Dūlėjimas - tai uolienų pasikeitimas, ardymo ir sintezės mišinys, kuriame dažnai dalyvauja ir gyvieji organizmai. Prasidedant dūlėjimui, kietos uolienos pirmiausia yra fiziškai suardomos į mažesnius gabalėlius ir galiausiai - į atskirus mineralus. Suirusios uolienų dalelės bei mineralai yra veikiami įvairių cheminių reakcijų jėgų ir pavirsta naujais mineralais arba visai chemiškai suyra.
Dėl dūlėjimo skeldėja ir trupa uolienos, žemėja kalnai, formuojasi dirvožemiai. Dūlėjimas - vienas iš intensyviausių Žemės paviršių keičiančių išorinių procesų. Priklausomai nuo gamtos sąlygų, jis gali būti greitas arba lėtas. Dūlėjimo sparta priklauso nuo uolienų kietumo, jų irimo pobūdžio, klimato sąlygų, reljefo.
Po storesniu ar plonesniu dirvožemio sluoksniu slūgsančios magminės, metamorfinės arba nuosėdinės uolienos ilgainiui gali atsidurti Žemės paviršiuje. Čia jos kaipmat patiria išorinių jėgų poveikį.
Skiriami trys dūlėjimo tipai: fizinis, cheminis ir biologinis. Tipas ir intensyvumas priklauso nuo klimato sąlygų ir reljefo.
Pagal veikiančius dūlėjimo veiksnius ir jų poveikį yra išskiriamos dvi pagrindinės dūlėjimo klasės:
Fizinis dūlėjimas
Fizinio - mechaninio dūlėjimo metu kietos uolienos subyra į nuolaužas, skaldą, smėlį, guralą. Fizinį dūlėjimą sukelia temperatūros svyravimai, dėl kurių keičiasi uolienų ir mineralų tūris, jos pleišėja. Uolienos dūla ir dėl augalų šaknų plėtimosi. Fizinis dūlėjimas stipriausias esant žemai temperatūrai, subarktinio klimato zonose, kalnuose.
Skiriami du pagrindiniai fizinio dūlėjimo tipai:
- Temperatūrinis dūlėjimas
- Mechaninis dūlėjimas
Temperatūrinis dūlėjimas
Šiems reiškiniams būdingas nevienodas mineralų kristalų išsiplėtimas ir uolienų lukštenimasis. Įšilusios uolienos tūris didėja, atvėsusios mažėja, uolienos dalelės juda pačios uolienos viduje iš išorės mechaniškai neveikiamos. Šio tipo dūlėjimas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja vanduo.
Be to, dažnai uolienas sudaro įvairūs mineralai, turintys nevienodą kristalų tūrio ir linijinio plėtimosi bei susitraukimo koeficientą. Kiekvieną kartą, keičiantis temperatūrai, susidaro skirtinga ardomoji jėga uolienų viduje - jose atsiranda įtrūkių ir plyšių. Temperatūriniam dūlėjimui didelės reikšmės turi ir uolienos spalva. Tamsios įšyla labiau nei šviesios. Jei jos sudarytos iš tamsių ir šviesių mineralų suyra greičiau.
Temperatūrinis dūlėjimas
Mechaninis dūlėjimas
Mechaninis dūlėjimas vyksta dalyvaujant vandeniui. Žinant, kad šąlančio vandens tūris 10-11% didėja. Nuo šio tūrio didėjimo sukeliamas didelis slėgis į uolienų sieneles, ir dėl to ardomos uolienos. Šio tipo dūlėjimas dažnai vadinamas šaltiniu dūlėjimu. Šaltinis dūlėjimas vyksta kai uolienose yra vandens užpildytų tuštumų, ir kai temperatūra žemesnė už 0ºC. Tokios sąlygos susidaro kalnuose, daugiamečio įšalo srityse, poliarinėse zonose, tam tikrais metų laikais ir vidutinio klimato juostose.
Cheminiai dūlėjimo procesai
Cheminis ir biologinis dūlėjimas
Vykstant cheminiam - biologiniam dūlėjimui (veikiant vandeniui, anglies dioksidui ir organizmams), susidaro nauji mineralai. Fizikinis, cheminis - biologinis dūlėjimas vyksta tuo pačiu metu. Dūlėjimo tipą, intensyvumą, vyravimą lemia klimatas, reljefas, proceso trukmė, uolienų sudėtis (magminės ir metamorfinės uolienos dažniausiai dūla cheminiu, kvarcas ir smiltainiai tik - fizikiniu būdu).
Cheminio dūlėjimo metu atmosferos krituliuose ir gruntiniuose vandenyse ištirpę reagentai sąveikauja su uolienomis ir mineralais, keičia jų sudėtį. Pvz., vandenyje ištirpęs anglies dioksidas tirpina klintis. Cheminis dūlėjimas aktyviausias tropinėse ir subtropinėse klimato zonose, kur dėl intensyvaus uolienų tirpimo iš jų išnešami beveik visi cheminiai elementai, lieka tik aliuminis ir geležis, kurių hidroksidai (lateritai ir boksitai) sudaro telkinius.
Organinį dūlėjimą sukelia augalai ir bakterijos. Jų išskiriamos organinės rūgštys tirpdo mineralus.
Biologinis dūlėjimas
Apibendrinant, dūlėjimas yra sudėtingas procesas, kurio metu uolienos yra ardomos ir keičiamos veikiant įvairiems fiziniams, cheminiams ir biologiniams veiksniams. Šis procesas yra labai svarbus formuojant Žemės paviršių ir kuriant dirvožemį.