Žodis - svarbiausias reikšminis kalbos vienetas, bet kokios sąvokos išraiška. Iš tiesų, joks daiktas nėra mąstomas be žodžio: nepavadintas daiktas yra nepažintas daiktas, gi pažintas daiktas yra jau visados kalbiškai apspręstas.
Visas "kratylos" dialogas yra ne kas kita, kaip ilgos svarstybos, koks gi iš tikro yra santykis tarp žodžio ir daikto. Platonas tarėsi galįs daiktuose glūdintį logos suvokti daikto pavadinime. Upei prie Trojos dievų duotas vardas Ksanthos jam įrodė esąs tikresnis, nei žmogiškasis tos pačios upės pavadinimas Skaman-der; tikresnis todėl, kadangi "dievai vadina daiktus prigimtais jų vardais (Kratylos 391 C).
Ar iš tikro Ksantho reiškia upės esmę arba jos logos, o Skamander tik sutartinį anos upės ženklą? Mūsiškai kalbant, ar iš tikro vardas Nemunas taria mūsų upės prigimtį, gi vardas Memel yra tik vokiškoji tos upės etiketė? Tas pat yra ir su lietuviškąja Nerimi bei lenkiškąja Vilija.
Platonas
Dievo vaidmuo ir žmogaus indėlis
Būdinga - ir į tai reiktų kreipti daugiau dėmesio, - kad izraelitiškai krikščioniškojoje religijoje Dievas daiktų nepavadina; jis juos sukuria, tačiau pats jiems vardų neduoda, palikdamas šį reikalą žmogui. Tai šis duoda vardus "ir galvijams, ir dangaus paukščiams, ir laukiniams žvėrims" (Pr 2, 20). Izraelitiškai krikščioniškai religijai daikto pavadinimas yra antroploginio, ne teologinio pobūdžio.
Tai apsprendžia ir apreiškimo sąvokų sampratą bei jų aiškinimą: visos jos yra žmogaus tarti pavadinimai. Dieviškojo žodžio niekur nėra. Tuo krikščioniškasis Dievas skiriasi nuo graikiškųjų dievų, kurie duoda daiktams vardus ir tuo, Platono pažiūra, atskleidžia daikto esmę. Krikščioniškojoje religijoje atskleisti daikto esmę yra palikta pačiam žmogui.
Žodžio tikrumas: susitarimas ar prigimtis?
"Kratylos" dialoge Sokrato pokalbininkas Her-mogenas atstovauja dar ir šiandien analitinėje kalbotyroje tebesančiai pažiūrai, esą "pagrindas vardo tikrumui yra susitarimas ir pritarimas" (384 B). Atrodo, kad "kiekvienas vardas, duotas daiktui, yra tikras"; o "jeigu jį pakeistume kitu, senojo nebevartodami, tai šis vėlesnysis būtų nemažiau tikras, negu ankstesnysis. Nes daikto vardą apsprendžia ne prigimtis, o nuostatai ir įpročiai" (t. p.). Nuostabu, kad šią Hermogeno pažiūrą kartoja beveik pažodžiui St. Šalkauskis, sakydamas: "Žodžiai, kaipo bendra taisyklė, yra iš nuožiūros nustatyti arba sutartieji ženklai ir todėl yra įvairūs įvairioms kalboms vienai ir tai pačiai sąvokai reikšti" (Rinktiniai raštai, Roma 1986 m. p.
Priešingai Hermogenui Sokratas moko, kad daiktus "privalu taip vadinti, kaip to reikalauja jų prigimtis" (387 B). Daiktai juk turį "savą, visados tą pačią esmę: jie vadovaujasi ne mūsų norais ir nėra mūsų valdomi: daiktai yra savarankiški" (t. p.). Norėdami, sakysime, ką nors pjaustyti, privalome tai daryti pagal pjaustomojo sąrangą; pjaustydami šiai sąrangai priešpriešiais, nieko nepasiektume. Taip yra su visais veiksmais, liečiančiais daiktą; taip yra ir su pavadinimu, kuris "irgi yra veiksmas" (t. p.). O šio veiksmo įrankis - kaip grąžtas gręžti ar staklės austi - yra žodis: "Žodis yra pranešantis ir esmę sklaidantis įrankis" (388 D).
