Pasaulio problema
Pasaulio problema buvo pirmutinė, kuri pažadino Europos mintį. Apskritai visa graikų filosofija yra pažymėta kosmologijos ženklu. Būtyje, kuri yra šalia žmogaus, kaip tik pastatė pasaulį jo atsiradimo ir jo sudėties problemas. Didelę duoklę kosmologinei problemai atidavė fysika. Stiprėjo augant gamtos mokslams, kosmologinė problema buvo plačiausia ir padarė ją centrinę.
Pasaulis - tai gamtos sukurtas, gamtos jėgų vedamas ir gamtos dėsnių tvarkomas objektas. Tai daiktas, kuris yra sukurtas ne paties žmogaus, bet Dievo. Žmogus net matė pasaulio prasmę jo panaudojime. Žmogaus minčiai sprendžiant kosmologinę problemą, pasaulio problema ankštai susijo su žmogaus gyvenimo ir kūrybos problema. Objektas buvo laukinis pasaulis, kuris laikais pavertė kultūriniu pasauliu (Kulturwelt). Kultūros gėrybėmis žmogus apdovanojo pasaulį kaip naujieji laikai. Taip žmogus apreiškė pasaulyje savo paties kūrybos objektą, savo dvasios gelmių įkūnytas objektyviame pasaulyje, dvasia pavertė laukinę gamtą kultūros pavidalais pasaulio plote. Gamtinis pavidalas užleido vietą kultūrinei išvaizdai, pamažu pirmoje vietoje nustumdamas gamtinį, arba laukinį, pasaulį. Tai reiškia gamtos filosofijos atslūgimą ir kultūros filosofijos iškilimą. Šiuo metu gamtos filosofija, atrodo, pasislenkanti į antrąją vietą. Kultūros filosofija dar aiškiau reiškiasi srovėse, kurios domino plačius sluoksnius, per kūrybine dvasia ir per šitos dvasios konkrečius laimėjimus. Akstinų filosofijai įeiti į šitą kelią davė pati paskutiniųjų laikų istorija.
Etnologijos išsivystymas
Visų pirma reikia paminėti etnologijos išsivystymą. Kultūrinį pasaulį apibūdina tauta, kurioje organiškai susitelkia visi pradai. Kultūrinis pavidalas faktiškai yra tautinių pavidalų visuma, o sukultūrinimas eina per jo sutautinimą. Vadinasi, žmogus padaro laukinio pasaulio dalį kultūrine. Buvo ir tebėra didelė kultūros filosofijos problema pamatyta, kad žmonijos kultūrinis darbas reiškiasi per tautines formas: jų charakteriu, jų žymėmis ir jų skirtybėmis. Žiūrima ne evoliucionizmo akimis, nes kultūra nėra einanti tiesia linija ir nuolatinės pažangos keliu, jis yra daugialytis, kad jam esama pakilimų ir gilių smukimų. Medžiaga kultūros filosofijos dar yra beveik nepanaudota, tai ateities dalykas. Konkrečiai vienetas iškilimo žmogaus sąmonėn eina per tautą.
Kultūros krizės
Trečias akstinas buvo įvairios gyvenimo - pirmoje eilėje kultūros krizės. Kultūros krizė yra daugiau psichologinė negu ontologinė problema, kuri visų pirma įvyksta žmogaus dvasios viduje. Bet kokios išviršinės katastrofos visados reiškia krizės pradžią ir gilina išvidinę krizę. Katastrofos kaip tik turėjo tokios gydančios reikšmės žmogaus vidui, nes padeda suvokti srities esmę ir tuo pačiu padeda pergalėti išvidinę krizę. Romantikos laikų prasidėjo refleksija apie žmogaus kūrybą ir refleksijos perėjimas į objektyvinį gyvenimą buvo neišvengiamas. Kūryba jų dvasiai pasirodė esanti labai problematinės vertės ir jėgos atžvilgiu. Todėl turėtų eiti ir išviršinės santvarkos atstatymas į pasaulį. Filosofija kaip tik ir pradeda nuo žmogaus kūrybos laimėjimų arba per kultūrą. Sudvasintas ir sužmogintas pasaulis priklauso gyvenimo metafizikos daliai, bet jos neišsemia. Bet ji sudaro vieną esminę josios dalį.
