istorija neatkūrė giliosios senovės lietuvių statybos vaizdo. Tačiau išlikę 19-tojo amžiaus ir išimtinais atvejais 18-to amžiaus trobesiai ir sodybos parodo daug senesnę statyseną, gal būt, siekiančią ne tik šimtmečius, bet ir tūkstantį praeitin.
Lietuviškojo kaimo kultūra iki pat 19-to amžiaus pabaigos buvo labai konservatyvi, beveik nepaliesta svetimų įtakų technikos pažangos. Tokiu būdu Lietuvoje iš dalies iki mūsų dienų išsilaikė "medžio amžius". Prof. H. Naumann taip rašė apie aukštaičių sodžių: "Jei kaimo sąlygos iš viso gerai išsaugo primityviuosius liaudies kultūros bruožus, tai čia. Europos rytuose (rytų Lietuvoje, J. G.), tiesiogiai išliko suakmenėjusi priešistorinė bendruomenės kultūra".
(Hans Naumann, Bauernhaus in Litauen, - Primitive Ge-meinschaftskultur, psl. 150, Jena 1921). Toji kultūra atsispindi ir sodiečio sodybos trobesių paskirtyje, jų išdėstyme, naudojimo papročiuose, statybos technikoje. Mažosios Lietuvos pavyzdys patvirtina žinomą dėsnį, kad kaimo liaudies statyba išlaiko savo senoviškąjį etnografinį (tautinį) pobūdį ilgiau už išnykstančią kalbą etnografinio ploto svetimųjų nustelbiamuose pakraščiuose.
(pietų-vakarų Rytprūsiai, smulkiau žiūr. autoriaus str. "Aidu" žurnalo 1946 m. Nr. 3 ir 4 ir 1948 m. Nr. 18). Tad juo labiau suprantama, kad materialinė liaudies kultūra išlieka giliai senoviška svetimųjų įtakų nepaliestame tautos kamiene, kol jos nepakeičia naujos gyvenimo sąlygos visoje tautoje.
16-17 amžių svetimųjų rašytojų fragmentiniai lietuvių liaudies statybos aprašymai parodo beveik tą patį 19-tojo amžiaus architektūros vaizdą. Mūsų prielaidą, kad iki šiol išlikusioj i senoji lietuviu kaimo liaudies architektūra yra tikrai autentiška ir labai senoviška, patvirtina, be suminėtųjų duomenų, dar ir palyginimai su lietuviams giminingų ar šiaip panašiose sąlygose gyvenančių tautų senąja liaudies architektūra.
Juo senesni kultūros pažymiai, juo daugiau artimų paralelių randame ištisoje tautų grupėje. Lietuvių liaudies architektūroje kaip tik randame bendrų arba analogiškų bruožų su Šiaurės-Rytų ir iš dalies Vidurio Europos senąja, dabar daugiausia jau išnykusią, liaudies statyba.
Dėl to lietuvių liaudies statyba domisi ir svetimtaučiai mokslininkai, lyginamuoju metodu tirdami savąją praeitį (plg. susidomėjimą lietuvių kalba dėl jos senumo). Tačiau dėl gausių paralelių svetur lietuviškoji liaudies architektūra nė kiek nenustoja savo reikšmes mums, kaip mūsų tautines kultūros paminklas.
Kas lietuvių buvo savo iš gilios senovės, kas jų amžiais kurta ir išsaugota, tas ir yra lietuviška. Tik 20 amžiaus pradžioje, ypač po pirmo pasaulinio karo, ėmė sparčiai nykti senoji lietuvių kaimo statyba.
Bandydami duoti suglaustą etnografinės lietuvių liaudies architektūros vaizdą, pradėsime nuo bendro žvilgsnio į kaimą ir atskirą sodybą ir pereisime prie charakteringų trobesių. Lietuvio sodybai būdingas laisvas, nešablo-niškas trobesių išdėstymas. Kiekvienam ūkiškam tikslui yra atskiri trobesiai.
