Diktariškių Dvaro Sodybos Istorija ir Architektūra

Vaizdinguose šalies kampeliuose iki šiol stūksančiuose dvaruose kadaise virė svarbus ekonominis, kultūrinis, politinis gyvenimas. 2000 - tiek, manoma, dabartinėje Lietuvos teritorijoje įvairiais laikotarpiais yra buvę pilių ir dvarų.

Šiandien dalis jų, patekusių valstybės žinion, bando išsilaikyti iš biudžeto lėšų ir savarankiškų veiklų, atgyja kaip vietos kultūros židiniai.

Radviliškio rajone esantis Diktariškių dvaras - vienas iš daugelio Lietuvos dvarų, turinčių savitą istoriją ir architektūrą.

Atvažiuojant šimtamečių medžių alėja iš tolo šviečia baltas Diktariškių dvaro pastatas.

Diktariškių dvaras

Dvaro Istorija

Diktariškių dvaro valdos ilgus amžius priklausė Šemetų giminei.Šis dvaras, kaip Šiaulėnų dvaro palivarkas, pirmą kartą buvo paminėtas 1674 metais.

Diktariškių dvaras pastatytas ant Šušvės intako Upytės kranto. Pavarčius Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vytauto Simelio pateiktą istorinę medžiagą apie šį dvarą ir jo valdytojus, galima sužinoti, kad iki šiol išlikusių dvaro rūmų statyba priskiriama Tadeušui Šemetai, gyvenusiam 1774-1835 metais.

T. Šemeta nupirko dalį kaimų, žemės, pastatų ir Diktariškius pavertė stambiu dvaru. Nors neaišku, kas vis dėlto pastatė iki dabar stūksančius rūmus, visi turimi duomenys rodo, kad tuo metu, kai T. Šemeta valdė dvarą, rūmai buvo statomi ar baigiami statyti. Valdant T. Šemetai Diktariškiais buvo labai rūpinamasi - sutvarkytas parkas, pastatyti nauji ūkiniai pastatai.

1811 metais čia grojo Juozapo Vaitkevičiaus, vadovaujamas dvaro orkestras, o 1822 metais, manoma, čia pradėjo veikti muzikos mokykla.

Diktariškių dvaras kartu su 63 kiemais atiteko Pranciškui Šemetai. Šis dvarininkas buvo vedęs Kunegundą Pšijalgovskytę. Apie šį Šemetų giminės istorijos tarpsnį žinoma daugiau.

Dar žinoma, kad vyriausias Tadeušo sūnus Pranciškus Šemeta buvo aktyvus 1831 metų sukilimo dalyvis ir net vienas iš jo organizatorių. P. Šemeta mokėsi Raseiniuose, paskui studijavo Vilniaus universitete.

Pranciškus emigravo į Prancūziją, tad mirus jo tėvui Tadeušui, dvarą pradėjo valdyti kitas sūnus Juozapas Šemeta, gimęs 1814 metais. Po 1863 metų sukilimo Juozapas buvo ištremtas į Ufą, o Diktariškių dvaras konfiskuotas. Nors vėliau J. Šemeta sugrįžo į Rygą, tačiau dvaro nebeatgavo.

Dokumentai liudija, kad po 1865 metų dvaro šeimininkai dažnai keitėsi.

Daugiausia duomenų apie Diktariškių dvarą suteikia išlikęs 1835 metais sudarytas aprašas. Tada dauguma pastatų buvo mediniai, geros būklės. Dvaro rūmai aprašyti kaip vieno aukšto, mūrinis, malksnomis dengtas, dažytu stogu pastatas. Pasirodo, daugiau kaip prieš 170 metų rūmuose buvo 22 kambariai ir salės. Viduje buvo 15 baltų koklių krosnių ir židiniai.

Inventoriuje minimas turtingas sodas su šiltadaržiu, ananasų ir kitų vaismedžių oranžerija, daržovių inspektas.

Nuo XIX a. dvaro šeimininkai dažnai keitėsi. Dėl to ne kartą rekonstruotas rūmų vidus, kadaise puikavęsis erdviu vestibiuliu, ąžuoliniais laiptais, didele ir ištaigingia pokylių sale, kurią puošė dvi apvalios dekoruotų koklių krosnys.

Architektūra

Klasicistiniai dvaro rūmai XIX a. pr. statyti Tado Šemetos. Tai vienaukštis mūrinis pastatas su dviaukšte centrine dalimi. Jo fasadą puošia 6 kolonų portikas, iš kiemo pusės centrinė dalis akcentuota 6 piliastrais ir trikampiu frontonu.

