Dzūkų Gyvenamojo Namo Architektūra: Tradicijos ir Ypatumai

Dzūkija - labai savita etnografinė Lietuvos sritis tarp Nemuno vidurupio ir Neries. Dzūkai, šių vietų gyventojai, taip vadinami dėl ryškios savo tarmės ypatybės - dzūkavimo. Dzūkuoja ir rytų aukštaičiai, tačiau dzūkai išsiskiria dar ir savitais papročiais, liaudies dainomis, gyvenimo būdu. Nors etnografinių regionų ribos skirstomos atsižvelgiant į architektūros, tarmių, materialiojo paveldo skirtumus, visuose regionuose architektūros formas lėmė tie patys du veiksniai - gamtinis ir žmogiškasis.

Gamta dzūkams nebuvo palanki - šiuose kraštuose prastos žemės, miškai, todėl čia reta būdavo turtingų ūkininkų. Ir dabar Dzūkija kartais laikoma aukštaičių dalimi - kai kurie etnologai teišskiria Aukštaitiją, Žemaitiją ir Suvalkiją.

Dzūkijos kaimuose sodybos išsidėsčiusios pagal šiam kraštui būdingą tvarką. Yra išlikusių vien kirviu statytų namų, čia įprasti gausūs puošybos elementai.

Lietuvos liaudies buities muziejus įkurtas 1966 m. Iškart po įkūrimo muziejaus darbuotojai važinėjo po Lietuvą ieškodami muziejaus ekspozicijoms pastatų, eksponatų ir juos fotografavo.

Dzūkų kaimo ir sodybų išplanavimas neturi griežto, taisyklingo plano. Muziejuje eksponuojama vienkieminė sodyba ir padrikas kaimas, atkurtas pagal Zervynų kaimo fragmentą, kuriame bendrame sodybiniame sklype sustatyti kelių šeimų trobesiai.

Vienas iš jų - gyvenamasis namas, atkeltas iš Musteikos kaimo (Varėnos r.), statytas 1895 m., į muziejų perkeltas ir pastatytas 1976 m. Ilgis - 16,6 m, plotis - 6,7 m.

Šią tradicinę dzūkų sodybą sudaro gyvenamasis namas, tvartas ir klojimas. Kaip įprasta, sodyba suformuota apie stačiakampį kiemą (perimetrinis planavimas). Kiekvienas pastatas tradiciškai turėjo savo vietą: priešais gyvenamąjį namą statydavo klojimą, viename krašte - svirną, kitame - tvartą. Kieme iškastas veleninis šulinys. Jo vieta tarp gerojo ir ūkinio kiemo.

Etnografiniai Lietuvos regionai

Dzūkų Trobesių Ypatumai

Seniausias gyvenamasis dzūkų pastatas - viengalė arba dvigalė pirkia. Ją sudarė pagrindinė patalpa, vadinama pirkia, kurioje daug vietos užimdavo duonkepė krosnis, ir priemenė, kurioje kadaise buvo atliekami ir ruošos, ir ūkio darbai.

Dzūkai dažnai statydavo ir vadinamosios neišplėtotos dvigalės pirkios variantą: iš kitos priemenės pusės pristatydavo kamarą, kurioje ir miegodavo. Dviejų galų pirkias sau leisdavo turtingieji, bet Dzūkijoje jų būdavo mažiau nei kituose regionuose.

Tradicinis gyvenamasis dzūkų būstas - pirkia - ir planavimu, ir išorine forma siejasi su tradiciniu Rytų Lietuvos būstu, tačiau yra mažesnių matmenų nei kitur. Statybinės medžiagos naudotos tokios pat, kaip ir kituose regionuose. Pirkios sienos - rąstų, stogams paprastai naudoti šiaudai, taip pat būdavo dengiama lentelėmis „drankomis“, malksnomis, skiedromis, kai kur ir čerpėmis.

Nors ūkiai menkesni nei kituose regionuose, pirkios puošyba dzūkai jiems nenusileido. Dzūkijoje plito puošybos elementai, sukurti iš medžio - kiaurapjūviu dekoruoti antlangiai, prieangėliai, lėkiai. Bene labiausiai puošiamas pastato elementas - langai. Ypač brangiai kainavo langų gamyba ir puošimas, tačiau net ir nepasiturintys valstiečiai dėl jų negailėdavo parduoti karvę.

Pietryčių Lietuvoje gyvena gruntų, panemunių ir šilų dzūkai. Gruntų dzūkų žemės geresnės, nuo seno jie verčiasi žemės ūkiu. Panemuniškiai tradiciškai buvo žvejai ir sielininkai. Šilų dzūkų kraštas - aplink Marcinkonis, pačiuose pietuose, prasčiausias ūkininkauti. Šiliniai save vadina „pieskynų“ - smėlynų - dzūkais. Čia kraštovaizdis archajiškiausiais, lėtai kintantis.

