Gyvenamųjų Pastatų Tipai ir Klasifikacija: Išsamus Vadovas

Nepaisant šiuolaikinių pastatų formų įvairovės, daugumą jų sudaro tie patys pagrindiniai konstrukcijos elementai, kiekvienas iš kurių atlieka tam tikras funkcijas. Priklausomai nuo šių funkcijų, namo konstrukcinius elementus galima suskirstyti į tris grupes.

Konstrukcijų elementai būna:

1. Laikantieji - perimantys visas pastato svorio apkrovas, įskaitant atmosferinius poveikius ir pastate esančių žmonių svorį
2. Atitvariniai - skirstantys namą į atskirus kambarius ir erdves ir atliekantys šilumos ir garso izoliacijos funkciją, o taip pat saugantys nuo aplinkos poveikio
3. Kombinuotieji - atliekantys abi laikymo ir atitvėrimo funkcijas. Jie pasižymi visomis anksčiau įvardytomis savybėmis.

Kiekvienas pastatas turi požeminę dalį, kuri yra žemiau grunto lygio, ir antžeminę. Po žeme įrengiami pamatai ir rūsiai. Antžeminė namo dalis - tai pats namas. Požeminę nuo antžemines dalies skiria šaligatvis arba apygrinda - siauras ruožas aplink pastatą, padengtas betonu arba asfaltbetoniu. Norint nukreipti vandenį nuo pastato, apygrindai suteikiamas nedidelis skersinis nuolydis.

Pagrindiniai Pastato Elementai

Prie pagrindinių pastato elementų galima priskirti pamatus, sienas, perdangas, atskiras atramas, stogą, pertvaras, laiptus, langus, duris.

Pagrindiniai pastato elementai

Pamatai

Pamatais vadinama pastato požeminė konstrukcija, kurios pagrindinė funkcija - perimti visas pastato apkrovas ir perduoti jas pastato pagrindui. Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į juostinius, stulpinius ir ištisinius. Pastaruoju metu mažaaukščiams namams vis plačiau ima naudoti polinius pamatus.

Sienos

Sienos atskiria patalpas nuo išorinės erdvės (išorinės) arba nuo kitų patalpų (vidinės) ir taip atlieka atitvėrimo funkciją. Be to, kai kurios sienos gali laikyti ne tik savo, bet ir stogo, perdangų ir kitų statybinių elementų svorį. Sienos, kurios be savo svorio atlaiko dar ir kitų konstrukcijų svorį ir perduoda jį pamatams, yra vadinamos laikančiosiomis. Sienos, kurios remiasi į pamatus ir perduoda jiems savo masę, bet neperima kitų pastatų elementų (pvz. perdangų) svorio, vadinamos tik save laikančiomis sienomis.

Perdangos

Perdangos - tai horizontalios pastato konstrukcijos, skirstančios pastatą į aukštus. Perdangos riboja aukštus ir esančias juose patalpas iš viršaus ir apačios (atitvėrimo funkcija) ir kartu laiko savo pačių, žmonių, įrangos ir kitų daiktų, esančių pastate, svorį (laikymo funkcija). Be to, perdangos yra labai svarbios pastato erdvinio standumo atžvilgiu: nuo jų priklauso ar pastato forma išliks nepakitusi veikiant įvairioms apkrovoms.

Pagal išdėstymą perdangos skirstomos į tarpaukštines, pastogines, cokolines ir apatines. Perdangos, skiriančios gretimus aukštus ir atliekančios tiek laikymo, tiek atitvėrimo funkcijas, vadinamos tarpaukštinėmis. Jų viršutinėje pusėje klojamos grindys, o iš apačios tarpaukštinės perdangos sudaro lubas žemiau esančioms patalpoms. Viršutinį aukštą nuo pastogės skiriančios perdangos - pastoginės. Prie jų paprastai tvirtinamos lubų detalės. Cokolinės perdangos atriboja rūsį nuo gyvenamosios zonos, o tos perdangos, kurios skiria žemutinį aukštą nuo grunto vadinamos apatinėmis.

Dar būna ir mansardinių perdangų. Jos yra naudojamos dviaukščiuose ir mansardiniuose namuose. Mansardinės gali atlikti pastoginių perdangų funkcijas. Reikėtų pabrėžti, jog tarpaukštinių ir cokolinių perdangų apkrovos yra dvigubai didesnės, negu pastoginių.

