Teritoriją, kur gyveno senieji baltai, mokslininkai nustatė pagal baltiškos kilmės vietovardžius, vandenvardžius ir archeologinius radinius. Tyrinėjimai parodė, kad II tūkstantmetyje pr. Kr. baltai gyveno didelėje teritorijoje. Dideliame plote pasklidę baltai turėjo ir panašumų, ir skirtumų.
Pagal tai skiriamos trys baltų grupės: dabartinėje Vakarų Lietuvoje ir gretimose srityse gyvenę baltai vadinami vakarų baltais, o į rytus nuo jų - dvi grupės rytų baltų.
Baltų genčių išsidėstymas XII-XIII a.
Baltų Verslai ir Amatai
Baltai vertėsi žemdirbyste. Mūsų kraštą tuomet dengė didžiulės girios, todėl žemdirbiams nelengva buvo paruošti dirvą. Pirmiausia žmonės iškirsdavo medžius ir krūmus, po to juos vietoje sudegindavo, o pelenus išbarstydavo. Išdegintą miško plotą baltai įdirbdavo akmeniniais kapliais arba mediniais arklais. Iš pradžių arklą traukdavo žmonės, o vėliau buvo ariama jaučiais.
Baltai augino kanapes, linus ir javus. Rudenį juos nupjaudavo paprastomis titnaginėmis skeltėmis, įstatytomis į medinį kotelį. Nupjautus javus kuldavo mediniais kulstais. Taip pat baltai augino jaučius, avis, ožkas, kiaules ir arklius. Jų niekad nekinkė nei į vežimus, nei į arklus, tik jodinėjo.
Giriose baltai medžiojo stambius žvėris ir kailinius žvėrelius, o upėse, ežeruose ir jūroje gaudė žuvis. Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gyventojams žūklė buvo tik papildomas, sezoninis maisto šaltinis. Piliakalniuose dar randama žeberklų iš vamzdinių kaulų, su ilga įtvara. Vietoj meškerės kabliukų paprastai vartojo 5-6 cm ilgio kaulines šeiveles su užtverta žuvele. Lenktų kaulinių kabliukų pasitaiko retai. Tik pačioje šio laikotarpio pabaigoje atsirado paprastų geležinių kabliukų.
Buvo, žinoma, ir tinklų, tačiau piliakalniuose aptinkama tik jų molinių pasvarėlių. Ir tik 2 tūkstantmečio pr. Kr. pabaigoje - 1 pr. piliakalnių gyventojams, tai yra baltams, gyvulininkystė tapo vienu svarbiausių verslų.
Medžioklė labiausiai populiari buvo mezolito ir neolito amžiuose. Iš piliakalniuose aptinkamų žvėrių kaulų matyti, kad ir toliau medžiojo įvairius stambius žvėris, o apie 1 tūkstantmečio pr. Kr. vidurį ypač pagausėjo kailinių žvėrelių: bebrų, lapių, įvairių kiauninių, kiek mažiau vilkų, opšrų, kiškių, ūdrų. Kailinukai greičiausiai buvo skirti ir mainams, nes kaip tik tuo metu Lietuvoje pagausėjo žalvario dirbinių.
Pirmieji metalo dirbiniai Lietuvos teritorijoje pasirodė apie 1600 m. pr. Kr. Iš pradžių bronziniai darbo įrankiai, ginklai ir papuošalai pateko į mūsų kraštą iš Vidurio Europos. Jų neužteko visiems, todėl dauguma baltų gaminosi įrankis iš akmens, rago ir kaulo. Vietos gyventojai greitai ir patys pradėjo gaminti bronzos dirbinius. Metalą lydė paprastuose židiniuose. Išlydytą bronzą supildavo į molinę formą.
Tuomet labiausiai buvo vertinami įvairių formų bronziniai kirviai ir durklai. Populiarūs buvo trumpi kalavijai, ietigaliai, žirgo aprangos daiktai. Paskutiniais amžiais prieš Kristų baltai ėmė naudoti ir geležinius dirbinius - apyrankes, durklus, ylas. Greičiausiai jie buvo įvežtiniai, tačiau geležis galėjo būti išgauta ir iš baltų rudos.
Prekyba ir Mainai
Laikotarpis nuo 500 m. pr. Kr. Baltus iš pietų ir vakarų supo gamtos užtvaros: nepereinamos Pripetės pelkės ir Baltijos jūra. Nors tai kliudė mūsų protėviams keliauti, jie neliko atsiskyrėliai. Sausumos ir vandens keliais susisiekdavo su kaimynais ir tolimesniais kraštais. Baltai turėjo tai, ko kartais trūko kitoms gentims. Ir vieni, ir kiti norėjo iškeisti savo gaminius į nematytus daiktus.