M. Hermogeno atsakymą Sokratui atspėti nesunku. Juk patys daiktai visur ir visados turi tą pačią esmę, gi jų pavadinimai yra įvairių įvairiausi. "Tie patys daiktai, sako Hermogenas, skirtingose tautose turi ir skirtingus vardus; skirtingus tiek tarp pačių graikų, tiek tarp graikų ir barbarų" (386 D). Kalbų įvairumas prieštarauja prigimtiniam bei esminiam žodžio santykiui su daiktu.
Sokratas mėgina atremti šį priekaištą nuoroda, esą žodis reiškiąs ne daikto pavidalą ar jo spalvą, ar jo garsą, bet jo įdėją (eidos); todėl nesvarbu, kaip žodis skambėtų ir iš kokių skiemenų ar raidžių jis susidėtų; svarbu tik, kad "jis sugebėtų apreikšti daikto idėją" (393 E). Karo vadas, sakysime, gali būti vadinamas įvairiai: agis, polemar-chos, euopoemos; tačiau visuose šiuose varduose glūdinti ta pati žmogaus - vadovo idėja; visi jie turi tą pačią prasmę (plg.
Kas tada yra žodis daikto atžvilgiu: sutartinis ženklas galimas keisti kitu ženklu, ar paties daikto idėjos ištara - net jei ji ir būtų įvairi savais garsais? Tai pagrindinė kalbos filosofijos problema.
Technikos ir meno santykis M. Heideggerio ir daoizmo filosofijoje
Bet ir vėl: ką gi mes iš tikro tariame, tardami daiktą? Tikriausiai ne daiktą kaip tokį, vadinasi, ne daiktą savyje, nes tokiu atveju visų daiktų vardai būtų visur ir visados tie patys, kaip ir daiktai savyje visur ir visados yra tie patys. Hermogeno nuoroda į vardų skirtingumą kaip priekaištas Sokrato teorijai, nėra taip lengvai pašalinama. Tačiau jei žodis taria ne daiktą savyje, tai ką jis taria ryšium su daiktu, jei nepriimsime nė Hermogeno teorijos, esą žodis yra tik atsitiktinė daikto etiketė, kilusi iš susitarimo bei pritarimo?
Požiūrio svarba daikto pavadinimui
Vienoje "Kratylos" vietoje jis klausia Hermoge-ną: "Ar galėtum man pasakyti, pagal kokį požiūrį yra pavadinta pyr (ugnis)?" (409 C). Hermogenas atsako negalįs. To negali nė Sokratas, todėl spėja, kad gal žodis pyr būsiąs graikų kalboje svetimybė, būtent, skolinys iš frygų kalbos, kurioje ugnis irgi panašiai vadinama. Tas pat galį būti ir su tokiais žodžiais, kaip hidor (vanduo) ar kynes (šunes), nes "graikai, kurie gyvena barbarų valdžioje, daugelį vardų yra iš jų prisiėmę" (409 B - 410 A).
Mums čia nesvarbu, ar kalbotyra šį Sokrato spėjimą patvirtintų. Mums tik rūpi pabrėžti, kad daikto pavadinimui apspręsti čia yra įvedamas naujas mastas, būtent, požiūris. Tai reiškia: daiktą galima pavadinti ir pagal tam tikrą požiūrį, kuris nėra nei sutartinis garsų ženklas, kaip nori Hermogenas, nei daikto esmės arba idėjos ištara, kaip nori Platonas, kalbėdamas Sokrato lūpomis. Požiūris yra tam tikras 'kampas', kuriuo žvelgiame į daiktą ir šį savo žvilgį ištariame žodžiu kaip daikto vardą.
