Šiame straipsnyje panagrinėsime dviaukščio mūrinio namo, pastatyto 1974 m. pagal LSSR projektą, istoriją, architektūrą ir reikšmę. Šis laikotarpis Lietuvoje buvo paženklintas sovietinės okupacijos, kuri turėjo didelės įtakos tiek žmonių gyvenimams, tiek kultūrai ir architektūrai.
Lietuvos padėtis Europoje
Sovietinė okupacija ir pasipriešinimas
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Okupantas siekė mus pakeisti, kad taptume klusniais Kremliaus sraigteliais. Visa tai mačiau. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". 1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva. Šiuose užrašuose pabandžiau kuo tiksliausiai parodyti tuos priespaudos ir kovos metus.
Buvo laikotarpių, kai rašiau dienoraštį, tik dėl savaime suprantamų priežasčių ne viską konkretizuodamas, buvo laikotarpių, kai dienoraščio rašyti negalėjau. Čia sutiksite daug vardų ir pavardžių ne tik tų žmonių, kurie per sovietmetį kovojo ir kentėjo, bet ir tų, kurie vykdė priespaudą arba talkino priespaudos nešėjams. Tikiu, kad išaušus Lietuvos laisvės rytui ne vienas iš paminėtų žmonių pasikeitė, kai kurie gal net padarė atgailą.
Religijos persekiojimas ir kunigų veikla
Sunaikinus partizaninį pasipriešinimą okupantui liko tik vienas priešas - Bažnyčia ir jos žmonės, ypač dvasiškiai. Okupantas suprato: kol Bažnyčia gyva, jam nepasiseks pavergti žmonių dvasios, todėl visokiais būdais - grasinimais, baudomis, teismais, lageriais, verbavimu tapti KGB kolaborantais - bandydavo iki minimumo suvaržyti kunigų veiklą.
Jau penktas mėnuo tarnauju Prienų parapijoje. Ji pakankamai gyva: sekmadieniais Mišias aplanko daug tikinčiųjų, klausykloje darbo visada būna dviem kunigams. Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais. 1949 m. birželio 8 d. Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis. Jos išleistos pogrindyje, kažkam rizikuojant laisve. Kol kas KGB neužtiko šių maldaknygių šaltinio Utenoje. Kun. Vladas Rabašauskas įkūrė pogrindinę spaustuvėlę gyvenamojo namo rūsyje ir sėkmingai spausdina maldaknyges. Jam talkininkauja viena spaustuvės darbuotoja, surenkanti maldaknygės tekstus. Su kun.
Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Ar ilgai rajono valdžia pakęs vaikų mokymą? Ar ne per daug rizikinga? Ką daryti? Meldžiuosi: Dieve, duok išminties ir tvirtumo!
Skaičiau apie Lenkijoje įvykusį ateistų simpoziumą. Niunka1 žurnale „Komunistas" pasakoja, kad Lenkijoje vieni tikintieji nori su komunistais bendradarbiauti, o kiti yra reakcingi, kaip antai kardinolas Višinskis. Komunistų tikslai aiškūs: vienus katalikus palenkti į save ir juos nuteikti prieš „reakcinguosius". Man atrodo, kad su komunistais kalbėtis neįmanoma, nes tai ėriuko dialogas su vilku. Dialogas gali vykti su netikinčiais žmonėmis, kurie ieško tiesos ir yra geravaliai.
Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Bandžiau aiškinti, kad jei pamoksluose ir kalbu apie ateizmą, tai nėra kalbėjimas prieš tarybinę valdžią.
Paskambino kurijos kancleris ir paprašė mane atvykti pas vyskupą. Kitą dieną nuvykau. Širdyje buvo šiek tiek neramu, nes atrodė, jog pokalbis vyks ta pačia tema, kaip pas įgaliotinį. Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu.