Mūsų krašto gyventojų mainai su šiauriniais ir pietiniais kaimynais užsimezgė dar iki indoeuropiečių atėjimo į Pabaltijį. Prekyba ypač išplito baltų laikais.
Ką baltai gabeno iš kitur? Iš šiaurinių kaimynų finougrų atsigabendavo įvairių spalvų skalūno kirvelių, ietigalių, papuošalų. Iš Vidurio Europos, kur kalnuose buvo kasamas varis, pirkliai pristatydavo bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų.
Ką baltai siūlydavo kitiems? Žinoma, tai, ką sumedžiodavo ar užaugindavo: kailius, odą, vilną, grūdus, taip pat vašką ir medų. Tačiau didžiausias baltų turtas buvo gintaras. Jis buvo vertinamas visoje Europoje ir naudojamas papuošalams. Buvo tikima ir ypatinga gintaro galia, nes juo buvo gydomos akių, gerklės ir skrandžio ligos. Gintaras tapo tokiu svarbiu mainų objektu, kad jam apdirbti buvo steigiamos specialios dirbtuvės.
Seniausias ir pats svarbiausias prekybos kelias jungė baltų žemes su Panonijos provincijos Karnunto miestu, buvusiu netoli nuo dabartinės Vienos. Karnuntas buvo svarbus Romos imperijos pasienio miestas - tvirtovė ir didelis prekybos centras. Nuo Karnunto ėjo kelias iki Vyslos, toliau upe reikėjo plaukti iki Baltijos jūros ir keliauti pajūriu iki mūsų krašto. Prekybą tarp Romos imperijos ir baltų organizavo Romos imperatoriai, pirkliai ir baltų genčių diduomenė. Kadangi dažniausiai buvo gabenamas gintaras, tas kelias buvo vadinamas Gintaro keliu. Į Romos imperiją gabenamas baltų “auksas” būdavo sandėliuojamas tarpiniuose punktuose. Trys tokie sandėliai aptikti Lenkijos teritorijoje, juose rasta net apie tris tonas gintaro.
Kitas prekybos kelias vedė į šiaurinę Juodosios jūros pakrantę. Juo vyko prekyba su graikų kolonijomis, o per jas - su rytine Romos imperijos dalimi. Mūsų protėviai su romėnais turbūt prekiavo ir jūrų keliu. Romėnų laivai, apiplaukę Jutlandijos pusiasalį, lengvai galėjo pasiekti rytinę Baltijos jūros pakrantę.
Romėnų istorikas Kornelijus Tacitas veikale “Germanija”, parašytame apie 98 m., teigė: “Dešiniajame Svebrų ( t.y. Baltijos ) jūros krante jūra plauna aisčių gentis. Jie garbina Dievų Motiną. Kaip savo tikėjimo ženklą nešioja šernų atvaizdus. Tai vartojama vietoje ginklų ir kitokios apsaugos. Tai deivės garbintoją daro saugų net priešų tarpe. Retai vartojama geležis, dažniausiai medžio lazdos. Javus ir kitokius vaisius augina ištvermingiau, negu tingūs germanai. Bet ieško naudos ir jūroje ir tik jie vieni iš visų kitų seklumose ir pačiame krante renka gintarą, kurį patys vadina “glesum”. Būdami barbarai, netyrė ir nežino, kokia gintaro prigimtis, kokia kilmė. Jie ilgai tarp kitų jūros išmetamų daiktų buvo nejudinamas, kol mūsų prabangumas ir jam vertę suteikė.
Maršrutas „Baltų kelias“
Gyvenimo Būdas ir Būstas
Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės nebesikilojo iš vienos vietos į kitą. Jie įsikūrė toje vietoje, kur žaliavo įdirbti žemės ploteliai, ganėsi gyvuliai. Tapę sėsliais statėsi būstus, kurių sienos dažniausiai būdavo medinės arba išpintos iš vytelių ir apkrėstos moliu. Būstai buvo didesni ir tvirtesni, labiau panašūs į namus nei į ankstesnes palapines. Taip kitados įkurtų stovyklų vietoje išaugo gyvenvietės. Pradėję verstis žemdirbyste ir gyvulių auginimu, žmonės apsirūpino maistu. Pagerėjus gyvenimui, sparčiai daugėjo gyventojų.
