Modestas Petrovičius Musorgskis - vienas iškiliausių rusų kompozitorių, kurio kūryba pasižymi socialine tematika ir giliu žmogiškumo pajautimu. Jo kūrinys "Du žydai: turtingas ir vargšas" (rus. "Два еврея: богатый и бедный") yra ryškus pavyzdys, atspindintis XIX a. Rusijos visuomenės socialinę nelygybę ir stereotipus.
Ši pjesė yra puikus kontrastinės polifonijos pavyzdys. Polifonija - tai muzikinė tekstūra, kurioje vienu metu skamba kelios savarankiškos melodijos. Polifonija, kuri atsiranda vienu metu gretinant skirtingas melodijas, vadinama kontrastine.
Ši siuita buvo sukurta kompozitoriui apsilankius pomirtinėje savo draugo, dailininko V. Hartmano paveikslų parodoje. Siuitą sudaro įvairios dalys, įskaitant "Gnomą", "Seną pilį", "Tiulerių sodą", "Bidelą", "Katatakombas", "Baba Jaga" (Trobelę ant vištos kojelės), "Didvyrių vartus Kijeve" ir, žinoma, "Du žydai, turtingas ir vargšas". Kiekvienas paveikslas įkvėpė Musorgskį sukurti atskirą muzikinį kūrinį.
Šis kūrinys, parašytas balsui ir fortepijonui, pasakoja apie dviejų žydų - turtingo ir vargšo - skirtingas gyvenimo situacijas. Musorgskis meistriškai perteikia abiejų personažų charakterius ir emocijas per muzikinę kalbą.
Pjesės "Du žydai, turtingas ir vargšas" melodijos dėstomos panašiai kaip Bizė Farandolėje: pirma pasigirsta turtingo žydo tema, o paskui - vargšo žydo tema. Turtingas žydas čia įkūnija galią, o vargšas - klusnumą ir silpnumą.
Melodija, vaizduojanti turtingą žydą, skamba piktai, galingai ir įsakmiai. Tuo tarpu vargšo žydo tema perteikiama švelniai, nuolankiai ir baimingai. Šis kontrastas atspindi socialinę nelygybę ir skirtingą personažų padėtį visuomenėje.
Muzikinė charakteristika
Kūrinio muzikinė kalba yra labai išraiškinga. Turtingo žydo partija skamba arogantiškai ir savimi pasitikinčiai, o vargšo - liūdnai ir beviltiškai. Musorgskis naudoja skirtingas melodines linijas, ritmus ir harmonijas, kad pabrėžtų šių dviejų personažų kontrastą.
Pavyzdžiui, turtingo žydo melodija gali būti greita, su staigiais šuoliais ir akcentais, o vargšo - lėta, su dejuojančiomis intonacijomis. Fortepijono partija taip pat atlieka svarbų vaidmenį, iliustruodama abiejų personažų emocinę būseną.
Štai keletas aspektų, atspindinčių personažų skirtumus:
- Melodija: Turtingo žydo melodija - aukšta, energinga, o vargšo - žema, liūdna.
- Ritmas: Turtingo žydo ritmas - greitas, punktuotas, o vargšo - lėtas, monotoniškas.
- Harmonija: Turtingo žydo harmonija - sudėtinga, disonansinė, o vargšo - paprasta, konsonansinė.
Parodos paveikslėliai (aranž. E. Howarth): Du Lenkijos žydai – turtingi ir vargšai
Socialinis kontekstas
Kūrinys "Du žydai: turtingas ir vargšas" atspindi XIX a. Rusijos visuomenėje vyravusius stereotipus apie žydus. Tuo metu žydai dažnai buvo vaizduojami kaip godūs ir išnaudotojiški arba kaip vargšai ir apgailėtini. Musorgskis, nors ir naudodamas šiuos stereotipus, kartu atskleidžia ir jų absurdiškumą, parodydamas, kad žmonės, nepriklausomai nuo tautybės ar socialinės padėties, gali būti tiek geri, tiek blogi.
