Turto areštas yra priverstinis laikinas apribojimas, taikomas teismo, siekiant užtikrinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Tai reiškia, kad mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė į turtą arba atskiros šios teisės sudėtinės dalys - valdymo, naudojimosi, disponavimo - yra apribojamos.
Turto arešto mastas
Areštuojamo turto kiekis turi būti pakankamas, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas.
Kreipimasis į teismą dėl turto arešto
Mokesčio administratoriaus pareigūnai gali kreiptis į teismą dėl mokesčio mokėtojo turto arešto, jei patikrinimo metu nustatoma mokesčio įstatymo pažeidimų ir yra pavojus, kad mokesčio mokėtojas turtą gali paslėpti, parduoti ar kitaip jo netekti. Tokiu atveju kreipiamasi tik dėl turto, kuris registruojamas turto registre, taip pat dėl mokesčio mokėtojui grąžintinos mokesčio permokos (skirtumo).
Nuosavybės teisės apribojimai
Teismas gali visiškai apriboti mokesčio mokėtojo nuosavybės teisę į turtą, uždraudžiant disponuoti, naudotis ir valdyti turtą. Tokiu atveju turtas perduodamas saugoti arba administruoti turto administratoriui. Nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies, apribojant tik kai kurias nuosavybės teisės sudėtines dalis.
Papildomi apribojimai
Areštavus turtą, gali būti apribotos ir neturtinės teisės, kurias areštuotas turtas suteikia mokesčio mokėtojui. Taip pat gali būti uždrausta kitiems asmenims perduoti turtą mokesčio mokėtojui, kurio nuosavybės teisė į šį turtą apribota, ir vykdyti kitas prievoles jo atžvilgiu.
Turto arešto įforminimas
Turto areštas įforminamas turto arešto aktu. Konkretus turtas gali būti nenurodytas turto arešto akte. Mokesčio administratorius turi teisę surašyti turto arešto aktą ir pakeisti ankstesnį turto arešto aktą.
Turto arešto aktas, patvirtintas administracinio teismo, įteikiamas mokesčio mokėtojui. Teismas per tris darbo dienas priima sprendimą dėl turto arešto patvirtinimo. Mokesčio administratorius įregistruoja mokesčio mokėtojo turto arešto aktą turto arešto aktų registre.
Turto areštas įsigalioja nuo įregistravimo turto arešto aktų registre momento.
Turto administratorius skiria baudą už komercinio banko nuo mokesčio administratoriaus nurodymo nevykdymą. Asmenys gali būti baudžiami administracine nuobauda už įstatymo nustatytus pažeidimus.
Svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus.
Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas.
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.
Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškiniai kreditoriaus naudai. Tai yra reikalavimų įgyvendinimas valstybės prievartos priemonėmis. Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kitais oficialiais dokumentais nustatytos išieškotojo teisės.
Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę. Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos išieškotojo teisės.
Lietuvoje visos teisės šakos tradiciškai skiriamos į bendrąją ir ypatingąją dalis. Ši taisyklė galioja ir civilinio proceso teisei. Civilinio proceso stadijai ar teisenai, tame tarpe ir vykdymo procesui.
Vykdymo procesas yra skirtas įgyvendinti tiriamajame procese priimtą teisingumo vykdymo aktą, jeigu atsakovas jo nevykdo geruoju. Tiriamasis procesas apima beveik visą lietuviškąjį civilinį procesą (bendrąją ir ypatingąją dalis) išskyrus sprendimų vykdymą.
Civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama. Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalis bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo.
Pažymėtina, kad šiuo klausimu Lietuvoje ir Vokietijoje paplitusios dvi pagrindinės nuomonės.
Nagrinėjant bylas, svarbu ne tik priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, bet ir įgyvendinti rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje atsakovui suformuluotą įpareigojimą. Pažeistos teisės atkuriamos tada, kai atsakovas ieškovo naudai atlieka teismo sprendime nurodytus veiksmus, pvz., perduoda priteistą turtą, grąžina pinigus.
Jeigu atsakovas savanoriškai nevykdo priimto teismo sprendimo, pradedamos taikyti priverstinio teismo sprendimų vykdymo priemonės. Kitaip tariant, prasideda savarankiška civilinio proceso stadija - priverstinio teismo sprendimų vykdymo procesas. Tai labai svarbi civilinio proceso stadija, nes tik įvykdžius teismo sprendimą užtikrinamas jo realumas.
Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Teisingumas gali būti įvykdytas tik, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas.
Vykdymo procesas yra valstybinė procedūra, kurios metu priverstinai įgyvendinami arba užtikrinami ieškiniai kreditoriaus naudai. Tai yra reikalavimų įgyvendinimas valstybės prievartos priemonėmis. Vykdymo procesas - procedūra, kurios metu valstybės prievarta įgyvendinamos teismine tvarka ar kitais oficialiais dokumentais nustatytos išieškotojo teisės.
Taigi, akivaizdu, kad teisingumo vykdymas nesibaigia priėmus teismo sprendimą. Todėl teisės apsauga negali būti suprantama vien tik kaip teisės pažeidimo konstatavimas, turi būti sudaromos galimybės realiai atstatyti pažeistą teisę. Jei skolininkas nevykdo sprendimo gera valia, būtinas mechanizmas, galintis priversti jį šią pareigą įvykdyti. Toks mechanizmas ir yra vykdymo procesas, kurio dėka realiai įgyvendinamas teismo sprendimas bei atkuriamos pažeistos išieškotojo teisės.
Lietuvoje visos teisės šakos tradiciškai skiriamos į bendrąją ir ypatingąją dalis. Ši taisyklė galioja ir civilinio proceso teisei. Civilinio proceso stadijai ar teisenai, tame tarpe ir vykdymo procesui.
Vykdymo procesas yra skirtas įgyvendinti tiriamajame procese priimtą teisingumo vykdymo aktą, jeigu atsakovas jo nevykdo geruoju. Tiriamasis procesas apima beveik visą lietuviškąjį civilinį procesą (bendrąją ir ypatingąją dalis) išskyrus sprendimų vykdymą.
Civilinio proceso skaidymas į tiriamąjį procesą ir vykdymo procesą, nors ir neturi esminės teisinės reikšmės, yra labai praktiškas, kadangi vartojant šias sąvokas tampa aišku, apie kurią civilinio proceso dalį yra kalbama. Tuo tarpu, Lietuvoje vartojamos civilinio proceso bendrosios ir ypatingosios dalis bei vykdymo proceso sąvokos reikalauja atskiro patikslinimo.
Rinkos ekonomikos sąlygomis sutartinė ašalis drausmė ir tikslus pareigos vykdymas yra būtina sąlyga verslo vystymui. Tačiau skolininkas gali nevykdyti pareigos prievolėje. Siekiant apsaugoti kreditoriaus interesus, Lietuvos teisės sistema numato įvairius būdus, kurie užtikrina, kad skolininkas įvykdys subjektinę pareigą prievolėje.
Vienas iš kreditoriaus interesus apsaugančių instrumentų yra hipoteka. Hipotekos sistema nuo savo veiklos pradžios buvo nuolat peržiūrima ir tobulinama. Tačiau visuomeniniai santykiai, kuriems reguliuoti buvo kuriamos teisės normos, liko ne iki galo reglamentuoti ir aiškūs. Todėl iki šiol hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto procese pasitaiko akivaizdžių klaidų ir netikslumų.
Įstatymo nuostatų pakeitimai ir papildymai, daromi siekiant patobulinti galiojantį hipotekos registro modelį, neretai sąlygoja praktines teisės normų taikymo problemas.
Įstatymo nuostatos, o procesinė hipotekos registravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarka nėra išsamiai tyrinėta. Hipotekos registro bylos analizuojamos bendrame ypatingąja teisena nagrinėjamų bylų kontekste, nesigilinant į hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto problemas, procesinių teisės normų taikymo teisines klaidas ir ypatumus.
Hipotekos įregistravimo ir išieškojimo iš įkeisto turto tvarkos mokslinis tyrimas yra aktualus, nes planuojama reorganizuoti hipotekos registro informacinę sistemą, atsisakant teritorinių duomenų bazių ir visas registravimo procedūras atliekant Centriniame hipotekos registre. Įgyvendinus hipotekos registro sistemos reorganizaciją, bus panaikintas teismų vaidmuo hipotekos registravimo procese, o hipotekos skyrių funkcijas, susijusias su išieškojimu iš įkeisto turto, perims apylinkės teismai.
Magistro baigiamojo darbo tikslui pasiekti ir uždaviniams įgyvendinti naudojami teoriniai ir empiriniai mokslinio tyrimo metodai. Pagrindinis tyrimo metu naudotas empirinis metodas - dokumentų analizės metodas. Magistro baigiamajame darbe taip pat naudojami teoriniai tyrimo metodai - lyginamasis - istorinis, lyginamasis, sisteminės analizės, statistinių duomenų analizės bei loginis - analitinis metodai.