Atskiromis atramomis vadinamos statramsčiai (stulpai arba kolonos), laikantys perdangas, stogą, o kartais ir sienas ir perduodantys jų apkrovas pamatams. Perdangos gali remtis tiesiai į kolonas arba į specialias sijas, išdėstytas tarp kolonų. Šios sijos ir kolonos sudaro vadinamąjį vidinį pastato karkasą. Perdangos tipo pasirinkimas priklauso nuo pastato konstrukcijos ir paskirties, o taip pat ir nuo apkrovos lygio. Apskaičiuojant apkrovas, atsižvelgiama į baldų, žmonių, santechninės ir kitos įrangos svorį. Pastovi apkrovos sudedamoji dalis - pačios perdangos svoris.

Paprastai norint įrengti tarpaukštines perdangas dviaukščiuose ir mansardiniuose namuose, būtina montuoti jose santechnines komunikacijas. Norint nutiesti vamzdyną, naudojamos metalinės arba vinilinės įvorės, kurių vidinis skersmuo turi būti didesnis nei vamzdžio.

Pagal naudojimo būdą perdangos skirstomos į sijines ir plokštines. Dėl įrengimo paprastumo ir gerų termoizoliacinių savybių, sijinės perdangos dažniausiai yra naudojamos individualių namų statyboje. Tokios perdangos pagrindas - gaminamos iš spygliuočių ir lapuočių medžių arba plieninės sijos, kurios remiasi į laikančiąsias sienas. Sijų skerspjūviai priklauso nuo angos pločio ir atstumo tarp jų.

Mūrinių, betoninių arba šlakbetoninių pastatų statyboje yra naudojamos gelžbetoninės perdangos. Jos pasižymi patvarumu, ilgaamžiškumu ir atsparumu ugniai, tačiau turi pernelyg didelį lyginamąjį svorį. Todėl tikslinga jas naudoti tik kaip cokolines. Yra skiriamos monolitinės ir surenkamos gelžbetoninės perdangos. Monolitinės gelžbetoninės perdangos įrengiamos tuo atveju, jeigu veikia stiprios, dinaminės apkrovos (pvz. visuomeniniuose ar gamybiniuose pastatuose). Taip pat monolitinės konstrukcijos reikalingos tada, kai būtent perdangos užtikrina pastato erdvinį standumą, kai pastatas turį tokią sudėtingą formą, kad tipinės surenkamųjų perdangų konstrukcijos negali būti panaudotos.

Pertvaros

Pertvaros - tai lengvos sienos, skirstančios vidinę erdvę į izoliuotas patalpas vieno aukšto ribose. Kiekvieno aukšto pertvaros remiasi į perdangas ir jokių apkrovų, išskyrus nuosavą svorį, nelaiko. Pertvarose galima įrengti elektros instaliaciją, šildymo įrangą ir net vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžius. Jos yra gaminamos iš gipso, fibrolito plokščių, plytų, tuščiavidurių plytų ir kt.

Laiptai

Laiptai atlieka susisiekimo tarp aukštų funkciją. Priešgaisrinės saugos sumetimais laiptai dažniausiai įrengiami specialiose sienų atribotose patalpose, kurios yra vadinamos laiptinėmis.

Langai

Langai užtikrina vidinių patalpų apšvietimą natūralia šviesa ir jų vėdinimą.

Stogas

Stogas - pastato konstrukcija, esanti pastato viršuje ir sauganti pastatą nuo kritulių. Konstrukciniu požiūriu stogas susideda iš kelių elementų, kurie turi funkcionuoti kompleksiškai. Tie elementai yra: laikančioji konstrukcija, garo izoliacija, šilumos izoliacija, vėdinama ertmė (esant reikalui), apatinė stogo dangos konstrukcija, stogo danga.

Gyvenamųjų namų šlaitinių stogų laikančiosios konstrukcijos dažniausiai būna gegnės ir gegninės sistemos, kurios remiasi į sienas. Jeigu siena yra mūrinė - gegnių galai turi remtis į tvirtą tašą (mūrlotį), kuris tolygiai paskirsto apkrovą į mūro plotą. Mūrločiai yra išdėstyti visame pastato ilgyje.