Būtent šilų dzūkų krašte dar išlikę tik kirviu statytų pastatų, šiam kraštui būdingas sodybų išdėstymas. Čia vieta ne tik namui, bet vėliau ir kiekvienam baldui, namų apyvokos daiktui buvo parenkama ypač kruopščiai.

Namo statybai rengtasi iš anksto. Mediena ruošta rūpestingai. Sakoma, atėjęs girion dzūkas jai „pasikloniodavęs“, o paėmęs į rankas kirvį atsiprašydavęs. Baigęs darbus padėkodavęs, prižadėdavęs iškirstus medžius atsodinti.

Senieji meistrai tvirtina, kad medis tinkamas tik iki krikštų (pusiaugavėnio), po krikštų „medzis jau gyvas. Iž rudenio apmiršta, po krikštų - atgyja. Atgyjis statybom necinka. Tokį medzį ėda trynia, graicau pūva, dūla. Geras meistras „medzį pažįsta da an kelmo.“ (A. Baltėnas, O. Drobelienė „Šilų dzūkai“)

Buvo pasakojama apie šventą žmogų - meistrą, statantį gražius, jaukius, saugius, šiltus namus. Tačiau retas dzūkas, nebent „užsidirbįs pinigų Amerikon“, išgalėdavo samdyti meistrą, dažniau meistras vykdavęs į Užnemunę.

Architektūros tradiciją formuoja ir bendruomenės nustatyti įstatymai: paveldėjimas, bendruomeninė santvarka bei valdžios primesti įstatymai - reformos ar privilegijos. Dzūkai ilgiausiai išlaikė vadinamąją bendrę. Viename name gyveno vaikai, vaikaičiai - neretai iki dvidešimties žmonių. Svarbiausias žodis šeimoje priklausė vyriausiam vyrui.

Lyginant su kitais Lietuvos regionais čia daugiausia beveik nepakitusių gatvinių kaimų, taip pat galima rasti ir padrikų kaimų, kurie šiame regione kūrėsi dar XVIII amžiuje. Dzūkijos nacionaliniame parke iki pat šių dienų išliko ne vienas kaimas: Dubininkas, Marcinkonys, Merkinė, Musteika, Zervynos.

Etnografė, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos vyriausioji specialistė Onutė Drobelienė pastebi, kad Dzūkijos mediniam paveldui, kol jame dar gyvena senieji šilų dzūkai, toks greitas išnykimas negresia kaip kituose regionuose. Dzūkijoje gyvenimas keičiasi palyginti lėtai, tik kaimai pamažu tuštėja.

Sodybos Pastatai ir Jų Funkcijos

Senąsias lietuvių sodybas sudarė 4-5 trobesiai: gyvenamasis namas, svirnas, tvartas, kluonas ir pirtis. Turtingų valstiečių sodyboje būdavo iki 20 pastatų, neturtingų - tik 1 arba 2.

Iki Valakų reformos sodybos plėtojosi laisvai, pastatų išdėstymo tvarka nebuvo reglamentuota įstatymų. Gyventa didelėmis neišsidalijusiomis šeimomis, 40-50 žmonių vienoje sodyboje. Bendras didysis numas su atviru ugniakuru ir troba, atskiros klėtelės (vedusiųjų poroms miegoti) ir kiti įvairios paskirties ūkiniai ir gamybiniai pastatėliai sudarė į nedidelį kaimelį panašią sodybą.

Valakų reforma sunormino sodybos užstatymą. Taisyklingos formos sodybos rikiuotos viena prie kitos, trobesiai statyti abiejose gatvės pusėse: gyvenamieji namai ir svirnai - vienoje, ūkiniai pastatai - kitoje. Mažažemių sodybos turėjo 1-3, dideli ūkiai - 8-10 trobesių.

Seniausi gyvenamieji namai Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, buvo panašūs, statyti iš moliu drėbto sunertų šakų karkaso. Gyvenamojo namo viduryje buvo atviras židinys, prie jo gaminta valgis, dirbta darbai; žiemą name laikyti ir gyvuliai. 16-17 a. tokie namai (numai) neteko gyvenamosios paskirties; Žemaitijoje jie naudoti kaip vasaros virtuvė, sandėlis, daržinė arba tvartas.

Kintant ūkininkavimo būdui, irstant didžiosioms šeimoms paplito naujo tipo gyvenamasis namas su šoniniu įėjimu ir plūkto molio krosnimi gyvenamojoje patalpoje (10-11 a. pradėta statyti kupolines molio krosnis valgiui gaminti ir patalpai apšildyti). Gyvenamąjį namą sudarė 1-3 nedidelės patalpos.

