Šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Kartu gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. Todėl praktikoje dažnai iškyla klausimai - ar nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų įgytas turtas turi specialų teisinį rėžimą? Ar nesusituokusių asmenų turtas gali būti pripažįstamas bendraja daline nuosavybe? Atsakymus dėl nesusituokusių bendrai gyvenančių asmenų tarpusavio turtinių santykių niuansų galima rasti naujausioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. birželio 9 d. priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022. Nutartyje yra pateikiami svarbūs išaiškinimai dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nesusituokusių asmenų turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo, kad su atsakove buvo pora nuo 2009 m., nuo 2013 m. pradėjo gyventi kartu nuomojamame bute, vėliau pas ieškovo tėvus, 2016 m. pavasarį atsakovė pasiėmė paskolą butui įsigyti, buvo pasirašyta ginčo buto pirkimo-pardavimo sutartis. Įsigytas butas buvo apleistas, ieškovo tėvas, brolis, draugai ir kolegos padėjo atlikti kapitalinio remonto darbus, ieškovo motina ir močiutė butui įsigyti padovanojo 9000 EUR. Buto remontas truko iki 2018 m. pabaigos. Šalys gyveno kaip šeima, tačiau 2019 m. viduryje atsakovė nusprendė, kad nori skirtis. Atsižvelgiant į tai, kad su atsakove gyveno kartu, kūrė bendrą ūkį, planavo šeimos pagausėjimą ir ateitį kartu, įsirengė butą bendromis lėšomis ir darbu, todėl ieškovo manymu egzistuoja pakankamas pagrindas pripažinti butą bendrąja daline nuosavybe.
Atsakovė byloje laikėsi pozicijos, jog vien tas faktas, jog šalys kurį laiką gyveno kartu ir atliko buto remontą, savaime nereiškia, jog šalys išreiškė valią ginčo turtą įgyti bendrosios nuosavybės teise. Atsakovė viena su banku sudarė būsto kredito sutartį ir gavo kreditą (prievolė mokėti kredito įmokas 25 metus teko jai vienai, ji pati viena šias įmokas moka nuo 2016 m. iki šiol), tik savo vardu registravo ginčo butą, savo lėšomis sumokėjo visą ginčo buto įsigijimo pradinį įnašą, viena nuo 2016 m. iki šiol moka visus ginčo buto komunalinius mokesčius, kasmet viena apmoka banko reikalaujamą būsto draudimą, tik savo vienos gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute, o ieškovas tik atliko kai kuriuos ginčo buto remonto darbus, ir netgi ne vienas, o kartu su pačia atsakove, kuri taip pat prisidėjo prie buto remonto.
Pirmos instancijos teismas ieškinį tenkino: pripažino, kad butas yra bendroji dalinė šalių nuosavybė; nustatė, kad ieškovui priklauso 1/2 buto dalis; pripažino turtinę prievolę pagal kredito sutartį solidariąja. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo bute buvo lygintos sienos, sujungta vonia su tualetu, pakeista elektros instaliacija, didžiąją dalį remonto darbų atliko ieškovo tėvas, taip pat pačios šalys, prisidėjo ieškovo giminaičiai ir draugai, abi šalys pirko reikalingas statybines medžiagas, įrangą. Remdamiesi šiomis nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, teismai padarė išvadą, kad egzistavo šalių susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę buvimo, taip pat preziumavo, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą buvo lygūs.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Išaiškinimai
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas atsakovės kasacinį skundą, atliko išsamią teisės normų, reglamentuojančių bendro gyvenimo nesusituokus metu įgyto turto pripažinimą bendrąja daline nuosavybe, analizę.
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Bendrosios jungtinės veiklos pradžia siejama su tuo laiku, kai šalys pradėjo kartu gyventi ir vesti bendrą ūkį. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tiek pagal teisinį reguliavimą, tiek ir pagal kasacinio teismo praktiką santuokos nesudariusių asmenų tarpusavio turtiniai santykiai nelaikomi lygiaverčiais santuoką sudariusių asmenų turtiniams santykiams.
Kasacinio teismo taip pat pažymėta, kad reikalavimas, jog kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (LR CK 1.5 str.). Taigi, nepaisant LR CK 6.969 str. 4 d., nustatančios privalomą rašytinę jungtinės veiklos sutarties formą, imperatyvumo, teismų praktikoje nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, nepaisant to, ar santuokos nesudarę asmenys buvo sudarę tokią rašytinę sutartį. Nerašytinis susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinių teisinių santykių, kuriais siekiama sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, įrodinėjamas tokiomis aplinkybėmis kaip šalių bendras gyvenimas (ypač jei jis ne epizodinis, bet trunka ilgą laiką, yra nuolatinis ir pastovus), ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir (ar) savo darbu ir kt.
Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog šalis sieja jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, nereiškia, kad visas šios sutarties galiojimo metu bet kurio iš jos dalyvių įgytas turtas savaime bus laikomas jų bendrąja daline nuosavybe ir kad šalys negali įgyti tam tikro turto asmeninės nuosavybės teise. Sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės - asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Taigi vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise.
Tik nustačius buvus sugyventinių susitarimą įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies. Pripažinus, kad kartu gyvenusios ir tvarkiusios bendrą ūkį šalys bendrai veikė siekdamos vienodo tikslo, turėtų būti vertinamos bendros sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygos, įtvirtintos LR CK 6.970 str. 1 d., - įnašai pinigais, kitu turtu, profesinės ir kitos žinios, įgūdžiai, dalykinė reputacija ir dalykiniai ryšiai. Sprendžiant dėl šalims priklausančio turto dalių, joms gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.
Pagal LR CK 6.970 str. bendroji nuosavybė kuriama ne tik dalyvių piniginiais įnašais, t. y. asmeninėmis santaupomis ar kitomis pajamomis, pvz., paskolomis, dovanotomis lėšomis ir pan., bet ir dalyvaujant savo darbu. Dalyvavimas savo darbu jungtinės veiklos sutartimi sulygtam tikslui pasiekti suprantamas ne tik kaip tiesioginis dalyvavimas kuriant (rekonstruojant) daiktą kaip nuosavybės objektą. Kai jungtinę veiklą plėtojantys asmenys tvarko bendrą ūkį, dalyvavimas siekiant bendro ūkinio tikslo yra ir darbas bendrame ūkyje. Priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis.
Butas gali būti pripažįstamas bendru sutarties dalyvių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas kelių asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas. Nedidelės dalies statybos ar remonto medžiagų įsigijimą pagrindžiantys įrodymai nėra pakankami buto bendrosios dalinės nuosavybės faktui nustatyti. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tam tikrų buičiai skirtų daiktų, įrankių, laisvai pastatomų baldų (pvz., lovos, kėdžių) įgijimas nevertintinas kaip nekilnojamojo daikto pagerinimas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas įrodinėjo, kad ginčo butas buvo įrengtas (iš esmės pagerintas) ne tik atsakovės, bet ir jo asmeninėmis lėšomis, jo ir jo giminaičių, draugų darbu. Atsakovė neneigė, jog ieškovas savo lėšomis ir darbu prisidėjo prie ginčo buto įrengimo, tačiau nesutiko su bylą nagrinėjusių teismų išvada, jog šis ieškovo indėlis yra pakankamas, kad būtų konstatuotas šalių siekis įgyti ginčo butą bendrosios dalinės nuosavybės teise, be to, lygiomis dalimis.
Teisėjų kolegija pateikė išaiškinimus, jog tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją taikytina panašius teisinius santykius - turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe - reglamentuojanti LR CK 3.90 str. 1 d. norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis LR CK 3.90 str. 1 d., kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe. Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, jog bylą nagrinėję teismai privalėjo analizuoti ir vertinti kiekvienos iš ginčo šalių individualų indėlį kuriant (gerinant) ginčo butą ir atitinkamai nustatyti konkrečias šalims priklausančias buto dalis (pvz. 1/3, 1/4 ar kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis buvo panaikinta ir byla grąžinta apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Įvertinus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022 galima daryti svarbias išvadas dėl nesusituokusių asmenų užgyvento bendro turto teisinio rėžimo:
- bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų turto teisinis rėžimas nėra identiškas susituokusių asmenų turto teisiniam rėžimui - bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų įgytam turtui nėra taikoma bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija;
- bendrai gyvenančių nesusituokusių asmenų tarpusavio santykiai yra vertinami kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartiniai santykiai, kurių eigoje gali būti sukuriama bendra dalinė nuosavybė;
- nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę;
- rašytinio susitarimo dėl bendro ūkio vedimo (jungtinės veiklos) sudarymas nėra būtinas;
- ginčo atveju siekiant pripažinti turtą bendra daline nesusituokusių asmenų nuosavybe, būtina pateikti įrodymus, pagrindžiančius piniginį ar kitokį indėlį į bendro turto sukūrimą;
- bendras indėlis gali būti ne tik piniginis - tai gali būti ir atitinkami veiksmai/darbas, kuriais turtas buvo iš esmės pagerintas (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita);
- spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį;
- kilus ginčui dėl nesusituokusių asmenų užgyvento turto teismai privalo nustatyti konkrečius asmenų indėlius į bendrą turtą ir atitinkamai padalinti turtą tarp jį bendrai įgijusių asmenų - prezumpcija, kad šalių įnašai į bendrąją jungtinę veiklą yra lygūs, negali būti taikoma.