Pagal konstrukcinę schemą gegnines sistemas galima suskirstyti į tris rūšis:

1. Paremtinės gegninės sistemos. Jas sudaro keletas lygiagrečiai išdėstytų gegnių, apatiniais galais įremtų į mūrločius, esančius ant išorinių ir vidinių išilginių sienų. Sienoms yra perduodamos ne tik vertikalios, bet ir horizontalios apkrovos, atsirandančios dėl gegnių skėtimo, tad paremtines gegnių sistemas geriausia naudoti pastatuose su masyviomis sienomis, kurios gali tas skėtimo sukeliamas apkrovas atlaikyti.
2. Kabamosios gegninės sistemos. Tai santvaros su skėtimą atlaikančia styga. Naudojamos tada, kai pastate nėra vidinių atramų. Kabamosios gegninės sistemos neperduoda sienai horizontalių apkrovų, todėl jas galima naudoti pastatuose su lengvomis sienomis, pvz., karkasinės konstrukcijos pastatuose.

Konstrukciniai Pastatų Modeliai

Konstrukcinis pastato modelis priklauso nuo erdvinio sienų, kolonų, perdangų ir kitų laikančiųjų elementų, sudarančių jo karkasą, išdėstymo. Yra skiriami šie konstrukciniai pastatų modeliai:

1. Modelis su laikančiosiomis sienomis (nekarkasinis), kuriame dauguma konstrukcinių elementu suderina laikymo ir atitvėrimo funkcijas
2. Karkasinis modelis, kuriame konstrukcijos yra aiškiai skiriamos pagal tai, kokią funkciją - laikymo arba atitvėrimo - jos atlieka. Šiuo atveju erdvinė sistema (karkasas), susidedanti iš kolonų, sijų, rygelių ir kitų elementų kartu su perdangomis perima visas apkrovas, veikiančias pastatą. Nuo išorinės aplinkos patalpas saugo išorinės sienos.
3. Modelis su nepilnu karkasu, kuriame kartu su vidiniu karkasu, laikančios yra ir išorinės sienos

Konstrukciniam pastato modeliui taip pat būdingos tam tikros medžiagos ir statybiniai elementai (stambūs gelžbetoniai blokai, plokštės ir kt.). Nekarkasiniams pastatams yra būdingos šios konstrukcinės schemos:

1. Su išilginėmis laikančiosiomis sienomis, į kurias remiasi perdangos
2. Su skersinėmis laikančiosiomis sienomis, kai išorinės išilginės sienos, kurių neveikia perdangų apkrovos, laiko tik nuosavą svorį

Konstrukcinės schemos pastatų su nepilnu karkasu yra šios:

1. Su išilginiu rygelių išdėstymu
2. Su skersiniu rygelų išdėstymu
3. Šiose schemose laikančios vidinės sienos yra keičiamos kolonomis ir tarp jų esančiomis pertvaromis, kas mažina sieninių medžiagų sąnaudas.

Pastatų Klasifikavimas Pagal Paskirtį

Pagal Statybos techninį reglamentą STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, pastatai pagal paskirtį gali būti klasifikuojami į dvi grupes, t. y. gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus. Tokia pastatų klasifikavimo sistema pasirenkama tada, jeigu pastato visas bendrasis plotas arba didžiausioji jo dalis naudojama tai paskirčiai.

• Gyvenamieji pastatai skirti žmonėms gyventi. Svarbu atkreipti dėmesį į gyvenamųjų pastatų ilgaamžiškumą ir patalpų struktūrą, užtikrinančią komfortą ir funkcionalumą.
• Negyvenamieji pastatai apima įvairius pogrupius, tokius kaip komerciniai, administraciniai, transporto, gamybos, kultūros, mokslo, gydymo, sporto, religiniai ir kiti pastatai. Jiems taikomi bendrieji reikalavimai, užtikrinantys saugumą ir tinkamą naudojimą.

Nekilnojamojo Turto Paskirties Pasikeitimai Nuo 2024 m. Lapkričio 1 d.

Nuo 2024 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo STR 1.01.03:2017 „Statinių ir patalpų klasifikavimas“ pakeitimai, įtvirtinantys naują sąvoką - paskirčių grupė. Keičiant patalpų paskirtį tos pačios paskirčių grupės viduje, statybą leidžiantis dokumentas nereikalingas, kitais atvejais, kai pokyčiai lemia patalpos priskyrimą kitai paskirties grupei, reikalinga gauti leidimą pakeisti statinio ar jo dalies paskirtį.

Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, gyvenamosios paskirties pastate, esančiame žemės sklype, kurio naudojimo būdas - daugiabučių gyvenamųjų namų ir bendrabučių teritorijos - komercinės paskirties patalpų gali būti ne daugiau kaip penktadalis.