Svarbu pažymėti, kad Musorgskis pats nebuvo antisemitas. Jo kūryboje galima rasti ir kitų pavyzdžių, kuriuose jis atjaučia engiamus ir nuskriaustus žmones. "Du žydai: turtingas ir vargšas" yra ne tiek antisemitinis kūrinys, kiek socialinė satyra, kritikuojanti nelygybę ir išankstinius nusistatymus.
Norint geriau suprasti kūrinio kontekstą, verta atkreipti dėmesį į to meto socialinę ir politinę situaciją Rusijoje. Žydai susidūrė su diskriminacija ir apribojimais, o tai turėjo įtakos jų ekonominei padėčiai ir socialiniam statusui.
Žydų verslo etika: tarp stereotipų ir realybės
Lietuvio sąmonėje “žydo apgaviko” stereotipas formavosi ištisus šimtmečius, tačiau žiūrint iš šios dienos pozicijų tai greičiausiai yra tiesiog alkanesniojo požiūrio į sotesnį pasekmė. Dauguma gandų ir stereotipų, pavyzdžiui, apie žydų niekinantį požiūrį į krikščionis, prievolę apgauti kitatautį, yra atsiradę iš nežinojimo.
Terminas “žydų verslo etika” daug kam gali sukelti ironišką šypseną, tačiau kad ir kaip būtų keista, nemaža dalis mūsų gyvenimo tradicijų ir moralinių nuostatų istoriškai yra perimta būtent iš žydų. Žydų verslo etika pradėjo formuotis dar Biblijos laikais ir evoliucionavo ištisus šimtmečius.
Gali pasirodyti keista, kad šiais dinamiškais laikais jų etikos normas vis dar reglamentuoja senoviniai bibliniai-religiniai įstatymai, tačiau žydiškosios verslo etikos, konkrečiau - sukaupto turto naudojimo principai - tapo viena iš visos tautos išlikimo sąlygų. Ar naudinga tautai keisti per amžius nusistovėjusias tradicijas ir moralines nuostatas? Tačiau ar apskritai logiška verslą skirstyti į “žydišką”, “lietuvišką” ar “ispanišką”? Ypač šiais - politinio korektiškumo, tautinės tolerancijos ir globalizacijos laikais?
Be abejo, kiekviena šalis ar tauta turi savitų verslo metodų ir tradicijų, tačiau esminis sąžiningo verslo siekis ir pagrindinis principas turbūt visur yra vienodas - gamink pigiau, parduok brangiau. Be to, dabar jau mažai kur kreipiamas dėmesys į pardavėjo tautybę ar rasę.
Ar visi žydai nori pabrėžti, kad jie - žydai ir daro savo verslą, remdamiesi senoviniais įstatymais? Paskutinė ypač turtinga žydų šeima, neslepianti savo žydiškumo ir ortodoksiško judaizmo išpažinimo, Reichmannai daugiau kaip prieš dešimtmetį tarp turtingiausių pasaulio šeimų buvo treti.
Tremties pamokos
Kodėl žydai visuotinai laikomi protingesniais ar geresniais verslininkais už kitas tautas ir kaip jie tokie tapo? Senas žydų priežodis atsako: “Turtą geriausiai išmoksti vertinti neturto laikais”. Tačiau išsamesnio atsakymo reikia ieškoti pačioje žydų istorijoje.
Lietuvių kalba išleistoje Paulo Johnsono knygoje “Žydų istorija” pateikiamas toks paaiškinimas: “Visa tragiška žydų tautos istorija pavertė juos našiais ir entuziastingais kapitalistais (...). Persekiojimai ir tremtis padarė juos lanksčiais ir racionaliais verslininkais (...)”.
Susipažinus su bet kokios emigracijos ar tremties istorija, galima pastebėti, kad išsilavinimas ir likimo draugų solidarumas yra svarbiausi veiksniai, norint išgyventi ar išlaikyti nacionalinę tapatybę. Žydams, kurių tremties ir diasporos istorija siekia 2500 metų, nuolatiniai pavojai turtui ir gyvybei ištobulino savisaugos ir verslumo instinktus - būtiniausius tremtinio bruožus.
