Sunku būti dama: Arthur Rimbaud kūrybos analizė ir lyčių stereotipai socialinėje medijoje

Arthur Nicolas Jean Rimbaud - prancūzų poetas, gyvavęs ir kūręs XIX a. viduryje - pabaigoje. Jo gyvenimo keliu sunkiai galima patikėti: būdamas 16 metų pabėgo iš namų, apkeliavo beveik visą Europą, klaidžiojo klystkeliais, tarp 15 ir 20 metų sukūrė pasaulinio garso eilėraščius, bet nusprendęs, jog jo eilėraščiai neverti dėmesio, liovėsi kūręs. Draugas P. Verlainas, su kuriuo praleido du metus, bandė jį nušauti. Vėliau dirbo meistru Afrikoje, prekiavo ginklais, susirgo venerine liga, tuomet grįžo į tėvynę, kur ir mirė prižiūrimas sesers. V. Hugo jį vadino Šekspyru - vaiku.V Kukulo žodžiai apie A. Rimbaud skamba taip: „Ir turbūt ne kūrėjas, o keršijanti jo lemtis kalta, jog vieną tie ieškojimai nuveda į akademiją, o kitas atsiduria morge“. Pats poetas yra pasakęs, jog „Poetas turi ieškotis visų meilės, kančios ir kvailybės formų“. Jo manymu, poetas negali dirbti kitų darbų, tik rašyti: „Ranka su plunksna prilygsta rankai su arklu“. Bet koks darbas yra savęs glušinimas, priemonės pavertimas tikslu, žmogaus atitolinimas nuo autentiškumo. Jis vengė dirbti, valkatavo, gyveno lyg siurbelė.Pats A. Rimbaud apie save rašė: „Paveldėjau: stabmeldystę ir šventvagiškumo pamėgimą, - o! visas ydas, pyktį, gašlumą (gašlumas nuostabus!) ir, ypač melą ir tinginystę.“ Atsisakė naudoti save, savo fizines jėgas bet kokiam darbui - tol, kol tikėjo savo misija. Jis jautėsi atstumtuoju, atmata, sėdinčiu ant gyvenimo „šukių“, „dilgelėse“. A. Rimbaud - tai milijonai paprastų žmonių praeityje. A. Rimbaud kūryba primena, jog poetinis žodis ne tiek fiksuoja, kiek perkuria psichikos faktus, kad eilėraštis - ne dienoraščio ištrauka, o savarankiška meninė struktūra. Tai pusiau nesąmoningas poetinės kūrybos aktas.Sunku buvo pasirinkti kokį eilėraštį analizuoti, nes skaitant visi jie atrodė nesuprantami ir apie nieką, kuriuos perskaičius nėra ką pasakyti. Tačiau kai skaitai antrą, dešimtą kartą, po truputį pradeda