Išplitus žemdirbystei, gyvulininkystei ir prekybai, žmonės sukaupė daugiau turto. Jį reikėjo saugoti nuo kitų genčių antpuolių. Įtvirtintas gyvenvietes mūsų protėviai įsirengdavo kalvose, prie upelių, jų santakose, prie ežerų. Rengdavo jas ir ant lygumų kalvose. Kalvos šlaitus, kad būtų statūs, nukasdavo, o kalvos viršūnę apjuosdavo aptvarais. Aptvarus dažniausiai statydavo iš medinių stulpų, statmenai įkastų į žemę. Tarpus tarp stulpų užpildydavo supintos šakos. Kai kuriuose piliakalniuose žmonės gyveno nuolat. Pastatus dažniausiai statydavo nuošaliau, išorinės jų sienos tarnaudavo ir gynybai.
Kai gyventojų padaugėdavo ir visi nebetilpdavo piliakalnio aikštelėje, gyvenvietes imta statyti jo papėdėje. Tokie piliakalniai tapo slėptuvėmis: juose būdavo slepiamasi pavojaus metu.
Apranga ir Papuošalai
Apie žalvario amžiaus antrosios pusės apdarus nėra išlikę jokių žinių, nes gyvavo kūnų deginimo paprotys. Bet ankstyvajame geležies amžiuje pasitaiko radinių, kuriuose galima įžvelgti užuominų ir apie Lietuvos žmonių aprangą. Žinomas prūsų kailinis apsiaustėlis iš Driobnico (Dröbniz). Į jį 600 - 500 m. pr. Kr. buvo suvyniota 12 - 114 metų mergaitė ir paskandinta pelkėje.
Akmens, žalvario ir vėlesnių amžių žmonės, matyt, daug reikšmės teikė galvos apdangalams. Archeologas V. Žynio kaukolę vainikėliu juosė pragręžtų žvėrių dantų vėrinėlis. Tačiau tarp jo ir kaulo likęs žemių sluoksnelis rodė, kad po tais papuošalais dar turėjo būti kepurė. Ji galėjo būti ir kailinė. Moterys plaukus pynėsi į kasas.
Ankstyvajame geležies amžiuje mergaitės nešiojo apvalias kepuraites, dažnai puoštas žalvariniais kabučiais. Kadangi žalvariniai papuošalai buvo brangūs, žmonės darė panašius papuošalus iš kaulo. Ir tik tada, kai baltų žemėse paplito geležis, žalvariniai papuošalai tapo neatsiejama drabužių dalimi.
Senajame geležies amžiuje (I - IVa.) papuošalų labai padaugėjo, jie tapo itin įvairūs. Meniškai daryti netgi kasdien naudojami daiktai. Pavyzdžiui, diržai būdavo papuošiami įvairiomis plokštėmis, sagtys darytos ne tik iš žalvario, bet ir sidabro. Bene dažniausias I - IVa. papušalas - segė drabužiams susegti. Jos įvairių formų: pasaginės, lankinės, skydelinės, akinės, laiptelinės, apskritos. Daug ir įvairių formų segių būdavo atsivežama iš Romos imperijos.
Ne mažiau populiarus papuošalas buvo apyrankės. Jas gamindavo įvairių formų: pumpuriniais galais, apvalias ir kampuotas, juostines, su iškiliomis ataugomis, įvijines; įdomūs buvo ir jose iškalti ornamentai. Apyrankes dažnai nešiojo po kelias ant abiejų rankų. Šio laikotarpio karoliai daryti iš emalės, stiklo, žalvario ir gintaro. Kartais į vieną vėrinį būdavo suveriami įvairių rūšių karoliukai.
Senajame geležies amžiuje papuošalus nešiojo tiek moterys, tiek vyrai. Žinoma, vyriški buvo masyvesni. Turtingesnieji papuošalus gaminosi ne tik iš žalvario, bet ir iš sidabro.
Viduriniajame geležies amžiuje (V - Xa.) papuošalai pakito gana mažai. Tebesipuošia-ma antsmilkiniais, antkaklėmis. Atsirado naujų formų antkaklių - su dėželiniais, storėjančiais ir užsikeičiančiais, pergniaužtais, ruplėtais, balneliniais, kūginiais galais, taip pat su rakto formos skylute užsegti. Labai paplito įvairių formų lankinės segės su trikampės, žvaigždinės, kryžminės, vėduoklės formos kojelėmis, žieduotosios, aguoninės, pelėdinės, laiptelinės.