Skirtinguose etniniuose regionuose statyta įvairios architektūros gyvenamieji namai: troba (Vakarų ir Pietų Lietuvoje), gryčia (Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje), pirkia (Lietuvos pietryčių dalyje), stuba (Lietuvos pietvakarinėje dalyje). Jie skyrėsi planu, konstrukcijomis, šildymo sistemomis, patalpų funkcine paskirtimi.

Svirnas - antras pagal svarbą pastatas sodyboje (daugelyje regionų vadintas klėtimi); tai nešildomas pastatas, skirtas grūdams, miltams, kitoms žemės ūkio gėrybėms, įvairiems daiktams laikyti. Svirne miegodavo jaunesni šeimos nariai, jaunavedžiai, kartais samdiniai arba svečiai.

Tvartai (dar vadinami staldais, kūtėmis, gurbais, abarėmis, namais) plito plėtojantis žemdirbystei ir gyvulininkystei. Jų būta stačiakampių, su vienu arba dviem linkiais (L, U formos), o dydis ir kiekis sodyboje priklausė nuo ūkio pajėgumo. Didesniuose ūkiuose plito kvadratinio plano tvartai su uždaru kiemu (diendaržiu) viduryje, kuriame net ir vasarą laikyti gyvuliai. Modernėjant ūkiams uždari diendaržiniai tvartai išnyko.

Kluonas (dar vadinamas klojimu, jauja, rėja) - didžiausias sodybos pastatas, skirtas javams sukrauti ir kulti. Iki 19 a. pabaigos kluone dažnai būdavo speciali patalpa javams džiovinti, jauja su krosnimi. Kluonų būta stačiakampių, L formos, kryžiškųjų, su išilginiu arba skersiniu pravažiavimu.

Pirtis statė ir naudojo vienas arba keli ūkininkai. Tai nedidelis (3-4×5-7 m) stačiakampis pastatėlis, kurį sudarė dvi patalpos be grindų: priepirtis ir patalpa su akmenų krosnimi (senesnės pirtys buvo vienos patalpos). Priepirtį sudarė stogo užlaida, kartais paremta kolonėlėmis.

Tvoros, Šuliniai ir Kiti Elementai

Vienas svarbiausių sodybos elementų ‒ tvoros. Jomis buvo skiriami kiemai, tveriami gėlių darželiai, kluoniena, daržai, sodas, pievos, ganyklos, takai gyvuliams išginti.

Šuliniai dažniausiai rengti tarp švariojo ir ūkinio kiemo. Kartais gatviniuose kaimuose šulinys būdavo kasamas prie gatvės, juo naudojosi keli ūkiai, didesniuose ūkiuose buvo keli šuliniai. Jie būdavo tvirtinami mediniais rentiniais arba akmenų mūru.

Kiti smulkiosios architektūros elementai - aviliai, balandinės (karvelidė), inkilai, lesyklos, lauko baldai - teikė sodybai jaukumo, jungė visus pastatus, kartu su jais sudarė vientisą sodybos ansamblį.

Kryžiai, stogastulpiai, koplytstulpiai, koplytėlės - vieni unikaliausių etninės kultūros ir architektūros statinių. Jie statyti sodybose (švariajame kieme), pakelėse, kapinėse.

Statybinės Medžiagos ir Konstrukcijos

Lietuvių sodybų pastatų pagrindinė statybinė medžiaga iki 20 a. buvo mediena, dažniausiai spygliuočių (pušies ir eglės). Apatiniai sienojai, polangiai ir šulai gaminti iš ąžuolo. Iš medžio ręstos sienos, stogai, gaminti langai, durys, klotos grindys ir lubos, daryta pastato apdaila. Pamatams naudoti akmenys, stogo dangai - šiaudai, nendrės, meldai arba įvairūs medžio gaminiai (skiedros, lentutės, malksnos), vidaus įrangai, aslai, krosnims, kaminams - molis.

Sodybos pastatų statybos tradicijoje skiriami trys sienų konstrukcijų tipai: stulpinė (seniausia; išliko Rytų Lietuvos kluonų ir daržinių statyboje), karkasinė ir rentininė. Karkasinėms konstrukcijoms naudota mažiau medienos, užpildui - įvarios medžiagos: medis, molis, plytos, šiaudai.

Vyravo trys stogų konstrukcijų tipai: pėdinė (seniausia; išliko statinių Rytų Lietuvoje), sijinė (išliko archajiškų formų svirnų architektūroje Rytų Lietuvoje), gegninė (taikyta gyvenamųjų namų ir tvartų statyboje, būdinga Vakarų Lietuvos trobesių stogams).

Pagrindinės Dzūkų sodybos pastatų charakteristikos:

tags: #dzuku #gyvenamasis #namas