Teisės aktai nereglamentuoja
Tuo tarpu kartu gyvenančių, tačiau nesusituokusių, asmenų santykių teisinis reglamentavimas Lietuvoje praktiškai neegzistuoja, rašoma pranešime žiniasklaidai. Bendrai gyvenantys nesusituokę asmenys gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau nebūtinai lygiomis dalimis.
Bendrai gyvenant įgyto turto
Dažnai teismai, spręsdami ginčus dėl bendrai gyvenant įgyto turto nuosavybės formos (bendroji dalinė ar asmeninė), nesusituokusius kartu gyvenančius asmenis iš dalies prilygindavo sutuoktiniams. Teismai pripažindavo, kad jei asmenys kartu gyveno, vedė bendrą ūkį, tai ir ginčo turtą (dažniausiai - gyvenamąjį būstą) įgijo bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis. Tokią išvadą teismai pagrįsdavo įstatymo nuostata, teigiančia, kad jungtinės veiklos sutarties šalių įnašai į bendro turto įsigijimą yra lygūs, jeigu jungtinės veiklos sutartis nenustato ko kita. Kadangi bendrai gyvenantys asmenys paprastai rašytinių tarpusavio sutarčių dėl bendro gyvenimo metu įgyjamo turto nesudaro, šalys neįrodydavo konkretaus įnašo dydžio, tai teismai dažnai pasinaudodavo šia prezumpcija.
Naujausia praktika
Tačiau naujausioje kasacinio teismo praktikoje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) aiškiai konstatavo bendrai gyvenančių nesusituokusių ir susituokusių asmenų turtinių santykių skirtumus. LAT pažymėjo, kad vien pats gyvenimo kartu faktas negali lemti turto priklausymo bendrąja daline nuosavybės teise. Teisėjų sprendimu, sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės (asmeninės vieno iš sugyventinių ar bendrosios dalinės), reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise.
Net ir nustačius nesusituokusių asmenų gyvenimo drauge, ūkio tvarkymo kartu faktą, dėl kiekvieno konkretaus turto objekto nuosavybės formos turi būti sprendžiama atskirai, t. y. net ir šalims gyvenant kartu bei vedant bendrą ūkį, dėl konkretaus objekto bendrosios nuosavybės gali ir nebūti susitarta Antra, nustačius, jog sugyventiniai susitarė įgyti konkretų turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, turi būti sprendžiama dėl kiekvienam iš bendraturčių tenkančios bendrosios nuosavybės teisės dalies.
Taigi, asmuo, siekiantis, kad kartu gyvenant įgytas turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, privalo įrodyti ne tik siekį konkretų turtą įsigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise, bet ir kiekvienos iš šalių įnašo dydį. Tai gali būti piniginiai įnašai, pavyzdžiui asmeninės santaupos, paskolos, dovanotos lėšos ir pan., taip pat dalyvavimas savo darbu kuriant bendrąją dalinę nuosavybę.
Trečia, būtina įvertinti ginčo objekto specifiką. Jei šalys ginčijasi dėl nekilnojamojo turto, pavyzdžiui, buto, kuris įgytas notarine sutartimi, ir sutartyje nurodyta, kad jį asmeninės nuosavybės teise įgijo viena iš šalių, butas gali būti pripažįstamas bendru šalių turtu, jeigu būtų įrodyta, kad jis įsigytas abiejų asmenų lėšomis ir turint tikslą sukurti bendrąją nuosavybę, arba esant patikimų įrodymų, kad butas buvo iš esmės pagerintas.
Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kiti panašūs reikšmingi pakeitimai. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vienos šalies nuosavybe, neturėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir kitų išorinių veiksnių.
Pabaigai reikėtų prisiminti, kad sprendžiant bendrai gyvenančių asmenų turtinius ginčus, net jei ir nėra galimybių įrodyti, kad ginčo turtas yra bendroji dalinė nuosavybė, dažniausiai išlieka galimybė asmeniui, kuris investavo į ginčo objektą, gauti jo investiciją atitinkančią kompensaciją iš kito partnerio, kurio asmeninis turtas buvo pagerintas.