aiškėti ir todėl darosi įdomu. Jei eilutės būtų lengvai įskaitomos, o ypač tai, kas parašyta tarp jų, nebūtų įdomu. Šioje vietoje vėl atsiskleidžia poeto genijus - į kelias eilutes sudėti tiek daug ir taip paslėptai, jog norint įsigilinti ir suprasti tai, kas parašyta, turi skaityti daug kartų arba būti kažkur tarp žemės ir dangaus. Juk kūrėjas - ne žmogus, žmonės - mes, ir norint suprasti tai, ką jie sukūrė, turime bent per spryndį priartėti prie jų.Visų pirma keista A. Rimbaud eilėraščius vadinti eilėraščiais turbūt dėl to, jog jie neatrodo kaip eilėraščiai. Esame pripratę, jog eilėraštis turi rimuotis, būti parašytas strofomis, o čia viso to nėra, bet vis dėlto - tai eilėraščiai. Nors jie ir neatrodo įprastai, tačiau kaip prozos jų skaityti neišeina. Skaitai ir tikrai skaitai eilėraštį; jis susirimuoja skaitant.Mano pasirinktas eilėraštis analizei vadinasi „Fairy“, lietuviškai - Fėja. Turbūt kaip ir eilėraštį, pirma reiktų ir pradėti analizę nuo eilėraščio pavadinimo, nes jis gali pasakyti labai daug apie kūrinį. Tarptautinų žodžių žodyne ties žodžiu „fėja“ parašyta: „(pranc. Fėe< lot. Fata - likimo deivė), mitologinė keltų ir romanų tautų antgamtinė moteriška būtybė, galinti žmogui padėti arba pakenkti; burtininkė, kerėtoja. Taigi eilėraštis apie moterį, kerėtoją, norų išpildytoją, nors iš tikro šis eilėraštis apie moterį - striptizo šokėją, o gal netgi ir apie moterį perkamą savo aistrai išlieti. Fėja kūniškiems malonumams pildyti. Tai trumpas pasakojimas apie jos gyvenimą nuo pat vaikystės iki dabar.Pirmoji eilėraščio eilutė skamba taip: „Dėl Helenos susimokė ornamentiniai syvai skaisčiuose šešėliuose ir šaltos šviesos žvaigždžių tyloj“. Iš jos tampa aišku, jog bus kalbama apie moterį, vardu Helena. Vardas Helena išvertus iš graikų kalbos reiškia „šviesioji“. Taigi ji yra toji, kuri šviečia kitiems, yra kelrodė žvaigždė, kitas nuo jos tampa priklausomas. Skaitant aš įsivaizduoju ją stovint lauke prie žibinto, ar kito šviesos objekto ir ant kelio matosi jos šešėlis.