Taikant lyginamąjį - istorinį metodą, nagrinėjama hipotekos raida romėnų teisėje bei Lietuvos teisės istorijoje. Galiojusios teisės aktų įtaka šiuo metu galiojantiems civiliniams įstatymams, jų aiškinimui ir taikymui praktikoje. Hipotekos registro modelius, išsiaškinti priverstinės hipotekos įsteigimo, įkeisto turto realizavimo bei lėšų, gautų pardavus turtą, paskirstymo tvarkos, nustatytos skirtingų valstybių teisės aktuose, panašumus ir skirtumus. Normų santykį. Sisteminės analizės metodo pagalba atskleidžiama hipotekos instituto vieta civilinio proceso teisės sistemoje.
Hipotekos sistemos analizei reikšminga tarpukario Lietuvoje išleista 1936 m. Ipotekos įstatymas, 1964 m. Civilinis kodeksas, Hipotekos įstatymas ir kt.
Darbo struktūrą sudaro įvadas, trys dėstomosios - tiriamosios dalys, pabaiga, pasiklymai įstatymų leidėjui, naudotos literatūros sąrašas, santrauka lietuvių ir anglų kalbomis, priedai. Pirmoje magistro baigiamojo darbo dalyje autorė pateikia hipotekos sampratos analizę, kuri pradedama nuo įkeitimo teisės vystymosi istorinės apžvalgos.
Darbe nesiekiama išsamiai išanalizuoti įkeitimo teisės istorijos, o norima lyginamuoju - istoriniu metodu aptarti įkeitimo formas ir pagrindus, turėjusius didelę įtaką šios dienos hipotekos susiformavimui. Šias teisės normas. Be to, hipotekos, kaip daiktinės teisės, požymius (sekimo, pirmumo ir kt.) suvokimas yra reikšmingas, siekiant tinkamai įvertinti išieškojimo iš įkeisto turto ypatumus. Antroji darbo dalis skirta ištirti, ar teisminis hipotekos registravimo modelis tinkamai apsaugo kreditoriaus interesus. I. CPK nuostatų analizei ir jų taikymo Lietuvos teismų praktikoje problemoms.
Įkeičiamas daiktas paliekamas valdyti skolininkui. Seniausios įkeitimo formos buvo žinomos jau Senovės Egipte, įkeitimo teisė buvo plėtojama pažangiausioje antikos teisėje - Romos teisėje. Pirmiausius metus įkeitimo apraiškos buvo pradėtos fiksuoti teisiniuose dokumentuose. Žinoma, skolinimasis bei įkeitimas nebuvo labai dažnas reiškinys senovės civilizacijose, bet tai nebuvo ir išimtiniai atvejai.
Babilono valdovo Hammurabio, viešpatavusio 1792 - 1750 m. pr.m.e., teisynas nustatė: "Jei kas padaro skolos ir dėl jos parduoda arba atiduoda užstatan savo žmoną, sūnų arba dukterį, tai aš pas jį pirkėjų ar užstato laikytojų tarnauja trejus metus". Šiuo atveju sutarties įvykdymui užtikrinti dažniausiai buvo taikytas savęs įkeitimas.
Skolinės vergovės panaikinimas siejamas su archonto Solono (išrinktas 594 m. pr. Kr.) reforma, po kurios apie įkeitimą galime kalbėti kaip apie daiktinės atsakomybės formą. Žemės įkeitimo (hipotekos) atveju, skolininkas prie kelio statydavo stulpą, ant kurio įrašydavo kreditoriaus vardą, pavardę ir metus. Tai buvo ženklas draudžiantis skolininkui pasisavinti tai, kas "įvesta, įvežta, įnešta". Taigi skolininkas galėjo naudotis įkeista žeme, bet jis netekdavo teisės ja disponuoti, kol neatsiteisdavo su kreditoriumi.
Senovės Romoje buvo skiriamos trys įkeitimo formos: fiducia, pignus ir hypotheca. Pirminės įkeitimo formos fiducia esmė buvo ta, kad skolininkas (fiduciantas) kreditui garantuoti mancipacijos arba in iure cessio būdu perduodavo kreditoriaus (fiduciarijaus) nuosavybėn kokį nors daiktą su sąlyga (pactum fiduciae) įvykdžius įsipareigojimą grąžinti jį savininkui. Pradžioje toks įsipareigojimas turėjo tik moralinę reikšmę (lot. fides - pasitikėjimas, sąžiningumas) ir priklausė nuo kreditoriaus valios ir sąžiningumo.
