Kiekviena tikslinga žmogaus veikla trunka tam tikrą laiką, kuris darbo teisiniuose santykiuose išreiškiamas darbo laiku. Darbo laiko tinkamas reglamentavimas yra svarbus ir darbuotojams, ir darbdaviams. Šis darbo teisės institutas reglamentuojamas ir centralizuotai, ir lokaliniais teisės aktais, todėl tikslinga žinoti centralizuoto reglamentavimo ribas, kurių pagrindu yra priimami lokaliniai teisės aktai.
Darbe nagrinėjami klausimai nėra visiškai nauji, nes įvairiuose darbuose yra nagrinėti atskiri darbo laiko aspektai. Žinant, kad darbo laiko institutas yra pakankamai dinamiškas, naudinga darbo laiko trukmės, režimo ir apskaitos klausimus nagrinėti centralizuoto ir lokalinio reglamentavimo kontekste. Pagrindinis dėmesys skiriamas Lietuvos teisės aktams, centralizuotai ir lokaliai reglamentuojantiems darbo laiko trukmę, režimą ir apskaitą.
Darbas - tai tikslinga žmogaus veikla, kurios metu panaudojami tiek fiziniai, biologiniai, tiek ir intelektualiniai žmogaus gebėjimai. Tai yra daugelio pragyvenimo šaltinis. Žinant, kad darbe asmuo praleidžia nemažą savo gyvenimo dalį, yra labai svarbu, kad darbo santykiai būtų tinkamai sureguliuoti.
Kiekvienas žmogus turi teisę į darbą. Tai yra viena iš socialinių teisių, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Jos 48 straipsnyje yra numatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.
Šios teisės į darbą turinį sudaro: teisė į darbo laisvę; teisė laisvai disponuoti savo gebėjimais dirbti, galimybė laisvai pasirinkti veiklos rūšį ir profesiją; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą; teisė į socialinę apsaugą nedarbo atveju. Tad Lietuvos Respublikos Konstitucija aiškiai apibrėžia darbo klausimų sureguliavimo būtinybę, kadangi garantuojama teisė ne tik į patį darbą, bet ir į tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas. Darbo laikas kaip tik ir yra viena iš darbo sąlygų, kuriai nemažai dėmesio skiriama tiek tarptautiniu, tiek ir nacionaliniu lygiu.
Svarbu pažymėti, kad nuo darbo teisės atsiradimo iki XIX a. vidurio nebuvo skiriamas pakankamas dėmesys darbo laiko ribojimui. Tai vieni iš pirmųjų reikalavimų, kuriuos kėlė darbuotojai buvo susiję būtent su darbo laiku. Jau 1832 m. darbuotojai Prancūzijoje pirmą kartą pareikalavo sutrumpinti darbo laiką. XIX a. viduryje buvo priimti pirmieji norminiai aktai, kurie sutrumpino moterų bei vaikų darbo laiką. Tuo tarpu Anglijoje XIX a. Darbo laiko reguliavimui didelę įtaką turėjo TDO priimti teisės aktai.
Ši tarptautinė organizacija buvo įkurta 1919 m. ir iš kitų pasaulinių organizacijų išsiskiria tuo, kad formuojant jos politiką, priimant įvairias konvencijas bei rekomendacijas, darbininkų ir darbdavių atstovai dalyvauja lygiomis teisėmis su vyriausybės atstovais. Siekiama padėti vyriausybėms įgyvendinti reikiamą politiką. Ši organizacija kuria standartus, kurie taikomi darbuotojams, norint užtikrinti jų teisių apsaugą. Pirmoji TDO konvencija priimta 1919 m. dėl aštuonių valandų darbo dienos ir 48 valandų darbo savaitės pramonės įmonėse nustatymo susijusi būtent su darbo laiku. Šios darbo laiko, kurios galioja iki šiol.
Be teisės į darbą, į teisingas ir tinkamas darbo sąlygas kiekvieno žmogaus teisę į pagrįstą darbo laiko apribojimą įtvirtina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kuri priimta 1948 m. Ši teisė taip pat įtvirtinta kitame Jungtinių Tautų priimtame dokumente - Tarptautiniame ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakte, kuris buvo priimtas 1966 m. Europos socialinę chartiją Europos Tarybos narės pasirašė Turine 1961 m. 1996 m. buvo priimta nauja socialinė chartija - Europos socialinė chartija (pataisyta), kuri suteikia tarptautiniu mastu privalomas teisines garantijas net 31 pagrindinei socialinei teisei (toliau - Chartija). Tarp šių teisių verta paminėti teisę į tinkamas darbo sąlygas, kuri apima tinkamą darbo laiko nustatymą.