Persekiojimų metu žydai tapo derybų meistrais, nes gyvenimas dažnai vertė derėtis dėl savo gyvybės. Uždaros bendruomenės svečiose šalyse padarė juos emociškai beveik neprisirišusiais prie tų visuomenių, kuriose gyveno, todėl jie lengviau išgyveno išvykimą ar priverstinį išvarymą. Ne veltui sakoma, kad lietuvis sunkiausiai išsiskiria su savo namais, o žydas - su pinigais. Istorija padarė juos išradėjais, pardavėjais, naujų rinkų ieškotojais, konkurencingais verslininkais, sugebančiais puikiai pasinaudoti turima informacija. Todėl daugeliu atvejų šiuolaikiniai žydai verslininkai yra tiesiog tipiškas ilgos istorinės tradicijos rezultatas.
Bet kurioje naujoje aplinkoje žydai daug prisidėjo prie vietinės ekonomikos vystymosi.
Religija ir turtas: judaizmo požiūris
Dar iki tremties senoji izraelitų religija - judaizmas visada teikė žydams tvirtą paskatą uoliai dirbti. Pagal žydų Šventojo rašto - Toros (mums žinomos kaip Senasis testamentas) prisakymus, visi sveiki ir darbingi žydai turėjo “plušėti ir siekti darbo vaisių, kad galėtų atlikti labdarybės pareigą”.
Johnsonas: “Pasirengimas suvokti pinigus, tvarkytis su jais garbingai ir racionaliai turėjo gilias šaknis judaizme ir Biblijoje. Judaizmas neatskyrė pamaldumo ir turto. Ar pasiturimo gyvenimo. Gynė beturčius, smerkė godumą, bet Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pabrėžė gausą, kuria Dievas apdovanos gerbiančius Jo įstatymą: “Jis mylės tave ir padaugins, palaimins tavo įsčiose vaisius ir tavo žemės vaisius, tavo javus, vynuoges, aliejų, galvijus ir tavo avių būrius toje žemėj, dėl kurios yra prisiekęs tavo tėvams, kad tau ją duos. Pats Izraelis būsiąs turtingas: “Tu skolinsi daugeliui tautų, bet pats iš nieko neimsi skolon”.
Žydų požiūrį į turtą, jų verslo procesų esmę galima rasti išdėstytą Senajame testamente ir Talmude - žydų žodinio įstatymo komentarų sąvade. Talmudas - žydų žodinio įstatymo, besivystančio šimtmečiais, santrauka, religinių įstatymų, legendų, filosofijos, logikos ir pragmatizmo, istorijos ir mokslo, anekdotų ir humoro konglomeratas. Tai didelės apimties knyga, jei išvis tokia galima pavadinti, nes sudėjus Talmudo originalius tekstus vieną ant kito popieriaus kalnas viršytų Sabonį.
Talmude, skirtingai nuo kitų tikėjimų šventųjų knygų, yra daugiau realumo negu abstraktumo ir mokoma gyventi praktinių pavyzdžių pagalba.
Talmudo požiūris į turtą
Pagal Talmudo pamokymus, žmones geriausiai vertinti pagal jų santykius su turtu. Štai esminis Talmudo teiginys, įvertinantis žmonių požiūrį į turtą - "Žmones galim suskirstyti į keturias grupes: vienas, kuris sako, "Mano yra mano, o tavo yra tavo," ir tai yra vidutinio žmogaus ženklas; kiti sako, kad tai yra Sodomos [žmonių] ženklas. [Tas, kuris sako,] "Mano yra tavo, o tavo yra mano", ir tai yra ženklas abejingo žmogaus. [Tas, kuris sako,] "Mano yra tavo, ir tavo yra tavo," tai yra ženklas dieviško [žmogaus].
Nors šių keturių požiūrių išsamiam išaiškinimui Talmude skiriama daug vietos, tačiau jų esmė yra tokia: pagal Toros įstatymus, turtas priklauso ne vien žmogui ar jo šeimai, jis yra taip pat skirtas ir padėti kitiems. Istorine prasme žydai tremtyje elgėsi solidariai, laikydamiesi principo “mano yra tavo”. Jie, be abejo, niekada neatidavė savo turto kitiems, tiesiog suteikė galimybę kitiems juo naudotis.