Laimei, sovietinis praktiškumas nesudarkė rūmų vidaus: savo vietose liko ir kapitalinės sienos, ir visi 22 kambariai bei salės.

Vienaaukštį mūrinį dvaro pastatą su dviaukšte centrine dalimi iš kiemo pusės puošia šeši klasikiniai piliastrai ir trikampis frontonas.

Šiandien Diktariškės skendi vešliame lapuočių parke, į kurį veda romantiška ūksminga dvaro alėja, saugoma kaip paveldo objektas.

Sovietmetis, kai Diktariškių dvare veikė aštuonmetė mokykla ir kolūkio kontora, negrįžtamai suniokojo dalį autentikos. Ją mena išlikusi baltų koklių krosnis - vienintelė iš 15-kos buvusių, ir autentiški dvaro langai su savita langų stiklų laikymo ornamentika.

Dabartinė Būklė

Kelias šimtmečius Šemetų giminės valdytą Diktariškių dvarą šiuo metu vėl ketinama parduoti. Per tuos metus, kai buvo rūpintasi dvaro sodyba, bendrauta su vietos žmonėmis, įgyvendinti bendri projektai, Diktariškiai dvaro savininkei tapo savi ir brangūs.

Apsilankyti Diktariškiuose teko, kai rūmus supantis parkas dar ilsėjosi žiemos pataluose, tad ir viso savo žavesio atskleisti dvaro ansamblis negalėjo.

Pasak S. Babravičienės, išskirtinės savo gamta, architektūra ir istorija Diktariškės galėtų būti puiki vieta verslui pradėti. „Juolab kad 30 proc. marketingo jau padaryta - pasakius „Diktariškių dvaras“, visi iškart supranta, ir apie kokį pastatą, ir apie kokį laikmetį kalba. Juk bet kokio pastato dvaru nepavadinsi.

Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vedėjas V. Simelis sutinka, kad valstybės parama dvarams atgaivinti nėra didelė. Galima gauti kompensaciją už tvarkybos, atstatomųjų darbų ir autentikos atkūrimo administravimo veiklą, tačiau pinigine išraiška bendra suma išeina nedidelė.

Jo nuomone, jei į Diktariškių dvarą ateitų tikras, rimtas, gyvas investuotojas, nebūtų jokios problemos jį nuo tokių mokesčių atleisti. „Ko gero, kiekviena savivaldybė padarytų viską, kas yra jos kompetencijų ribose, kad tik paskatintų naujųjų savininkų įsikūrimą dvaruose ir kituose istoriniuose paveldo objektuose“, - tvirtina paveldosaugininkas.

Šiandien dalis jų, patekusių valstybės žinion, bando išsilaikyti iš biudžeto lėšų ir savarankiškų veiklų, atgyja kaip vietos kultūros židiniai.

Diktariškių dvaras turi pakankamai potencialo vėl tapti Šiaulių apskrities simboliu, istorinės atminties ir traukos vieta. Sandrai antrinantis Vytautas Simelis, Radviliškio rajono savivaldybės Paveldosaugos ir turizmo poskyrio vedėjas, tvirtina, kad jei jo paprašytų išrinkti gražiausius rūmus rajone, jis esą neabejodamas durtų pirštu į Diktariškių dvarą.

„Gražus mūrinis pastatas, didžiulės kolonos, pats originaliausias ir įspūdingiausias objektas Radviliškio apylinkėse. Maža to - vienintelis toks“, - vardija paveldosaugininkas, nors jo balse justi neslepiamas širdies sunkumas.

Vis dėlto Sandra tiki, kad Diktariškes įmanoma atgaivinti. Pirmiausia, pasak jos, vargu ar kur kitur Lietuvoje rastum tiek daug ir tokių gražių kalvų. Netoli Diktariškių, vos už 20 minučių kelio pėstute, yra ir pats gražiausias Radviliškio kampelis - vadinamieji Šiaulėnų kalniukai. O nuo naujai pastatyto apžvalgos bokšto natūraliais, šiuolaikiškai sutvarkytais miško takais galima nueiti į piliakalnį. Bokšto apylinkėse suformuoti ir dviračių maršrutai - dvi sužymėtos trasos veda miško ir lauko keliukais. Ne per toliausiai įsikūrusi graži kaimo sodyba.

tags: #diktariskiu #dvaro #sodyba