Neiškenčiau nepapasakojęs vyskupui, kaip pokario metais vienas Kaišiadorių vyskupijos kunigas per pamokslus paliesdavo anuometinio gyvenimo aktualijas. Vysk. Teofilius Matulionis jį pasikvietė ir klausė: „Ar žinai, kas tavęs laukia už tokius pamokslus?" Kunigas patvirtino: „Taip, žinau." Tada vyskupas tarė: „Klaupkis, palaiminsiu!" Mano pateiktas pavyzdys vysk. J. Labukui nepatiko ir jis garsiai pasakė: „O aš nelaiminsiu! Antrą kartą į Sibirą važiuoti nenoriu!" Tačiau atsisveikindamas atsiklaupiau ir vyskupas palaimino.
Sugrįžęs papasakojau klebonui apie pokalbį ir pasakiau, kad vyskupas neturi teisės man uždrausti sakyti pamokslus ir aš pasiruošęs juos sakyti. Klebonas tiesiog puolė į paniką ir pareiškė, kad jei jau vyskupas uždraudė, tai jis, klebonas, tikrai neįeisiąs man sakyti pamokslų.
Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Jie sėdi suoluose, o tėveliai supa juos iš visų pusių. Visai gražus vaizdas.
Per praėjusias dvi savaites teko kalbėtis ir diskutuoti su daugeliu kunigų. Vieni kritikavo mano pasirinktą taktiką, kiti sveikino už drąsą. Pamažu atsiranda vis daugiau tvirtumo. Pasiryžau, nepaisydamas galimų pasekmių, vaikus katechizuoti. Jie yra Lietuvos ateitis, dėl jų verta rizikuoti, o jei reikės - ir pakentėti.
Pastaruoju metu bylų dėl vaikų mokymo Lietuvoje nėra; atrodo, valdžia nenori kunigų daryti kankiniais. O jei tektų pakentėti, atsidurti kalėjime?
Ramina mintis, kad Jėzus padės ištverti bet kokius išbandymus. Veikla be aukos yra nulinė. Galvoju, jog klysta tie kunigai, kurie sako, kad Bažnyčiai yra reikalinga mano kunigiška tarnystė.
Mes, kunigai, pradėjome klaidingai mąstyti, esą turime save saugoti, nes nebus kas dirba pastoracinį darbą. Iš mūsų rankų išslysta žmonės, mes netenkame įtakos jaunimui ir vaikams. Kai jau reikėtų visais varpais skambinti apie pavojų, mes miegame, bijome, esame atsargūs, ištižę. Iš pasauliečių drįstame reikalauti didvyriškumo, o patys esame pasigailėjimo verti ištižėliai.
Jau keli sekmadieniai pamokslų nesakau ir pradedu blogai jaustis. Visa laimė, kad vaikai ateina mokytis katekizmo. Bažnyčioje tarp tėvų pastebiu keletą įtartinų moterų: tikriausiai ateina stebėti, kas vyksta bažnyčioje, kad paskui referuotų rajono valdžiai. Neapleidžia nuojauta, kad mano tarnystė Prienuose turbūt greitai baigsis. Per trumpą laiką suradau ryšį su žmonėmis ir skaudės, kai tą ryšį perkirs.
Pamąsčiau, kad jau pakankamai tylėta ir reikia pradėti ką nors veikti. Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas.
Sutarėme, kad važiuosime į Vilnių poryt ir aš vyrus palydėsiu iki įgaliotinio durų. Kelis kartus parepetavome, kaip reikėtų atsakyti į galimus įgaliotinio klausimus. Antras vyras atsisakė važiuoti, paaiškinęs, kad „susirgo karvė". Paskubomis reikėjo surasti kitą žmogų.
Jau antras mėnuo, kaip Prienų vikaras kun. S. Tamkevičius dėl neaiškių priežasčių nesako bažnyčioje pamokslų. Parapijoje yra didelis sumišimas. Žmonės kreipiasi į parapijos komitetą klausdami, kas ir dėl ko uždraudė kunigui sakyti pamokslus. Niekas netiki, kad tai galėjo padaryti vyskupas, nes pats Kristus įsakė apaštalams mokyti žmones.