Šios darbo laiko sistemos remiasi įstatymu; siekiant apsaugoti darbuotojus asmeninį ir šeimos gyvenimą, būtina iš anksto ir aiškiai jiems yra pranešama apie visus jų darbo laiko pasikeitimus ir kt. Tiek ši Chartija, tiek ir TDO konvencijos yra netiesiogiai taikomos tarptautinės sutartys, kurios nustato pareigą valstybei priimti reikiamus nacionalinius teisės aktus. 2004 m. gegužės 1 d. Šiuo ir darbo teisei daro ES teisės aktai. Šios darbo laiko, labai svarbus dokumentas yra ES pagrindinių teisių chartija. Ši chartija buvo priimta 2000 m. ir joje atsispindi naujoji ES politika žmogaus teisių srityje. Labai svarbu, kad teisė į maksimalaus darbo laiko ribojimą yra įtvirtinta kartu su kitomis lygiavertėmis pilietinėmis, politinėmis bei socialinėmis, ekonominėmis ir kultūrinėmis teisėmis.
Darbo laikas, kaip viena iš darbo sąlygų, kurios tinkamas reglamentavimas pagerina darbuotojų gyvenimo ir darbo sąlygas, mini Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 49 straipsnio 2 dalies norma teisę apibrėžti darbo laiko trukmę suteikia įstatymui. Šios darbo laiko. Jam garantuojama įstatymu nustatyta darbo laiko trukmė. Iš darbo laiko sąvoką. Darbo teisėje darbo laikas nėra suvokiamas vienareikšmiškai.
Visų pirma, darbo laikas suprantamas kaip teisinis darbo santykis turinio dalis. Atsiradus darbo teisiniam santykiui, tiek darbuotojas, tiek ir darbdavys įgyja vienas kito atžvilgiu tam tikras teises ir pareigas. Darbuotojas, paklusdamas vidaus darbo tvarkai, darbo laiku privalo būti darbo vietoje ir vykdyti jam pavestas užduotis, o darbdavys turi duoti nurodymus darbuotojui ir sudaryti tinkamas sąlygas darbui atlikti.
Tad Dambrauskas A., Nekrašas V., Nekrošius I. pateikia tokį darbo laiko apibrėžimą: darbo laikas - tai kalendorinio laiko dalis, kurią darbuotojas, laikydamasis organizacijoje numatytos vidaus darbo tvarkos, privalo dirbti jam pavestą darbą. Iš jų R., Bučinskas G. pateikia šiek tiek kitokį darbo laiko apibrėžimą. Jie teigia, kad darbo laikas - tai tam tikras laikotarpis, per kurį darbuotojas privalo vykdyti jam pavestas funkcijas ir būti darbe. Taigi, šiame apibrėžime akcentuojamos tokios sąlygos, kad darbuotojas privalo vykdyti jam pavestas funkcijas ir būti darbe.
Čia nenurodoma nei koks tai laikotarpis, nei kuo vadovaudamasis darbuotojas turi dirbti. Rusų darbo teisės teoretikai Gusov K. N., Tolkunova V. N. Šiai darbuotojui nustatytas vidaus darbo tvarkos taisyklėse, darbo grafikuose ar darbo sutartyje. Iš jų minėti darbo laiko apibrėžimai yra įtvirtintas 2003 m. Šio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2003/88/EB dėl tam tikrų darbo laiko organizavimo aspektų. Joje numatyta, kad darbo laikas - tai bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbo vietoje, darbdavio žinioje ir vykdo savo veiklą arba atlieka pareigas pagal nacionalinės teisės aktus ir (arba) praktiką. .Iš darbo laiko sąvoką įtraukiami laikotarpiai ne tik kai darbuotojas yra darbo vietoje, bet ir kai yra darbdavio žinioje.