Ši žydiška nuostata padėti kitiems nėra vien savanoriškas apsisprendimas, ir žydų labdaros ar skolinimo nuostatos nėra pagrįstos vien geraširdiškumu. Štai Talmude yra pateikta istorija apie labai dievobaimingą ir labdaringą žmogų, kuris staiga praturtėjo. Po to labdarai jis pradėjo skirti vis mažiau pinigų. Vieną dieną jis aplankė savo rabiną. Rabinas privedė jį prie lango ir paklausė: “Ką tu matai?” “Aš matau žmones gatvėje, vyrus ir moteris, senius ir vaikus”, - atsakė turtuolis. Tada rabinas padavė jam veidrodį ir paklausė: “Pasakyk man, ką tu matai dabar?” “Kažin ką? Aš matau save”, - atsakė turtuolis. Rabinas tarė: “Ir veidrodis, ir langas yra pagaminti iš stiklo. Vienintelis skirtumas tarp jų yra tai, kad stiklas yra skaidrus, o veidrodis - padengtas plonu sidabro sluoksniu. Iki tol, kol tu neturėjai sidabro, tu galėjai matyti kitų žmonių reikmes ir jų problemas. O kai stiklas padengiamas sidabru, tu gali matyti tik save.
Pirmieji sionistai XIX a. pabaigoje atvykę atkurti Palestinoje “Izraelio žemės” laikėsi “mano yra tavo, o tavo yra mano” principo, kurį vėliau bandė pritaikyti ir komunistinių utopinių teorijų kūrėjai, nors realybėje pritaikė vėlgi tie patys žydai - kibucininkai. Tačiau nors Talmudas aiškino, kad toks požiūris nėra neteisingas, bet nėra ir idealios žydų visuomenės pagrindas. Judaizmo požiūriu, visuomenė, atmesdama privačios nuosavybės koncepciją, stoja prieš žmogiškąją prigimtį.
Turtas - pozityvus siekis
Skirtingai nuo krikščionybės, judaizme nedaromas dvasingas kultas iš vargingumo. Todėl, anot žydų išminčių, savaime yra natūralu ir nieko nėra blogo, kad uždirbama, turima ekonominės naudos. Skirtingai nuo daugelio kitų tikėjimų, judaizmas niekada nevertino vargingumo kaip vertybės. Turtas visada buvo vertinamas kaip pozityvus siekis. Todėl judaizmas teikė daug socialinių ir labdaringų įpareigojimų finansiškai stipresniems visuomenės nariams ir draudė išnaudoti silpnesniuosius.
Žydų religiniai įstatymai visada buvo tiesiogiai orientuoti į realias verslo problemas, remiamasi prielaida, kad deramai vykdoma prekyba ne tik visiškai suderinama su griežta morale, bet iš tikrųjų yra dorybinga, nes suteikia galimybę daryti gerus darbus ir teikti nuolatinę labdarą, kuri visuomet buvo svarbi žydų bendruomenės veiklos ašis.
Vėlgi, skirtingai nuo kitų religijų hierarchų, žydų patriarchai nebuvo neturtingi žmonės - Abraomas, Izaokas ir Jokūbas turėjo dideles gyvulių bandas ir to meto supratimu buvo tikri turtuoliai. Žydų tautos palaiminimas už dieviškųjų įstatymų laikymąsi visada turėjo materialų pagrindą, kaip ir bausmė už tų įstatymų nesilaikymą. Savo pažadėtoje žemėje žydai turėjo užsidirbti gyvenimui ne stebuklais, bet normaliais ir proziškais būdais. Mana liovėsi kritusi iš dangaus, kai jie perėjo Jordano upę ir įžengė į Izraelį. Šioje žemėje jie turėjo patys pasistatyti namus, išsikasti šulinius, sėti, auginti ir pjauti.
Judaizmo požiūriu, turto įgijimas ir valdymas yra didesnis dvasinis iššūkis, nei gyvenimas skurde ir varge. Per visą žydų tautos istoriją, pradedant gyvenimu Egipte ir iki šių dienų, galima pastebėti kataklizmų ir įvykių ciklą, kuris tai tarsi ir įrodo. Žydai praturtėdavo, atsimesdavo nuo savo senosios religijos, asimiliuodavosi ir galų gale tapdavo persekiojimų ir tremties objektais. Naujoje tremtyje jie išgyvendavo skurdą ir pažeminimą, pamažu atgaudavo savo ekonomines galias, kol vėl praturtėdavo, ir istorijos ciklas vėl pasikartodavo iš naujo - tokią įvykių seką išpranašavo dar Mozė.
