Smalininkuose istorikas Vytenis Almonaitis ir Junona Almonaitienė pristatė savo knygos „Šiaurės Skalva“ naują, trečiąjį, leidimą. „Šiaurės Skalva“ - išsamus ir patogus kelionių vadovas, su pridėtu lankytinų vietų žemėlapiu. Istorikui visada įdomesnės mažai tyrinėtos žemės. Naujoje knygoje, palyginus su pirmąja (2003 m.) ir antrąja (2007 m.) yra ir daugiau naujų faktų apie Šiaurės Skalvą. Knyga pastorėjusi 48 puslapiais, aprašyta apie 10 naujų vietovių.
Knygos bendraautorė Junona Almonaitienė teigia: „Man įdomu, kodėl žmonės taip nori žinoti savo šaknis, gilinasi į savo krašto istoriją. Žmonės jaučiasi žymiai stipriau žinodami, kur yra jų šaknys, kodėl mes gyvename vietoje, kuri yra tokia, kokia yra. Mes geriau jaučiamės tai žinodami, atsiranda daugiau aiškumo, stabilumo, gyvename visavertiškesnį gyvenimą pažinę, kas buvo praeityje.“
Autoriai džiaugėsi, kad knygos įdirbis jau matomas. V. Almonaitis sako: „Kai leidome pirmą knygą, terminas buvo mažai žinomas, dabar jau visiems aišku, kas ta Skalva. Trečioji knyga dar pagilins žinojimą, ir tai vyks su jūsų pagalba, nes jūs perkate ir dovanojate, skaitote. Jūs prie knygos daug prisidėjote - noriu padėkoti visiems rėmėjams, jų labai daug.“
Keliautojus į įvairias vietas traukia tai, kas išskiria jas iš kitų. Smalininkų ir Viešvilės apylinkes išskiria specifinis kultūrinis paveldas.
Kultūros paveldas ir turizmas | VDU MF
Tačiau materialųjį paveldą čia jau sunku pažinti ir parodyti, nes jis buvo naikinamas sovietmečiu, o ir dabar, pasak V. Almonaičio, nyksta akyse. „Prie Smalininkų, Endružių kaime, buvo medinis namelis, ne prastesnis negu Nidoje, su lėkiais, su viskuo, kas būdinga Mažosios Lietuvos architektūrai. O ką ten dabar turime? Dėžutę, ir viskas.“
Šį kraštą reprezentuoja ir iš kitų išskiria evangelikų liuteronų kapinės. Tačiau, kaip teigė V. Almonaitis, apie 90 proc. paveldo šiose kapinėse yra prarasta dar sovietmečiu, ir toliau prarandama. Istorinė atmintis, pasak V. Almonaičio, gaivinama įvairiais būdais ir vienas iš jų yra memorialinių ženklų pastatymas.
„Prisimenu, kai prieš devynerius metus šitoj salėj kalbėjau, kad Smalininkuose verkiant reikia paminklo Valteriui Gaigalaičiui, visi linksėjo galvomis. Agronomas, Dotnuvos žemės ūkio akademijos profesorius V. Gaigalaitis gimė Smalininkų valsčiaus Endružių kaime (dabar Endriušių k.), o jo tėvai palaidoti Endružių kapinaitėse. Bet iki šiol jam nėra jokio paminklo. Nors apie keliasdešimt medinių skultūrų stovi palei Nemuną išrikiuotų. Juk galėjo bent viena būti pašvęsta šiam iškiliam ir tragiško likimo žmogui“, - sakė V. Almonaitis.
Situaciją dėl Meškaičių sodybos priminė Kultūros paveldo departamento Tauragės skyriaus vyresnioji valstybinė instruktorė Margarita Karūnienė. L. Meškaitytė visą savo kūrybinį turtą paliko Lietuvos valstybei. Testamente dailininkė nurodė, kad sodybą palieka Onutei Burneikienei, ir įpareigojo pasirūpinti, kad sodyboje būtų įkurtas muziejus. Šis punktas liko neįgyvendintas.
M. Karūnienė teigė, kad knygos „Šiaurės Skalva“ autorių pastangomis į paveldo sąrašą įrašyta daug naujų objektų. Verta paminėti, kad V. ir J. Almonaičių pastangomis kultūros paveldo registre atsirado ir antras pagal dydį Lietuvos materialaus paveldo objektas - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Prūsijos karalystės siena.