Šiandien Lietuvos Respublikoje nėra teisės aktų, kurie tiesiogiai reguliuotų kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinius santykius. Jokiame įstatyme nėra apibrėžta, kas yra laikoma bendru gyvenimu nesusituokus bei kokias teisines pasekmes toks bendras gyvenimas gali sukelti. Visgi, nesusituokę asmenys turėtų žinoti, jog gyvenimo partneris gali nustebinti jį reikalavimu pripažinti jo vardu sukurtą turtą bendra daline nuosavybe, t. y. bendru kartu gyvenančių asmenų turtu, arba pareikalauti atlyginti bendrų išlaidų dalį.
Jeigu šiandien kreiptumėtės į bet kurį Lietuvos teismą, pavyzdžiui, prašydami priteisti dalį bendrai gyvenant, bet nesusituokus, sukurto ar įgyto turto nuosavybės - jūsų ginčas būtų nagrinėjamas taikant LR Civilinio kodekso nuostatas, kuriose įtvirtintas jungtinės veiklos sutarties teisinis reguliavimas.
SKYRYBOS II dalis. Turto dalinimas | Teisinėkonsultacija.lt
Svarbu atkreipti dėmesį, jog teisės aktuose nėra įtvirtinta, kad kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtiniai santykiai gali būti prilyginami jungtinės veiklos sutarties dalyvių santykiams, tačiau tokia įstatymuose nenumatyta taisyklė yra suformuota Lietuvos teismuose. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau daugiau nei 10 metų nuosekliai aiškina, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas/įsigijimas gali būti pakankamu pagrindu pripažinti tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo ir bendro turto sukūrimo net ir nesant rašytinės sutarties.
Teismai kiekvienu kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų turtinio ginčo atveju vertina ir sprendžia, ar egzistavo asmenų susitarimas vesti bendrą ūkį ir veikti jungtinėje veikloje, sukuriant bendrą turtą bei dalijantis bendras išlaidas. Teismų praktikoje, nustatant jungtinės veiklos santykių suformavimo faktą, vertinamos tokios aplinkybės kaip ilgas bendras gyvenimas kartu, tokių asmenų bendrų poreikių tenkinimas iš bendrų ir asmeninių lėšų, bendri vaikai, bendri finansiniai įsipareigojimai, kita.
Net jeigu teismai nustato buvus žodinį susitarimą dėl asmenų bendro ūkio vedimo ir bendro turto kūrimo, klausimas lieka, kokia sukurto turto dalis priklauso kiekvienam iš jungtinės veiklos partnerių? Šiuo metu LR Civilinio kodekso nuostatose įtvirtinta bendra taisyklė, jog jungtinės veiklos partneriams raštu nesusitarus - jų įnašai į jungtinę veiklą yra lygūs, o veiklos pelnas skaičiuojamas nuo tokių įnašų vertės. Kadangi rašytinė jungtinės veiklos sutartis tarp nesusituokusių asmenų praktiškai niekada nebūna sudaroma, teisminiuose ginčuose visada reikalaujama nustatyti lygius junginės veiklos partnerių įnašus į jungtinę veiklą. Atitinkamai reikalaujama pripažinti bendro gyvenimo metu sukurtą turtą abiejų partnerių bendra daline nuosavybe, lygiomis dalimis.
Tad pagrįstai gali būti keliamas klausimas, ar tikrai vyriausybės pozicija atitinka šių dienų visuomenės poreikius ir kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų interesus? Jau šiandien turime per daugelį metų Lietuvos teismuose suformuotas nesusituokusių asmenų bendrą gyvenimą reguliuojančias taisykles ir galime atpažinti esmines teisinio reguliavimo trūkumo problemas.
Taigi bendras asmenų gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas ir turto kūrimas savo lėšomis bei bendru pačių ar vaikų darbu gali būti pagrindas pripažinti, kad asmenys susitarė ir vykdė jungtinę veiklą (partnerystę) ir jų įgytas (sukurtas) turtas gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe nepriklausomai nuo to, kad toks turtas buvo registruotas tik vieno iš jų vardu.
Asmuo, siekiantis, kad turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe, turi įrodyti dvi esmines sąlygas, jog: 1) asmenys gyveno drauge ir kartu tvarkė bendrą ūkį; 2) turtą įgijo (sukūrė) asmeninėmis lėšomis ir bendru darbu.
tags: #ar #nesusituokus #ksiatos #bendras #turtas