Arthur Rimbaud

Antrame sakinyje rašoma, jog „Vasaros kaitra buvo patikėta nebyliems paukščiams, o būtinas nejautrumas - neįkainojamai gedulo valčiai, plaukiančiai pro mirusios meilės ir išsivadėjusių kvepalų užtakius“. Oksimoronas - nebyliems paukščiams. Nebūna paukščių, kurie nečiulba, jie nemoka nečiulbėti. Man atrodo, jog toji Helena atiduoda savo gyvenimą, džiaugsmą, šilumą negyvam daiktui, atsisako žmogiškumo, tam, kad kiti galėtų ja gerėtis, grožėtis. Ir regis neįmanoma gyvenime tai, kad moteris būtų nejautri, o ji savo jautrumą atiduoda, gedulo valčiai, kuri nešasi jos prarastą meilę ir ji tampa abejinga viskam, kas priverstų pajudinti bent vieną raumenį, ir tai yra būtina jos darbui, jos dabartiniam gyvenimui, nes, mano manymu, ji prarado tai, dėl ko buvo gyventa ir jau esamas gyvenimas jos nebejaudina.Ir netikėtai šiame eilėraštyje atsiranda miškakirčiai. Mano manymu tai Helenos šeima. Ji gimė miškakirčio šeimoje. Gyveno ne mieste, o kaimelyje, šalia gamtos, šalia vandens, šalia miškų. Matė slėniuose ganantis gyvulius, girdėjo jų varpelių skambėjimą. „Helenos vaikystėj virpėjo kailiai ir šešėliai - ir vargšų krūtinė, ir dangaus legendos“. Helenos vaikystė nebuvo rožėmis klota, ji matė ir vargingą gyvenimą ir gyveno svajodama, savo svajose ir noruose. Dangaus legendos man asocijuojasi su pasakomis, mitais. Turbūt jai būdavo sekamos pasakos, pasakoti mitai ir legendos. Buvo mergaitė su savo troškimais, galbūt svajojo apie dailų bernaitį, apie beatodairišką, absoliučią meilę. O dabar. dabar viskas yra atvirkščiai. Ji kupina nejautrumo ir netekusi meilės. Ir tik galima spėlioti kas privertė ją eiti tuo keliu, kuriuo ji eina dabar. Gal vyro išdavystė, gal tėvų netektis, tai turbūt palikta nuspręsti skaitytojui. Tai tiesiog priverčia susimąstyti kodėl taip nutinka, kodėl moterys yra priverstos pasirinkti tokį gyvenimą.Paskutinis sakinys skamba taip: „Ir jos akys, ir jos šokis dar pranašesni už brangius blyksnius, už šaltą įtaką, už dekoracijos ir vienintelės valandos malonumą“. Manau ši eilutė iš tiesų pasako kas buvo ir kuo dirbo Helena. Ir visa tai nesvarbu, nes ji šviečia, ji yra aukščiau už kitus ir kitas, už tuos, kurie ją stebi, ar jai moka. Jos šokis ir akys užburia. Šis eilėraštis priverčia susimąstyti ir užduoti sau klausimą kodėl? Kodėl taip nutinka, jog moteris pasirenka tokį savo gyvenimo kelią? suspėjame pasmerkti, nes tai gėdinga, tai negražu ir jūs to niekada nedarytumėte. Bet turbūt niekada nesame savęs paklausę ar gyvenimas nepriverstų mūsų elgtis lygiai taip pat. Ir turbūt nesmagu būtų paklausti kaip ji, ar jos jaučiasi, nes atsakymą ir mes patys gerai žinome. Kaip reikia gyventi, ką reikia galvoti, ir ką jausti, kai tavo gyvenimas nėra toks apie kokį svajoji, ar tokį įsivaizdavai tik savo gyvenime. A. Rimbaud nesmerkia Helenos, mano manymu jis ja gėrisi ir mano, jog ji yra aukščiau už tuos, kurie ima, nes ji jiems duoda.. atiduoda dalį savęs. O juk kad ir kaip bebūtų, duoti yra svarbiau negu gauti. Taip ir Helena šviečia lyg kelrodė žvaigždė tiems, kurie klysta iš kelio. Galbūt vieniems ji padeda išklysti, o kitiems grįžti į prarastąjį kelią. Bet kad ir kaip bebūtų jiems visiems ji yra savaip svarbi.