Išvažiavome į Vilnių anksti ir prieš 9 val. jau buvome prie įgaliotinio įstaigos durų. Vyrai žengė į vidų, o aš vaikščiojau lauke ir kalbėjau rožinį už Lietuvos ir Bažnyčios ateitį. Neilgai užtrukę vyrai sugrįžo ir papasakojo, kad įgaliotinis Rugienis išvykęs ir juos priėmė įgaliotinio referentas. Priėmė maloniai, bet sakėsi be Rugienio nieko negalįs spręsti.
Paprašiau, kad komiteto pirmininkas Antanas Loda paskambintų Rugieniui telefonu. Atsiliepė pats Rugienis ir apibarė, kam rašinėja „špargalkas". Sakė apie mane, jog aš visur kalbu prieš valdžią. Kai Loda paklausė, ar vikaras jau galės vėl sakyti pamokslus, Rugienis liepė jam kreiptis į kleboną, kuris ir paaiškins, kas vikarui uždraudė sakyti pamokslus.
Matydamas, kad įgaliotinis Rugienis nereaguoja, nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Bilietą nusipirkau iš anksto ir šiandien keliauju į Maskvą. Naktį daug kartų nubusdavau, bet rytą jaučiausi žvalus. Apie 10 val. traukinys jau buvo Beloruskajos geležinkelio stotyje. Informacijos biure sužinojau, kur yra Religijų reikalų taryba ir kur galima įmesti laišką „Goskontrolei" (Valstybinei kontrolei). Netoli Kremliaus sienos įmečiau savo pareiškimą „Goskontrolei", paskui, turėdamas laiko, aplankiau rašomųjų mašinėlių parduotuvę ir nusipirkau mašinėlę „Consul". Po pietų atėjau į Religijų reikalų tarybą. Priėmė jos vyr. inspektorius Rumiancevas. Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Nurodžiau ir priežastį: pamokslo metu paminėjau, kad JAV prezidentai Kenedis ir Džonsonas yra tikintys vyrai ir lanko bažnyčią. Rumiancevas iškart pastebėjo, jog tokia kalba jau yra politinė, tačiau sutiko, kad įgaliotinis negerai padarė uždrausdamas man sakyti pamokslus. Žinoma, aš neaiškinau, kad įgaliotinis uždraudė ne tiesiogiai, bet per vyskupą. Rumiancevo nuomone, įgaliotinis galėjo atimti registracijos pažymėjimą.
Aiškinau, jog uždraudus man sakyti pamokslus žmonėse kilo pasipiktinimas, kad nėra sąžinės laisvės, jei už tokius niekus uždraudžiama kunigui kalbėti. Rumiancevas įtikinėjo, kad Tarybų Sąjungoje yra sąžinės laisvė ir kiekvienas žmogus gali tikėti arba netikėti į Dievą, o ateistai gali vykdyti antireliginę propagandą, tačiau kunigas neturi teisės raginti žmones eiti į bažnyčią, o jei kas ateina, tada gali jiems patarnauti. Išsakiau savo abejonę tokia sąžinės laisve.
Priminiau jam, kad įgaliotinis Rugienis ir kitose srityse kišasi į Bažnyčios reikalus. Pavyzdžiui, šiuo metu yra uždraudęs laidotuvių metu įnešti mirusiojo kūną į bažnyčią - žmonės karstą turi palikti prie durų. Rumiancevas paklausė, ar prieš važiuodamas į Maskvą buvau užsukęs pas įgaliotinį. Atsakiau, kad pats nesikreipiau, tačiau kreipėsi parapijos komiteto žmonės ir Rugienis juos išbarė. Aiškinau, kad Rugienis moka tik bartis, todėl net mintis nekyla į jį kreiptis.
