Neretai po skyrybų kyla problemos, keliančios nesantaiką tarp buvusių sutuoktinių, susijusios su nuolatinės vaiko gyvenamosios vietos pasikeitimu ir bendravimo su vaiku tvarka. Atrodytų, kad teismui išsprendus vaiko išlaikymo, jo gyvenamosios vietos bei bendravimo tvarkos nustatymo klausimus, bet kokie ginčai turėtų būti eliminuoti, tik ar iš tiesų yra taip?
Kyla klausimai: ar reikalingas vaiko tėvo (motinos) sutikimas, kuomet vaiko tėvas (motina) (su kuriuo(ia) nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) pageidauja išvykti į užsienį su vaiku nuolatiniam gyvenimui? Ar reikalingas sutikimas iš vaiko tėvo/motinos (su kuriuo(ia) nustatyta vaiko gyvenamoji vieta) pusės, kai vaiko tėvas/motina pageidauja su vaiku vykti atostogų į užsienį?
Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia būtina plačiau apžvelgti pagrindinius teisės aktus, reglamentuojančius tėvų ir vaikų santykius po skyrybų, nustačius vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Šiomis aplinkybėmis itin svarbu nustatyti tėvo (motinos) tėvų valdžios (globos teisių) apimtį.
Civilinio kodekso (CK) 3.156 ir 3.159 straipsniuose įtvirtinta principinė nuostata, numatanti, kad tėvų teisės ir pareigos vaikų atžvilgiu yra lygios. Už vaikų auklėjimą ir priežiūrą tėvai atsako bendrai ir vienodai, nepriklausomai nuo to, ar vaikas gimė susituokusiems, ar nesusituokusiems tėvams, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium.
Tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, uzufrukto teise tvarko vaiko turtą (CK 3.190 straipsnis), paprastai sprendžia dėl kasdienių su vaiko priežiūra susijusių klausimų, tačiau jam jokiu būdu nėra priskiriama vienasmenė tėvų valdžia. Tėvas ar motina, negyvenantys kartu, turi tokias pačias teises ir pareigas vaiko atžvilgiu, įskaitant ir bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant, jeigu teismo nenustatyta kitaip.
Vienas esminių tėvų valdžios (globos teisių) elementų - teisė nustatyti vaiko gyvenamąją vietą. Šios teisės įgyvendinimas glaudžiai susijęs su geriausių vaiko interesų užtikrinimu, tinkamos jo vystymuisi materialinės, socialinės, psichologinės aplinkos nustatymu. Nepaisant to, kad vaiko gyvenamoji vieta nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo (pvz., išvykimo nuolat gyventi į užsienį) ir turėtų būti laikoma, kad šiuo klausimu tėvų valdžia (globa) įgyvendinama kartu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėjo prie pakankamai aiškių ir nedviprasmiškų išvadų, palengvinsiančių ginčų dėl vaikų sprendimą keičiantis vaiko nuolatinei gyvenamajai vietai ar vaikui su vienu iš tėvų vykstant atostogų į užsienį. Teismas mano, kad geriausių vaiko interesų paisymas ir pagarba tėvų valdžios lygybės principui, sprendžiant svarbiausius vaiko gyvenimo klausimus, suponuoja poreikį gauti skyrium gyvenančio tėvo sutikimą kitam iš tėvų, su kuriuo nustatyta nuolatinė vaiko gyvenamoji vieta, siekiančiam su vaiku išvykti gyventi nuolat į užsienį. Kadangi nurodyto sutikimo davimas išplaukia iš CK įtvirtinto tėvų valdžios lygybės principo, tai jo privalomumo įrašymas į teismo sprendimą būtų perteklinis.
Skyrium gyvenančio tėvo nesutikimas daro negalimą vaiko išvežimą į užsienį nuolatiniam gyvenimui, nebent teismas pripažintų tokį nesutikimą teisiškai nepagrįstu (neatitinkančiu vaiko interesų). Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus, ir kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių, tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.
Vaikas nuolat gyventi į užsienį gali išvykti tik su tuo tėvu, su kuriuo nustatyta jo gyvenamoji vieta. Jei šia teise nori pasinaudoti skyrium gyvenantis tėvas, turi būti atitinkamai pakeistas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo.
Kitokie reikalavimai taikytini dėl tėvų laikino išvykimo su vaikais į užsienį. Paprastai abu tėvai teise laisvai vykti į užsienį su vaikais turėtų naudotis netrukdomai (be sutikimo davimo), jei tai patenka į nustatytos teismo bendravimo tvarkos ribas (pvz., jei nustatyta, kad tėvas (motina) turi teisę į 14 dienų atostogų su vaikais trukmę, ši teisė neturėtų būti ribojama teritorijos aspektu, išskyrus atvejus, kai teismas nustato išimtines aplinkybes, kurios pateisintų šios teisės ribojimus). Kitais atvejais tėvas (motina), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, turi teisę spręsti dėl vaiko laikino išvykimo, iš esmės nepažeidžiant kito tėvo (motinos) bendravimo tvarkos, t. y. jam nereikalingas skyrium gyvenančio tėvo sutikimas.