Ypatingai žemaičių kaimų sodybos yra erdviai pasiskleidusios abipus kelio, atokiau viena nuo kitos. Aukštaičių kaimai yra gana taisyklingai gatviniai ("ulyčios") kaimai, pagal valakinę reformą. Suvalkiečių vienkiemiai yra naujesnės kilmės. Čia nekalbame apie Nepr. Lietuvos žemės reformos sukurtus naujakurių kiemus.
Visoje Lietuvoje gyvenamasis namas statomas visai atskirai nuo tvarto, kai Vakarų ir Pietų Europoje žmonės ir gyvuliai telpa po vienu stogu. Jau prieš 110 metų Haxthausen skyrė du pagrindinius kaimo statybos tipus Rytprūsiuose: lietuviškąjį ir "prūsiškąjį"; lietuviškoji statyba siekusi Heilsbergą ir Pr. Eylau, tad gerokai į pietus nuo Karaliaučiaus.
Ir jis pabrėžia būdingąjį liet. statybos bruožą, kad gyvenamieji namai statomi atskirai nuo tvartų (A. v. Haxthausen, Die laendliche Verfassung in den Provinzen Ost - u. Westpreussen, Karaliaučius, 1839). 1908 metais Vokietijos Architektų Sąjunga ir Prof. Pessler sudarė Vokietijos kaimų statybos tipų žemėlapį, kuriame taip pat didžioji Rytprūsių dalis iki į pietus nuo Prėgliaus upės priskirta ten vyravusiam "lietuviškajam tipui". Tas tipas yra beveik toks pat, kaip ir žemaičių kaimas.
Be gyvenamojo namo ir tvarto, lietuviškoji sodyba turi dar kelis atskirus trobesius: klėtį, daržinę, klojimą su jauja, malkinę pirtį. Kiek seniau, 16-17 amž., būta daugiau trobesių: dar kepykla, raugykla, skalbykla. Lietuvis nesu-grūsdavo savo sodybos trobesių ankštai vieną prie kito ir nerikiuodavo jų į eilę ar keturkampį, kaip, pav., Vidurio Vokietijoje.
Trobesių sienos suręstos iš gulsčių sienojų. Senoviškesnieji iš apvalių, netašytų, neapipiautų, su iškištinėm sąsparom, t. y., kertėse kražmai suleisti sijų galai. Stogai šiaudiniai: kūliukais arba striegtiniai (paskleistų kūlio šiaudų). Visa statybos technika tokia, kokią ją galėjo atlikti pats ūkininkas iš vietinės, savo paruoštos medžiagos, be mašinų, net be piūklo, grąžto ar vinių.
Seniausieji trobesiai rodo tik kirvio žymes, vėliau atsiranda grąžtas, pagaliau 18-19 amžiuose iš lėto paplito kaime ir piūklas. Labai įdomios tos, sakytum, primityvios, bet labai išmintingos konstrukcijos, pritaikant sunėrimams natūralias medžio šakas, šaknis, kirviu iškapojant glaudžiai suderintas įkarpas, skyles, kaištelius.
Dar prieš pat pastarąjį karą aukštaičiuose buvo in-ventarizuoti milžiniški seni klojimai, kuriuose nerasta nė vienos vinies pėdsakų! Ąžuoliniais vageliais prikalti grebėstai prie gegnių, prakirtus ar išgręžus skyles, ar tiesiog karklo vytelėmis pririšami.
Trobesių forma pasižymi monumentaliu solidumu, ramumu, lygiomis stogo plokštumomis, be išsišokančių bokštelių, priestatų. Jie tik kukliai papuošti išpiaustinėtomis kraštinėmis lentomis, langų rėmais, puošniomis langinėmis. Stogo galai virš čiukurų papuošti arkleliais, gaidžiais, ragais ir kitais senojo lietuvių tikėjimo simboliais, vėliau išvirtusiais architektūriniu ornamentu.
Tik prieklėtis, namų gonkos ir durys prabyla turtingu ornamentu ir išryškintomis architektūrinėmis formomis. Žvelgiant į trobesių vidų ir jų planą, namo-tyrininkui įdomiausias ir reikšmingiausias yra gyvenamasis namas. Čia sukoncentruotas žmogaus dėmesys, ir visų pirma gyvenamasis namas pasiduodavo kintantiems gyvenimo reikalavimams, augo, taikėsi prie įvairių socialinių aplinkybių.