Žmogaus problema
Žmogaus problemos sprendimą senovės filosofai pradėjo nuo gamtos pagrindų tyrinėjimo, kas vėliau ypač pasirodė renesanso metu, labai vykusiai. Žmogaus problemos sprendimas, tegul ir daugiau teologiniu atžvilgiu, yra reikšmingas. Fizinį ir psichinį gyvenimą žmogaus filosofinės minties niekada neaplenkė. Ir vis dėlto visais laikais nebuvo žmogaus filosofijos, kaip tokios, ji prasideda tik dabartyje: nebuvo nei graikuose, nei viduriniais amžiais, nei naujaisiais laikais. Laikais persvarą gavo eksperimentinė psichologija, o ir scholastikų filosofijoje vyravo racionalinė psichologija. Bet ši psichologijos srovė nėra ir nebuvo žmogaus filosofija. Psichologijos objektas buvo žmogaus siela ir josios galios: protas ir valia, jų santykis ir jų veikimas, fantazija, aukštesnieji jausmai, valios gyvenimas ir galop psichinės anomalijos. Tokias žmogaus sritis apėmė racionalinė ir eksperimentinė psichologijos. Jutimais, jausmais, suvokimais, protu bei valia dar nėra pats žmogus. Šios psichologijos praėjo pro žmogaus šalį, nepatyrusios, kas jis yra. Tokio klausimo jos net nekėlė. Klausimas, kas yra žmogus, kaip tik yra pagrindinis žmogaus filosofijoje, o ne tai, koks yra žmogus (ir tai tik iš dalies). Atskiri žmogiškosios būtybės pradai pasirodo dabarties filosofijoje vis dažniau, bet joms trūksta dvasinio ryšio. Neaiškus santykis su kūnu. Bet kas yra kūnas? Kokie yra jo santykiai su siela? Psichologija nežino, kokia dvasinė siela yra substancialinė forma gyvos ar negyvos medžiagos? Būtent nuo atsakymo priklauso ir žmogaus prigimties supratimas. Žmogaus tasai animal, kuris taip labai yra pabrėžiamas religijoje? Racionalinė psichologija aiškaus atsakymo kaip tik nėra davusi. Formalinė žmogaus priežastis - būtybės buvimas. O jausmas? Ši srovė apie jausmą kalbėjo labai nedaug ir labai neaiškiai, forma jai buvo ir liko nesuvokiama. Siekiamoji žmogaus priežastis paprastai būdavo perkeliamas į etiką moraliniu atžvilgiu. Kam žmogus yra kosme? Ką jis čia turi padaryti? Kokie jo uždaviniai gamtos atžvilgiu? Reikalo eiti į tą laimę per pasaulį, kuriame nematyti prasmės, yra naivu. Žmogus savo žygiuose įkūnija prasmę, kurią reikia atidengti neapimančiu būdu.
Žmogaus kilmė 101 | „National Geographic“
Psichologijos krizė
Apie psichologijos krizę kalbama jau keletą metų, kuri liečia racionalinę psichologiją, kuri nuo šv. Tomo laikų nepadarė pažangos. Toks mokslas, kuris per 700 metų apie žmogų nesugebėjo pasakyti nieko naujo. Psichologija tyrinėjo žmogų kaip sumą, sudėtą iš atskirų dalių ir sričių. Todėl pradeda imti viršų vad. visumos psichologija (Ganzheitspsychologie). Žmogaus filosofiją visu gaivalingumu ryžosi sukurti M. Scheleris. Paskutiniųjų Schelerio idėjų linkme žmogaus problemą sprendžia ir L. Klagesas, kuris ypatingai pabrėžia gyvybinio principo vaidmenį žmogaus būtybėje. Į žmogaus dvasios (ne sielos!) gelmes bando įsibrauti E. Sprangeris. Šioje srityje minėtinas W. Dilthey, o vad. Personenwissenschaft" padarė žymų žingsnį pirmyn, nors ir ne visai be klaidų. Eksperimentinė psichologija gavo visai naujų impulsų iš vad. Gestalt mokyklos ir išjos pagrindėjo Krūgerio, kuri suteikė tyrinėjimui naujos dvasios. Nauja kryptimi eina taip pat vad. konstitucijos teorija (Kretzschmer, Kroh, Jaensch). Sprendimas šiandien eina per suvokimą žmogaus kaip visumos, kaip mikrokosmo. Todėl ir psichologija pamažu pradeda užleisti vietą žmogaus filosofijai, o kelias į žmogų šiandien eina per patį žmogų, per psichologiniu tyrimu.