Pas Rugienį neužsukau. Parašiau vyskupui J. sausio mėnesį Jūs įgaliotinio Rugienio įsakymu man uždraudėte sakyti pamokslus. Pamokslų uždraudimo klausimų diskutavau su daugeliu kunigų. Nė vienas nepasakė, kad tai buvo teisingas žingsnis, kurį Jūs padarėte. Tiek jaunesnieji, tiek vyresnės kartos kunigai stebėjosi, o daugelis atvirai piktinosi. Tuo pačiu prašau Jus nuo ateinančio sekmadienio nedrausti man sakyti pamokslus. Jeigu reikės prarasti registracijos pažymėjimą, esu tam pasiruošęs. Dekanas parvežė atsakymą. Antradienį Rugienis lankysis kurijoje ir tikriausiai leis sakyti pamokslus. Kol kas iš kurijos nėra jokios žinios.
Prikalbėjau altaristą kun. A. Zakaryzą, kad rytoj nesakytų nei vieno pamokslo, o tik paskelbtų, kad kol nebus man leista kalbėti, ir jis nesakysiąs pamokslų. Klebonas kun. M. Pudzimskas užprotestavo: jei kun. Zakaryza nesakysiąs pamokslų, tuomet jis, klebonas, visus sakysiąs. Kun. Zakaryza smarkiai susibarė su klebonu. Paskui įkalbėjau, kad kun. Paskambinau vyskupui Labukui klausdamas, kokie mano reikalai. Atsakė, kad už kelių dienų pasikvies. Neaišku: ar leis kalbėti? Bars? Perkels į kitą parapiją? Širdyje susitaikiau - tebūnie Dievo valia. Kaip gera, kai gali padaryti tokį sprendimą. Su valdžia kovoti nesunku, tačiau kai nesiseka surasti bendrą kalbą su klebonu ar vyskupu, tai sukelia daug skausmo.
Prasidėjo gavėnios rekolekcijos. Visą gavėnią prašiau žmones melstis, kad jos duotų gerų vaisių. Rekolekcijas vedė kun. Zigmas Neciunskas; kalbėjo tikrai labai gerai. Už savo idealizmą, kai pagelbėdavo partizanams, buvo gavęs didelę bausmę - 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties.
Paskambino vyskupas ir pakvietė pirmadienį apsilankyti. Kokia bus žinia? Bažnyčia sausakimša, vos galėjome praeiti procesijos metu. Prie klausyklų ilgiausios eilės.
Nuvykau į kuriją ir vyskupas grąžino man teisę sakyti pamokslus. Sakė, kad įgaliotinis Rugienis serga, tai vyskupas savo vardu duoda tokį leidimą. Sunku patikėti, kad be Rugienio leidimo vyskupas būtų turėjęs drąsos duoti leidimą. Koks brangus šio Didžiojo Velykų tridienio laikas! Šeštadienį vakare bažnyčia buvo sausakimša. Sakiau pamokslą. Klebonas iškviestas išvažiavo į Vilnių pas įgaliotinį Rugienį, o mane pasišaukė vyskupas. Vyskupas paminėjo, kad mane kviesis Rugienis, ir patarė atsiprašyti. Važiuoju pas Rugienį.
- Iš tavo darbų šito nematyti. Suorganizavai žmones važiuoti į Vilnių. Rugienis ilgai įtikinėjo, kad reikia klausyti klebono, o pamoksluose kalbėti tik apie Dievą; reikia branginti registracijos pažymėjimą. Šitaip elgdamasis Bažnyčiai padarysiu daug gero. Neapleido mintis: šėtonas moko kalbėti apie Dievą. Tačiau Rugienis visą laiką kalbėjo labai mandagiai, kartais net nusišypsodamas. Ir aš klausiausi, neprieštaravau ir taip pat kartais šypsojausi.
Prasidėjo Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Kasdien ateina mokiniai adoruoti Švč. Sakramento; dauguma jų priima šv. Komuniją. Vakarais pasikeisdami su kun. A. Gaila palikti Prienuose didelį būrį vaikų, kurie labai reguliariai rinkosi į sekmadienio pamokėles, o būrelis mokinių kiekvieną savaitę vieną vakarą apsilankydavo pas mane. Aš jiems šį tą papasakodavau, parodydavau skaidrių ir buvome artimai susidraugavę. Mokiniai atvirai pasipasakodavo, kaip jiems sekasi mokykloje, tėvų namuose etc.