Spalvų suvokimo ypatumai
Savo knygoje "Stiliaus menas" Ludwig Reiner-sas klausia: "Ar graikai buvo akli spalvoms?", pateikdamas nemaža pavyzdžių, kurie, mūsų akimis žiūrint, iš tikro atrodo kaip spalvų maišatis. Euripidas "Ifigenijoj" kalba apie aukurą, aptaškytą krauju, ir vartoja būdvardį ksanthon: taigi raudonas. Tačiau Aischylas "Persuose" kalba apie alyvmedžio lapus irgi kaip ksanthon: taigi žalias. Graikų medicininė literatūra nurodo, kad karščio turintį ligonį galima pažinti iš to, jog jis yra ochron: taigi raudonas. Hip-pokratas net pabrėžia, esą ochron yra ugninės spalvos. Tačiau dailiosios literatūros veikaluose ir varlė yra vadinama ochron: taigi žalsvoka ar gelsvoka.
Mėnulio spalvą graikai vadina glaukon: taigi balsvai šviesi arba aiški ("aiškiai švietė mėnesėlis"), ir Homeras kalba apie "glaukopis Athene - šviesiaakė Atėnė". Bet Euripidas lapų vainikais papuoštą prieangį taip pat vadina glaukon; taigi turėtų būti žalias ar bent žalsvas. Akies katarakto liga graikiškai vadinasi glaukorea, vadinasi, apniukusios, rūškanos akys, visiškai nepanašios į giedrą mėnulį.
Spalvų paletė
Šitokia spalvų maišatis ir yra pažadinusi teoriją, esą graikai buvę spalvoms fiziologiškai nejautrūs: jų akies tinklainė (retina) buvusi iš prigimties ydinga, todėl spalvas maišiusi, teikdama daiktams dažnai netikrą vardą (plg. Ludtvig Reiners, Stillkunst, Mūnchen 1943, p. Tai autoriui paaiškėjo, stebint televizijoje filmą, vaizduojantį Capri salos gamtovaizdį, gyventojus, senovinius griuvėsius ir pasakojantį jos istoriją.
Filmo korespondentas kalbėjosi tarp kitko ir su viena amerikiete dailininke (deja, jos vardas išdilo man iš atminties), kuri dažnai atvykstanti į Capri piešti paveikslų. Tačiau nuostabu, kad pačioje saloje ji juos tik apmetanti, tik pieštuku apibrėžianti jų bruožus, o spalvas teptuku ji dažanti jau Amerikoje. "Kodėl?" - klausė ją korespondentas. - "Todėl, kad čia per daug šviesos. Stipri šviesa blankina spalvas, jas maišo, keičia; jos blizga ir nesileidžia tinkamai sugaunamos".
Tai ir yra atsakymas į aną graikiškąjį spalvų maišatį, kuris leidžia tos pačios spalvos žodį taikyti net labai skirtingiems objektams: ksanthon kraujui ir alyvmedžio lapams, glaukon mėnuliui ir vijokliais papuoštam prieangiui, ochron karščiuo-jan čiam ligoniui ir varlei. Žėrėjimas tad arba blizgėjimas yra kampas, kuriuo graikas sugauna spalvą ir ją ištaria, Šviesa čia yra tarsi fluidas, kuris perskverbia būtybes, siedamas jas į vienetą, taip kad jos darosi panašios viena į kitą, būdamos apsuptos bei persunktos visur esančio blizgesio.
Ernst Benzas, protestantų teologas ir rytų Bažnyčios žinovas, apsilankęs Athos kalne (1963 m.), šitaip aprašo šviesos įtaką graikiškajai aplinkai: "Ir jūra blizga šviesoje, ir dangus blizga šviesoje, ir šviesa persunkia tamsiai žalius fygų medžio bei šviesiai žalius vynuogienojų lapus... Žėrinti jūros šviesa susilieja be skirtumo su dangaus šviesa ir darosi viskas viena šviesa, viena tuštuma, viena pilnatvė... Atrodo, kad jei šviesa dar kiek sustiprėtų, tai viskas, tiesiog fizine prasme ištirptų šviesoje ir taptų pačia šviesa - ir prieš mane stovintis vienuolis, ir jūra, ir dangus, ir laukai, ir rąstai, galop ir aš pats" (Ernst Benz, Patriarchen und Ein-siedler, Dusseldorf - Koln 1964, p. 205-206).