## Dievo problema
Dievo problema yra viena iš moderniosios žmonijos filosofijos susidomėjimo objektų. Vyraujanti senojo mokslo apie Dievą disciplina buvo teodicėja - Dievo supratimo ir logiško jo buvimo pagrindimo bei jo esmės paaiškinimo. Objektas buvo antpasaulinė absoliutinė Būtis, arba Dievas. Tačiau teodicėja pradeda pasislinkti į šešėlį, pirmąją vietą užleisdama religijos filosofijai. Religijos filosofija nėra tas pats, kas ir teodicėja, nes ji tiria ne Dievas kaip toks, o žmogaus santykius su Dievu. Religijos filosofija nėra religija, bet religijos psichologija, kuri sukūrė išviršines lytis, kaip jie kito ir t.t. Bet religijos psichologija neparodo išvidinį religinį žmogaus nusiteikimą arba religingumą. Religijos istorija remiasi konkrečios medžiagos rinkimu, bet religijos neatstoja ir nepakeičia. Taigi, kas yra religijos filosofija? Tai naujojo žmogaus sielos reikalavimas, kuris kreipiasi į religiją ne per mokslinius tyrinėjimus, bet konkrečių santykių su Juo. Iš šito religinio žmogaus pasiilgimo ir kreipiasi į religiją, padarydamas ją pirmaeiliu dabartinės filosofijos objektu. Dabarties filosofija stengiasi aprėpti ne tik pasaulį, bet ir Dievą. Seniau filosofai baiminosi Dievo problemos, nes jiems atrodė svetimi. Filosofija stengiasi aprėpti ne tik pasaulį, bet ir Dievą, parodyti žmogaus santykius su Absoliutine Būtimi. Deus supra nos, liko ir tebegyvena, bet stinga Dens in nobis. Reikia pasakyti, kad visa protestantiškoji religijos filosofija yra psichologizuojanti, nes tai išplaukia iš pačios protestantizmo esmės. Todėl ji charakterizuoti ir analizuoti religinius išgyvenimus, bet dažnai išsprunka pati religijos esmė. Nepaisant to, naujaisiais laikais dėmesį į religijos problemą atkreipė kantininkai, kurie nukreipė šalininkus į apčiuopiamų dalykų tyrinėjimą religijos srityje. Tomsitai tomistinė katalikų filosofijos srovė nesukūrė religijos filosofijos, kaip jis nesukūrė nė kultūros filosofijos. Religijos klausimas yra įterpta į etiką, kaip viena iš teisingumo dorybės apraiškų. Katalikuose yra filosofijos srovė, kuri orientuojasi daugiau į šv. Augustina ir kurios laimėjimai yra žymiai vertingesni. Taigi, dabarties filosofijos kelias į Dievą eina per žmogaus santykius su Dievu. Šitas kelias yra pažadintas religinio moderniosios sielos troškulio, arba per religiją.
Gyvenimo objektai
Kultūra, žmogus ir Dievas yra filosofijos susidomėjimo objektai. Gyvenimo kūrėjas yra žmogus, kuris kuria savo gyvenimą pasaulyje ir įprasmina visą kosmą. Gyvenimas formuojasi dviem pagrindinėm lytim: kultūra ir religija. Žmogus, kultūra ir religija išsemia visą gyvenimo plotą. Ar egzistuoja kelias į gyvenimo esmės suvokimą? Filosofija iš būties kaip tokios eina į gyvenimą, o egzistencijos filosofija čia yra tarsi simbolis. Bet gyvenimo kūrėjas, pagrindas ir prasmė yra žmogus, nes buvimas be žmogaus yra tik giynas buvimas arba vegetavimas. Todėl žmogus stovi dabarties filosofijos centre, kad ji turi antropocentrinį savo charakterį. Žmogus kuria kultūrą ir jis santykiuoja su Dievu. Mūsų dienų žmogus nėra autonomiškas, kad jis turi savotiškų pareigų ir aukštesnei, ir žemesnei būčiai. Pavadinkime krikščioniškojo humanizmo amžiumi autonomiškumo žlugimas ir vis didesnis artėjimas prie sveiko antropocentrizmo. Nuo to laiko, kai žmogus pasidarė visos dabartinės filosofijos centras.
| Problema | Apibūdinimas | Sprendimo būdai |
|---|---|---|
| Pasaulio problema | Žmogaus santykis su gamta ir kultūra | Kultūros filosofija, etnologija |
| Žmogaus problema | Žmogaus esmės ir prigimties klausimai | Visumos psichologija, egzistencinė filosofija |
| Dievo problema | Žmogaus santykis su Absoliutu | Religijos filosofija, teologija |
tags: #didzioji #buties #grnadine #evoliucine #psicholgija