Akylas tyrinėtojas gyvenamojo namo evoliucijoje įžiūrės kultūros sluogsnių, palikusių čia savo pėdsakus. Pagal tai kito patalpų skaičius, jų paskirtis, ugniavietės vieta ir jos įrengimas. Lietuvių gyv. namas, šiek tiek kitoks žemaičiuose ir aukštaičiuose, yra išlaikęs iki mūsų dienų savo būdingą trijų dalių planą: priemenę ir du galus.
Įėjimas maždaug vidury iš šono į priemenę, iš kurios vienos durys į gyvenamąjį galą (pirkią, gryčią) ir antrosios į svečių seklyčią arba sandėlį (kamarą). Toksai gyv. namų tipas dar vadinamas dvigaliu namu. Senesnysis evoliucijos laipsnis buvęs viengalis namas: priemenė ir pirkia.
Senesniųjų gyv. namų priemenėje (priesieny, namelyje, prieangyje) dar pasitaiko užtikti atvirą ugniakurą su ant vašo kabinamu katilu. Dažniausiai vietoj tokio ugniakuro jau stovi didelis ir erdvus kaminas, kuriame verdama ir rūkoma. Aukštaičių pirkios kertėje stovi didelis iš molio plūktas dūminis pečius; dūmams išleisti už-stumiama skylė lubose "aukštinis".
Žemaičių trobos pečiaus pakura išeina į priemenę arba joje pastatytą didžiulį kaminą. Troba lieka be dūmų. Antrajame namų gale yra aukštaičių seklyčia, kamaros, žemaičių - pryšininkė, langinė. Ūkininko šeimynai ir reikalavimams didėjant, abu namų galai padalinami į didesnį patalpų skaičių, ypač Žemaičiuose.
Gonkelis, atrodo, bus jau vėlyvesnis gyv. namų priedas. Įdomus ir retas senosios kultūros palikuonis yra žemaičių nums (arba noms). Tai didelis, platus trobesys, kurio viename gale gyvenamoji patalpa, patsai nums, su atviru ugniakuru po pakriaute ir su įėjimu iš galo, antrajame - atrodo, vėliau pristatytame - karvių tvartas numoga-lis. Nums jau bent visą šimtmetį nebegyvenamas, jo vos keli bebuvo išlikę pastaruoju laiku ir naudojami, kaip tvartai ar gyvuliams virti.
Nu-mo analogiškų gyv. namo paralelių užtinkama Skandinavijoje, Balkanuose ir kt.; jos leidžia spėti, kad nums yra gyvas naujesniojo dvigalio gyv. namo prototipo palikuonis. Nums vertas specialių studijų, kurios, gal būt, galėtų įnešti šviesos, sprendžiant Europos gyvenamųjų namų raidos problemas.
Antrasis namotyros ir ypatingai architektūros įdomus lietuvių sodybos pastatas yra klėtis (svirnas). Visi prisimename ją nelyginant puošnų sodybos brangakmenį. Ten sukrautos ūkininko gėrybės, aruodai. Ten gyvena ir dainų mergelės, tėvelio dukrelės. Puošniosios kraičių skrynios su raštuotų audeklų rietimais taip pat klėtyje.
Tad suprantama, kad kaip tik klėtį ir išpuošia lietuvis daugiau už gyvenamą namą, kuriame eina pilkoji kasdienybe. Klėties planas yra paprastai pailgas stačiakampis su įėjimu iš galo pro prieklėtį. Tasai prieklėtis su 4 kolonėlėmis ir trikampiu stogo frontu yra darnus architektūrinis kūrinys, analogiškas klasiškosios grai-kiį, architektūros fasadiniam ansambliui.
Klėties planas su prieklėčiu yra tiesiog identiškai panašus į Trojos laikų graikų gyvenamojo namo, vad. megarono planą. Taip pat ir Šiaurės Europos gy-ven. namo prototipo planas, žinomas iš retų Skandinavijos pavyzdžių ir namotyros mokslo ištirtas, yra taip pat mūsų klėties planas.
Šios dvi klėties architektūros paralelės, graikų me-garonas ir senasis Šiaurės Europos gyvenamasis namas, rodo, kad lietuvių iki šiol išlikusi klėtis yra išlaikiusi labai senovišką formą ir tuo būdu yra vertingas architektūros paminklas.