Kreditorius galėjo spręsti, ar reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, ar įkeitimo objektą paimti nuosavybėn. Ši kreditoriaus teisė buvo nepalanki skolininkui, ypatingai tuo atveju, kai įkeitimo objekto vertė buvo didesnė už skolos dydį. Vėliau pretorius įsipareigojimą įvykdžiusiam skolininkui suteikė asmeninio ieškinio - actio fiduciae - pateikimo galimybę. Jeigu asmenis, skolininkui nebuvo grąžinamas įkeistas daiktas, o tik atlyginami nuostoliai.
Siekiant plėtoti kreditinius santykius, ne vėliau kaip III a. iki Kr. atsirado kita įkeitimo forma pignus, neretai vadinama "rankiniu įkeitimu". Pagal šią formą, kreditorius įgydavo daikto valdymą ir įkeistą daiktą galėjo išlaikyti savo rankose iki skolos sumokėjimo. Įkeisto daikto nuosavybės teisė likdavo skolininkui, o kreditoriui praradus daiktą, ne visada pavykdavo jį susigrąžinti.
Fiducia ir pignus trūkumus. Visų pirma, to reikalavo nekilnojamojo turto įkeitimas, kurio tikslas dažniausiai ir buvo šio turto tobulinimas, gerinimas. Šioji įkeitimo forma hypotheca skolininkui suteikė teisę neperleisti įkeitimo objekto, pasiliekant šio daikto savininku ir valdytoju. Teisės literatūroje pagrindiniu hypothecos ir pignus skirtumu dažniausiai nurodomas valdymo požymis: jeigu daiktas būdavo perduodamas kreditoriui - tai pignus, o, jei daiktas likdavo skolininkui - hypotheca.
Justinjano kodifikacijoje Corpus Juris Civilis galime rasti Marciano tezę, jog pignus ir hypothecos vienintelis skirtumas - jų pavadinimas (Inter pignus et hypothecam tantum nominis sonus differt (D. 20. 1. 5. 1)). Todėl pritariame E. Baranausko nuomonei, kad valdymas yra pagrindinis, bet ne išimtinis požymis pignus ir hypotheca formoms atskirti. Romėnų teisė išskyrė tris įkaito atsiradimo būdus - sutartį, įstatymą ir teismo sprendimą.
Pradžioje įkeitimui nebuvo reikalaujama rašytinės sutarties. Įkeičiamam daiktui jau bus nustatyta hipoteka. Įkeitimo objektu romėnų teisėje galėjo būti daiktai (tiek kilnojami, tiek nekilnojami) ir daiktinės teisės, įkeisti buvo galima ir bendrosios nuosavybės dalį. Įkeistas turtas galėjo būti parduotas iš varžytynių arba įprastai, pasibaigus prievolės įvykdymo terminui ir apie daikto pardavimą įspėjus skolininką.
Teisiniuose šaltiniuose pateikiami skirtingi romėnų įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai. Tačiau vieningai sutariama, jog hipotekos pabaiga laikomas: skolos sumokėjimas; hipotekos objekto sunaikinimas, pardavimas; įkaito turėtojo ir daikto savininko sutapimas; įkeitimo teisės atsisakymas.
Nors romėnų įkeitimo teisė buvo paini ir turėjo nemažai trūkumų, neabejotinai ji padarė didelę įtaką šiuolaikinės civilinės teisės vystymuisi. Šios teisės sistemas. Įkeitimo teisė Romoje susiformavo kaip daiktinė teisė parduoti svetimą daiktą ir iš esmės liko tokia pat iki mūsų dienos.
Tačiau nelengva pasakyti, kokią įtaką romėnų teisė turėjo įkeitimo formavimuisi Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (toliau - LDK). Tačiau jos elementai iš Bizantijos per Rusijos teisę pateko į Lietuvos Statutus. Pirmasis Lietuvos Statutas kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimą reglamentavo X skyriuje "Apie dvarus, kurie yra įskolinti, ir apie užstatus". Statutas įtvirtino daikto pakartotinio įkeitimo, skolininko teisės gynybos, įkaito trukmės, įkaito grąžinimo, jo išpirkimo ir kitas normas.