Kalbėdama apie specifinį šio regiono kultūros paveldą M. Karūnienė pirmiausia minėjo daugybę nebeveikiančių evangelikų liuteronų kapinių, kurių į paveldo registrą įrašyta nedaug, o Jurbarko rajone - nė vienos. Iki 1990 metų Viešvilės ir Smalininkų seniūnijose tebuvo 4 saugomi objektai: dvejos karių kapinės, Smalininkų vandens matavimo stotis ir kapinynas Viešvilėje, vadinamas Švedkalniu. Dabar Nematerialaus kultūros paveldo registre - 26 objektai Smalininkų seniūnijoje ir 8 - Viešvilės.
V. Almonaitis pastebėjo, kad pažangios savivaldybės turi ir savo vietinius registrus, prižiūri ir finansuoja juose įrašytus objektus, kai kurios konkurso būdu skiria lėšų paveldo objektams, kurie priklauso privatiems asmenims. „Gyvenate labai gražiame krašte, kuris, manau, dar ne tik nepakankamai ištyrinėtas, bet ir nepakankamai išvystytas. Tačiau ir paveldą reikia ryškinti, rodyti. Jei čia bus daug žmonių, turistų, jūs praturtėsit“, - juokavo istorikas.
Mažosios Lietuvos žemėlapis
Viešvilės apylinkių istorija
Viešvilės gyvenvietė, įsikūrusi Lietuvos upių tėvo Nemuno ir Viešvilės upelio santakoje, mena gilią senovę. Nuo IX a. vakarų baltai pradėjo jungtis į žemių sąjungas, kurių paskirtis buvo apsiginti nuo Nemuno pakrančių gyventojus puldinėjančių vikingų. 2001-2004 m. archeologinių kasinėjimų duomenys padėjo atskleisti naują puslapį dar mažai tyrinėtoje Viešvilės apylinkių istorijoje. Jie ne tik patvirtino, bet ir papildė istorikų teiginius apie I tūkstantmetyje prie senojo Nemuno vykusį gyvenimą.
2012 m. archeologinių kasinėjimų Kazikėnuose metu rasti radiniai leidžia spėti, kad čia buvęs senojo geležies amžiaus (800-700 m. pr. Kr.) kapinynas. Naudvaryje tirti kapai, rasti laikinos gyvenvietės titnaginiai radiniai ir smulkūs keramikos fragmentai, datuojami I tūkstantmečiu (400-800 m. pr. Kr.). 2006 m. Smalininkų miestelio teritorijoje pradėtas tyrinėti kapinynas, datuojamas I tūkstantmečio IV-VI a. Smalininkų kapinyne rasta dirbinių, turinčių bendrų bruožų su randamais Centrinės, Rytų Europos ir Skandinavijos dirbiniais. Tai rodo, jog ši Nemuno pakrantėje gyvenusi bendruomenė IV a. pab.- V a. nebuvo Europos įvykių nuošalyje. Tęsiant archeologinius tyrinėjimus, atrastas V a. II Viešvilės gyvenvietės kapinynas.
Iki XIII a. pradžios tarp Nemuno ir Vyslos prūsų ir jotvingių žemėse nebuvo jokių slavų ar germanų kultūros pėdsakų: nei jų pilių, nei miestų. 1275 m. atplaukę Nemunu kryžiuočiai užėmė Ragainės ir, kaip spėjama, ant Rambyno kalno stovėjusią skalvių religinio centro Ramigės pilis. XIII a. pab. prūsų gentys, kartu ir Nemuno žemupyje gyvenusieji skalviai buvo pavergti.
Archeologiniai radiniai
Archeologinių tyrinėjimų metu Kazikėnuose, Viešvilėje rasta senovės Romos monetų (Faustinos II, 161-175 m. po Kr.). Iš to sprendžiama, kad šiose vietovėse jau nuo senų laikų vyko aktyvus gyvenimas, palaikomi prekybiniai ryšiai. Kadangi kryžiuočiai savo pilis statėsi buvusiose baltų piliavietėse ar šalia jų, galima spėti, kad šioje vietoje prieš tai galėjo būti ir skalvių pilis.
2011 m. Ordino valdymo laikotarpiu iki XVI a. Lietuvos nacionalinio muziejaus Archeologijos skyriaus archeologai, išžvalgę apie 120 m2 plotą, Viešvilėje rado XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės - Aleksandro, Žygimanto Senojo, Žygimanto Augusto laikų - beveik šimto monetų lobį, kuris, kaip spėjama, galėjo būti paslėptas apie 1568-1570 m. Lobio radimvietėje aptikti ir keli II-III a.