Teiginį, kad turtingumas yra dvasinis dalykas, reglamentuoja daugybė žydiškųjų įstatymų kaip turėti ir kaip išleisti pinigus. Nėra senovinių išimtinai žydiškų vadovėlių, kaip uždirbti pinigus, bet yra daug patarimų, kaip padaryti turtą šventu - tai nusakoma Toroje, religiniuose žydų įstatymuose ir filosofinėje literatūroje.
Kartu žydų religiniai įstatymai formavo tokią asmenybę, kurios verslo reikalai, skirtingai nuo antisemitų teigimo, buvo tvarkomi paisant aukščiausių etikos ir moralės reikalavimų. Per tris paras trukusią naktį Egipte, kai visas karalystės turtas gulėjo prieš juos neapsaugotas, žydai neėmė to, kas jiems nepriklausė, ir egiptiečiai, žydams pabėgus, tai aukštai įvertino. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais krikščionių ir islamo pasaulyje žydai garsėjo kaip geri bankininkai bei finansininkai, ir ši tradicija siekė iki XIX a., o kai kur - ir iki mūsų dienų.
Kaupti ar nekaupti?
Krikščionims, žinantiems Naujojo testamento teiginį “greičiau kupranugaris pralįs pro adatos skylutę, nei turtuolis pateks į dangų”, judaizmo skatinimas kaupti turtą gali atrodyti mažų mažiausiai eretiškas. Judaizmas pripažįsta, kad žmonėse kovoja dvi jėgos, tačiau be asmeninių ambicijų visuomenė būtų bloga vieta. Nors krikščionybės požiūrį gerai nusako Oscaro Wilde’o teiginys, kad “ambicijos yra paskutinė moralinio nuopuolio priebėga”, tačiau judaizmas moko priešingai: “Tas, kuris gali miegoti septynias dienas be svajonės, yra blogas žmogus”. Rabinai aiškina, kad šis teiginys reiškia, jog tas, kuris gyvena be ambicijų, yra blogas žmogus.
Judaizmas neprieštarauja laisvos rinkos ekonomikos principams, tačiau tik tol, kol toje rinkoje veikia teisingumo ir teisybės kriterijai. Tiesą sakant, judaizmas nelabai tikėjo kitų visuomenių įstatymais ir mokė žydus ugdyti savus, vidinius etikos standartus.
Kodėl rabinai skyrė tiek daug dėmesio tokiai pasaulietinei veiklai kaip verslas? Talmude teigiama, kad pirmasis klausimas, kurį Dievas užduos patekusiems į dangų, hebrajiškai skambės taip: "Nasata vjnetata bejemuna?" (Ar garbingai tvarkei savo verslo reikalus?) Antrasis klausimas bus:“Ar skyrei pakankamai laiko Toros studijoms?” ir t.t. Dievo dėmesio prioritetas verslui - ne atsitiktinumas. Ši veikla nuo tikėjimo yra neatsiejama.
Toroje yra daug tarpusavyje susijusių judaizmo ritualų ir bendražmogiškų etinių įsipareigojimų. Vienas priesakas sako: “Nevalgyk vienu metu mėsos ir pieno”, o kiti - “neapgaudinėk”, “nemeluok”, “nedalyvauk apgavystėje”, nes tai yra tos pačios religinės struktūros dalys.
Žydų verslo etikos principai
Žydų įstatymas apibrėžia keturis kertinius verslo etikos principus:
- Verslininko atsakomybė santykiuose su konkurentais.
- Atsakomybė prieš klientą ir pirkėją.
- Atsakomybė prieš darbuotojus ir partnerius.
- Atsakomybė santykiuose su visuomenės įstatymais bei valdžios institucijomis.