Lietuvių kalbos ypatumai
Jei nūn žvilgterėsime į lietuvių kalbą ir mūsiškius spalvų vardus palyginsime su graikų vardais, rasime nuostabią priešingybę. Graikai tos pačios spalvos vardą taiko įvairiems objektams, lietuviai tą pačią spalvą vadina įvairiais vardais pagal objektą. Graikui, kintant objektui, spalvos vardas nekinta; lietuviui, kintant objektui, kinta ir spalvos vardas, nors spalva lieka ta pati. Graikui stipri bei gausi šviesa vienodina spalvas. Lietuviui ta pati spalva kalbiškai įvairėja, kai įvairėja jo objektas.
Gausios bei stiprios šviesos Lietuvoje neturime, kad ji ir nėra kampas, kuriuo lietuvis žvelgtų į spalvas. Užtat lietuvis žvelgia į spalvą objekto požiūriu ir vadina ją kitaip, kai jos nešėjas yra kitoks. Ruda spalva, atsajai imama, yra visur ruda; tamsiau ar šviesiau ruda, bet visada ruda. Tačiau, siejama su tam tikrais objektais, ji gauna vis kitokį vardą.
Iš naminių gyvulių lietuviui šuo yra rudas. Gi tos pačios spalvos karvė yra žala, o tos pačios spalvos arklys yra sartas. Niekas Lietuvoje nėra matęs rudo arklio; niekas neavi žalais batais ir nenešioja sartos skrybėlės. - Tas pat yra ir su pilka spalva. Ji taip pat siejasi su tam tikrais objektais, keisdama savo vardą. Pilkų plaukų žmogus yra žilas, pilkos spalvos karvė yra palša arba šėma, o tos pačios spalvos arklys yra šyvas.
| Spalva | Šuo | Karvė | Arklys |
|---|---|---|---|
| Ruda | Rudas | Žala | Sartas |
| Pilka | - | Palša/Šėma | Šyvas |
Tačiau Lietuvoje nėra nei šyvos katės, nei šyvos kiaulės; seniau dėvėta milinė irgi buvo ne žila ir ne šyva, o paprasčiausiai pilka. Tik tautosakoje randame šyvą kepurėlę. Baltai spalvai maišantis su juoda gauname margą. Bet lietuviui arklys niekad nėra margas, o širmas. Kiaulė taip pat yra ne marga degla. Genys gi margas. Ruožuotai marga katė yra raina, o tokių pat ruožų skarelė yra dryža. Išeiginės kelnės irgi yra dryžos, ne margos. -Tai rašomosios mūsų kalbos pavyzdžiai.
Galimas daiktas, kad tarmėse spalvų pavaidinimai turi ir kiek kitokios prasmės; kad jų esama žymiai daugiau ir kad jų taikymas įvairiems objektams yra dar labiau specifikuojamas, pav. Taigi lietuvio kampas, kuriuo jis regi ir pavadina spalvas, yra susijęs su jų objektu; tai šis apsprendžia spalvos vardą, anaiptol nekeisdamas jos esmės.
Fiziologiškai lietuvis labai gerai regi, kad ir šuo, ir karvė, ir arklys, ir kelnės, ir batai yra tos pačios - sakykime: rudos - spalvos. Tuo galima išaiškinti, kodėl eskimai, kaip skaitome kalbotyrinėje literatūroje (plg. Hermanu Am-mann, Die menschliche Rede, Darmstadt 1974, p. 100), skirtingoms sniego padėtims (pav. vėpūtinis, šlapdriba, suledėjęs sniegas...) turi skirtinų žodžių, bet neturi bendrinio žodžio sniego sąvokai.
Tai nė kiek nenuostabu, nes ir mes, lietuviai, turime aibę žodžių pavadinti oro šėlsmo skirtingoms apraiškoms: audra, vėjas, viesulas, švidras (smarkus vėjas), bet neturime žodžio, kuris apimtų visą atmosferinį dūką, sakysime, lotyniškojo tempestas prasme, kurio semantika siekia nuo paprastos darganos ligi žaibų ir perkūnijos.