Į darbo laiko sąvoką įtraukdama ir tuos laikotarpius, kurių metu darbuotojas atlieka darbines pareigas ne darbo vietoje. Be to, direktyvoje pateikiama nuoroda ir į nacionalinius teisės aktus. LR DK 142 straipsnyje įtvirtinta, kad darbo laikas - tai laikas, kurį darbuotojas privalo dirbti jam pavestą darbą, ir kiti jam prilyginti laikotarpiai. Iš šio straipsnio galima suprasti, kad darbo laikas visų pirma yra laikotarpis, per kurį darbuotojas privalo atlikti jam pavestas darbines pareigas, t. y. dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas nustatytai vidaus darbo tvarkai.
Be to, darbo laikas apima ne tik faktiškai dirbtą laiką, kuomet darbuotojas dirba savo tiesioginį darbą, bet ir kitus su darbu neatskiriamai susijusius procesus: budėjimą darbe ir namuose, tarnybines komandiruotes, laiką reikalingą parengti ir sutvarkyti darbo vietą, darbo įrankius, saugos priemones ir kt. Taip pat LR DK ir kiti norminiai teisės aktai gali nustatyti laikotarpius, per kuriuos darbuotojas, nors ir nedirbo jam pavesto darbo, bet dėl savo garantinio pobūdžio šie laikotarpiai įskaitomi į darbo laiką. Kaip jau buvo galima pastebėti, darbo laikas yra tam tikras kalendorinis periodas, kuris kaip ir bet koks laikas, yra matuojamas savaitėmis, dienomis, valandomis ir t. t. Konkretaus mato nustatymas yra darbo laiko normavimas.
Visuomet turi būti nustatytas toks darbo laikas, kuris nekenktų konkretaus darbuotojo sveikatai ir būtų garantuojamas įvairūs žmogaus poreikių patenkinimas. Šiuo gyvenimu. Darbo santykis, tame tarpe ir darbo laiko, teisiniu reglamentavimu siekiama, kad būtų apsaugotas privatus darbuotojo, jo šeimos narys gyvenimas. Neabejojama, kad nuo darbo laiko trukmės priklauso nuovargis darbe (aišku priklausantis nuo darbo pobūdžio ir nuo sąlygų kokiomis yra dirbama). Šis darbe. Padidėja paskutinėmis darbo valandomis. Taip pat itin ilgas savaitės darbo laikas yra labai pavojingas darbuotojų sveikatai ir saugumui. Todėl tinkamas darbo laiko reglamentavimas yra aktualus tiek darbuotojams - kaip jų teisių garantija, tiek ir darbdaviams - atsakingiems už saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas sudarymą darbuotojams. Darbo laiko svarbą ir reikšmę parodo jo reglamentavimas tiek tarptautiniame, tiek ir nacionaliniame lygmenyje.
Teisės aktai centralizuotai nustatydami visiems darbuotojams bendras su darbo laiku susijusias nuostatas apibrėžia ribas, kuriose gali būti priimamos lokalinės teisės normos. Šiai. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs LR DK iš esmės pakeitė darbo santykių teisinį reguliavimą. Šalia centralizuoto teisinio reglamentavimo atsiranda galimybė vis daugiau darbo teisės klausimų reglamentuoti lokaliniais teisės aktais. Be to, 2004 m. gegužės 1 d.
Darbo Teisės Šaltiniai
Darbo teisės šaltinis - tai darbo teisės normos išraiškos forma. Šios normatyvinės nuostatos. Iš skiriami tiesioginius bei netiesioginius teisės šaltinius - teismo precedentus ir teisės doktriną. LR DK 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - Vyriausybė) nutarimai ir kiti norminiai teisės aktai darbo santykius gali reglamentuoti tik LR DK ir kitų įstatymų nustatytais atvejais ir mastu. Šiais darbo laiko trukmę, režimą ir apskaitą.
Šis reikalavimų darbo teisinis santykių reglamentavimo srityje yra labai padidėjusi, kadangi dėl visuotinio darbo teisės vienodinimo ir derinimo daugelį klausimų reglamentuoja tarptautiniai teisės aktai. Šios normoms teikiama pirmenybė nacionalinės teisės atžvilgiu. Darbo santykiams tarptautinės sutartys yra taikomos tiesiogiai, išskyrus, kai tarptautinės sutartys nustato, jog joms taikyti yra reikalingas specialus Lietuvos Respublikos norminis teisės aktas. Šis atskirai išskiria kaip darbo teisės šaltinį. Tai aukščiausią galią turintis darbo teisės šaltinis, kuriam negali prieštarauti nei LR DK, nei kiti nacionaliniai teisės aktai.