Susiradau sunkvežimį ir po Mišių nešu į jį savo kuklią mantą. Išlydėti susirinko daug vaikų. Klebonas išsigando ir net pyktelėjo, kad tai gali jam pridaryti daug bėdų. Kokios didelės baimės akys!
Vilkaviškio klebonijos kieme pasitiko naujas mano klebonas dekanas kun. Konstantinas Ambrasas. Priėmė draugiškai, bet atrodė labai susirūpinęs. Galiu tik spėti, kad vysk. J. Klebonas įsitikinęs, jog mane atkėlė į Vilkaviškį tik tam, kad sudaryčiau progą jį nubausti ir iškelti iš Vilkaviškio. Jei tik aš nesilaikysiu sovietinės valdžios draudimų, valdžia apkaltins dekaną, kad manęs nesuvaldė, ir jis bus baudžiamas.
Vasaros sekmadieniais važiuoju į aplinkines parapijas ir atlaidų metu sakau po kelis pamokslus. Vaikus mokyti katekizmo netenka, nes juos moko Šeimos kongregacijos ses. Janina Buzaitė. Motociklu „Java“ važiuoju į Stirnius pas tėvą Joną Danylą SJ. Nutariau pasiprašyti, kad leistų įstoti į Jėzaus Draugiją. Artėdamas prie Molėtų lenkiau sunkvežimį. Jo vairuotojas, neparodęs kairio posūkio, pasuko į kairę ir mano motociklas atsidūrė po automobiliu.
Tėvas J. Danyla jau buvo girdėjęs apie mano ketinimą stoti į Draugiją, todėl mielai pritarė šiam pasiryžimui. Sutarėme, kad mano...
Architektūriniai ypatumai ir statybos technika
Technikos mokslų kandidato V. Levandausko atlikti Lietuvos gotikos pastatų mūro technikos tyrimai rodo, kad vadinamojo perkūno namo plytos yra analogiškos seniausių XV a. Kauno pastatų - Parapijos, Pranciškonų ir Bernardinų bažnyčių plytoms. Vėliau, XVI amžiuje, plytų dydžiai pakito. Šio namo rūsių sienos mūrytos dviem horizontaliomis didelių lauko akmenų eilėmis. Jų vidurys užpildytas smulkesniais akmenimis, o eilės išlygintos plytų laužu. Sienų storis didesnis negu 120 cm. Panašia kiautine akmenų mūro technika mūrytos ir Kauno pilies sienos.
Remiantis statybos medžiagų ir mūro technikos analize, galima spręsti, kad aprašomasis namas yra pats archaiškiausias iš visų išlikusių Kauno gyvenamųjų namų. Kad namas labai senas, liudija ir tai, jog jame nėra tokio buitinio įrenginio kaip virenė (ugniakuras, uždengtas dideliu gaubtu, pereinančiu į kaminą; atsirado Šiaurės Europoje XVI a. vid.), kuri, vėlesniuose XVI a. kauniečių namuose tapo būtinu virtuvės atributu. Jame taip pat dar nėra ir sanitarinių įrenginių, taip būdingų XVI a. antrosios pusės turtingo miestiečio namui. Antra vertus, pastato struktūra rodo, kad tai jau visiškai išsivystęs, optimalaus plano pirklio namas, o toks namo tipas, kaip minėta, susiformavo Vakarų Europoje tik XV a. gale.
Namo architektūrai yra būdingos kai kurios grynai gotiškos formos, nebepasitaikančios nė viename iki šiol išlikusiame XVI a. pastate. Perkūno namo frontonas dažnai lyginamas su Vilniaus šv. Onos bažnyčios fasadu. Šių dviejų paminklų architektūros detalės turi panašumo. Tuo tarpu, architektūros mokslų kandidato S.Abramausko nuomone, sugretinus jų konstrukcijos ir puošybos elementus, peršasi išvada, kad Perkūno namas statytas anksčiau už šv.Onos bažnyčią, datuojamą XV a. pabaiga (išlikusi 1503 m. popiežiaus Aleksandro VI brevė didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, kurioje dėkojama už šv. Onos bažnyčios pastatymą).
