Tapytoja Eglė Velaniškytė yra žinoma dėl savo figūrinės tapybos, kurios centre dažnai atsiduria žmogus. Jos darbai pasižymi religiniu-krikščionišku turiniu, idėjomis, simboliais, scenomis ir kompozicijomis. Menininkė tapo žmogaus sielą, kuri negali būti visai šviesi.
Eglė Velaniškytė gimė Kaune, 1958 m. 1976-1982 m. studijavo LTSR valstybiniame dailės institute. Svarbūs dėstytojai buvo A. Kmieliauskas, A. Švėgžda, prof. K. Morkūnas (piešimas), prof. V. Karatajus, A. Šaltenis (tapyba), prof. V. Gečas (nuo 3 kurso). Diplominio darbo vadovas - prof. A. Gudaitis. Taip pat lankė A. Švėgždos privačias grafikos pamokas. Tapytoja daugelį metų dirbo piešimo mokytoja įvairiose mokyklose, edukatore Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, vedė tapybos praktikumą Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete. Nuo 1992 m. tapytoja tapo Lietuvos dailininkų sąjungos nare, o nuo 2015 m. - Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus tarybos nare.
Svarbus kūrybos ir gyvenimo laikotarpis menininkei buvo 1985-2000 m., kai ji gyveno Salake - Sabalunkų vienkiemyje, Zarasų r.
Įvertinimai:
- 1998-2000 m. Kultūros ministerijos aukščiausio lygio stipendija.
- 2009-2010 m. Kultūros ministerijos valstybinė kūrybinė stipendija.
Parodos
Eglė Velaniškytė aktyviai dalyvauja parodose. Po beveik dvejų metų pertraukos į „Laiptų galeriją“ sugrįžta tapytojos Eglės Velaniškytės kūryba. Taip pat po beveik ketvirčio amžiaus menininkė sugrįžo į Kauno paveikslų galerijos erdves su paroda „Būties lengvumas. Čia ir dabar“.
Svarbiausios autorės parodos:
- 2012 m. tapybos paroda „Paskutinė vakarienė“ (skirta skulptoriaus Gedimino Borisevičiaus atminimui), Galerija GK, Kaunas.
- 2013 m. „Geltona“ (iš ciklo „Lūžio kartos vardai“), Kauno Paveikslų galerija.
- 2014 m. tapybos paroda: 1979 - 2014 (su Migle Borisevičiūte), Kauno miesto savivaldybės Vinco Kudirkos biblioteka.
- 2016 m. „Aš ateinu“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namai, Vilnius.
- 2018 m. „Būties lengvumas - čia ir dabar“, Kauno Paveikslų galerija (132 tapybos darbai), Kaunas.
- 2019 m. „Būties lengvumas - čia ir dabar“, Klaipėdos kultūros ir komunikacijų centras, Klaipėda.
- 2019 m. Tapyba, Senosios Gegužinės dvare, Gegužinės kaimas.
- 2021 m. „Puota maro metu“. Personalinė paroda Vilniuje, VDA parodų salėje „Titanikas“.
Viena iš parodų, „Būties lengvumas. Čia ir dabar“, atidaryta gegužės 17 d. Kauno paveikslų galerijoje. Šioje parodoje galima pamatyti ir anksčiau kurtus darbus, drobes, tapytas Salake (Zarasų r.). Parodoje eksponuojami menininkės vyro, skulptoriaus G. Borisevičiaus darbai - per 200 piešinių, skulptūrų fotografijų, rodomų vaizdo projekcijoje ant sienos. Nebe pirmą kartą E. Velaniškytė greta savo paveikslų eksponuoja ir vaikų kūrinius. „Be jų man neįdomu“, - sako tapytoja.
Parodos pavadinimas siūlo kalbėti apie mūsų būties pozityvumą, tačiau eksponuojami kūriniai ne mažiau, o tikriausiai net ir daugiau atspindi būties, gyvenimo sunkumus, tuos nelengvus dramatiškus buvimo momentus. Ekspresyvi tapybinė kalba, kurią drobės sugeria paviršiuje išskleisdamos žemiškų tonų ir pustonių paletę, nuskaidrinama auksinio švytėjimo, išryškinančio dinamiškas paveikslų kompozicijas. Bet dinamika darbuose nėra ryškiai išreikšta, energinga, kadangi kyla ji ne iš pasipriešinomo ar kovos.
Menininkė tęsia 2016-aisiais pradėtą tapyti paveikslų seriją „Aš ateinu“, kurioje priartėja prie Jėzaus Kristaus. Drobėse, pasakodama Dievo istoriją, tačiau greta Jo vaizduodama šeimos narius, artimuosius, atmintyje įstrigusius nepažįstamuosius, tapytoja atveria sakralumo netobulumą ir priartina jį prie žmogaus. Jis atsiskleidžia neretai skaudžiose, ribines situacijas vaizduojančiose scenose.
Lyginant su prieš dvejus metus surengta paroda „Aš ateinu“, šioje parodoje galima pastebėti didesnę vaizduojamų figūrų dinamiką, judesį. Ankstesnėje parodoje dominavusią en face poziciją papildo vis dažnesnis kūrinių personažų vaizdavimas profiliu. O pakankamai nuosaikų, ramų koloritą keičia ryškesni spalvų kontrastai, drąsesni teptuko mostai, aštresni potėpiai. E.Velaniškytės tapyboje dažni geltonos, auksinės spalvos atspalviai šį kartą keičiami dominuojančia ekspresyvia mėlyna.
Pasak menotyrininko dr., Eglė Velaniškytė palaiko ir išsaugo gyvąją lietuviškos tapybos mokyklos tradiciją. Tad galima sukonkretinti preciziškiau - E. Velaniškytė yra lietuvių tapytoja, nes jai iki šiol yra svarbios tokios plastinės, universalios ir net amžinos tapybinės vertybės kaip spalva, koloritas, potėpis, faktūra, švytėjimas ir peršviečiamumas. Būtent iš to gimsta tokios skausmingos ir skaudžios, kartais net baugios (bet visuomet turinčios katarsiškos Vilties trupinių) temos, kurių negalima apibrėžti ir apibūdinti niekaip kitaip, nei egzistencialia ir egzistencine tapyba. E. Velaniškytės kūrybai yra būdinga poetinė, „žemininkų“ estetikai artima nuotaika, kur tarp švytinčių potėpių ir šviečiančių spalvų slypi tikri, teisingi ir nesumeluoti dalykai.
E. E. Velaniškytės parodoje daug įvairių naratyvų, nulemtų gyvenimo iššūkių, nuoskaudų, kasdienio gyvenimo akimirkų. Jos kūriniai, drįstu manyti, lyg liūdna ir kartu džiaugsminga, pozityvi ir niūri ekskursija po menininkės biografiją.