Lyčių stereotipai socialinėje medijoje

Socialiniai tinklai neišvengiamai daro įtaką tam, kaip žmonės supranta ir save, ir kitus, ir aplinką, kokį santykį kuria vieni su kitais. O jaunus žmones tai veikia dar stipriau. Vienas lietuvių atliktas tyrimas nustatė, kad merginų pasitenkinimo savo kūnu lygmuo neigiamai koreliuoja su „Instagram“ vartojimu. Reiškia, kad kuo daugiau merginos, ir ne tik jos, yra įsitraukusios į socialinį tinklą, emociškai investavusios save, tuo labiau jos nepatenkintos savo kūnu. Jauni žmonės, leidžiantys laiką soc.Nors jaunąją kartą įprasta laikyti progresyvia lyčių lygybės srityje, užfiksavau, kad tiek jos vartojamame, tiek kuriamame turinyje yra labai daug tipiškų lyčių stereotipų. Net, kai juokaujama, kažkas reklamuojama ar bandoma perteikti tam tikras situacijas, labai dažnai tai daroma pasitelkus vyrų/moterų, panų/bičų, mergų/bernų kategorijas ir vaidmenis. Jie beveik neišvengiamai yra stereotipiški.

Ryškiausi įsitvirtinę stereotipai

Atlikus analizę, paaiškėjo, kad socialinių tinklų turinyje išties brėžiami esminiai vyrų ir moterų skirtumai. Merginos tebėra labiau siejamos su buitimi. Tai pateikiama kaip merginų ir moterų erdvė. Tuo tarpu vaikinai vaizduojami kaip natūraliai tai erdvei svetimi, tarsi jų mąstymas būtų nepritaikytas kažkokiems veiksmams buityje atlikti. Norėčiau pabrėžti, kad apie tai kalbama kaip kažką natūralaus.Taip pat pastebimi vyrų ir moterų emocinio intelekto, mąstymo principai. Pavyzdžiui, vyrų paveikslas kuriamas kaip tokių, kurie yra emociškai nepasiekiami, sunkiai suprantantys emocijas, pasižymintys tiesmuku mąstymu, nelinkę mąstyti kompleksiškai. O merginos priešingai. Jos vaizduojamos kaip tos, kurios sudėtingai mąsto, yra linkusios į detalumą, pasižyminčios emocionalumu. Neretai išskiriami ir tipiniai abiejų lyčių veiklos laukai. Merginų sritims priskiriami grožis, makiažas, seksualumas. O vaikinų - sportas, automobiliai, žaidimai ir kita aktyvi veikla. Su tuo automatiškai siejamos tokios emocijos kaip drąsa, nerūpestingumas.Vyrai ir vaikinai taipogi dažnai asocijuojami su finansine puse, moterų poreikių tenkinimu ar bent jau lūkesčiu juos patenkinti. Didelė dėmesio dalis jaunuolių kuriamame ir vartojamame turinyje tenka santykių modeliams tarp vyro ir moters, vaikino ir merginos. Moterys dažniau vaizduojamos kaip linkusios į emocinį nesaugumą, nuolatinį dalykų prisigalvojimą, didesnį prisirišimą. O vaikinai pateikiami kaip negalintys atpažinti emocijų, identifikuoti konfliktinių situacijų ir atitinkamai į tai sureaguoti. Netrūksta turinio, paliečiančio ir tėvo/motinos santykius. Jie pateikiami per konfliktą, nepasitenkinimą vienas kitu, nepagarbą. Aptikti tėvystės ir motinystės įvaizdžiai yra aštrūs, pastiprinti.

Stereotipų formavimasis ir jų žala

Tai, kaip suprantame lytis, t. y. kaip turi atrodyti, kuo užsiimti, kaip elgtis, kuo domėtis ir kokius standartus atitikti vyrai ir moterys, mums augant suformuoja aplinka, kitaip sakant, visuomenėje vyraujantys lyčių vaidmenys ir jiems keliami lūkesčiai. Tai istoriškas reiškinys.Atlikdami bet kokius panašius tyrimus, atsispiriame nuo to, kad stereotipai yra, viena vertus, ribojantys, pavyzdžiui, kažkoks moteriškumo stereotipas gali apriboti moterų pasirinkimus, karjeros galimybes ir panašiai. Žala yra kitas reikšmingas dėmuo. Jis skaudžiai atsispindi smurto artimoje aplinkoje atvejus fiksuojančioje statistikoje: jos rodikliai moterų atžvilgiu yra neproporcingai didesni. Tuo tarpu savižudybių statistikoje vyrų savižudybių atvejų skaičiuojama kelis kartus daugiau negu moterų. Tai, žinoma, nėra tiesioginė stereotipų pasekmė. Tačiau šias tendencijas galima sieti su giliais archetipiniais stereotipais. Vyrus apibrėžiantys stereotipai nurodo, kad jie turi būti „šeimos galvos“, tvirti, nereikšti emocijų. Tad susidūrus su sunkumais, jiems gal būti ne tik apskritai sunku su tuo susidoroti emociškai, bet ir paprašyti pagalbos.