Kiti norminiai teisės aktai pagal teisinę galią yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. LR DK yra pagrindinis darbo teisės šaltinis, reglamentuojantis darbo santykius, susijusius su jame ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba. Kiti darbo įstatymai gali reglamentuoti tam tikrus kitus su darbo teisiniais santykiais susijusius santykius. LR DK yra atribojama įstatymų ir poįstatyminių aktų taikymo sritis: Vyriausybės nutarimai ir kiti norminiai teisės aktai gali reguliuoti darbo santykius tik įstatymo nustatytais atvejais ir mastu. Aukščiausią galią turi LR DK ir darbo įstatymai, o kitų institucijų teisės aktai negali keisti darbo teisinio santykių reglamentavimo LR DK ir kitų darbo įstatymų normomis.
Šios ES teisės normos, LR DK, kiti įstatymai ir jiems neprieštaraujantys norminiai teisės aktai centralizuotai įtvirtina visiems darbuotojams bendras su darbo laiku susijusias nuostatas. Iš specifinis darbo teisinio santykių reglamentavimo šaltinis yra įmonių, įstaigų ir organizacijų pagal savo kompetenciją priimti norminiai teisės aktai, kurie galioja tik tam tikros įmonės, įstaigos ir organizacijos darbuotojams t. y. Šios normatyvinės nuostatos. Pagal LR DK 4 straipsnio 3 dalį lokaliniais norminiais teisės aktais gali būti nustatytos įvairios sąlygos.
Darbo Sutarties su Įmonės Vadovu Ypatumai
Sudarant darbo sutartis su įmonės (išskyrus mažąsias bendrijas ir individualias įmones) vadovu svarbu žinoti, kad šios sutartys yra ypatingos, kaip ir pareigos, kurias eina vadovaujantis asmuo. Darbo santykių su vadovu pradžia yra sudarius su juo darbo sutartį. Šios darbo sutarties ypatumai yra nustatyti Darbo kodekso 101-106 straipsniuose. Pagal šio kodekso nuostatas, vadovaujantis darbuotojas - tai pagal juridinio asmens vidinius dokumentus (įstatai, nuostatai ir pan.) valdymo organams priskiriamas asmuo. Tokių darbuotojų įmonėje negali būti daugiau kaip 20 proc. Kodekse taip pat nustatyta, kad su fiziniais asmenimis, kurie yra juridinio asmens kolegialaus valdymo organo nariai, darbo sutartys nesudaromos.
Darbo sutarties su vadovu sudarymui taikomos visos tos pačios nuostatos kaip ir paprastai darbo sutarčiai. Ji sudaroma raštu, pateikiamos dvi kopijos, jos nuostatos gali būti tokios pačios arba panašios kaip ir kitose sutartyse. Ypatumų turi pats darbo sutarties pasirašymas. Taigi iš vienos pusės pasirašo vadovas, o iš kitos pusės įmonei atstovaujantis organas - akcininkų susirinkimas, vienintelis akcininkas, vadovas ir kiti įgalioti asmenys.
Darbo kodekse įtvirtinta, kad vadovas savo darbo laiką tvarko pats. Tai rodo, kad vadovo ir įmonės darbo santykiuose siekiama tam tikro lankstumo. Tačiau svarbu nepamiršti, kad turi būti laikomasi kodekso normų dėl minimalaus ir maksimalaus darbo ir poilsio laiko nustatymo. Taip pat, kaip ir kitų darbuotojų, vadovas turi vesti savo darbo laiko apskaitą. Atkreiptinas dėmesys, kad jeigu vadovui nustatomas lankstus darbo grafikas, tai asmuo, priėmęs į darbą vadovą, gali nustatyti ir kitokias darbo laiko apskaitos taisykles nei tos, kurios patvirtintos įmonėje.
Apibendrinant, direktoriaus darbo grafiko reglamentavimas yra sudėtingas procesas, apimantis tiek nacionalinius, tiek tarptautinius teisės aktus. Svarbu, kad įmonės vadovai ir darbuotojai žinotų savo teises ir pareigas, kad būtų užtikrintos tinkamos ir saugios darbo sąlygos.