Šiems keturiems principams išnagrinėti yra parašyta daugybė knygų. Rabinų manymu, dvi didžiausios nuodėmės, kokias gali padaryti verslininkas, - vagystė ir konkurentų apšmeižimas. Jie moko, kad laikantis etinių taisyklių versle žydai artina išganymą, kviečia mesiją, nes kuria taikingą pasaulį; pasaulį, kuriame visi puoselėja atsakomybės ir solidarumo jausmus, taip ruošdami kelią mesijui. Tora moko žydus gyventi tokiame pasaulyje.
Visi žino, kad gyvenimas yra blogio ir gėrio kova, ir žino žydai, kad gyvena pasaulyje, kuriame kiti dažniausiai nežaidžia pagal taisykles. Tačiau būtent tai ir yra išbandymas, kaip gyventi pagal taisykles, kai kiti jų nesilaiko.
Viename iš savo antisemitinių pamfletų ortodoksų rabino anūkas Karlas Marxas aprašė žydą kaip asmenį, kurio esminis interesas gyvenime yra siekti turto. Šią tezę kartojo daugelis antisemitų, tačiau šį teiginį, beje, paimtą iš žydiškų rašytinių šaltinių, socialistai, pasauliečiai, nacionalistai ir liberalai interpretavo per savų pažiūrų prizmes.
613 micvų
Sena patarlė jidiš teigia - “sunku būti žydu”. Čia turima omenyje Dievo priesakų laikymasis. Krikščionys turi Dešimt Dievo įsakymų, o žydai - net 613 Dievo priesakų, vadinamųjų micvų, be to, tūkstančius Talmudo nurodymų ir patarimų.
Talmude teigiama, kad "gerbtinesnis yra tas, kuris kaip privalo, taip ir elgiasi, nei tas, kuris elgiasi, nors ir neprivalo”. Visų 613 priesakų šiais laikais turbūt niekas nebesilaiko, nes šimtai jų siejasi su švara ir asmens higiena, taip pat senoviniu gyvulių aukojimu. Apskaičiuota, kad šiais laikais aktualūs išlieka mažiau nei 300 biblinių priesakų, iš kurių daugelis turi ne tik ritualinius, bet ir etinius bei socialinius nurodymus, taip pat - ir skirtus etiškam verslui.
Štai Talmude yra toks pavyzdys. Rabinas Raba Bar Chana pasamdė kelis darbininkus, kad nuvežtų vyno ąsočius į turgų. Darbininkai elgėsi neatsargiai, veždami visus ąsočius sudaužė. Vynas, aišku, išsiliejo ir savininkui padarė daug nuostolių. Rabinas padavė darbininkus į teismą ir pareikalavo atlyginti nuostolius. Darbininkai gynėsi: “Tu žinai, kad mes neturime pinigų sumokėti tau už ąsočius ir vyną. Mes vargšai”. Todėl teisėjas nusprendė, kad darbininkai teisūs ir juos išteisino. Raba Bar Chana paklausė teisėjo: “Ar tai įstatymas? Argi pagal įstatymą aš neturiu reikalauti iš jų atlygio padengti savo nuostoliams?” Teisėjas jam atsakė: ”Tau - tai įstatymas. Tu esi garbingas žmogus, ir jeigu tu toks iš tiesų esi, turi suvokti padėties dviprasmiškumą ir nelygias pozicijas - šitie žmonės neturi pinigų ir todėl tu, vadovaudamasis savo garbe, turi ei...
Kūrinio interpretacijos
Kūrinys "Du žydai: turtingas ir vargšas" gali būti interpretuojamas įvairiai. Vieni jį mato kaip antisemitinę karikatūrą, kiti - kaip socialinę kritiką. Tačiau svarbu atsižvelgti į istorinį kontekstą ir kompozitoriaus intencijas. Musorgskis, nors ir naudodamas stereotipus, siekė atkreipti dėmesį į socialinę nelygybę ir žmogiškąsias vertybes.
Šis kūrinys provokuoja klausimus apie turtą ir skurdą, teisingumą ir neteisybę, atjautą ir abejingumą. Jis verčia mus susimąstyti apie savo pačių požiūrį į kitus žmones ir apie tai, kaip mes galime prisidėti prie teisingesnės visuomenės kūrimo.