Stereotipai ir smurto kultūra

Manau, kad medijos įgalina tam tikrus dalykus, kurie jau kažkokiu būdu visuomenėje egzistuoja. Be to, jos tikrai gali prisidėti prie jų pastiprinimo, paplitimo masto. Pavyzdžiui, matyti, kad dalis vaikinų, jaunuolių renkasi konservatyvesnes pažiūras, seka tokiomis pažiūromis išgarsėjusių vyrų figūras, kurioms būdingas toksiškas vyriškumas. Visuomenėje normalizuoti įvairūs įsitikinimai kaip kad moteris yra linkusi į daug ką isteriškai reaguoti, „prisiprašyti“ tam tikro elgesio. Tuo pat metu normalu, kad vyras nereiškia emocijų, jas kaupia, o paskui jas išlieja demonstruodamas jėgą ar smurtaudamas. Tai tarsi pateisinama, nes vyras atseit yra natūraliai linkęs į agresiją. Visa tai tiesiogiai susiję su tuo, į kokius lyčių vaidmenis mes įaugame. Kaip ir miniu analizėje, net ir subtilesni stereotipai gali tam turėti įtakos.Vienas iš tokių - vadinamasis merginų „sudėtingumas“ ir dviprasmiškas bendravimas. Liaudyje populiaru sakyti, kad, jeigu mergina arba moteris kažką sako, tai ji nebūtinai turi tai omenyje. Kartais net pabrėžiama, kad ji iš tikrųjų galvoja ką nors visiškai priešingo. Šis dėmuo itin svarbus priekabiavimo kultūros ir seksualinio smurto kontekste. Ribos yra labai svarbios. Labai svarbus ir tiesioginis bendravimas. Deja, kai kurios merginos dažnai pačios kuria ir sustiprina įvaizdį, kad yra labai sudėtingos ir neretai galvoja kažką kita, negu sako.Esama ir kitų stereotipinių dėmenų. Pavyzdžiui, moterys yra gėdinamos, kad jos atsipalaiduoja, svaiginasi alkoholiu ar kažkaip ne taip apsirengia. Tyrimo metu analizavau ir trijų draugų - dviejų vaikinų ir merginos - kuriamą turinį, kuriame atsiskleidžia, kaip jie bendrauja. Pastebėjau, kad išryškėja vaikinų polinkis provokuoti merginą, kalbinti ją apie intymumą, seksualumą, fiziologinius, lytiškumo dalykus. Taip, kažkokia forma taip tarsi parodomas dėmesys, bet ir iš jos tuo pačiu tikimasi, kad ji neišduos tam tikrų ribų. Tai merginai padaryti sudėtinga, todėl man buvo sunku toliau vartoti tą turinį. Paminėčiau ir kai kuriuos kraštutinius - hypervyriškumo ir hypermoteriškumo - atvejus. Kai kurie turinio kūrėjai yra labai specifiški: jų įrašuose mergina yra objektas, seksualumo ikona. Tuo tarpu vyrų vyriškumas pasireiškia per fizinį, emocinį kietumą ir nerūpestingumą. Yra jaunuolių besidalinančių turiniu, kuriame matoma, kaip vystosi jų santykiai su merginomis. Viešai demonstruojama visiška nepagarba, jos menkinamos. Taip pat aptikau begalę necenzūrinio turinio, kuriame visokiausiais žodžiais keikiamos moterys. Socialinėse medijose moters kūnas dažnai objektifikuojamas, seksualizuojamas. Moters kūno objektifikavimas yra priekabiavimo dalis. Tai taip pat natūralizuoja įsitikinimą, kad nėra kažko blogo pliaukštelėti moteriai per užpakalį. Kaip bebūtų ta kultūra, kuri supranta, kad „ne“ yra „ne“, o moters kūnas nėra objektas - stiprėja. Tačiau moterys, patiriančios aplinkos spaudimą, pačios dažnai save pateikia kaip objektus. Net žinomos moterys ir merginos, prisipažinusios, kad jaučia didelį spaudimą ir susilaukia komentarų apie savo kūną, nesijaučia gerai, bet lygiagrečiai kelia seksualizuotą turinį.

Stereotipas	Pasekmės
Moterys linkusios į emocinį nesaugumą	Mažesnis pasitikėjimas savimi, didesnė priklausomybė nuo kitų
Vyrai negali atpažinti emocijų	Sunkumai santykiuose, emocinis atstumas
Moterys turi būti gražios ir seksualios	Kūno dismorfija, žema savivertė
Vyrai turi būti stiprūs ir nerūpestingi	Emocijų slopinimas, savižudybės rizika

tags: #eilerastis #sunku #buti #dama