Kaip jau buvo minėta, romėniškojo laikotarpio radinių (tarp jų - Romos imperijos varinės monetos) rasta Viešvilėje, Kazikėnuose ir Trapėnuose, kur, tikėtina, archeologų netyrinėti II-III a. kapai. Net keturi I-IV a. kapinynai nedideliame ruože rodo tankų šios teritorijos abipus Nemuno apgyvendinimą ir romėniškuoju laikotarpiu.
| Seniūnija | Gyvenvietės |
|---|---|
| Eržvilko | Eržvilko mstl., Eržvilko k., Varlaukio k., Lybiškių k., Kartupių k., Pašaltuonio k., Avietiškių k., Sarapiniškių k. |
| Jurbarko miesto | Jurbarkas |
| Smalininkų | Smalininkų mstl., Smalininkų k., Užtilčių k., Endriušių k., Vidkiemio k. |
| Viešvilės | Viešvilės mstl., Antupių k., Išdagų k., Jūravos k., Ridelkalnio k., Kalvelių k. |
| Jurbarkų | Naujasodžių k., Klišių k. |
| Seredžiaus | Seredžius mstl., Klausučių k., Belvederio k., Armeniškių k., Burbiškių k., Padubysio k., Papartynų k., Motiškių k., Vosbutų k., Dainaviškių k., Eimučių k. |
Istoriniai įvykiai ir gyvenviečių susikūrimas
Nuo XVI a. Nemunas nuo seniausiųjų laikų buvo didysis vandens kelias, kuriuo tarp Vakarų Europos valstybių ir Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės buvo palaikomi prekybos ryšiai. Po 1422 m. Melno taikos stengtasi apgyvendinti Mažąją Lietuvą, naujakuriams teikiama įvairių privilegijų. Tačiau tą iki XVIII a. pavyko padaryti tik atskiruose tos girios ploteliuose, kuriuose patogesnėse vietose prie upių įsikūrė keli kaimeliai ir vienkiemiai.
Upė Wayswille yra paminėta 1385 m. kryžiuočių karo kelių aprašymuose. 1490-1540 m. Prūsijos istoriniuose šaltiniuose aptinkamas ir kaimelis Wyschswylffen. Nuo 1542 m. pirmą kartą paminėtas ir Viešvilės kaimas (Dorf Wischwill). 1546 m. minimas karališkasis Viešvilės dvaras (Gut Adlig Wischwill). O 1665 m. Ragainės apskrities žemėlapiuose jau pažymėtos Švabės ir Viešvilės gyvenvietės.
Vieninteliam Ragainės apskrityje dešiniajame Nemuno krante valsčiui steigti pasirinkta Kasikėnų (Kassigkehmen) vietovė. 1736 m. Viešvilės parapijos kaimai priskirti Ragainės apskrities Kasikėnų valsčiui (vėliau - Kazikėnai). 1745 m. minimas karališkasis Kazikėnų palivarkas, valdęs 30 ūbų žemės. Kazikėnuose buvo valsčiaus valdžios ir kitos įstaigos.
1744 m. dvarininkui Johanui Frydrichui fon Domhardtui pradėjus intensyviai plėtoti vietinę pramonę, Viešvilės gyvenvietė sparčiai išaugo. 1874 m. Viešvilė tapo valsčiaus centru, kuris persikėlė iš Kazikėnų. Viešvilė buvo tapusi didelės pasienio teritorijos administraciniu ir dvasiniu centru.
1845 m. įkurta Smalininkų evangelikų liuteronų parapija. XIX a. antrojoje pusėje įkurtas Smalininkų valsčius. Sparčiai besivystant vietos pramonei, išsiplėtus uostui, išaugus pasienio prekybai, apie 1895 m. Smalininkai tapo tikru miesteliu. XX a. pradžioje Viešvilė, Smalininkai ir kitos aplinkinės gyvenvietės ekonomiškai sustiprėjo.
1919 m. pagal Versalio taikos sutartį atskyrus Klaipėdos kraštą nuo Vokietijos, kairiajame Nemuno krante buvę Šilėnų, Dirvelių, Trapėnų, Liubėnų kaimai pasiliko Karaliaučiaus krašte. Lietuva, jau tapusi sovietų, Klaipėdos kraštą atgavo 1945 m. vasario 4 d. Pokario metais Viešvilė, kaip ir visas Klaipėdos kraštas, apgyvendinta atvykusiais iš įvairių Lietuvos vietų žmonėmis.
1946 m. Smalininkai tapo apskrities pavaldumo miestu. Jame buvo sudarytas miesto vykdomasis komitetas, o aplinkiniai kaimai iki 1995 m. liko Viešvilės apylinkėje. Kazikėnų valsčius ir Viešvilės evangelikų liuteronų parapija iki XIX a. pabaigos buvo centras didelės Prūsijos pasienio teritorijos, besitęsiančios tarp Šventosios, Jūros ir Šešupės upių.