Kiti pokyčiai susiję su neaktualių pastatų paskirčių pavadinimų atsisakymu: vaikų namų, kitos paskirties, kūrybinių dirbtuvių (kūrybinės veiklos erdvės, galimos įvairios paskirties patalpose), prieglaudų ir pan. Esamų statinių ir patalpų paskirties ir (ar) paskirčių grupių įrašai, neatitinkantys Reglamente nustatytos klasifikacijos, Nekilnojamojo turto registre turėjo būti pakeisti iki 2024 m. lapkričio 1 d.

Pirmasis reikšmingas pokytis susijęs su tuo, kad nuo 2024 m. lapkričio 1 d. nekilnojamojo turto kadastro objektų kiekis yra laikomas esminiu projekto sprendiniu, tad, didinant patalpų skaičių pastate reikalingas statybą leidžiantis dokumentas. Taip pat nebegalimas skaidymas atskirais turtiniais vienetais ir viešojo poilsio paskirties pastatų, kuriems priskiriami kaimo turizmo pastatai, kempingai ir kiti viešajai rekreacijai skirti pastatai.

Patalpų Paskirčių Pokyčiai (Nuo 2024 m. Lapkričio 1 d.)

Kaip keitėsi prieš tai buvusios ir naujos patalpų paskirtys, galima patikrinti toliau pateikiamoje lentelėje (nuo 2024 m.):

Energinis Efektyvumas ir Šiuolaikiniai Pastatai

Šiuolaikiniams pastatams tampa labai svarbus energijos taupymas ir efektyvus jos naudojimas, poveikis aplinkai. Kadangi visos Europos mastu siekiama taupyti ir kuo efektyviau naudoti energiją, tai vis dažniau projektuojami tokie pastatai, kurie suvartoja labai mažai energijos arba beveik jos nevartoja. Įvertinus pastato energinį efektyvumą, pastatai klasifikuojami į mažai energijos naudojančius pastatus, ekologinius pastatus, darniuosius pastatus ir žaliuosius pastatus.

• Mažai energijos sunaudojantys pastatai pasižymi kompaktiška forma, kokybiškai apšiltintomis ir sandariomis atitvaromis, sumažintais šiluminiais tilteliais, tiesioginiu saulės energijos naudojimu, vėdinimo sistema su šilumogrąža, reguliuojama šildymo sistema ir aktyviu saulės bei vėjo energijos naudojimu.
• Ekologiniams pastatams būdingi atitinkami techniniai parametrai ir medžiagų savybės, nulemiančios statinio kokybę.
• Darnieji pastatai statomi pasitelkus tvaraus planavimo ir projektavimo principus, atsižvelgiant į pastato vietą, orientaciją, saulės ir vėjo naudojimą, žaliųjų medžiagų naudojimą ir taupų projektavimą.
• Žalieji pastatai turi atitikti tam tikrus kriterijus, įskaitant energinį efektyvumą, atsinaujinančių energijos išteklių naudojimą, poveikio aplinkai įvertinimą, išteklių saugojimą, perdirbimą ir vidaus aplinkos kokybę.

Energinio naudingumo sertifikatas

Verslo Pastatų Klasifikavimas (A, B, C)

Pagrindą verslo pastatų skirstymui į A, B ir C klases davė JAV įsikūrusi Pastatų savininkų ir valdytojų asociacija (Building Owners and Managers Association - BOMA). Tačiau pati BOMA ne tik nenustatė vieningo tarptautinio biuro pastatų klasifikavimo, bet ir paragino NT savininkus ir valdytojus neženklinti klasių žymėmis individualių pastatų. Todėl kiekvienos valstybės NT rinkoje nusistovi savitas biuro pastatų klasifikavimas. Lietuvoje jis gana smarkiai skiriasi nuo BOMA suformuluotų apibrėžimų.

Klasifikuojant biuro pastatus lengviausiai atribojama C klasė. Daug sudėtingiau atskirti A ir B klasių pastatus. Biuras nebus priskirtas A klasei, jei nėra centrinėje ar prestižinėje miesto vietoje. B klasės pastatai taip pat turi būti nauji arba visiškai rekonstruoti, tačiau jie gali būti toliau nuo miesto centro, ne tokiose prestižinėse ir matomose vietose.

tags: #gyvenamuju #pastatu #tipai