Kaimynai ir Konfliktai
Baltai nuo pat susiformavimo laikų gyveno gana izoliuotai. Jie buvo nutolę nuo pagrindinių civilizuotų Europos centrų, o jų žemės buvo pelkėtos, miškingos ir todėl sunkiai pasiekiamos kaimynų. Didžiojo tautų kraustymosi laikais jiems teko patirti karingų klajoklių grėsmę. Gotų ir hunų grėsmę patyrė ne tik romėnai, bet ir baltai. Dalis germanų genčių, vadinamų gotais, gyveno Pietų Skandinavijoje ir Gotlando saloje. Pirmaisiais amžiais po Kristaus šios gentys persikėlė į rytinį Baltijos jūros krantą ir palengva traukė į pietus. Gotai perėjo per vakarų baltų žemes.
Archeologai tvirtina, kad gotai lankėsi mūsų krašte. Vakarų Lietuvoje jie užtiko kelis gotų kapus. Kapuose rasti brangūs daiktai leidžia manyti, kad dalis gotų čia apsistojo grįžę iš karo žygių po Pietų ir Centrinę Europą.
Tačiau VIII - IX a. retkarčiais lietuvius puldavo iš Baltijos jūros germanų kilmės kariai, normanai, dabartinės Skandinavijos gyventojų protėviai. Tai buvo tolimiausias, bet pats neramiausias kaimynas, kuris vargino lietuvius. Normanų būriai, narsių vadų, vikingais vadinamų, vedami, atplaukdavo nedideliais lengvais laivais, įsiskverbdavo upėmis į krašto gilumą, plėšdavo žmonių turtą, kartu ir prekiaudavo. Kai kur jie mūsų žemėje net pilių pasistatydavo.
Senovės lietuvių kaimynai buvo: latviai, rytų slavai (gudai, rusai ir ukrainiečiai), vakarų slavai (lenkai, pamarėnai, kašubai ir kt.). Latviai gyveno į šiaurės rytus nuo lietuvių, už jų rusai - į rytus ir šiaurę, gudai - į rytus ir pietus, ukrainiečiai - į pietus ir lenkai - į pietus ir vakarus.
Didelė grėsmė baltų žemėms kilo iš stiprėjančių slavų. Šimtus metų stumdami baltus Baltijos jūros link, I tūkstantmečio pabaigoje slavai dar labiau suagresyvėjo. Ypač daug kovota su senąja Rusios valstybe, susikūrusia IX a. Rusų metraščiai mini ne vieną žygį į lietuvių ir baltų žemes X a. pab.-XII a. pr. Puolimai buvo gausūs ir gerai organizuoti, todėl kurį laiką rytinės baltų žemės buvo priverstos mokėti duokles.
Nuo X a. Lietuvos pašonėje atsirado dar viena slavų valstybė - Lenkija. Ji ėmė puldinėti prūsus ir jotvingius. Puolimai tapo dažnesni ir labiau organizuoti po Lenkijos apsikrikštijimo 996 metais. XIII a. Livonijos metraštininkas Henrikas Latvis ,, Livonijos kronikose kronikoje” aprašė Ordino istoriją, daug dėmesio skirdamas lietuviams.
Senasis Baltų Tikėjimas
Apie senąjį lietuvių tikėjimą geriausiai žinome mes patys - lietuviai, nes tai glūdi giliai mumyse. Tereikia tiktai parimti ir prisiminti. Kiekvienas turėtume ieškoti ir surasti savo Romuvą.
Mūsų protėviai jautė, kad jie yra žemės pagimdytos visatos dalelės. Jie buvo stipriai suaugę su visa gamta, kurioje nebuvo ribos tarp žmogaus, gyvūnijos, augmenijos ir judančių dangaus kūnų. Visa buvo Viena. Žmogus jautė paslaptingai alsuojančią Gyvybės Jėgą. Paslaptingoji Gyvybės Jėga žmogų supančiame pasaulyje glūdėjo ne visur vienodai sutelkta. Dėl to tam tikri daiktai (gyvūnai, augalai ir kt.) turėjo ypatingą galią.
Lietuvoje išlikę labai daug vietovardžių, turinčių pavadinime šaknį „alk“ (Alkakalnis, Alkalnis, Alkmiškis, Alkupis ir t.t.). Tai buvo šventos, neliečiamos vietos, kuriose gyveno „gerosios dvasios“. Lietuvių Dievų garbinimo vietos vadintos romovėmis, rambynais, alkomis, gojais ir kitais vardais.
tags: #didziausias #baltu #turtas