Visi šie žodžiai yra kilę iš tam tikro regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę. Net ir onomatopėjiniai žodžiai gali turėti kitokį savo kilmės kampą, nors gamtinis garsas kaip jų pagrindas visur yra toks pat.
Sakysime: žodis švilpti slepia savyje tam tikrą skardų lūpomis kildinamą garsą, visiems žmonėms maždaug vienodą. Todėl europinėse kalbose šis žodis ir yra panašus į lietuviškąjį švilpti: pranc. sifler, isp. silbar, rus. svistatj: visur čia tarsi girdėti švilpesys. Švilpti yra pfeifen, o švilpė - pfiff- Čia jau girdėti duslūs priebalsiai P ir f ar jų junginiai pfiff gepflffen. Neįmanoma tad, kad šitokio duslaus žodžio pergyvenimo kampas būtų skardus švilpesio garsas.
Tačiau dirstelėkime į veidrodį ir stebėkime, kaip susidėsto lūpos Švilpiant: lygiai taip, kaip tariame vokiškuosius žodžius pfeifen, pfiff, geopfiffen. Požiūris į daiktą arba jo regėjimo kampas gali būti įvairiose kalbose toks įvairus, jog net nuostabu, kaip jo ištara vis dėlto nusako tą patį dalyką.
Medžioklės pavadinimo skirtingumai
Imkime, pavyzdžiui, žodį medžioklė arba - dar tiksliau - medžionė (plg, kelionė; Gr I, 296-297). Tai veiksmas ar užsiėmimas, lietuvio vykdomas tarp medžių būti medžionėje reiškia būti tarp medžių, kaip būti kelionėje reiškia būti pakeliui arba kelyje. Lietuviškasis pergyvenimo kampas žodžiams medžioklė, medžionė, medžioklis, medžiotojas yra medžių gausa: čia žvėrys slepiasi, čia reikia jų ieškoti, juos gaudyti ar šaudyti. Vokiškasis gi medžioklės pavadinimas yra J ag d.
Tai vedinys veiksmažodžio jagen - vytis, vejoti, gainioti, persekioti. Tai reiškia: vokiškasis medžioklės pergyvenimo kampas yra ne aplinka, kurioje žvėris slapstosi, o jo vijimasis. Lietuvis medžiodamas žvėrį irgi vejasi, tačiau jis vejasi jį 'tarp medžių' (kur), todėl šį vijimąsi vadina medžione, o ne vejone (plg. lapė kiškį vejoja). - Dar būdingesnis yra ispaniškasis medžioklės pavadinimas monteria, kilęs iš veiksmažodžio montar (pranc. monter) - kopti, lipti, sėsti ant arklio.
Savo pagrindu jis turi lotyniškąjį žodį mons - kalnas arba montana (pl. tantum) - kalnuotos vietos. Tad medžioklė ispanui yra susieta su lipimu bei kopimu - vis tiek ar tai būtų pavienė medžioklė, laipiojant po kalnelius, ar didikų medžioklė su varovais, užsėdus ant arklių. Šie trys požiūriai, glūdį medžioklės pavadinime, yra didžiai skirtingi.
Medžioklė
Visi jie yra daliniai. Tačiau visi jie nusako to paties dalyko visumą. Žodis ir yra tuo nuostabus, kad jis pro savo skirtingą kampą regi pilnybę to, ką jis taria. Ispanų filosofas Jose Ortega y Gasset yra gražiai pastebėjęs, kad "kiekviena tauta kai kuriuos dalykus nutyli, kad galėtų kitus pasakyti, nes pasakyti visko nėra galima" (Der Mensch... p. Tokio nutylėjimo pavyzdys gali būti, sakysime, lietuviškasis račius: tai amatininkas, kuris dirba vežimus su visomis medinėmis dalimis. Tačiau jo vardo kampas yra ne vežimas, kaip vokiškojo Wag-ner (Wagen - vežimas), bet ratas. Račius dirba ne tik ratus; jis gamina visą vežimą, tačiau jo v...
tags: #istartas #zodis #turi #buti #brangesnis