Tėvų valdžios turėtojas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, patiria akivaizdžiai didesnę kasdienės vaiko priežiūros naštą, kurios nereikėtų pasunkinti papildomais suvaržymais. Skyrium gyvenantis tėvas (motina), siekiantis su vaiku laikinai išvykti į užsienį kita negu nustatyta bendravimo tvarka, turėtų gauti tėvo (motinos), su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, sutikimą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad tai yra pateisinamas nukrypimas nuo tėvų valdžios lygybės principo ir pagrįstas bendravimo teisių suvaržymas, susijęs su asmens judėjimo laisvės ribojimais.
Iš viso to, kas pasakyta, darytina išvada, kad siekiant sumažinti konfliktų kilimo grėsmę tarp sutuoktinių po jų santuokos nutraukimo, tiek šalių atstovai, tiek teismai (būdami aktyvūs šeimos bylose) turėtų veikti už tėvų bendravimo su vaikais tvarkos detalizavimą numatant atitinkamas teises išvykti su vaiku atostogų į užsienį.
Laida S apie jaunimą. Vaiko apsauga (žmogaus teisės į privatų gyvenimą užtikrinimas)
Galiausiai žinotina, kad po santuokos nutraukimo teismo sprendimas dėl bendravimo su vaikais tvarkos nustatymo ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata galios ir dėl jo pakeitimo, pasikeitus atitinkamoms aplinkybėms, tėvas (motina) gali pakartotinai kreiptis į teismą ateityje.
Santuokos nutraukimo ar jos pripažinimo negaliojančia, taip pat sprendžiant klausimą dėl gyvenimo skyriumi (separacija) atveju, šeimoje esant nepilnamečių vaikų, teismas visada turi išspręsti ir nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą. Dažnu atveju nepilnamečio gyvenamoji vieta nustatoma bendru tėvų sutarimu.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos nustato, kad teisę nepilnametį vaiką, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, išvežti į užsienio valstybę nuolat gyventi turi tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tik gavęs rašytinį antrojo iš tėvų sutikimą. Ši nuostata reiškia, kad nepaisant to, jog vaiko gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatoma su vienu iš tėvų, tėvai turėtų kartu spręsti dėl esminio vaiko nuolatinės gyvenamosios aplinkos pakeitimo klausimo.
Bendrąja prasme - vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas spręstinas, jei pasikeičia esminės aplinkybės dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Teismų praktikoje nėra konkrečiai apibrėžiama, koks tas aplinkybių pasikeitimas yra esminis.
Šis principas taikytinas ir leidimui nepilnametį vaiką išsivežti gyventi į užsienio valstybę. Pareiga įrodyti, kad vaiko išvežimas nuolatiniam gyvenimui į užsienį geriausiai atitinka vaiko interesus ir, kad tai iš esmės nepažeidžia skyrium gyvenančio tėvo (motinos) teisių tokiu atveju tenka tėvui ar motinai, siekiančiam pakeisti nuolatinę vaiko gyvenamąją vietą.
Jei šia teise nori pasinaudoti skyrium gyvenantis tėvas - turi būti atitinkamai pakeistas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra akcentuojama vaiko nuomonės svarba - kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnė reikšmė priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų teikiama jo pareikštam norui. Taip pat svarbu paminėti, kad visų trijų vaikų rišliai ir motyvuotai suformuota pozicija buvo įvertinta ir taip pat didele dalimi lėmė būtent tokio sprendimo priėmimą.
Pažymėtina, kad tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki reikalavimo pareiškimo kartu negyveno, keičiant vaiko šeimos aplinką būtina nustatyti, jog esanti aplinka jam tapo nesaugi, nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi, o tokia aplinka jam būtų sukurta pakeitus vaiko gyvenamąją vietą nustatant ją su kitu iš jo tėvų.
Taip pat žinotina, kad vaiko gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų nereiškia, kad vaiko gyvenamosios vietos valstybė yra neapibrėžta ir priklauso tik nuo tėvo (motinos) judėjimo, todėl, tėvams nesusitariant dėl vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės pakeitimo, ginčą sprendžia teismas.
Vaiko aplinka yra visų pirma jį supantys žmonės. Todėl turi būti įvertinta, ar vaiko perkėlimas yra būtinas, ar pastovaus ryšio su persikeliančiu suaugusiuoju užtikrinimas yra svarbesnis nei vaiko aplinkos išsaugojimas.
Tėvams priėmus sprendimą gyventi skyriumi privaloma nuspręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų. Sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos su skyriumi gyvenančiu vienu iš tėvų šalys gali priimti bendru sutarimu. Tėvams nepavykus susitarti šis klausimas turi būti perduodamas spręsti mediacijos būdu.
Vienas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, negali trukdyti skyriumi gyvenančiam tėvui (motinai) bendrauti su vaiku pagal nustatytą bendravimo tvarką.
Yra draudžiama vaiką išvežti nuolat gyventi į užsienį be skyriumi gyvenančio tėvo (motinos) leidimo.
Teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo neįgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galios - pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus vaiką auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis, antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (LR civilinio kodekso 3.174 straipsnio 4 dalis).
Bendrąja prasme - vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo klausimas spręstinas, jei pasikeičia esminės aplinkybės dėl kurių buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Teismų praktikoje nėra konkrečiai apibrėžiama, koks tas aplinkybių pasikeitimas yra esminis, t. y. kiekvieno iš tėvų šeimos aplinkos sąlygas, t. y. vaiko norus ir pažiūras. Šis principas taikytinas ir leidimui nepilnametį vaiką išsivežti gyventi į užsienio valstybę.