Susumavus pateiktus duomenis, galima padaryti išvada, kad vadinamasis Perkūno namas statytas XV a. Architektė D.Zareckienė, išanalizavusi pastato kompoziciją, išraiškos priemones, architektūros ir dekoro elementus, nustatė, kad įgyvendinti sudėtingą ir išraiškingą kompoziciją praktiškai neįmanoma, iš anksto nežinant tikslios visų elementų vietos. Tam turėjo būti sudarytas bendras pastato projektas ir detalūs darbo brėžiniai. Be to, prieš pradedant statyti, turėjo būti pagaminto visos reikiamų profilių plytos.
Archyviniai duomenys apie namo istoriją
TSRS centriniame valstybiniame senųjų aktų archyve rastame lotyniškame akte rašoma, jog 1546 metais, šeštadienį prieš šv. Stepono šventę (gruodžio 26d.), atvirame suolininkų teismo posėdyje, pirmininkaujant vaitui Jurgiui Pečiūgai, Steponas Dulkė už 150 lietuviškų kapų pardavė savo kampinį mūrinį namą, esantį Kaune, Švenčiausiosios Mergelės Merijos gatvėje, šalia Bernardo Bitnerio namo, tam pačiam Bernardui Bitneriui. Tai primoji rašytinė žinia apie aprašomąjį namą. Štai ir kiti vėlesni aktai teikia mums daug vertingos informacijos apie pastato pradžią.
Pirmiausia, aktuose kalbama ne apie visuomeninį pastatą, ne apie šventyklą ar prekybos kontorą, o apie privatų gyvenamąjį namą. Antra, dokumente nurodytas pirmasis žinomas namo savininkas. Tai ne vokiečių pirklys, o lietuvis miestietis S. Dulkė, be šio, turėjęs dar kitą namą turgavietėje. Tiesa, jis nėra pirmasis namo savininkas, jo statytojas. Iš 1567 - 1569 m. aktų paaiškėjo, kad namas priklausė mirusiai S. Dulkės žmonai, kurį ji, matyt, paveldėjo iš savo tėvų. S. Dulkė turėjo dvi dukteris. Viena iš jų 1547 m. buvo ištekėjusi, o kita - dar nepilnametė. Kadangi viduramžiais merginos tekėdavo jaunos, galima spręsti, jog pats Dulkė buvo vedęs prieš 1530m. Vadinasi, jo žmonos tėvai galėjo būti šio namo statytojai. Gaila, kad aktuose nėra užfiksuota Dulkienės mergautinės pavardės. Tačiau ir iš turimų duomenų aišku, jog namas iš pat pradžių buvo privati, o ne visuomeninė valda.
Vyresnioji S. Dulkės duktė Ona Dulkytė (lotyniškuose dokumentuose ji vadinama Hana) buvo ištekėjusi už lenkų bajoro Jano Kochanovskio, kuris 1547 metais suolininkų teisme užprotestavo jo žmonai paveldėjimo teise priklausančio namo pardavimą. Byla pasiekė didžiojo kunigaikščio teismą, bet baigėsi taikiu S. Dulkės ir J. Kas buvo tas Janas Kochanovskis ? Deja, aktuose nenurodyta jo kilmės vieta. Iš lenkų literatūros istorijos žinoma, jog tuo pat metu gyveno poetas Janas Kochanovskis, žymiausias humanizmo rašytojas ir lenkų literatūrinės kalbos pradininkas. Ar yra kas nors bendra tarp poeto ir O. Dulkytes vyro ? Panagrinėkime keletą jo biografijos faktų. Poetas J. Kochanovskis gimė 1530 metais Sicine, Radomo žemėje, turtingo bajoro, Sandomežio žemes teisėjo šeimoje. 1544 metais įstojo į Krokuvos universitetą, bet jo nebaigė. Laikotarpis tarp 1547 ir 1551...