Tačiau išskirtinis Pirmojo Lietuvos Statuto įkaito bruožas buvo jo "amžinumas" - laiku neišpirktas nekilnojamasis turtas netapdavo kreditoriaus nuosavybe. XIX a. - XX a. pradžioje įkeitimo santykių teisinio reguliavimo įvairovę Lietuvoje lėmė jos žemes valdžiusios valstybės teisės įtaka. Didžiąją LDK teritorijos dalį, dešininę Nemuno pusę, užgrobė Rusija, o Suvalkija, kairioji Nemuno pusė, vadinamoji Užnemunė, tapo Prūsijos grobiu.
Rusijos valdomoje teritorijoje Lietuvos Statutai buvo taikomi iki 1840 m., o Užnemunėje jau 1796 m. Prūsijos karaliaus manifestu buvo nustatyta, kad šioje teritorijoje yra privalomas 1794 m. Prūsijos Žemės teisynas įkeitimą reguliavo neilgai ir iki 1818 m. Ipotekos įstatymo išleidimo hipotekos tvarką Užnemunėje nustatė Napaleono kodekso III knygos 8 titulas. Napaleono kodeksas nežinojo nekilnojamojo turto įkeitimo be perdavimo jo kreditoriui.
Įrašant nekilnojamąjį turtą į ipotekos knygas, perdavimas buvo nebūtinas. Kilnojamojo turto įkeitimas (užstatymas) buvo daromas atiduodant turtą saugoti, nekilnojamojo - perduodant jį naudotis. 1818 m. Ipotekos įstatai bei juos papildantis 1825 m. įvestas civilinis procesas paliko galioti Napaleono kodekso nuostatas. Tačiau, kaip pastebi A. Janulaitis, Ipotekos įstatai buvo skirti dvarininkams, kapitalistams ir stambesniems žemvaldžiams, nelietė smulkiosios nuosavybės.
Suvalkijos civilinius įstatymus vertinęs I. Butkys atskleidžia jų vientisumo stoką, nepagrįstą hipotekinių veiksmų gausą bei pernelyg didelį straipsnių lakoniškumą. Tačiau, mūsų nuomone, Užnemunėje įtvirtinta hipotekos sistema buvo pakankamai aiški, nuosekli ir išsamiai reglamentuota, nes ji ne tik nustatė įkeitimo teisės pagrindus, bet ir 1935 m. Dešiniajame Nemuno krante galiojęs 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas (toliau - Sąvadas) įkeitimo santykius reguliavo X tomo I dalies normomis. Kaip ir Napaleono Kodeksas, Sąvadas išskyrė nekilnojamojo ir kilnojamojo turto įkeitimą, pastarąjį taip pat įvardinant užstatu. Šiame įstatyme buvo apibrėžti įkeitimo subjektui ir objektui keliami reikalavimai, įkeitimo akto sudarymo ir jo notarinio patvirtinimo tvarka, įkeitimo teisės pasibaigimo pagrindai.
Visgi Sąvade nustatyta įkeitimo procedūra buvo labai sudėtinga, ilga ir brangi. Šios nekilnojamojo turto, įrašant į ipotekos knygas) prasme, nereglamentavo ipotekos knygų vedimo tvarkos. Todėl galime teigti, jog įsigaliojęs 1936 m. birželio 30 d. Ipotekos įstatymas buvo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos valstybės vientisu įkeitimo teisės aktu. 1936 m. Ipotekos įstatymas pašalino galiojusius įstatymus trūkumus ir naujai sureguliavo įkeitimo santykius. Šiojo asmens naudai. Ipotekos įstatymu suteiktos įkeitimo teisė taip pat buvo g...
| Teisės aktas | Reguliavimo sritis | Galiojimo laikotarpis |
|---|---|---|
| Lietuvos Statutai | Kilnojamojo ir nekilnojamojo daikto įkeitimas | Iki 1840 m. (Rusijos valdomoje teritorijoje) |
| 1794 m. Prūsijos Žemės teisynas | Įkeitimas | Iki 1818 m. (Užnemunėje) |
| Napaleono kodeksas | Hipotekos tvarka | Iki 1818 m. (Užnemunėje) |
| 1864 m. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvadas | Įkeitimo santykiai | Iki 1938 m. |
| 1936 m. Ipotekos įstatymas | Įkeitimo santykiai | Nuo 1938 m. |