Kaip susieti klėtį su gyvenamojo namo raida, kad dabartinis kaimo gyvenamasis namas yra jau visai kitoks? Gilioje senovėje žemdirbys galėjo susikrauti savo derlių drauge po vienu stogu su žmonėmis, kaip pasitaiko ir dabar.
Tačiau ūkiui plečiantis, atsirado atskiri trobesiai derliaus vaisiams susikrauti - klėtys. Pradžioje tos klėtys galėjo būti statomos ano laiko gyvenamojo namo pavyzdžiu. Tačiau su laiku gyven. namas, pagal žinomą dėsnį, greičiau kinta, taikydamasis prie augančių kultūrėjančio žmogaus reikalavimų.
Ūkiniai trobesiai ilgiau išlaiko savo senąsias formas. Ir taip galėjo senoji klėtis išlaikyti iki mūsų dienų savo archaišką formą iš tų laikų, kada ji buvo tokia pat, kaip ir gyvenamasis namas. Toji forma senovėje galėjo būti bendra visai indoeuropiečių giminei.
Etnografinė sodyba Gražutėno dvare
Etnografinio palikimo panaudojimas kuriant lietuviškąją architektūrą
Nė viena tauta, pasak Rolando, neturi tiek žodžių gyvenamajam namui pavadinti, kaip lietuviai. Aukštaičiai, dzūkai, žemaičiai ir suvalkiečiai jį vadina skirtingai: gryčia, pirkia, troba ir stuba. Skiriasi ne tik gyvenamojo būsto pavadinimas, bet ir jo planas.
Kiekvienas Lietuvos etnografinis rajonas turi savitus, būdingus tik tam regionui, statinius. Tad ir Rolando dvarelis yra išlaikęs Aukštaitijai būdingą pastato dydį, proporcijas, siluetą, spalvą, ornamentus, detales.
Svarbiausia, kad eksterjere vyrautų vientisumas, o interjero tematika atsispindėtų ir aplinkoje. Kuriant etnografinės sodybos aplinką, svarbu pasidomėti tos vietovės etnografiniais motyvais, papročiais.
Projektuojant aplinką, į statinių architektūrą, fasadų apdailą atsižvelgiama iš dalies. Projektuotoja Julita rekomenduoja pirmiausiai įvertinti statinį, jo paskirtį, kas svarbu gyventojams ir kokie jų poreikiai.
Prie moderniško pastato ir griežtų fasadų aplinkos projektuotojas neprojektuos „rūtų darželio“, o jeigu vis tiek šeimininkas norės tokio varianto, tai jį privalės suprojektuoti stilingą, modernišką, įvedant atitinkamas želdinamų plotų formas ar pagalbinius mažosios architektūros elementus.
Kaimo sodyboje rinksimės laisvas lajų formas. Į želdyną nereikia bijoti įsivesti kelias augalų rūšis, gėlių besikeičiančias spalvas ar net dobiliukų veją.
Žvejų sodyba Drevernoje
Funkcinės zonos sodyboje
- Įvažiavimai
- Funkciniai takai bei pagalbiniai takeliai
- Funkcinis bei dekoratyvinis apšvietimas
- Laistymo sistemos
- Dirbtinių telkinių vietos
- Mažoji architektūra
- Augalai
Projektuojant aplinkos želdyną, apželdinimo ir projektavimo specialistė Julita pabrėžia, kad svarbu žinoti dirvožemio sudėtį bei įvertinti konkrečią vietą, kurioje numatyta sodinti augalus. Iš dalies galima pasirinkti patinkančius, norimus auginti augalus. Viską reikia daryti tik įvertinus vietą, kai galima jau tiksliau pasakyti, ar tie augalai galės augti toje sklypo vietoje.
Gėlynas ir dekoratyviniai, prabangesni augalai tinkami sodinti reprezentacinėje sklypo zonoje, kitaip vadinamame priesodybyje - prie įėjimo į namą ar į patį sklypą, prie terasos, prieš svetainės langus.
tags: #etnografines #kaimo #sodybos #planas